2017-03-07 Nr. AB-5612-3-64-3-03138-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-510-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03138-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–7) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. spalio 29 d. perpildytose kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažesnis plotas negu nustatyta teisės aktuose, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose drėgna, tamsu, pelėsis, sanitarinis mazgas yra toje pačioje patalpoje, kur gyvenama, miegama, valgoma. Sanitarinis mazgas atitvertas sienele, todėl atliekant gamtinius reikalus kameroje esantys asmenys viską mato, o tai žemino jo orumą. Tokiomis sąlygomis jis buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, visose patalpose dirbtinis apšvietimas gadino regėjimą. Jam nebuvo suteikta galimybė pačiam išsiplauti asmeninius viršutinius rūbus, tai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo galima padaryti už pinigus, kurie išskaičiuojami iš asmeninės sąskaitos. Pareiškėjas nurodė, kad, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl tokių Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 31–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. spalio 29 d. kamerose: Nr. 48 su 4–5 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 4,7 iki 3,76 kv. m, Nr. 93 su 3–5 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,08 iki 3,65 kv. m, Nr. 67 su 5–6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 4,6 iki 3,84 kv. m, Nr. DI-1 vienas ir jam teko 6,52 kv. m, Nr. 43 su 3–4 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,11 iki 4,58 kv. m.

Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į šias kameras (karantinus). Pareiškėjas nebuvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kamerose. Pažymėjo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Ji negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normos reikalavimams patikrinimų.

Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pabrėžė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.

Asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Nurodė, kad suimtųjų patalynės ir apatinių rūbų skalbimo dažnumas reglamentuotas teisės aktuose. Patalynės skalbimas įstaigoje vykdomas nepažeidžiant galiojančių nuostatų ir užtikrinant jų švarą. Jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose.

Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Šias paslaugas teikia uždaroji akcinė bendrovė „Juvidė“, kuri ir nustato paslaugų kainas. Kainos yra nustatytos tokios pat, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje Socialinės paramos fondo suimtiesiems nėra. Piniginės išmokos / pašalpos neišmokėjimas dėl lėšų trūkumo nepažeidžia teisės aktų nuostatų, todėl negali būti vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 99–110) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindė tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Teismas vadovavosi Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.

Teismas, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 60/09-37057 „Dėl A. Š. laikymo“, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. spalio 29 d. (121 dieną). Pareiškėjas nurodytu laiku – visas 121 dieną – buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra viešai paskelbtas teisės aktas ir būtent jis konkrečiai reglamentuoja aktualų teisinį reguliavimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kamerose drėgna, tamsu, pelėsis, visose patalpose dirbtinis apšvietimas gadino regėjimą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Teismas įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-84 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 4 d.), 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktą Nr. EP-447, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 62/08-1073 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuoto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39, 40 punktais. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nebuvo užfiksuota.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog patikrinimų metu, atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, liepiama nusirengti esant žemai temperatūrai, dėti daiktus į nešvarias dėžes. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144, 145 punktais. Nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 4 d.) nurodyta, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo tikrinimo metu įstaigoje nebuvo (atvyko pirmą kartą į įstaigą 2015 m. birželio 29 d.). Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas negalėjo konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius visada laikosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, tačiau nebuvo rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (ar atvežimo į Šiaulių tardymo izoliatorių) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl žemos temperatūros yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nebuvo galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių buvo negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog jam nebuvo suteikta galimybė pačiam išsiplauti asmeninius viršutinius rūbus, tai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo galima padaryti už pinigus, kurie išskaičiuojami iš asmeninės sąskaitos. Teismas įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktą Nr. EP-447, patikrinimo aktus Nr. EP-126 ir Nr. EP-58. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis rašytiniu prašymu kreipėsi, tačiau už skalbimo ar cheminio valymo paslaugas jam nebuvo apmokama iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės paramos fondo lėšų. Pareiškėjas nenurodė, jog jis pats būtų kreipęsis, pats neturėjo galimybės pasinaudoti mokamomis viršutinių rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis, jog būtų prašęs suteikti galimybę pasinaudoti nemokamai drabužių skalbimo / džiovinimo paslaugomis. Priešingai, iš pateikto Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio matyti, kad tokia paslauga pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti. Teismas nurodė, kad skalbimo organizavimą ir valymo tvarką Šiaulių tardymo izoliatoriuje reglamentuoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kurio 4 punktas numato, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems), išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, buvo negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvusių sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, o nuolatinis dirbtinis apšvietimas kenkė regėjimui. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo įrašais, teismas padarė išvadą, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad jokių įrašų dėl dvasinių išgyvenimų, kaip akcentavo pareiškėjas skunde, nėra užfiksuota. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas negalėjo konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Be to, iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančio pirminės gydytojų apžiūros lapo matyti, kad prie pareiškėjo žalingų įpročių priskiriamas rūkymas ir alkoholis. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr. 61/04-3421, teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių, skundai buvo išnagrinėti ir pareiškėjui į juos atsakyta.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Vadinasi, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjas visas 121 dieną buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, nustatyti galbūt nežymūs ir nepastovūs higienos normų pažeidimai, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 114) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas atmetė skundą, nors pripažino Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažeidimus. Institucija taip pat pripažįsta pažeidimus. Jo teisės tikrai buvo pažeistos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119–120) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad apeliantas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Teigia, jog teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Reikalavimą priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovaujamos valstybės 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. spalio 29 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam paminėtą neturtinę žalą, akcentuoja, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d., (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į šiuos santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015-06-29 iki 2015-10-29) galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ir teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginių apie teisės aktų reikalavimų neatitikusių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų pagrįstumą. Todėl, spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais, o esant tam tikriems neaiškumams traktuodamas juos pareiškėjo naudai. Teismas, detaliai išanalizuodamas konkrečius pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpius, padarė, kolegijos manymu, pagrįstas išvadas apie tai, kad per visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį jis buvo kalinamas nepažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų tam tikri neatitikimai valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme yra (buvo) nežymūs. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė jokių konkrečių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių, patvirtinančių (galinčių patvirtinti), kad faktinės nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos neteisingai.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus, pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios teisės normos (pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos nustatymo) taikymo prasme nagrinėjamai bylai yra aktualūs ir reikšmingi paminėti (teismo konkretizuoti) Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimai, kurie, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, savo mastu ir nedidele trukme (intensyvumu) negalėjo sukelti pareiškėjui jo deklaratyviai nurodytų neigiamų pasekmių. Šiame faktiniame kontekste taikytino CK 6.250 straipsnio prasme pasakytina, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Išvardyti teisės aiškinimo argumentai bei pirmosios instancijos teismo nustatytos ir, kolegijos manymu, teisingai įvertintos faktinės bylos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama (adekvati) neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui priemonė.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė