2021-04-28 Nr. BB-2637-1-01-1-44979-2016-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-105-495/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44979-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1;

2.1.15.3.1; 2.8.9.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nuosprendžio dalies, kuria D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant pareigas viso bausmės vykdymo atidėjimo metu: tęsti darbą, o jo netekus, registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas); neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Iš D. A. priteista civiliniam ieškovui bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui 66 007,77 Eur turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. A. nuteistas už tai, kad tyčia apgaule savo naudai užvaldė didelės vertės svetimą, lizingo bendrovės (duomenys neskelbtini), turtą – 56 872,50 Eur, būtent: D. A., turėdamas išankstinį ketinimą lizingo įmokų nemokėti, 2016 m. gegužės 16 d. kreipėsi į lizingo bendrovę (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), ir sudarė finansinio lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią lizingo bendrovė įgijo iš UAB (duomenys neskelbtini) jos vardu registruotus automobilius „Mercedes Benz A220 CDI“ ir „Land Rover Range Rover Evoque“, už tai 2016 m. gegužės 19 d. į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą banko pavedimu pervesdama 56 872,50 Eur, likusią automobilio kainos dalį, t. y. 24 502,50 Eur, įskaitydama kaip pirmąją įmoką ir minėtą turtą lizingo sutarties pagrindu palikdama naudotis UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui D. A., tačiau šis įmokų lizingo bendrovei nemokėjo, automobilių lizingo bendrovei negrąžino, taip apgaule užvaldė lizingo bendrovės (duomenys neskelbtini) didelės – 56 872,50 Eur – vertės turtą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. A. ir jo gynėjas advokatas E. Losis prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nuosprendžio dalį, kuria D. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir tenkintas bendrovės (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys, ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba, neįžvelgus pagrindų baudžiamąją bylą nutraukti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė sukčiavimo (BK 182 straipsnio) objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius bei civilinio ieškinio institutą reglamentuojančias normas, pažeidė įrodinėjimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nes išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp bylos duomenų.

2.3. Teismai, vertindami UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktoriumi buvo D. A., veiksmus, nevykdant lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų bendrovei (duomenys neskelbtini), BK 182 straipsnio prasme, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota ultima ratio (kraštutinė priemonė) doktrina ir BK 182 straipsnio aiškinimo klausimu formuojama jurisprudencija, todėl tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo susiklosčiusius civilinius teisinius (lizingo) santykius neteisingai aiškino kaip sukčiavimą (BK 182 straipsnis). Šis pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes buvo pažeista ne tik baudžiamosios teisės paskirtis, bet ir esminis teisingumo vykdymo principas, draudžiantis teisę taikyti formaliai, nominaliai.

2.4. Pagal baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį baudžiamoji teisė yra ultima ratio. Šio principo turinys atskleistas baudžiamosios teisės doktrinoje, Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje bei Europos Sąjungos baudžiamojoje justicijoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius, administracinius ar drausminės atsakomybės ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai minėtiems teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai nedera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis, ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).

2.5. D. A. (ir jo gynėjas) pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde atskleidė fakto ir teisės aspektais netinkamą BK 182 straipsnio taikymą, tačiau teismai į gynybos argumentus neatsižvelgė. Teismų sprendimuose pateikta D. A. kaltės argumentacija prieštarauja kasacinio teismo pateiktam BK 182 straipsnio sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių aiškinimui.

2.6. Teismai, netinkamai aiškindami BK 182 straipsnį, padarė neteisingą išvadą, kad santykiai tarp kaltinamojo, kuris atstovavo UAB (duomenys neskelbtini), ir lizingo bendrovės peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir peraugo į baudžiamųjų teisinių santykių sritį, nes kaltinamasis panaudojo apgaulę prieš lizingo bendrovę ir ta apgaulė buvo esminė. Teismai, aiškindami esminį BK 182 straipsnio požymį – apgaulę, neatsižvelgė į teismų praktikoje išaiškintą apgaulės sampratą, jos turinį, pasireiškimo formas. Kasacinėje jurisprudencijoje yra nurodyta, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą, civilinių teisinių santykių dalyvių elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183-942/2018, 2K-7-152-895-2019).

2.7. Kasacinėje byloje Nr. 2K-7-152-895-2019 priimta teismo nutartis yra nagrinėjamai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas precedentas BK 182 straipsnio taikymo aspektu. Šioje kasacinėje nutartyje vienareikšmiai nurodyta, kad sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kitos šalies galimybes tinkamai vykdyti sandorio sąlygas ir pan. Todėl bendrovės (duomenys neskelbtini) sprendimas sudaryti lizingo sutartis turi būti vertinamas nukentėjusiojo atidumo ir rūpestingumo kontekste.

2.8. Teismai iš esmės netyrė ir nevertino aplinkybių, ar bendrovė (duomenys neskelbtini) vykdė UAB (duomenys neskelbtini) mokumo įvertinimą prieš sudarant sutartį, todėl nepaneigta D. A. nurodyta aplinkybė, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) atmestinai vertino UAB (duomenys neskelbtini) mokumą ir su tuo susijusias aplinkybes. UAB (duomenys neskelbtini) jokios apgaulės dėl savo finansinės būklės nenaudojo, pateikė bendrovei (duomenys neskelbtini) visus prašytus būtinus dokumentus įmonės finansinei būklei įvertinti. Bendrovė (duomenys neskelbtini), prieš teikdama finansinio lizingo paslaugą, turėjo visas galimybes patikrinti UAB (duomenys neskelbtini) finansinę būklę, įmonės mokumą, turėjo teisę reikalauti, kad D. A. pateiktų visus finansinius ir kitus reikalingus dokumentus sprendimui dėl finansinio lizingo priimti. D. A. apeliaciniame skunde prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir iš bendrovės (duomenys neskelbtini) išreikalauti visus duomenis (bylą), kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas suteikti lizingą UAB (duomenys neskelbtini), tačiau teismas šį prašymą atmetė (nutarties 19 punktas). Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad iki lizingo sandorių sudarymo automobiliai jau buvo įsigyti UAB (duomenys neskelbtini), todėl reikėtų vertinti ne jų įsigijimo galimybę, o tik galimybę mokėti lizingo įmokas.

2.9. Teismai nenustatė, kad D. A. atliko apgaulės apibrėžimą atitinkančius veiksmus suklaidindamas bendrovę (duomenys neskelbtini), t. y. kad civiliniam ieškovui būtų pateikti suklastoti dokumentai ar būtų atlikti kiti kasacinio teismo praktikoje kaip klaidinantys įvardijami veiksmai (pavyzdžiui, kasacinio teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-152-895-2019 7–8 punktai). Suklaidinimas grindžiamas išimtinai prielaidų pagrindu. Tačiau teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo).

2.10. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad D. A. iš anksto ketino sukčiauti, nevykdydamas lizingo sutarčių. Teismai, pažeisdami in dubio pro reo principą, padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo nepajėgi vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis, įrodymu pripažino specialisto išvadoje dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos Nr. 04/11-2-37-7964 (toliau – Specialisto išvada) nurodytas aplinkybes ir remdamasis jomis padarė nepagrįstas išvadas, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo nemoki, o D. A. buvo suinteresuotas iš lizingo bendrovės gauti pinigų. Šią aplinkybę paneigia D. A., Ž. A., M. P. parodymai, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini) buvimą PVM mokėtoja ir Specialisto išvados duomenys apie 2015 m. UAB (duomenys neskelbtini) bendrąjį pelną (kuris sudarė 166 800 Eur (4 t., b. l. 99)), įmonės turėtą 10 000 Eur PVM permoką, kurią turėjo teisę susigrąžinti. Teismas nepagrįstai bendrovės akcijų ir valdymo perleidimą trečiosios valstybės piliečiui V. R. (V. R.) vertino kaip D. A. sąmoningą poelgį, siekiant išvengti finansinių įpareigojimų, kylančių iš lizingo sutarčių, ir be pagrindo konstatavo, kad D. A. nuslėpė nuo lizingo bendrovės svarbias aplinkybes, kad automobiliai yra kitur, nesusiję su įmone, dėl to nebūtų sudaroma finansinio lizingo sutartis.

2.11. Teismai, darydami išvadą apie iš bendrovės (duomenys neskelbtini) gautų pinigų panaudojimą (nepanaudojimą) UAB (duomenys neskelbtini) reikmėms, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Specialisto išvada ir liudytojų parodymai patvirtina, kad gauti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms (grąžintos skolos automobiliams pirkti, pirktos statybinės medžiagos, mokėta nuoma už patalpas ir kt.), ir paneigia pinigų pasisavinimo faktą. Be to, turto pasisavinimo aspektu teismų liko neįvertinta reikšminga aplinkybė, kad UAB (duomenys neskelbtini) perleido bendrovei (duomenys neskelbtini) automobilių nuosavybę, o bendrovė (duomenys neskelbtini) už automobilius sumokėjo, t. y. automobilių „Mercedes“ ir „Land Rover“ savininke buvo bendrovė (duomenys neskelbtini) , o UAB (duomenys neskelbtini) buvo patikėta tik teisė naudotis šiais automobiliais. Todėl neteisingi teismų argumentai, kad bendrovei (duomenys neskelbtini) turi priklausyti ir lizingo objektu esantys automobiliai, ir UAB (duomenys neskelbtini) lėšos.

2.12. Apgaulės požymį paneigia ir civilinių teisinių santykių realumą patvirtina aplinkybė, kad D. A. ir bendrovė (duomenys neskelbtini) galimybę naudotis automobiliais (juos atgauti) prarado dėl galimai neteisėtų R. S., P. M., I. T. veiksmų. Sudarius lizingo sutartį bendrovės (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisė į minėtus automobilius niekur neišnyko, kai buvo rasti automobiliai, jie buvo grąžinti lizingo bendrovei kaip savininkei. Finansinio lizingo sutartys taip pat nepripažintos fiktyviomis. Pagal lizingo sutartis priimti sprendimai civiline tvarka dėl skolos priteisimo iš UAB (duomenys neskelbtini) bendrovės (duomenys neskelbtini) naudai.

2.13. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-133/2010, 2K-123/2014, 2K-7-255/2012, 2K-311-677/2016). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta ir tai, kad net ir tuo atveju, kai asmuo suvokia (žino), kad jis negrąžins skolinamų pinigų, ar pinigai panaudojami ne pagal kreditoriui suteiktą informaciją dėl jų panaudojimo (net sąmoningai kreditorių klaidinant dėl panaudojimo paskirties), sutarties nevykdymas savaime nėra pagrindas inkriminuoti BK 182 straipsnio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-152-895-2019).

2.14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 27–29 puslapiuose nurodytos aplinkybės negali nei paneigti, nei patvirtinti teismo išvados, kad civilinis ieškovas buvo suklaidintas apgaulės būdu, o D. A. nuo pat pradžių neketino vykdyti sudarytų sutarčių. Apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo ir nepašalino visų apeliaciniame skunde nurodytų prieštaravimų dėl apgaulės požymio egzistavimo ir subjektyviosios pusės elemento – tyčios buvimo D. A. veikoje.

2.15. Teismai, konstatuodami D. A. išankstinę tyčią sukčiauti, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis. Teismai finansinio lizingo sutarties sudarymo aplinkybes vertino atsietai nuo bylos medžiagos, nevertino jų D. A. ir jo gynėjo baigiamosiose kalbose ir su visuma apeliaciniame skunde nurodytų kitų byloje esančių aplinkybių. D. A. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) ketino vykdyti automobilių nuomos verslą, būtent šiuo tikslu UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo ne tik automobilius „Mercedes Benz“, „Land Rover“, bet ir automobilius „BMW 730“ ir „BMW M6“. Teismai nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kad būtent R. S. (galimai ir P. M., I. T.) veiksmai, kai automobiliai nebuvo perduoti UAB (duomenys neskelbtini), lėmė tai, jog įmonė negalėjo vykdyti automobilių nuomos verslo, iš to gauti pajamų, tai būtų leidę vykdyti lizingo sutartis (mokėti įmokas) ir (ar) grąžinti automobilius bendrovei (duomenys neskelbtini).

2.16. Teismai neįvertino D. A. veiksmų imantis priemonių išreikalauti iš trečiųjų asmenų jų pagrobtą turtą (neperduotas transporto priemones). Ši aplinkybė paneigia teismų konstatuotą apgaulės požymį ir (ar) D. A. tyčią sukčiauti. Bylos medžiaga (liudytojo E. P. parodymai, 2016 m. birželio 10 d. nutarimas) patvirtina, kad D. A., turėdamas tikslą atgauti neteisėtai valdomas lizingo objektu esančias transporto priemones, kreipėsi į privačius detektyvus (UAB (duomenys neskelbtini) direktorių privatų detektyvą E. P.), vėliau į teisėsaugos institucijas, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pagrobtų automobilių (ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta, motyvuojant tuo, kad tai yra civiliniai teisiniai santykiai, ir pasiūlyta dėl teisės pažeidimo kreiptis civilinio proceso tvarka). Kasatorių nuomone, bylai reikšminga ir tai, kad pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo patikrinimo metu iš esmės pasitvirtino D. A. nurodytos aplinkybės, susijusios su S. ir K. Z. (kad K. buvo įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini), o S. buvo suimtas (atlikinėjo bausmę) ir kt.). Kasatorių įsitikinimu, jei tretieji asmenys nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų ir būtų atidavę automobilius UAB (duomenys neskelbtini), šie automobiliai būtų nuomojami ir būtų mokamos lizingo įmokos, o nutraukus sutartis, automobiliai būtų perimti lizingo bendrovės.

2.17. Teismai neteisingai aiškino civilinio ieškinio dalyką baudžiamajame procese ir netinkamai taikė civilinio ieškinio institutą reglamentuojančias normas, tai lėmė neteisingą sprendimą tenkinti bendrovės (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį. Byloje civilinis ieškovas pareiškė patikslintą civilinį ieškinį dėl 66 007,77 Eur turtinės žalos atlyginimo, ją sudaro: abiejų automobilių bendrai neišpirkta vertė (16 613,64 Eur), pradelstos palūkanos (987,41 Eur), sutarčių nutraukimo mokestis (708,75 Eur), negautos palūkanos (18 029,8 Eur), delspinigiai (24 346,21 Eur), papildomos išlaidos (5321,88 Eur). Kasatorių teigimu, civilinės sutartinės atsakomybės dalyką sudarantys elementai: pradelstos palūkanos, sutarčių nutraukimo mokestis, negautos palūkanos, delspinigiai, nėra deliktinės atsakomybės dalykas ir negali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, kadangi nėra susiję su tariamai D. A. padarytomis nusikalstamomis veikomis. Kasatoriai, remdamiesi kasacine teismų praktika, teigia, kad baudžiamosiose bylose gali būti sprendžiami tik deliktinės civilinės atsakomybės klausimai, o ginčai, kylantys dėl sutartinės civilinės atsakomybės, nagrinėtini civilinėse bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2004, 2K-240/2009, 2K-301/2012). Todėl, nustačius visus sukčiavimo požymius, reali bendrovės (duomenys neskelbtini) patirta žala sudarytų tik 16 613,64 Eur. Be to, teismai neįvertino aplinkybės, kad civilinis ieškovas patvirtino, jog yra įsiteisėję civilinio proceso tvarka priimti teismų sprendimai dėl to paties dalyko, dėl kurio yra reiškiamas pakartotinis ieškinys.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato E. Losio kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, jog kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o sukčiavimo atveju turtas ar turtinė teisė įgyjamas neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-329-222/2015). Taigi sukčiavimo atveju panaudojama apgaulė įgyjant svetimą turtą (ar turtinę teisę), arba, kitaip tariant, apgaulė yra būdas, kuriuo įgyjamas svetimas turtas (ar turtinė teisė).

3.2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2010, 2K-535/2011, 2K-589-696/2015, 2K-328-895/2015, 2K-133-222/2017). Baudžiamajai atsakomybei būtina, kad sutarties nevykdymas būtų susijęs su apgaulės panaudojimu, sudarant ar vykdant sutartį, dėl kurios nukentėjusiajam padaroma žala, o dėl apgaulės esmingai pasunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Būtent tai padarytą veiką daro nusikalstamą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-329/2011, 2K-514/2014, 2K-589-696/2015). Tikrų ketinimų nutylėjimas ar kitai šaliai neteisingų duomenų apie turtinę padėtį pateikimas, nesant realios galimybės grąžinti skolos, ar kiti veiksmai, tik imituojantys sutarties vykdymą, teismų praktikoje pripažįstami kitos sutarties šalies apgaule (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-696/2016).

3.3. Kasaciniame skunde iš esmės yra išdėstyti tie patys reikalavimai kaip ir apeliaciniame skunde. Vilniaus apygardos teismas į apeliacinio skundo motyvus atsakė argumentuotai ir išsamiai, nurodytų BPK pažeidimų nepadarė. Kasatoriaus pateikiamos savos įvykių versijos ir savo duomenų vertinimo atmetimas BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados būtų pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes D. A. sudarė finansinę lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią lizingo bendrovė įgijo UAB (duomenys neskelbtini) du automobilius bei pervedė atitinkamą sumą UAB (duomenys neskelbtini) ir paliko automobilius naudotis D. A., tačiau pastarasis įmokų lizingo bendrovei nemokėjo ir automobilių negrąžino. Dėl šios priežasties bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas vienašališkai nutraukė sutartį. Nutraukus lizingo sutartis, automobiliai bendrovei (duomenys neskelbtini) nebuvo grąžinti. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad D. A., kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, lizingo sutarčių pasirašymo metu suvokė, kad bendrovė prisiima įsipareigojimus lizingo bendrovei, t. y. mokėti lizingo įmokas, taip pat kitus susijusius mokėjimus, tačiau net ir gavęs priminimus, pranešimus apie prisiimtų įpareigojimų vykdymą jokių veiksmų, kad bent minimaliai patenkintų lizingo bendrovės turtinius interesus, neatliko. Įvertinęs visas aplinkybes teismas pripažino, kad D. A. pagrįstai nuteistas už BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų atlikimą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė ir į apeliaciniame skunde keltą klausimą dėl civilinio ieškinio priteisimo iš nuteistojo D. A..

3.5. Taigi byla apeliacinės instancijos teisme buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus nutartyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, todėl apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių BPK pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniame skunde, nepadaryta, todėl kasacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinio teismo nutartis paliktini be pakeitimų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato E. Losio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

5. Kasatoriai, nesutikdami su D. A. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir in dubio pro reo principą, nes išvadas dėl D. A. kaltės padarė išsamiai neįvertinę visų aplinkybių ir nepašalinę prieštaravimų tarp bylos duomenų; neteisingai D. A. veiksmuose nustatė BK 182 straipsnio sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius (apgaulę ir tyčią), nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius ir nesivadovavo apdairaus ir rūpestingo elgesio kriterijumi, nes civilinis ieškovas nebuvo pakankamai apdairus bei rūpestingas ir neįvertino sudaromo sandorio (finansinio lizingo ir pirkimo–pardavimo sutarčių) finansinės rizikos, o tokiais atvejais nuosavybės praradimas ginamas civilinio proceso tvarka.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl šios priežasties tie kasacinio skundo argumentai, kuriais pakartojami apeliacinio skundo teiginiai ir siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, o jų pagrindu – kitokių teismo išvadų, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

7. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką minėtos BPK nuostatos reikalavimų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-483-976/2015, 2K-74-976/2017 ir kt.). Tokio pobūdžio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nagrinėjamoje byloje nekonstatuota.

8. Nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus duomenis – kaltinamojo, civilinio ieškovo atstovo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, rašytinius įrodymus, pateikė jų analizę ir išvadas dėl jų vertinimo. Teismas argumentuotai nurodė, kodėl atmeta kaltinamojo versiją, kad prieš civilinį ieškovą apgaulės nenaudojo, jo neklaidino, kad lizingo objektu esančius automobilius įgijo UAB (duomenys neskelbtini) ūkinei veiklai, ir išvadą dėl jo kaltės grindžia kitais įrodymais – liudytojo I. M. parodymais, specialisto išvada ir rašytiniais dokumentais, kuriems prieštarauja kaltinamojo parodymai.

9. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus įrodymus ir patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, jas patvirtinančių įrodymų patikimumo, sąsajumo ir pakankamumo. Šis teismas argumentuotai nurodė, kodėl pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes D. A. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nes jo veikoje nustatyti visi šios nusikalstamos veikos požymiai.

10. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-47-895/2016).

11. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-47-895/2016).

12. Iš tiesų vien tik civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Dėl to svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2014, 2K-385-942/2017 ir kt.).

13. Svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais (bonus pater familias principas). Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-136-489/2017). Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-152/2015).

14. Šioje byloje D. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad tyčia apgaule užvaldė didelės vertės svetimą, lizingo bendrovės (duomenys neskelbtini), turtą – 56 872,50 Eur. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad D. A., turėdamas išankstinį ketinimą nemokėti lizingo įmokų, 2016 m. gegužės 10 d. kreipėsi į lizingo bendrovę (duomenys neskelbtini) dėl grįžtamojo lizingo sandorių sudarymo ir 2016 m. gegužės 16 d. sudarė finansinio lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal sutartis lizingo bendrovė įgijo iš UAB (duomenys neskelbtini) šios įmonės vardu registruotus automobilius „Mercedes Benz A220 CDI“ ir „Land Rover Range Rover Evoque“ už 81 675 Eur, sumokėdama 56 872,50 Eur UAB (duomenys neskelbtini), o likusią automobilių kainos dalį – 24 502,50 Eur įskaitydama kaip pirmąją įmoką, automobilius lizingo sutarties pagrindu palikdama naudotis UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui D. A.. Tačiau D. A. lizingo sutartyse nustatytų mokėjimų įsipareigojimų nevykdė (įmokų lizingo bendrovei nemokėjo) ir automobilių negrąžino. Dėl šios priežasties bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas 2016 m. rugpjūčio 19 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Nustatyta ir tai, kad lizingo sutarčių pasirašymo metu UAB (duomenys neskelbtini) lizingo objektu esančių automobilių neturėjo. Be to, sudarant lizingo sutartis, UAB (duomenys neskelbtini) iš esmės neturėjo jokių pajamų (pagal pateiktus UAB (duomenys neskelbtini) banko išrašus nustatyta, kad 2016 m. balandžio 1 d. bendrovės banko sąskaitoje buvo 0,47 Eur likutis, o disponavimas grynaisiais pinigais nenustatytas dėl netinkamai vedamos bendrovės buhalterinės apskaitos). Teismai, įvertinę nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad D. A., panaudodamas apgaulę, kuri reiškėsi tuo, kad lizingo bendrovė buvo suklaidinta dėl D. A. ketinimų vykdyti tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir lizingo bendrovės (duomenys neskelbtini) sudarytas finansinio lizingo sutartis, užvaldė didelės vertės lizingo bendrovės (duomenys neskelbtini) turtą – 56 872,50 Eur ir tokie jo veiksmai atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl D. A. kaltės padarius nusikaltimą, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos ir atitinkančios bylos įrodymus.

16. Atsakant į kasatorių kasacinio skundo argumentus, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius, pažymėtina, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į sau nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, nustatytu BK 182 straipsnyje. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys, jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311-677/2016, 2K-433-507/2016 ir kt.).

17. Šioje byloje teismai pagrįstai konstatavo, kad D. A., sudarydamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu finansinio lizingo sutartis dėl dviejų automobilių, apgaudinėjo lizingo bendrovę (duomenys neskelbtini), jai pateikdamas neteisingą informaciją apie savo ketinimus įgyjamus automobilius panaudoti bendrovės veiklai bei nutylėdamas esminę aplinkybę, kad bendrovė automobilių neturi, jais naudojasi ir juos valdo tretieji asmenys. Teismai pagrįstai pripažino, kad D. A. panaudota apgaulė buvo esminė lizingo bendrovės (duomenys neskelbtini) apsisprendimui sudaryti automobilių lizingo sutartis, nes lizingo bendrovė, turėdama duomenų apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) lizingo objektu esančius automobilius naudoja ir valdo tretieji asmenys, bei žinodama jo tikruosius ketinimus nemokėti pagal lizingo sutartį įmokų, lizingo sutarčių nebūtų sudarinėjusi.

Apgaulės prieš lizingo bendrovę (duomenys neskelbtini) panaudojimą teismai pagrįstai motyvavo ir tuo, kad, nuteistajam D. A. UAB (duomenys neskelbtini) vardu sudarant lizingo sutartis, nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. pagrindinis oficialiai atsispindėjęs UAB (duomenys neskelbtini) pajamų šaltinis buvo 2016 m. gegužės 19 d. iš bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo gauti pinigai – 56 872,50 Eur pagal sudarytas lizingo sutartis, kurie iki 2016 m. gegužės 31 d. buvo panaudoti (4817,78 Eur pervesta (duomenys neskelbtini) lizingui; 3000 Eur išimta grynaisiais pinigais per bankomatus; 20 000 Eur pervesta UAB (duomenys neskelbtini) su nuoroda „laikina paskola“, nors dokumentų, patvirtinančių tokios paskolos realumą, nerasta; 23 000 Eur išmokėta D.

A., 6011,19 Eur – kitos išlaidos (už buhalterinės apskaitos tvarkymą, statybines medžiagas, draudimus, patalpų nuomą ir kt.)), o lizingo bendrovei įmokos mokėti pradėtos nebuvo. Tokios aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo žemesnės instancijos teismai, patvirtina, kad D. A. buvo suinteresuotas iš lizingo bendrovės gauti pinigų ir turėjo išankstinį ketinimą nemokėti įmokų pagal lizingo sutartis. Be to, byloje nustatyta, kad nepraėjus nei trims mėnesiams po lizingo sutarčių sudarymo dienos (2016 m. rugpjūčio 5 d.) D.

A. perleido UAB (duomenys neskelbtini) Ukrainos piliečiui V. R. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nebeturėjo jokių teisinių ryšių su UAB (duomenys neskelbtini). Tokios teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad D. A. turėjo tikslą įgyti didelės vertės lizingo bendrovės(duomenys neskelbtini) turtą, suvokė, kad, nutylėdamas apie lizingo objektu esančių automobilių buvimą pas trečiuosius asmenis, taip pat realias finansines galimybes vykdyti sutartis, apgaudinėja turto savininkę, ir numatė, kad taip veikiant turto savininkė bus suklaidinta.

Taip pat jis suvokė, kad lizingo bendrovė, žinodama nuslėptas aplinkybes, automobilių lizingo sutarčių nebūtų sudariusi. Taigi, teismai, remdamiesi byloje nustatytų aplinkybių visuma, tinkamai nustatė D. A. tyčios turinį, t. y. apgaulės prieš lizingo bendrovę panaudojimą ir nuteistojo jau sutarčių sudarymo metu susiformavusį ketinimą nemokėti pagal lizingo sutartis įmokų ir negrąžinti automobilių. Esant nustatytam apgaulės požymiui ir nuteistojo tyčios turiniui (išankstinei tyčiai sukčiauti), priešingai nei teigia kasatoriai, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas.

18. Šiuo atveju aplinkybė, kad civilinis ieškovas pasinaudojo galimybe kreiptis į teismą ir prisiteisti lizingo objektu esantį turtą civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad D. A. veiksmai yra kylantys iš civilinių teisinių santykių ar kad nebuvo pasunkintas civilinio ieškovo pažeistų teisių atkūrimas. Minėta, kad teismai nustatė, jog 2016 m. rugpjūčio 5 d. D. A. perleido UAB (duomenys neskelbtini) Ukrainos piliečiui V. R., po įmonės perleidimo UAB (duomenys neskelbtini) savo veiklos realiai nevykdė, UAB (duomenys neskelbtini) Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini) veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus bendrovę dėl bankroto. Lizingo bendrovei priklausantys automobiliai buvo surasti Nyderlanduose ir grąžinti savininkui atliekant ikiteisminį tyrimą.

19. Atmestinas kaip prieštaraujantis teismų sprendimams kasatorių teiginys, kad teismai neįvertino D. A. veiksmų imantis priemonių išreikalauti iš trečiųjų asmenų jų pagrobtą turtą (neperduotas transporto priemones). Apeliacinės instancijos teismas nutarties 12 punkte išdėstė nuteistojo D. A. veiksmų, siekiant susigrąžinti UAB (duomenys neskelbtini) iš trečiųjų asmenų, turinį ir jų vertinimą ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. A. elgesys siekiant susigrąžinti lizingo objektu esančius automobilius yra reikšmingas sprendžiant jo tarpusavio santykius su R. S., P. M. ir I. T., o ne santykiuose su lizingo bendrove. Byloje nustatyta, kad D. A. visiškai nebendradarbiavo su lizingo bendrove (nesikreipė dėl įmokų atidėjimo, nereagavo į siunčiamus priminimus dėl sutarties vykdymo).

20. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad civilinis ieškovas, sudarydamas sutartis, veikė neapdairiai, nerūpestingai. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad civilinis ieškovas, sudarydamas sandorį, patikrino UAB (duomenys neskelbtini) pagrindines finansines ataskaitas (laikotarpio nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. I ketvirčio pelno ir nuostolių ataskaitą bei laikotarpio nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. I ketvirčio balansą), apibūdinančias tam tikro laikotarpio UAB (duomenys neskelbtini) finansinę būklę, kurios civilinio ieškovo atstovui abejonių nesukėlė. 2018 m. liepos 25 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2016 m. I ketvirčio pelno ir nuostolių ataskaitoje fiksuota 56 700 Eur pardavimo pajamų, o pagal laikotarpio nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. balansą tiriamojo laikotarpio pradžioje (2016 m. sausio 1 d.) UAB (duomenys neskelbtini) turtas sudarė 284 256 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 91 136 Eur, t. y. 32 proc. į balansą įrašyto turto vertės. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu, atliekant UAB (duomenys neskelbtini) dokumentinį tyrimą, nustatyta ir tai, kad civiliniam ieškovui pateikti finansiniai dokumentai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registrui, o tyrimui nepateikti ir pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai bei buhalterinės apskaitos registrai, todėl visiškai negalima nustatyti, ar minėti balansai ir pelno ir nuostolių ataskaitos sudaryti teisingai. Byloje nėra duomenų, kad tokios aplinkybės buvo žinomos lizingo bendrovei sutarčių su UAB (duomenys neskelbtini) sudarymo metu, todėl nėra pagrindo ir daryti išvados, kad buvo pažeistas bonus pater familias principas.

21. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nagrinėjamai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas precedentas yra kasacinės instancijos teismo nutartis Nr. 2K-7-152-895/2019. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kasatorių nurodomoje byloje, priešingai nei nagrinėjamoje, nebuvo nustatytas apgaulės esmingumas, kaip būtinasis sukčiavimo (BK 182 straipsnio) požymis, ir nustatytas nukentėjusiųjų (fizinių asmenų) neapdairus elgesys, suteikiant paskolas kaltinamajam ir nesidomint kaltinamojo turtine padėtimi, jo mokumu, verslu, tuo, kur bus panaudoti pinigai, kokios jo galimybės grąžinti paskolą, ir kitomis aplinkybėmis, kurių žinojimas galėjo lemti jų apsisprendimą dėl sandorių sudarymo. Taigi kasatorių nurodoma kasacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma precedentu šioje byloje, nes joje faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

22. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes D. A. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo (BPK 109, 113, 115 straipsnių taikymo)

23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš D. A. priteistas civiliniam ieškovui bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui 66 007,77 Eur dydžio civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas, nes iš nuteistojo priteistos civilinio ieškovo negautos pajamos yra ne deliktinės, o sutartinės civilinės atsakomybės dalykas; pagal teismų praktiką baudžiamosiose bylose gali būti sprendžiamas tik deliktinės civilinės atsakomybės klausimas. Be to, kasatoriai teigia, kad teismai neįvertino aplinkybės, jog yra įsiteisėjęs civilinio proceso tvarka priimtas teismo sprendimas dėl to paties dalyko, dėl kurio reiškiamas pakartotinis ieškinys baudžiamojoje byloje.

24. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Jį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 113 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas, tačiau kai kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimtame sprendime dėl pareikšto civilinio ieškinio teismas, remdamasis įrodymais, privalo pateikti motyvuotas išvadas dėl jo pagrįstumo ir dydžio (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

25. Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos (pasireiškusios veikimu ar neveikimu) pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Tai deliktinės civilinės atsakomybės bendrosios sąlygos, įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose, nesant bent vienos iš jų, civilinė atsakomybė neatsiranda (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-1073/2019).

26. Turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką negautos pajamos, kurioms priskiriamos palūkanos, delspinigiai ir kiti patirti nuostoliai (išlaidos), yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-35/2011, 2K-173/2013, 2K-152-303/2017, 2K-80-1073/2019 ir kt.).

27. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atlyginti žalą, ar asmuo (fizinis arba juridinis) turi teisinę pareigą atlyginti žalą, turi būti įvertintos visos faktinės bylos aplinkybės, atskleidžiančios konkretaus asmens padarytą nusikalstamą veiką, kaltę, žalą ir parodančios priežastinį ryšį, t. y. tai, kad būtent padaryta veika lėmė žalingų padarinių atsiradimą.

28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pripažino, kad civiliniame ieškinyje bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas nurodyta 66 007,77 Eur dydžio turtinė žala, kurią sudaro tiesioginiai nuostoliai – neišpirkto turto vertė (16 613,64 Eur) ir negautos pajamos (pradelstos palūkanos (987,41 Eur), sutarčių nutraukimo mokestis (708,75 Eur), negautos palūkanos (18 029,88 Eur), delspinigiai (24 346,21 Eur), papildomos išlaidos (5321,88 Eur)), priežastiniu ryšiu yra susijusi su nuteistojo D. A. nusikalstama veika (sukčiavimu). Todėl teismas visiškai patenkino civilinio ieškovo bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo pareikštą 66 007,77 Eur patikslintą civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio ir motyvuotai (nutarties 28–29 punktai) atmetė apelianto prašymą ieškinį sumažinti iki 16 613,64 Eur, priteisti tik lizingo bendrovės tiesioginius nuostolius ir nepriteisti negautų pajamų (palūkanų, delspinigių, kitų patirtų nuostolių (išlaidų)).

29. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismų išvadomis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio, nes teismų išvados pagrįstos byloje surinktais įrodymais ir atitinka teismų praktiką, pagal kurią negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai, kitos patirtos išlaidos), kurios buvo iš anksto numatytos ir pagrįstai tikėtinos kaip realiai gautinos, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, baudžiamajame procese laikomos turtine žala. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 29 punkte nurodyta teismų praktika, kurioje pateiktas turtinės žalos aiškinimas, iš esmės neprieštarauja kasaciniame skunde nurodomose kasacinėse bylose Nr. 2K-538/2004, 2K-240/2009, 2K-301/2012 esantiems išaiškinimams, kad baudžiamosiose bylose gali būti sprendžiamas tik deliktinės civilinės atsakomybės klausimas, nes, kaip minėta pirmiau, CK 6.246–6.249 straipsniuose ir yra įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės bendrosios sąlygos. Pažymėtina, kad pagal naujai formuojamą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018) žala, kuri pagal BPK 109 straipsnį gali būti išieškoma baudžiamajame procese, yra suprantama plačiau, nei ji apibrėžiama CK 6.249 straipsnyje, nes apima ir kitus dėl nusikalstamos veikos atsiradusius turtinius praradimus (pavyzdžiui, dėl tyčinės nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius, jei mokestinės prievolės neįvykdymą lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais).

30. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad civilinis ieškovas bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialas civilinėje byloje buvo pareiškęs ieškinį atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) dėl įsipareigojimo įvykdyti prievolę pagal dvi finansinio lizingo sutartis ir nuostolių atlyginimo, kuriuo reikalavo įpareigoti atsakovę UAB (duomenys neskelbtini) įvykdyti prievolę pagal su ieškovu 2016 m. gegužės 16 d. sudarytas lizingo sutartis Nr. 705230/01 ir 705230/02 ir per 7 dienas perduoti ieškovui bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui automobilius „Mercedes Benz A220 CDI“ ir „Land Rover Range Rover Evoque“, priteisti ieškovo naudai iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) 66267,29 Eur nuostolių, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

31. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą už akių (civilinė byla Nr. e2-1886-275/2017), juo nutarė įpareigoti atsakovę UAB (duomenys neskelbtini) įvykdyti prievolę pagal su ieškovu 2016 m. gegužės 16 d. sudarytas lizingo sutartis Nr. 705230/01 ir 705230/02 ir per 7 dienas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovui bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui lengvuosius automobilius „Mercedes Benz A220 CDI“ ir „Land Rover Range Rover Evoque“; priteisti ieškovui (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) 66267,29 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (66 267,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1297 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (2017 m. vasario 16 d.). Taigi tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje civilinio ieškovo bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo ieškiniai pareikšti ir priteisti tuo pačiu pagrindu, tik iš skirtingų asmenų.

32. Draudimas antrą kartą priimti ir nagrinėti tą patį civilinį ieškinį nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Iš BPK 112 straipsnyje pateikto teisinio reguliavimo taip pat išplaukia, kad civilinis ieškinys negali būti priteistas baudžiamojoje byloje, jeigu tas pats ieškinys buvo išspręstas civilinėje byloje. Taigi, pareiškus antrą kartą tą patį ieškinį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi atsisakyti jį priimti ir pripažinti pareiškėją civiliniu ieškovu. Jeigu toks ieškinys vis dėlto buvo priimtas baudžiamojoje byloje, jis negali būti tenkinamas. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasmę tapačiais ieškiniai yra pripažįstami tada, kai sutampa visi trys elementai – šalys (ieškovas ir atsakovas), ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Jei sutampa ieškinio dalykas ir pagrindas, tačiau bylos šalis yra kita, ieškinys nelaikomas tapačiu. Taigi baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys D. A. nelaikytinas tapačiu ieškiniui, kuris buvo pareikštas UAB (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje. Kita vertus, iš esmės tos pačios sumos tuo pačiu pagrindu priteisimas iš skirtingų asmenų skirtingose bylose neturi lemti bendros išieškotinos skolos padidėjimo. Todėl net ir tais atvejais, kai skirtingiems asmenims ta pati skola priteisiama skirtingais procesiniais sprendimais, turi būti nustatyta bendraatsakovių civilinės atsakomybės rūšis – solidarioji, dalinė ar subsidiarioji (papildoma).

33. Remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio (akcininko, dalininko, nario ir pan.) nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2016 m. gegužės 16 d. sudarant lizingo sutartis Nr. 705230/01 ir 705230/02 nuteistasis D. A. buvo UAB (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir direktorius ir savo nesąžiningais veiksmais lėmė bendrovės turtinės prievolės atsiradimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje turi būti nustatyta, kad D. A. civilinė atsakomybė dėl 66 007,77 Eur turtinės žalos padarymo yra subsidiarioji, t. y. jis privalo atlyginti turtinę žalą tiek, kiek jos neatlygino UAB (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 22 d. nutarties dalį, kuria civiliniam ieškovui bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui iš nuteistojo D. A. priteista 66 007,77 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nustatyti, kad civiliniam ieškovui bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialui iš nuteistojo D. A. 66 007,77 Eur suma turtinei žalai atlyginti priteisiama subsidiariai su atsakove UAB (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), kurios civilinės atsakomybės pagrindas yra Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-1886-275/2017.

Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Rima Ažubalytė

Daiva Pranytė-Zalieckienė