2025-06-04 Nr. AB-9718-3-61-3-00261-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1988-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00261-2025-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. H. (I. H.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. H. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, atsakovas) 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 24S277695, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti bei apsigyventi (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su VSAT Sprendimu, nes jis priimtas neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai jo atžvilgiu netaikytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1 ir 2 dalies, 1301 straipsnio 1 dalies nuostatos, jam nebuvo suteikta laikinoji apsauga pagal Tarybos direktyvą 2001/55/EB, nebuvo įvertintos aplinkybės, jog šiuo metu netoli jo gyvenamosios vietos Ukrainoje vyksta aktyvūs kariniai veiksmai. Pareiškėjas teigė, jog nesupranta, kodėl jam, kaip ir kitiems Ukrainos piliečiams, nebuvo suteikta galimybė ir VSAT nepateikė informacijos apie galimybę kreiptis dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo humanitariniais pagrindais.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis iš esmės nesuprato jam pateikto VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 159-821 esmės grąžinti jį į kilmės valstybę, nes nemoka lietuvių kalbos. Po 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjusio karo su Rusijos Federacija jis neturėjo fizinės galimybės grįžti namo, nes 2022 m. vasario 24 d. (duomenys neskelbtini), kuriame jis gyveno, buvo okupuotas Rusijos Federacijos dar 2022 m. kovo mėn. pradžioje.

4. Pareiškėjas teigė, kad artimiausiu metu ketina kreiptis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo humanitariniais pagrindais. Pareiškėjo žiniomis, Ukrainoje nėra išlikęs jo gyvenamasis būstas. Dėl aktyvių karinių veiksmų ir pareiškėjo neįgalumo jis neturi galimybės, grąžinus jį į kilmės valstybę, pasinaudoti perkėlimo paslauga pagal 2014 m. spalio 20 d. įstatymo Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ nuostatas. Nors šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus, tačiau atsižvelgiant į specifinius pareiškėjo poreikius – (duomenys neskelbtini) – be artimųjų (brolis ir jo šeima), kurie dažnai būna Lietuvoje, pagalbos buityje jam nebus sudarytos saugios tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamos gyvenimo sąlygos, sveikatos apsaugos garantijos, kitos socialinės garantijos, humanitarinė parama. Jeigu būtų priimtas neigiamas pareiškėjui sprendimas, jis planuoja kreiptis į Ukrainos institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir gauti informaciją, apie jam siūlomas perkėlimo galimybes.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad niekada karo laikotarpiu nepageidavo būti grąžintas į Ukrainą ir tokio pageidavimo atsakovui nepareiškė. Teigė, jog jis nėra padaręs Lietuvos Respublikoje nusikaltimo, kuris keltų grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui, nėra duomenų, kad jis būtų įrašytas į Šengeno erdvės sąrašą kaip asmuo, galintis grėsti nacionaliniam ir visuomenės saugumui.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, kadangi VSAT tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė kokiais įrodymais remiantis teigiama, kad jis kelia grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. VSAT neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų Sprendimui priimti, vertinimo. Nebuvo tirtos aplinkybės, jog pareiškėjas Lietuvoje turi pastovią nuomojamą gyvenamąją vietą, susiformavusius socialinius ryšius, jį pastoviai prižiūrinčius ir remiančius artimuosius. Šios aplinkybės, priimant skundžiamą Sprendimą, nebuvo tirtos ir nagrinėtos. Neanalizuota situacija dėl jo, kaip pabėgėlio, statuso suteikimo, nes jo gyvenamoji vieta buvo okupuota dar 2022 m. kovo mėn. ir dabar ten vyksta aktyvūs kariniai veiksmai. Nagrinėjant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėjus, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. Šiuo atveju grąžinus pareiškėją jo gyvenamosios vietos adresu, dėl aktyvių karinių veiksmų jam gresia didelė žala – kankinimas, galbūt sveikatos sužalojimas ar mirtis, nes šioje vietovėje vyksta kariniai veiksmai. Skundžiamo Sprendimo formalūs argumentai, jog tariamai pareiškėjas gali kelti grėsmę saugumui ar viešajai tvarkai, yra visiškai nepagrįsti jokiais įrodymais.

7. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad jis nuo atvykimo į Lietuvą 2021 m. nebuvo grįžęs į Ukrainą, jis buvo laikinai išvykęs pas brolį į Rumuniją, dabar brolis gyvena Lietuvoje.

8. Atsakovas VSAT atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Europos Sąjungą atvyko 2021 m., tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas Ukrainos piliečio pasą. Pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki bevizio režimo galiojimo pabaigos, t. y. per 90 dienų nuo atvykimo į Lietuvą momento, todėl VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 159-821 dėl pareiškėjo grąžinimo, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos t. y. iki 2021 m. gruodžio 11 d., tačiau pareiškėjas minėto sprendimo neįvykdė ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per išvykti nurodytą terminą, sprendimo neapskundė. Pareiškėjo nuo 2021 m. gruodžio 12 d. buvimas Šengeno valstybių teritorijoje yra neteisėtas.

10. Atsakovas teigė, kad 2024 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) pareigūnai Vilniaus mieste sulaikė pareiškėją ir perdavė jį VSAT Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnams, kurių sprendimu pastarasis buvo sulaikytas. Pareiškėjas yra apgyvendintas VSAT.

11. Atsakovas nurodė, jog priimant skundžiamą Sprendimą vertino visas byloje esamas aplinkybes, kurių buvimo neginčija ir pats pareiškėjas. Pažymėjo, kad kiekvieno užsieniečio, atvykusio į Lietuvos Respubliką, pareiga laikytis šalies įstatymų ir tvarkos. VSAT nustatė, jog po 2021 m. atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas nesikreipė į kompetentingą valstybės instituciją dėl dokumento, suteikiančio jam teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje bei laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais, todėl dėl pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje priėmė skundžiamą Sprendimą.

12. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, VSAT pareiga yra kontroliuoti užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką per išorinę Europos Sąjungos sieną, taip pat per vidinę Europos Sąjungos sieną, kai jos kontrolė laikinai atnaujinama. Užsieniečio pareiga ne tik teisėtai atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet ir teisėtai gyventi joje, t. y. iki teisėto buvimo pabaigos išvykti iš Lietuvos arba kreiptis į kompetentingas valstybės įstaigas dėl teisėtą buvimą pagrindžiančio dokumento gavimo. Pažymėjo, jog VSAT neturi pareigos pateikti informaciją pareiškėjui dėl jo galimybės kreiptis dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais.

13. Atsakovas nurodė, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu Lietuvos migracinės informacinės sistemos MIGRIS duomenimis nebuvo registruotas pareiškėjo parašymas dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais. Pareiškėjas iš Ukrainos išvyko 2021 m., t. y. iki karo veiksmų, skundžiamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą pagrindą uždrausti išsiųsti asmenį į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, todėl asmuo išsiunčiamas į savo kilmės šalį.

14. Teigė, kad pareiškėjo teisėto buvimo laikotarpiui einant į pabaigą, jis turėjo pareigą išvykti iš Lietuvos arba įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų dėl savo buvimo Lietuvoje įteisinimo, todėl VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą dėl jo grąžinimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, galėjo kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.

II. 15. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas priimtas, nes pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 133 straipsnio 2 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies e punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės) 12 ir 15 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 53.3 punktais.

17. Teismas nurodė, kad netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir nestabdė VSAT Sprendimo vykdymo.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Europos Sąjungą atvyko 2021 m., tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas Ukrainos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2018 m. lapkričio 29 d. iki 2028 m. lapkričio 29 d., tačiau jis neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki bevizio režimo galiojimo pabaigos, t. y. per 90 dienų nuo atvykimo į Lietuvą momento. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje tapo neteisėtu, todėl VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 159-821 dėl pareiškėjo grąžinimo, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo dienos t. y. iki 2021 m. gruodžio 11 d. Pareiškėjas VSAT sprendimo neįvykdė ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime išvykti nurodytą terminą, minėto sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Dėl nurodytų aplinkybių nuo 2021 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo buvimas Šengeno valstybių teritorijoje tapo neteisėtu.

19. Vilniaus AVPK pareigūnai 2024 m. lapkričio 7 d. Vilniaus mieste sulaikė pareiškėją ir perdavė jį VSAT Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnams, kurių sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimu (byla Nr. A20-477-1156/2024) taikė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, iki 2025 m. vasario 6 d., bet neilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo į kilmės šalį, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu (byla Nr. eA20-481-1156/2024) pakeitė minėtą sprendimą ir taikė pareiškėjo atžvilgiu kitą alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą kiekvieną trečiadienį nuo 8 iki 17 val. elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendimu minėtos priemonės taikymas pratęstas iki 2025 m. gegužės 6 d.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas gyvena Lietuvoje viršydamas bevizio režimo laikotarpį ir neturėdamas leidimo laikinai gyventi, ar kito dokumento, suteikiančio jam teisę gyventi Lietuvoje. Todėl pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 punktą ir 39 straipsnio 1 punktą, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo į kilmės valstybę, kurio jis neįvykdė. Pareiškėjo atžvilgiu taikytinas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą.

21. Teismas taip pat nurodė, kad išsiunčiant užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes: teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Vertinant užsieniečio šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, visų pirma, nustatomas tokių ryšių buvimo faktas, įvertinama jų trukmė bei pasekmės, atsirandančios nutraukus tuos ryšius. Skundžiamame Sprendime pažymėta, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar šeimyniniai ryšiai, nes jis nėra sukūręs šeimos Lietuvoje, Valstybės socialinio draudimo fondo (SODRA) duomenimis pareiškėjas nebuvo įdarbintas ir nevykdė individualios veiklos, atsakydamas atsakovui į klausimus pareiškėjas paaiškino, jog pageidauja grįžti į kilmės valstybę.

22. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 25 d. pateikė prašymą dėl sprendimo grąžinti į užsienio valstybę, kuriame nurodė, jog dėl savo neįgalumo, t. y. (duomenys neskelbtini), jis yra pažeidžiamas asmuo, kaip tai suprantama Įstatymo prasme, kilmės valstybėje neturi gyvenamosios vietos, giminaičių, kurie jam padėtų, todėl atsižvelgiant į jo būklę ir dėl humanitarinių priežasčių prašė leisti išvykti jam į Ukrainą savanoriškai iki 2025 m. balandžio 1 d.

23. Pareiškėjas VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 159-821 dėl grąžinimo pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktą jau buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos t. y. iki 2021 m. gruodžio 11 d. Minėto sprendimo pareiškėjas neįvykdė ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per nurodytą terminą ir minėto sprendimo neapskundė. Neįvykdžius minėto sprendimo, Įstatymo leidėjas nenumato galimybės priimti kitą sprendimą leisti asmeniui išvykti iš Lietuvos savanoriškai. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog turi būti priimtas sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą.

24. Teismas pažymėjo, kad Įstatyme nėra nustatyta, jog pažeidžiami asmenys negali būti išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato galimybę sustabdyti sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą, jeigu užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija. Atsakovas nurodė, jog VSAT patikrinus ir įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę nėra nustatyta poreikio teikti asmeniui būtinąją medicininę pagalbą, tokios pagalbos poreikio nėra išreiškęs ir pats pareiškėjas. Atsakovas pažymėjo, jog VSAT, vykdydama pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, pagal galimybę užtikrins pažeidžiamam asmeniui jo poreikius atitinkantį transportą, parinks patogiausią maršrutą bei suteiks jam visokeriopą pagalbą kelionės metu iki pat jo kilmės valstybės, bendradarbiaus su nevyriausybinėmis organizacijomis laikinos gyvenamosios vietos Ukrainoje asmeniui gavimo klausimu.

25. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą pagrindą uždrausti išsiųsti asmenį į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, todėl asmuo išsiunčiamas į savo kilmės šalį.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas elgėsi nepakankamai rūpestingai, laiku neišvyko iš Lietuvos Respublikos, nedėjo pastangų įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje, nesikreipė į VSAT pareigūnus dėl grąžinimo sprendimo termino pratęsimo. Skundžiamame Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šengeno valstybių teritorijoje neteisėtai bei nepertraukiamai buvo nuo 2021 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. lapkričio 7 d., t. y. virš 1 060 dienų, bei atsižvelgiant į Kriterijų vertinimo tvarkos 35.3. papunktį, pareiškėjui nustatytinas 48 mėnesių nuo išsiuntimo dienos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas sutiko būti išsiųstas iš Lietuvos bei į tai, jog jo kilmės šalies atskiruose regionuose nuo 2022 m. vasario 24 d. vyksta intensyvūs kariniai veiksmai, todėl nustatė pareiškėjui 36 mėnesių nuo išsiuntimo dienos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Teismas šį draudimo terminą pripažino protingu ir proporcingu.

27. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, nes nesilaikė bevizio režimo sąlygų, neįvykdė VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo dėl grąžinimo ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama ir į tai, jog jis elgėsi nepakankamai rūpestingai, nes Šengeno valstybių teritorijoje neteisėtai gyveno virš 1 060 dieną, kad asmuo ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse. Pažymėjo, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, asmens duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai.

28. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vertino visas reikšmingas aplinkybes, kurių neginčija ir pats pareiškėjas. Atsakovas nustatė, jog po 2021 m. atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas nesikreipė į kompetentingą valstybės instituciją dėl dokumento, suteikiančio jam teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje bei laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 1 punktu, 39 straipsnio 1 punktu bei 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatė pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje faktą ir priėmė skundžiamą Sprendimą. Užsieniečio pareiga yra iki teisėto buvimo pabaigos išvykti iš Lietuvos arba kreiptis į kompetentingas valstybės įstaigas dėl teisėtą buvimą pagrindžiančio dokumento gavimo, todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog atsakovas turėjo pareigą pateikti informaciją pareiškėjui dėl jo galimybės kreiptis dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais, pareiškėjas nenurodė ir kada atsakovas tariamai turėjo tai padaryti – 2021 m., kai jis buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos ar 2024 m., kai priimtas skundžiamas Sprendimas.

29. Teismas pažymėjo, kad sprendimus dėl laikinos apsaugos Lietuvoje suteikimo užsienio piliečiams Įstatymo nustatyta tvarka priima ne VSAT, o Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

30. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ nuostatoms, teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktos pareiškėjo asmens bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas tris kartus buvo pastebėtas viešose vietose prašantis išmaldos (Administracinių nusižengimų registro duomenimis 2020 m. vasario 18 d., 2020 m. vasario 19 d. ir 2021 m. lapkričio 11 d.). Pareiškėjas niekur nedirbo ir nevykdė individualios veiklos, šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad jam padeda brolis, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje, tačiau jis teismui nepateikė tai patvirtinančių duomenų. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo asmenų, kurie galėjo juo pasirūpinti, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, nes neturėjo pakankamai lėšų mokėti nuomos mokesčio ir save išlaikyti.

31. Pareiškėjas pateikė 2024 m. lapkričio 11 d. patalpų nuomos sutartį, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Minteka“ direktoriaus, jo paties ir Moldovos Respublikos pilietės A. M., galiojančią vienerius metus. Pareiškėjas iki minėtos nuomos sutarties neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, o jo santykiai su minėta užsieniete A. M. nėra laikomi ilgalaikiais, tvariais bei reikšmingais, nes užsienietė Lietuvoje nėra įsidarbinusi, t. y. jos nesieja su Lietuva jokie ryšiai, atitinkamai ir pareiškėjo deklaruojami santykiai su šia moterimi neturi reikšmės sprendžiant jo giminystės ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje.

32. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, jog jo gyvenamoji vieta Ukrainoje yra okupuota, šiuo metu ten vyksta aktyvūs kariniai veiksmai, todėl, grąžinus jį į gyvenamąją vietą, jam gresia didelė žala – kankinimas, galbūt sveikatos sutrikdymas, ar mirtis, teismas nurodė, kad Ukrainos gyventojai gyvena visoje Ukrainos teritorijoje, tačiau aktyvūs kariniai veiksmai dėl Rusijos Federacijos kariuomenės užpuolimo nevyksta visoje šalies teritorijoje, todėl Ukrainos gyventojai, vadovaujantis Ukrainos viduje perkeltų asmenų nuostatomis, kurios reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, yra perkeliami šalies viduje iš karo veiksmų ar padidintos rizikos zonų į saugesnius Ukrainos regionus. Tai garantuoja šalies viduje perkeltiems asmenims saugias laikinas arba nuolatines gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugą, kitas socialines garantijas ir humanitarinę pagalbą. Viešai prieinamomis informacijos žiniomis tokia pagalba pasinaudojo virš 1 milijono Ukrainos gyventojų. Pareiškėjas gali pasinaudoti šia programa arba savarankiškai vykti į pasirinktą Ukrainos vietovę, kur nevyksta jokie kariniai veiksmai.

33. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nenustatė, kokiais įrodymais remiantis pareiškėjas kelia grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams, nurodė, jog kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė, kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei kitų tarptautinių susitarimų dalyvė, turi užtikrinti savo šalies suverenumą, saugumą bei tos šalies piliečių ir gyventojų apsaugą. Jokie teisės aktai nenustato valstybei narei pareigos leisti užsieniečiui gyventi ar laisvai judėti jos teritorijoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjas turi teisę ginti savo interesus ir įgyvendinti savo procedūrines teises, tačiau jo teisės negali būti priešpriešinamos valstybės interesams. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Rec (2000)15 pažymima, kad bet kokiomis sąlygomis valstybė turi teisę išsiųsti migrantą, jei jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešai tvarkai, neatitinka būvimo šalyje sąlygų. Lietuvos Respublikos visuomenės interesas yra svarbesnis nei užsienio piliečio interesas gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiai teisę gyventi Lietuvoje įgyja tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas neįteisino savo buvimo Lietuvoje ir sąmoningai ilgą laiką gyveno jos teritorijoje neteisėtai, todėl atsakovas jo atžvilgiu pagrįstai priėmė sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvą 36 mėnesius nuo išsiuntimo dienos.

34. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu priėmė skundžiamą Sprendimą, nes pareiškėjas neatitiko buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, neišvyko iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki teisėto buvimo pabaigos ir Šengeno valstybių teritorijoje gyveno neteisėtai, elgėsi nepakankamai rūpestingai, kadangi neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos per nustatytą laikotarpį, todėl tolesnis jo buvimas valstybėje narėje ėmė grėsti viešajai tvarkai, bei atsižvelgiant į tai, kad jis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, jog draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Šengeno informacinę sistemą ir joje apsigyventi, pareiškėjo duomenis nuspręsta iš Nacionalinio sąrašo teikti SIS.

35. Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš skundžiamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, skundžiamas Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai. Skundžiamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, nenustatyta pagrindo jį naikinti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

37. Pareiškėjas, pakartodamas faktines aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nurodo, kad nesutinka tiek su VSAT Sprendimu, tiek su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad iš atsakovo pateiktos jo asmens bylos matyti, jog VSAT nepriėmė ir neregistravo bei neperdavė Migracijos departamentui pareiškėjo prašymo dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo humanitariniais pagrindais. Be to, nebuvo išnagrinėti ir pateikti atsakymai į pareiškėjo atstovų skundus ir prašymus. Pareiškėjo asmens byloje nėra jokio jo pasirašyto dokumento, jog jis sutinka išvykti iš Lietuvos savanoriškai.

38. Pareiškėjas teigia, kad šiuo metu kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje suteikimo humanitariniais pagrindais. Jo turima informacija, šiai dienai jo gyvenamojoje vietovėje Ukrainoje nėra išlikęs jo gyvenamasis būstas, o dėl karinių veiksmų bei neįgalumo jis neturi jokios galimybės grąžinus jį į kilmės valstybę pasinaudoti perkėlimo paslauga. Be artimųjų (brolis ir jo šeima), kurie dažnai būna Lietuvoje, pagalbos buityje, pareiškėjas nemano, jog jam bus sudarytos saugios tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamos sąlygos, sveikatos ir kitos socialinės garantijos, humanitarinė parama.

39. Pareiškėjas pažymi, kad niekada karo laikotarpiu nepageidavo būti grąžintas į Ukrainą ir tokio pageidavimo atsakovui neišsakė. Jis Lietuvoje nėra padaręs jokio nusikaltimo, kuris keltų grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui, nėra duomenų, jog jis būtų įrašytas į Šengeno erdvės sąrašą kaip asmuo, galintis grėsti nacionaliniam saugumui.

40. Pareiškėjas vertina, kad VSAT Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, kadangi priimtas visapusiškai neišnagrinėjus ir nenustačius teisiškai svarbių ir reikšmingų aplinkybių. VSAT neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimui priimti nustatymo. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad padeda broliui versle ir jam pakanka lėšų pragyventi, jis turi pastovią gyvenamąją vietą. Nesupranta, kodėl jis traktuojamas skirtingai nuo kitų nuo karo pasitraukusių asmenų, kuriems yra suteikti laikini leidimai gyventi Lietuvoje humanitariniais pagrindais. Taip pat nebuvo analizuota situacija dėl pabėgėlio statuso jam suteikimo, nes jo gyvenamoji vieta buvo okupuota dar 2022 m. ir iki šiol ten vyksta kariniai veiksmai. Sprendimo argumentai dėl jo keliamos grėsmės yra visiškai formalūs ir niekuo nepagrįsti.

41. Pareiškėjas pažymi, kad jis nesiekia būti išlaikytiniu Lietuvos Respublikoje, nesikreipė jokios paramos, padeda broliui versle, o dėl menko išsilavinimo ir neįgalumo negali būti pilnaverčiu rinkos dalyviu, tačiau gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ketina registruoti individualią veiklą ir kartu su broliu užsiimti naudotų automobilių pirkimu – pardavimu. Akcentuoja, kad šiuo metu situacija, lyginant su 2020–2021 m. buvusia, yra pasikeitusi, todėl teismas turėjo vertinti visą jo buvimo Lietuvoje laikotarpį, o ne 2020–2021 metais nustatytus kelis nežymius administracinius nusižengimus, kurių galiojimo terminas jau praėjęs.

42. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad iki pat teisminio nagrinėjimo VSAT nedavė jo atstovams susipažinti su jo asmens byla, jam nebuvo žinoma, kokie įrodymai yra surinkti. Atsakovas aplaidžiai atliko savo pareigas dėl jo socialinio tyrimo, pateiktų prašymų nagrinėjimo. Tiek atsakovas, tiek ir teismas neįsigilino į pareiškėjo individualią situaciją ir jo, kaip pažeidžiamo asmens teises, o tai lėmė nepagrįsto ir nemotyvuoto sprendimo priėmimą.

43. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

44. Atsakovas, pakartodamas faktines aplinkybes, nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

45. Atsakovas teigia, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog VSAT Sprendimas priimtas neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, kadangi priimdamas Sprendimą, įvertino visas bylos aplinkybes, kurių buvimo neginčija ir pats pareiškėjas. Pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, VSAT pareiga kontroliuoti užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką per išorinę ir vidinę Europos Sąjungos sieną, kai jos kontrolė laikinai atnaujinama. Užsieniečio pareiga ne tik teisėtai atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet ir teisėtai gyventi joje, t. y. iki teisėto buvimo pabaigos išvykti iš Lietuvos, arba kreiptis į kompetentingas valstybės įstaigas dėl teisėtą buvimą pagrindžiančio dokumento gavimo. Šią pareigą Įstatymo leidėjas numatė pareiškėjui, o ne VSAT, kaip nurodo pareiškėjas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog VSAT turėjo pareigą pateikti informaciją pareiškėjui dėl galimybės kreiptis dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais. Visa informacija, susijusi su Ukrainos piliečių gyvenimo įteisinimu Lietuvos Respublikoje, yra patalpinta oficialiame Migracijos departamento tinklapyje, t. y. MIGRIS sistemoje (Lietuvos migracinė informacinė sistema). VSAT neturi kompetencijos nagrinėti ir priimti sprendimus dėl laikinos apsaugos Lietuvoje suteikimo užsienio piliečiams, tokią kompetenciją Įstatymo leidėjas suteikė Migracijos departamentui.

46. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prašymas dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais buvo paduotas 2025 m. balandžio 24 d. per MIGRIS sistemą, tačiau atmestas, kadangi pareiškėjas neatitinka laikinos apsaugos suteikimo kriterijų.

47. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.

48. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jis nesuprato VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, nes nemoka lietuvių kalbos. Tačiau tai nesutrukdė pareiškėjui susipažinti tiek su skundžiamu Sprendimu, tiek su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir juos teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti. Tokią galimybę jis turėjo ir anksčiau, tačiau ja nepasinaudojo ir 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo neskundė.

49. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, jog jis niekada karo laikotarpiu nepageidavo būti grąžintas į Ukrainą ir tokio pageidavimo atsakovui neišsakė, nurodo, kad pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje viršija Įstatyme numatytą bevizio režimo laikotarpį. Taigi, pareiškėjo teisėto buvimo laikotarpiui einant į pabaigą, jis turėjo pareigą išvykti iš Lietuvos arba įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Kadangi jis nesiėmė jokių veiksmų dėl savo įteisinimo, VSAT Įstatymo nustatyta tvarka 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą dėl savanoriško grąžinimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, galėjo kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė.

50. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, jog Sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų, kadangi atsakovas tinkamai ir visapusiškai neištyrė aplinkybės, kad jis Lietuvoje turi pastovią nuomojamą gyvenamąją vietą, susiformavusius socialinius ryšius, jį pastoviai prižiūrinčius ir remiančius artimuosius. Pareiškėjo asmens byloje esančios aplinkybės prieštarauja tokiems pareiškėjo teiginiams. Pareiškėjas mažiausiai du kartus buvo pastebėtas viešose vietose prašant išmaldos, todėl pagrįstai vertinta, jog laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2022 m. jis neturėjo asmenų, kurie galėtų juo pasirūpinti bei neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, kadangi neturėjo pakankamai lėšų mokėti nuomos mokesčio ir save išlaikyti. Pareiškėjas pateikė patalpų nuomos sutartį, kuri sudaryta tik 2024 m. lapkričio 11 d. ir galioja vienerius metus. Taigi iki nuomos sutarties pareiškėjas neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, o jo santykiai su užsieniete A. M. nėra ilgalaikiai, atitinkamai ir pareiškėjo deklaruojami santykiai su šia moterimi neturi reikšmės sprendžiant jo turimus giminystės ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas niekada nėra dirbęs Lietuvoje. Šio fakto neginčija ir pareiškėjas.

51. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl situacijos Ukrainoje, tai šiuo metu, lyginant su 2022 m., situacija yra labai pasikeitusi. Ukrainos gyventojai gyvena visoje Ukrainos teritorijoje, ir nors Ukrainos teritorijoje vyksta aktyvūs kariniai veiksmai, tačiau jie nevyksta visoje šalies teritorijoje, todėl Ukrainos gyventojai, vadovaujantis Ukrainos viduje perkeltų asmenų nuostatomis, kurios reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, yra perkeliami šalies viduje iš karo veiksmų ar padidintos rizikos zonų į saugesnius Ukrainos regionus. Minėtas Įstatymas garantuoja šalies viduje perkeltiems asmenims saugias laikinas arba nuolatines gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugą, kitas socialines garantijas ir humanitarinę pagalbą. Turimomis, viešai prieinamomis žiniomis, tokia pagalba pasinaudojo jau virš 1 milijono Ukrainos gyventojų. Pareiškėjas gali pasinaudoti šia programa arba savarankiškai vykti į pasirinktą Ukrainos vietovę, kur nevyksta jokie kariniai veiksmai.

52. VSAT nuomone, Lietuvos Respublikos visuomenės interesas yra svarbesnis nei užsienio piliečio interesas gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

53. VSAT pažymi, kad priėmė skundžiamą Sprendimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kadangi pareiškėjas neatitiko buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, neišvyko iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki teisėto buvimo pabaigos ir elgėsi nepakankamai rūpestingai, kadangi Šengeno valstybių teritorijoje gyveno neteisėtai, neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos per nustatytą laikotarpį, nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų ir tvarkos, todėl tolesnis jo buvimas valstybėje narėje ėmė grėsti viešajai tvarkai, bei atsižvelgiant į tai, kad jis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, jog draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į SIS ir joje apsigyventi, pareiškėjo duomenis nuspręsta iš Nacionalinio sąrašo teikti SIS.

54. Atsakovas teigia, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog VSAT nedavė susipažinti su pareiškėjo asmens byla, kadangi nei pareiškėjas, nei jo atstovai nesikreipė su prašymu leisti susipažinti su asmens byla. Be to, pareiškėjas su asmens byla galėjo susipažinti VSAT pateikus atsiliepimą į jo skundą, o taip pat sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo sulaikymo ir alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo bei termino pratęsimo, kadangi teismui buvo teikiama pareiškėjo asmens byla.

55. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas galioti, o pareiškėjo apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 56. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSAT 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 24S277695, kuriuo nuspręsta išsiųsti Ukrainos pilietį I. H. iš Lietuvos Respublikos, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti bei apsigyventi, teisėtumo.

57. Pareiškėjas I. H. pagal Įstatymą yra pažeidžiamas asmuo, jam yra (duomenys neskelbtini).

58. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Europos Sąjungą atvyko 2021 m., tiksliai nenustatytu laiku, tačiau jis neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki bevizio režimo galiojimo pabaigos, t. y. per 90 dienų nuo atvykimo į Lietuvą momento. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje tapo neteisėtu, todėl VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 159-821 dėl pareiškėjo grąžinimo, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo dienos t. y. iki 2021 m. gruodžio 11 d. Pareiškėjas VSAT sprendimo neįvykdė ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime išvykti nurodytą terminą, minėto sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Todėl VSAT teisėtai priėmė Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo.

59. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

60. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei jo, kaip pažeidžiamo asmens, individualią situaciją ir teises. Todėl tiek VSAT, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

61. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

62. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

V. 63. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

64. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

65. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Įstatymo 130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

66. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

67. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad grąžinimas į užsienio valstybę – procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė.

68. Įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nustatyta, kad humanitarinės priežastys – liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos.

69. Įstatymo 1301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi.

VI. 70. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalis ir Įstatymo 2 straipsnio 71 dalis patvirtina, kad kompetentinga institucija, sprendžianti užsieniečio išsiuntimo klausimą, privalo vertinti, ar užsienietis neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą, taip pat privalo vertinti, ar užsienietis galėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

71. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad užsienietis tiek VSAT, tiek pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad jis negalėjo įvykdyti įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, jog jis negali jo įvykdyti šiuo metu dėl to, kad yra pažeidžiamas asmuo. Be to, pareiškėjas įrodinėjo, kad jis ne visiškai suprato minėto sprendimo turinį ir jo įvykdymo būdą.

72. VSAT Sprendime nėra vertinama, ar užsienietis galėjo dėl savo pažeidžiamumo ir kitų reikšmingų aplinkybių įvykdyti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šiame kontekste pažymėtina, kad VSAT Sprendime nėra vertinama ir pasikeitusi faktinė padėtis, kuri buvo tuo metu (2021 metais), kai buvo priimtas sprendimas dėl įpareigojimo išvykti (įskaitant pareiškėjo išreikštą valią), ir skundžiamo Sprendimo priėmimo metu (2024 metais), kai jau buvo prasidėjęs karas Ukrainoje nuo 2022 metų. Pareiškėjas tiek VSAT, tiek teismui akcentavo jo, kaip pažeidžiamo asmens, ribotas galimybes grįžti į Ukrainą, kur vyksta kariniai veiksmai. Nei VSAT, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad sprendimai dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir užsieniečio išsiuntimo yra laiko požiūriu labai nutolę ir priimami esant pasikeitusiai faktinei situacijai.

73. VSAT Sprendime, kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendime, nėra vertinami pareiškėjo argumentai dėl jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiko, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamų socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, kurie buvo nustatyti ar nenustatyti skundžiamo Sprendimo priėmimo metu. Sprendime, kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendime, nėra pasisakoma, kaip buvo nustatomos reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad Lietuvoje dažnai lankosi jo brolis su šeima, kuris jam padeda, taip pat aplinkybės dėl to, jog pareiškėjas buvo išvykęs pas brolį į (duomenys neskelbtini), vėliau vėl grįžo į Lietuvą (taip supratęs, kad galėjo įvykdyti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti). Sprendime, kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendime, šios aplinkybės neigiamos, nepasiūlant užsieniečiui jų įrodinėti, pateikti dėl jų paaiškinimus arba kitus įrodymus.

74. Dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad jis nesuprato sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, pažymėtina, kad atsakovas nepateikė šio sprendimo į bylą ir teismas jo neišreikalavo. Taigi atsakovas šiame teismo procese nepatvirtino jo nurodomų aplinkybių, savo tvirtinimą grindė vien prielaidomis.

75. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjo pateikta nuomos sutartis (2024 m. lapkričio 11 d.) nepatvirtina, kad pareiškėjas turėjo gyvenamąją vietą iki jos sudarymo, nepatvirtina atsakovo pozicijos. Akcentuotina, kad viešojo administravimo subjektas privalo priimti sprendimą pagal jo priėmimo metu esančias nustatytas faktines aplinkybes ir galiojantį reglamentavimą. Atsakovas tokio reikalavimo nesilaikė.

76. Atsakovas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nevertino, ar užsienietis, kuris yra pažeidžiamas asmuo, dėl jo organizmo būklės gali būti išsiųstas į Ukrainą, kur vyksta karas. Atsakovas nevertino, ar konkrečiu atveju taikoma priemonė – išsiuntimas, yra būtina ir adekvati priemonė, taigi nevertino taikomos priemonės proporcingumo.

77. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, kad užsienietis Lietuvoje darė pažeidimus (prašė išmaldos), tačiau nei atsakovas, nei teismas nevertino padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdžio ir masto užsieniečio išsiuntimo kontekste.

78. Byloje nėra duomenų, kad užsieniečiui buvo išaiškinta apie galimybę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 1301 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas, remdamasis MIGRIS duomenimis (kurie teismui nėra prieinami) tvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu jau yra priimtas nepalankus sprendimas. Tačiau atsakovas nepateikia nei sprendimo, nei dokumentų, kad šis sprendimas yra galutinis.

79. Atsakovui neteisingai išsprendus klausimą dėl išsiuntimo, negalima pripažinti, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti sprendimus dėl uždraudimo atvykti ir įtraukimo į SIS sistemą. Šiame kontekste akcentuotina, kad tai yra atskiri administraciniai sprendimai, kurie turi būti pagrįsti faktais ir teise, įskaitant ir taikomų priemonių proporcingumo vertinimu, tai ypač aktualu, kai yra sprendžiama dėl pažeidžiamo asmens. Skundžiamuose sprendimuose toks vertinimas nebuvo atliktas.

80. Apibendrinant spręstina, kad Migracijos departamento Sprendimas nėra pagrįstas administraciniam sprendimui įtakos turėjusių aplinkybių vertinimu, nėra motyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Minėti pažeidimai priimant Sprendimą, būtent neįvertinimas pareiškėjo individualios situacijos, neįvertinimas byloje esančių aplinkybių visumos (pasisakymas tik dėl institucijos iniciatyva renkamų įrodymų), taikomų priemonių proporcingumo neįvertinimas, galėjo turėti reikšmės teisingam užsieniečio klausimo nagrinėjimui, todėl Sprendimas naikinamas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

81. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl institucijos taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas.

82. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė turėtas išlaidas patvirtinančių įrodymų.

83. Nustatyta, kad pareiškėjas paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, o paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį, todėl galutinį teismo sprendimą priėmus pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

84. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 3 dalį, už skundą bei apeliacinį skundą, paduodant juos elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už skundą bei apeliacinį skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteisiama 33,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio paduodant skundą ir apeliacinį skundą.

85. Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalį, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, sumokėjo 23 Eur, o turėjo sumokėti 22,50 Eur, bei paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur, nors turėjo sumokėti 11,25 Eur, susidariusi žyminių mokesčių permoka – 4,25 Eur, grąžinama pareiškėjui. Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis jį grąžinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo I. H. (I. H.) apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo I. H. (I. H.) skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 24S277695, kuriuo nuspręsta išsiųsti I. H. (I. H.) iš Lietuvos Respublikos, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti bei apsigyventi.

Priteisti pareiškėjui I. H. (I. H.) iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Gražinti pareiškėjui I. H. (I. H.) 4,25 Eur (keturis eurus 25 centus) sumokėto žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan