2013-10-18 Nr. AB-6740-3-61-3-02034-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1191/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02034-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 20. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Urbista“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Urbista“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“) dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Urbista“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 16-20) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. ATK2-137/12 (toliau – ir Nutarimas) ir grąžinti bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai;

2) teismui nusprendus, jog buvo padarytas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 29 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimas, sumažinti baudą iki 500 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, jog su atsakovo nurodytu pažeidimu nesutinka, kadangi Nutarimas priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu. Departamentas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog šalia jo valdomo baro esanti reklama nuosavybės teise priklauso kitai įmonei, kuri visapusiškai rūpinasi minėtos reklamos turiniu. Reklamos savininkų – Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ – atstovai priimant Nutarimą nebuvo apklausti, Nutarimas buvo priimtas neišsiaiškinant visų svarbių aplinkybių, todėl byla turėtų būti grąžinta iš naujo nagrinėti įgaliotai institucijai.

Nurodė, jog pagal tarp pareiškėjo ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ sudarytą 2010 m. birželio 21 d. Reklamos gamybos, kūrimo, maketavimo ir priežiūros sutartį Nr. A-20100621 (toliau – ir Sutartis) Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ įsipareigojo sukurti ir pagaminti reklamą UAB „Urbista“ vadovaujamam barui ir perduoti reklamą naudotis penkeriems metams. Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ yra ne reklamos paslaugų vykdytoja, o UAB „Urbista“ valdomo baro ginčo reklamos užsakovas ir savininkas. Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ sukūrė ir pateikė išorinės reklamos maketus spausdinimui, šviesdėžes gamybai, organizavo šviesdėžių įrengimo darbus savo nuožiūra pasirinkdama jų kabinimo vietą. Visi reklaminiai įrengimai nuosavybės teise priklauso Nepriklausomų prodiuserių asociacijai „Kokybės studija“.

Pareiškėjas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. I-5759-261/2007 ir nurodė, jog už reklamos turinį atsako reklamos kūrėjas – užsakovas, o ne būtinai reklamuojamo objekto savininkas. Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ veikė kaip individualus ūkine veikla besiverčiantis ir savo individualių tikslų siekiantis subjektas, kuriam buvo patikėta pagaminti UAB „Urbista“ baro išorinę reklamą, turint teisę net tik kontroliuoti šios reklamos turinį, bet ir pareigą, jog šios reklamos turinys neprieštarautų galiojantiems teisės aktams. 2010 m. rugsėjo 1 d. Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ perdavė pareiškėjui naudoti šviesdėžes su tinkamu reklamos turiniu, tačiau vėliau jį ne kartą keitė, nes tai leido Sutartis, o šie pakeitimai su pareiškėju nebuvo derinami. Atitinkamai, reklamos turinys nuo pareiškėjo valios nepriklausė. Pabrėžė, jog įmonės registracijos adresu pareiškėjas išsiuntė laišką Nepriklausomų prodiuserių asociacijai „Kokybės studija“ dėl netinkamo sutarties vykdymo, tačiau atsakymo iki šiol negavo.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-878/2011 ir nurodė, jog šiuo atveju turi būti sprendžiamas Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ atsakomybės klausimas.

Pareiškėjas taip pat reiškė nesutikimą dėl jam skirtos baudos dydžio. Pažymėjo, jog skirtos baudos dydis prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo, teisinės valstybės principams, nes tokio paties dydžio baudos skiriamos ir pareiškėjui, ir UAB „Švyturys–Utenos alus“ (tame tarpe ir kitiems didiesiems Lietuvos alkoholio pramonės gamintojams). Šiuo atveju reklama kabėjo vidinio kiemo arkos viduje ir buvo matoma tik baro lankytojams (kurie yra tik pilnamečiai asmenys, nes baras veikia nuo 22 val., o kiekvienas į jį patenkantis asmuo privalo parodyti savo asmens dokumentą) penktadieniais ir šeštadieniais nakties metu, kai ji buvo įjungiama. Baras yra 70 kv. m. ploto, kuriame telpa ne daugiau nei 50 lankytojų, todėl skirta 10 000 Lt bauda, kuri sudaro beveik metų laiko patalpų nuomos kaštus, būtų ne prevencinė priemonė, o smulkaus verslo žlugdymas. Pažeidimas buvo daromas trumpą laiką ir buvo matomas tik ribotam asmenų ratui, nepadarė realios žalos visuomenei, nesukėlė neigiamų pasekmių, todėl laikytinas mažareikšmiu.

Pabrėžė, jog UAB „Urbista“ anksčiau nėra pažeidęs AKĮ, tai pirmas pažeidimas, pažeidimo tyrimui ir išaiškinimui jis nekliudė, už reklamos turinį negavo materialinės ar kitokios naudos iš alkoholio reklama suinteresuotų asmenų, nustatytus pažeidimus pašalino iš karto, nedelsiant inicijavo Sutarties nutraukimo procesą su reklamą barui kūrusia Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“. Pažymėjo, jog pareiškėjo finansinė padėtis bloga, įmonė dirba nuostolingai bei yra skolinga kreditoriams ir darbuotojams.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Urbista“ skundą (b. l. 40-46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog pagal Sutartį Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ įvardijama sutarties vykdytoja, pareiškėjas įvardijamas užsakovu. Sutartyje aptariami tarp ūkio subjektų susiklostę santykiai pagrįsti civilinėmis sutartimis nėra sudaryti prievartos būdu, prieš pareiškėjo valią. Draudžiamą informaciją ir reklamą paskleidė pareiškėjas savo iniciatyva, pasirinkdamas atitinkamas priemones ir vykdydamas komercinę veiklą, t. y. turėdamas siekį skatinti įsigyti ir vartoti reklamuojamus alkoholinius gėrimus.

Pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktos alkoholio reklamos ant pastato sienų, virš baro įėjimo, pateikimo tikslas yra siekis atkreipti vartotojo dėmesį į reklamuojamą objektą, populiarinti konkrečius produktus tarp vartotojų, vystyti alkoholinių gėrimų pardavimo rodiklius, atlikti reklaminę funkciją. Pareiškėjas siekė šio tikslo, o skleisdamas minėtą informaciją apie alkoholinius gėrimus yra tiesiogiai suinteresuotas jų įsigijimu ir vartojimu, ji yra išimtinai susijusi su jo ūkine, komercine, finansine veikla. Nurodė, kad pareiškėjas nei atsakovui bylos nagrinėjimo metu, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui nepateikė priėmimo–perdavimo akto, kuris yra neatsiejama Sutarties dalis, nepateikė reklaminių šviesdėžių turinio keitimo projektų, maketų, kuriuos pagal Sutarties 1.4.3 punktą pareiškėjas įsipareigojo leisti įrengti.

Pabrėžė, kad pareiškėjas, būdamas betarpiškai susijęs tiek su reklamą užsakiusia, tiek su šią reklamą vykdžiusia įmone, negalėjo nežinoti apie gaminamos reklamos neatitikimą Lietuvos Respublikos galiojantiems teisės aktams. Tai, kad pareiškėjas su Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ sudarė civilinę komercinę sutartį, kuri įtvirtina iš tarpusavio susitarimų kylančias teises ir pareigas, nepanaikina viešosios teisės reikalavimų ir administracinėje teisėje pažeidimo nustatymui šis faktas nėra privalomas pažeidimo sudėties elementas ar pagrindas. Tai, kad ūkio subjektai tarpusavyje susitarė dėl nuostolių atlyginimo (Sutarties 1.3.12 p.) yra jų sutartinis dalykas, neturintis įtakos nustatant tinkamus AKĮ atsakomybės subjektus. Administracinei atsakomybei atsirasti neturi įtakos tarp pareiškėjo ir kitų asmenų sudarytos komercinės sutartys, kadangi jos yra ne administracinės teisės, o civilinės teisės objektas.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-878/2011 ir pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečius atstovaujamus prekės ženklus Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ ant pareiškėjui priklausančio pastato sienų ir virš įėjimo į barą reklamavo. Tai, kokį sutarties įvykdymo ir atsiskaitymo modelį pasirinks pareiškėjas, yra jo subjektinė teisė, kylanti iš civilinių sutartinių santykių ir kuri nėra šios administracinės teisės pažeidimo nagrinėjimo bylos objektas. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo valia buvo inicijuota, užsakyta ir paskleista draudžiama ir neteisėta alkoholio reklama vartotojams ir jis yra tinkamas AKĮ pažeidimo atsakomybės subjektas.

Atsakovas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl baudos sumažinimo vertino kritiškai. Atsakovas skirtą baudą individualizavo, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, kompetencijos ribose skyrė nuo baudos vidurkio link minimumo numatytą baudą. Į aplinkybę, kad pareiškėjas AKĮ pažeidimą daro pirmą kartą ir nekliudė pažeidimo nustatymui ir tyrimui, buvo atsižvelgta skiriant numatytą baudą link minimumo, dėl to pakartotinai vertinti tas pačias aplinkybes būtų neteisinga ir nepagrįsta.

Pažymėjo, jog kritiškai vertintinas pareiškėjo argumentas, kad alkoholio reklama nėra padariusi didelės žalos, kadangi AKĮ 29 straipsnio 4, 5 dalys yra formalios teisės pažeidimo sudėties, nustatyti šį pažeidimą užtenka fakto, kad buvo pažeisti teisės normų reikalavimai, nelaukiant kol atsiras reali žala. Nagrinėjamu atveju skirta ekonominė sankcija nelaikytina akivaizdžiai neteisinga, atsižvelgiant į tai, kokias vertybes saugo AKĮ ir ypač teisės normos, kurių pagrindu skirta ginčijama ekonominė sankcija.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai teismų praktikos neformuoja.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 137-142) pareiškėjo UAB „Urbista“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 2012 m. birželio 13 d. Departamento Kontrolės skyriaus protokole Nr. ATK2-164 užfiksuota, kad ant UAB „Urbista” priklausančio naktinio baro–klubo „Pušku Pušku“, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pakabintas išorinės alkoholio reklamos stendas ir iškabos. Ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sienos, į gatvės pusę pakabintas apie 0,8 m. x 1,5 m. dydžio reklaminis stendas: juodame fone, viršuje raudonai užrašyta „Pušku“, baltai – „pušku/DRAUGIŠKIAUSIAS/ BARAS/LIETUVOJE“, žemiau pateikti šeši balto fono langeliai su alkoholio reklama.

Viršutiniame kairiame langelyje pavaizduota stiklinė su skysčiu, gabaliukas citrinos, užrašyta „5 LT/TEQUILA“, kitame viršutiniame langelyje pavaizduotas alaus „Tuborg“ butelis, užrašyta „5 LT/TUBORG“, žemiau, viename langelyje pavaizduotos dvi stiklinės su skysčiais, skardinė energinio gėrimo „Red Bull“, užrašas – „5 LT/RED BULL VODKA“, kitame langelyje pavaizduota taurė su mėlynos spalvos skysčiu, užrašyta – „5 LT/BLUE/RED LAGOON“. Stendo apačioje patalpintuose langeliuose pavaizduota: viename langelyje – indas su užrašu „MARTINI“ ir pateiktas užrašas „5 LT/VIP MARTINI“, kitame langelyje – stiklinė, užrašas „7 LT/JACK COLA“.

Į kairę nuo stendo, užėjus į arką, virš baro „Pušku Pušku“ įėjimo, pakabintos 3 apvalios formos iškabos: pirmojoje vaizduojami du moteriški veidai, keturi stikliukai su skysčiu, užrašyta „Pušku pušku/Vodka Shot/ 3 Lt/Perkant sau ir draugui“, antroje iškaboje – du moteriški veidai, viskio „Jack Daniels“ butelis, kito butelio kaklelis, užrašai „Coctail:/Pušku pušku/Jack + Cola/7 Lt/Perkant sau ir draugui“, trečioje iškaboje – du moteriški veidai, dvi taurelės (viena su mėlynos spalvos skysčiu, kita – su raudonos spalvos skysčiu), užrašai – Coctail:/Pušku pušku/ BLUE//Red Lagoon/5 Lt/Perkant sau ir draugui“.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes buvo padaryta išvada, jog ši pareiškėjo reklama pažeidė AKĮ 29 straipsnio 4 dalyje nustatytą išorinės alkoholio reklamos draudimą ir AKĮ 29 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą alaus, alaus mišinių su nealkoholiniais gėrimais bei natūralios fermentacijos vyno ir sidro išorinėje reklamoje pateikti įspėjamąjį tekstą apie žalingą alkoholio poveikį sveikatai. Teismas nurodė, jog skundžiamu Nutarimu pareiškėjui už įvardintus veiksmus buvo skirta 10 000 Lt bauda.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog ginčo dėl atsakovo konstatuoto AKĮ 29 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų pažeidimo fakto, t. y., kad ant pareiškėjui priklausančio naktinio baro–klubo „Pušku Pušku“, esančio Trakų g. 2/Pylimo g. 24, Vilniuje, pastato sienos, pakabintame reklaminiame stende, ir virš baro įėjimo, pakabintose trijose apvaliose formos iškabose, yra pateikta draudžiama išorinė alkoholinių gėrimų – TEQUILA, Vodka, „Blue Lagoon“ ir „Red Lagoon“ alkoholinių kokteilių, „MARTINI“, viskio „Jack Daniels“, reklama; taip pat, kad ant pareiškėjui priklausančio minėto naktinio baro–klubo pastato sienos, į Trakų gatvės, Vilniuje, pusę pakabintame stende, yra alkoholinio gėrimo (alaus „Tuborg“) reklama, kuriai privalomas įspėjamasis tekstas apie žalingą alkoholio poveikį sveikatai, nėra.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su tuo, kad skundžiamas Nutarimas priimtas netinkamam subjektui, nurodė, jog iš Sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ matyti, kad Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ įvardijama vykdytoja, pareiškėjas įvardijamas užsakovu. Pagal Sutarties 1.1 punktą vykdytojo (Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“) yra teikiamos reklamos gamybos, dizaino, montavimo ir priežiūros paslaugos užsakovui (pareiškėjui) Sutarties galiojimo laikotarpiu, adresu Trakų g. 2, Vilnius, už kurias pagal Sutarties 1.4.1 punktą pareiškėjas įsipareigoja sumokėti nustatytą mokestį Sutarties vykdytojui. Pagal Sutarties 1.4.3 punktą pareiškėjas turi teisę atsisakyti pagamintų reklaminių įrengimų (šviesdėžių) panaudojimo pagal jų paskirtį, jeigu jų panaudojimas prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas leisdamas pritvirtinti reklaminius stendus ir iškabą sutiko ir su jų turiniu. Priešingu atveju, pareiškėjas, vadovaudamasis Sutarties 1.4.3 punktu, turėjo teisę atsisakyti leisti Sutarties vykdytojui įrengti savo reklamines šviesdėžes, jei jų reklamos turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos galiojantiems teisės aktams.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad aplinkybė, jog pareiškėjas su Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ sudarė civilinę komercinę sutartį, kurioje įtvirtina iš tarpusavio susitarimų kylančias teises ir pareigas, nepanaikina viešosios teisės reikalavimų ir administracinėje teisėje pažeidimo nustatymui šis faktas nėra privalomas pažeidimo sudėties elementas ar pagrindas. Tai, kad ūkio subjektai tarpusavyje susitarė dėl nuostolių atlyginimo (Sutarties 1.3.12 p.) yra jų sutartinis dalykas, neturintis įtakos nustatant tinkamus AKĮ atsakomybės subjektus. Administracinei atsakomybei atsirasti neturi įtakos tarp pareiškėjo ir kitų asmenų sudarytos komercinės sutartys, kadangi jos yra ne administracinės teisės, o civilinės teisės objektas ir šiuo atveju nepanaikina viešosios teisės normose įtvirtintų reikalavimų. Šiuo atveju pareiškėjui yra nustatyta savarankiška atsakomybė dėl nurodyto pažeidimo. Jokiomis civilinėmis sutartimis įstatyminės pareigos laikytis įtvirtintų reikalavimų negali būti perkeliamos kitam ūkio subjektui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-987/2009, 2006 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1171/2006).

Teismas pabrėžė, jog Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ yra atstovaujama direktorius M. I., kuris yra ir pareiškėjo vienintelis akcininkas. Remdamasis tuo, teismas sprendė jog pareiškėjas yra susijęs su reklamą vykdžiusia įmone – Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“. Atitinkamai, pareiškėjo teiginius, kad jis Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ registracijos adresu yra išsiuntęs laišką dėl netinkamo Sutarties vykdymo, tačiau atsakymo iki šiol nėra gavęs, kad atsakovas neapklausė Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ atstovų, kurie gamino reklamą, teismas laikė deklaratyviais. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad AKĮ 29 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimai yra formalios teisės pažeidimo sudėties ir nustatyti šį pažeidimą užtenka fakto, kad buvo pažeista teisinė tvarka, nelaukiant, kol atsiras reali žala.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi AKĮ 34 straipsnio 6, 7, 8 dalimis ir nurodė, jog iš pareiškėjo skundžiamo Nutarimo matyti, kad pareiškėjas pažeidimui nustatyti ir tyrimui nekliudė ir tai pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjui skirtinos baudos dydį sumažino nuo vidurkio iki minimumo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė papildomų argumentų, kurie būtų pakankami tam, kad jam skirta bauda būtų sumažinta daugiau negu tai padarė atsakovas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (bendradarbiavimas, alkoholinių gėrimų nedidelis kiekis, pažeidimas padarytas pirmą kartą).

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog naikinti skundžiamą Nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba sumažinti pareiškėjui skirtą baudą nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Urbista“ apeliaciniu skundu (b. l. 147-154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismui nusprendus, jog buvo padarytas AKĮ 29 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimas, sumažinti baudą iki 500 Lt ir paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti dalimis.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme vyko du teismo posėdžiai. Pirmajame posėdyje neatvykus Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ atstovui, Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė nukelti teismo posėdžio datą ir nepradėti bylos nagrinėti iš esmės, todėl UAB „Urbista” atstovas negalėjo pateikti teismui įrodymų, paneigiančių atsakovo atsiliepimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui argumentus. Buvo skirta kita posėdžio data t. y. 2012 m. gruodžio 20 d., 9 val., tačiau vėliau Vilniaus apygardos administracinis teismas savo iniciatyva pakeitė skirtą teismo posėdžio datą. UAB „Urbista” atstovas informavo Vilniaus apygardos administracinį teismą, jog dėl datos pakeitimo negalės dalyvauti teismo posėdyje ir paprašė datą perkelti, tačiau teismas neatsižvelgė į šį prašymą ir teismui nebuvo pateikti įrodymai svarbūs siekiant teisingai išspręsti ginčą.

Pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teismo sprendime formaliai perrašė daugelį skundžiamo Nutarimo argumentų, neapklausęs Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ atstovų bei nedalyvaujant UAB „Urbista” atstovui, taip suvaržant pareiškėjo teisę į gynybą. Dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir administracinė byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, jog šviesdėžių turinio pakeitimai po 2010 rugpjūčio 11 d. su juo nebuvo derinami, leidimo ar pritarimo keisti šviesdėžių turinį jis nėra davęs. Tai patvirtina faktas, jog Nepriklausomų prodiuserių asociacija „Kokybės studija“ dokumentų, įrodančių UAB „Urbista” pritarimą (sutikimą) keisti šviesdėžių turinį po 2010 m. rugpjūčio 11 d., nėra pateikusi. UAB „Urbista” argumentus patvirtina ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ vengimas dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą.

Nurodo, jog priėmęs skundžiamą Nutarimą atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu įvertinti tų pačių reklamos šviesdėžių, esančių Trakų g. 2, Vilniuje, atitikimą galiojantiems teisės aktams. 2012 m. rugpjūčio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nutarimu Nr. A11-9547-(1.1.56.-SM3) Vilniaus miesto savivaldybė konstatavo, jog už šios reklamos iškabinimą yra atsakingas ne pareiškėjas. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, jog skundžiamu Nutarimu yra nubaustas netinkamas subjektas.

Pareiškėjas nurodo, jog M. I. neatstovauja Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“, nes 2010 m. spalio 14 d. visuotiniu narių susirinkimo protokolu nuo 2012 m. spalio 14 d. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų bei išstojo iš asociacijos. Be to, M. I., vadovaujant Nepriklausomų prodiuserių asociacijai „Kokybės studija“, UAB „Urbista” buvo pagaminta ir perduota teisės aktams neprieštaraujanti reklama. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas Nepriklausomų prodiuserių asociacijai „Kokybės studija“ leido pakabinti ir pritvirtinti teisės aktams neprieštaraujančias iškabas, o vėlesni šviesdėžių turinio pakeitimai buvo daromi Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ vienašališka iniciatyva, ne tik neturint pareiškėjo leidimo, bet jo administracijai nežinant.

Pabrėžia, jog atsakovas šiuo atveju nepagrįstai neapklausė Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ atstovų, kurie gamino reklamą, ją prižiūrėjo, yra jos savininkai bei įsipareigojo užtikrinti visapusišką jos atitikimą galiojantiems teisės aktams bei savarankiškai kontroliavo reklamos turinį. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-878/2011 ir nurodo, jog tiek atsakovas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas turi iškviesti (atvesdinti) liudytojus, tačiau tai nebuvo padaryta, nors ir buvo pateikta pakankamai įrodymų dėl Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ ryšio su byla. Nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme visos kilusios abejonės (dėl Nepriklausomų prodiuserių asociacijos „Kokybės studija“ vaidmens, dėl įmonių tarpusavio santykio, dėl šviesdėžių turinio, dėl leidimo iškabinti šviesdėžes) buvo traktuojamos ne pareiškėjo naudai, taip pažeidžiant procesines teisės normas.

Pareiškėjas pažymi, jog, jeigu būtų palikta galioti skirta bauda, jis turėtų inicijuoti bankroto procedūrą. Pastebi, jog iš esmės visais atvejais, kada buvo skirta 10 000 Lt bauda už AKĮ 29 straipsnio pažeidimus mažoms ir vidutinėms įmonėms, teismai baudos dydį ženkliai sumažindavo (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. Ik-1296-624/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. Ik-1551-624/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. Ik-2608-629/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A143-378/2010, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. Ik-2226-561/2010, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-510-281/2010).

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Urbista” apeliacinį skundą (b. l. 182-185) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas nei atsakovui bylos nagrinėjimo metu, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui su pirminiu skundu, iki 2012 m. spalio 31 d. teismo posėdžio pradžios ar jo metu, iki teismo posėdžio, vykusio 2012 m. gruodžio 21 d., nepateikė pareiškėjo turimų svarbių įrodymų, kurie, jo teigimu, sąlygojo teismo sprendimo neteisėtumą. Pareiškėjas savo procesinėmis teisėmis nesinaudojo sąžiningai, kadangi prisidengdamas deklaratyviomis priežastimis, sutrukdžiusiomis pateikti įrodymus, kai tokių dokumentų pateikimui tiek valstybės institucijoje, tiek teisme nebuvo kliūčių pateikti, nepagrįstai teigia buvus jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-181/2010).

Nurodo, jog su apeliaciniu skundu pateiktas 2010 m. rugpjūčio 8 d. priėmimo–perdavimo aktas prie Sutarties, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. A11-9547-(1.1.56.-SM3) nepanaikina pareiškėjo atsakomybės už teisei priešingą veikimą. Pabrėžia, jog ginčijamas Nutarimas buvo priimtas 2012 m. liepos 11 d., o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nutarimas – 2012 m. rugpjūčio 13 d., tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nutarimas ne tik nekuria prejudicinio fakto, bet juo nebuvo neįmanoma vadovautis, sprendžiant pareiškėjo atsakomybės klausimą.

Atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu pagrįstai pripažino ginčijamą Nutarimą teisėtu ir pagrįstu. Aplinkybė, kad pareiškėjas laikosi kitokio požiūrio į ginčo dalyką nei pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia, jog teismo sprendimas yra naikintinas.

Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nėra skirtumo tarp reklamos užsakovų, reklamos skleidėjų, platintojų ar vykdytojų ir visi ūkio subjektai yra atsakingi už konkrečios alkoholinių gėrimų ar tabako gaminių draudžiamos reklamos pateikimo vartotojams veiksmus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2308/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2379/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1451/2011).

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skirtos baudos nepagrįstumą ir neproporcingumą padarytam teisės pažeidimui, Pareiškėjui buvo skirta tinkama ekonominė sankcija ir baudos sumažinimas prieštarautų AKĮ įtvirtintiems tikslams, be to, sudarytų prielaidas pareiškėjui ir toliau pažeisti AKĮ reikalavimus, a priori žinant, kad jis galės išvengti realios baudos.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. pareiškėjo UAB „Urbista“ apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. ATK2-137/12, kuriuo pareiškėjui už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimą buvo skirta 10 tūkstančių litų bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo perkelti teismo posėdžio datą jam buvo užkirstas kelias pateikti teismui svarbius įrodymus, apribota jo teisė į gynybą.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. pranešimu pranešė pareiškėjui apie pakeistą posėdžio datą iš 2012 m. gruodžio 20 d. į 2012 m. gruodžio 21 d. (b.l. 125). Iš 2012 m. gruodžio 17 d. M. I. prašymo (b.l. 131) matyti, kad jis minėtą teismo pranešimą gavo, taip pat prašė perkelti posėdžio datą, nes gruodžio 21 d. bus išvykęs iš Lietuvos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą, t. y. nebuvo pridėta įrodymų (pvz., lėktuvo bilietų ar pan.), kad pareiškėjo atstovas (b.l. 30) teismo posėdžio dieną nebus Lietuvoje. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nuspręsti nagrinėti bylą į teismo posėdį neatvykus pareiškėjo atstovui.

Kiek tai susiję su įrodymų pateikimu pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, kiekviena iš šalių turi įrodyti tam tikrų faktų, aplinkybių ar teiginių, kuriais grindžia savo reikalavimą, buvimą ar pagrįstumą. Tai reiškia, kad būtent pareiškėjas privalo pagrįsti savo skunde dėstomus argumentus ir teikiamus reikalavimus, jų nepagrindimas yra pagrindas skundą atmesti kaip nepagrįstą.

ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, tuo tarpu ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje ir 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta proceso dalyvių teisė, bet ne pareiga teikti įrodymus. Taigi pareiškėjas gali savarankiškai apsispręsti, kokius įrodymus pateikti grindžiant savo skundą. Vis dėlto gindamas savo teises pareiškėjas privalo elgtis sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad proceso dalyvių turimų įrodymų pateikimas nesietinas su teismo posėdžio data, t. y. ABTĮ neužkerta kelio pateikti įrodymus iki teismo posėdžio, pavyzdžiui, kartu su skundu, ar vėliau, juo labiau, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėtų dokumentų (b.l. 158-177), jie sudaryti iki pareiškėjo skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui momento. Pareiškėjas nenurodė jokių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, sukliudžiusių jam pateikti jo nurodomus įrodymus pirmosios instancijos teismui.

Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė proceso teisės pažeidimų, apribojusių pareiškėjo teisę į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

Kiek tai susiję su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. ATK2-137/12 teisėtumu ir pagrįstumu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

AKĮ (2011 m. gruodžio 31 d. redakcija) 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus.

AKĮ 29 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama išorinė alkoholio reklama, išskyrus alaus, alaus mišinių su nealkoholiniais gėrimais bei natūralios fermentacijos vyno ir sidro išorinę reklamą, tuo tarpu AKĮ 29 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad alaus, alaus mišinių su nealkoholiniais gėrimais bei natūralios fermentacijos vyno ir sidro išorinėje reklamoje (išskyrus tuos atvejus, kai išorinėje reklamoje pateikiami tik alkoholinius gėrimus gaminančių arba jais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir (ar) jų prekių ženklai) turi būti įspėjamasis tekstas apie žalingą alkoholio poveikį sveikatai. Šio teksto formą, turinį ir jo vietą reklamoje nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl Nutarime nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su išorinės reklamos paskelbimu, taip pat jos vertinimu AKĮ požiūriu, ginčas kyla dėl to, ar pareiškėjas yra tinkamas atsakomybės subjektas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog, atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo tikslus ir jo turinį, iš esmės nėra skirtumo tarp reklamos užsakovų, reklamos skleidėjų, platintojų ar vykdytojų ir visi šie subjektai gali būti atsakingi už konkrečios alkoholio reklamos pateikimą vartotojams. Būtent asmenys, nuo kurių valios priklauso vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą informaciją apie alkoholį (alkoholio reklamą), yra AKĮ nuostatų veikimo, o tuo pačiu ir numatytos už šių nuostatų pažeidimą atsakomybės tinkami subjektai (žr., pvz., 2006 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11–1171/2006; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-987/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-878/2011).

Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl Nutarime nurodytų faktinių aplinkybių, kad atsakovas 2012 m. birželio 8 d. nustatė, jog ant pareiškėjui priklausančio naktinio baro pastato adresu Trakų g. 2, Vilnius, sienų buvo pakabintos šviesdėžės su išorine alkoholinių gėrimų reklama (b.l. 69-72). Iš pateiktų įrodymų matyti, kad aptariamoje reklamoje reklamuojami įvairūs alkoholiniai gėrimai, įskaitant alų, šalia alaus reklamos nėra AKĮ 29 straipsnio 5 dalyje reikalaujamo įspėjamojo teksto apie žalingą alkoholio poveikį sveikatai. Pareiškėjo teigimu, jis nėra tinkamas atsakomybės subjektas, nes aptariamos šviesdėžės nuosavybės teise priklauso Nepriklausomų prodiuserių asociacijai „Kokybės studija“, šis ūkio subjektas atsakingas už tai, kad reklama atitiktų įstatymų reikalavimus.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog 2010 m. birželio 21 d. sutartyje Nr. A-20100621 pareiškėjas įvardijamas kaip užsakovas, o NPA „Kokybės studija“ – vykdytojas. Šios sutarties objektas – reklaminių šviesdėžių gamyba ir sumontavimas pirmiau minėtu adresu (Trakų g. 2, Vilnius).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamose šviesdėžėse reklamuojamas būtent pareiškėjui priklausantis baras, taip pat jame pardavinėjami alkoholiniai gėrimai (nurodyta konkreti tam tikrų alkoholinių gėrimų kaina, atitinkanti pareiškėjui priklausančio baro meniu nurodytą šių gėrimų kainą (b.l. 87). Taigi darytina išvada, kad būtent pareiškėjas užsakė vertinamas reklamines šviesdėžes, jose pateikta reklama iš esmės tenkinami pareiškėjo komerciniai interesai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors pirmiau minėtos 2010 m. birželio 21 d. sutarties Nr. A-20100621 1.3.7 – 1.3.8 punktais gamintojas prisiima visą atsakomybę dėl šviesdėžių įrengimo tvarkos ir turinio atitikties Lietuvos Respublikos teisės aktams, pareiškėjas negali teisės aktuose įtvirtintų imperatyvių pareigų vykdymą paneigti komercinėmis sutartimis. Taigi vien tokios sutarties sudarymas savaime nepanaikina pareiškėjo pareigos laikytis AKĮ nuostatų. Tokios pareigos turinio ir apimties nekeičia ir faktinė aplinkybė, kam nuosavybės teise priklauso aptariamos šviesdėžės.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šviesdėžių turinio pakeitimai po 2010 m. rugpjūčio 11 d. su pareiškėju nebuvo derinti, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, aptariamoje reklamoje reklamuojami būtent pareiškėjo bare parduodami alkoholiniai gėrimai, taigi, būtent pareiškėjas suinteresuotas jos skleidimu. Vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 11 d. priėmimo- perdavimo aktu (b.l. 175) perėmė dalį šviesdėžių, kurių turinys neprieštarauja AKĮ nuostatoms, savaime nepaneigia faktinės aplinkybės, kad aptariama draudžiama reklama ant pareiškėjui priklausančio baro buvo reklamuojama pareiškėjo ūkinė veikla. Nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad išsiuntė NPA „Kokybės studijai“ laišką dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis teiginys nėra pagrįstas byloje pateiktais įrodymais. Kadangi aptariama reklama reklamuojami būtent pareiškėjo bare parduodami alkoholiniai gėrimai, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad NPA „Kokybės studija“ turėjo savarankišką komercinį interesą, t. y. nederindama su pareiškėju, pagaminti ir skleisti šią reklamą. Turint galvoje tai, kad reklama pakabinta ant pareiškėjui priklausančio baro sienų šalia įėjimo į barą, pareiškėjo teiginys apie tai, kad įmonės administracija apie tai nieko nežinojo, laikytinas jo gynybine pozicija. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pats pripažino, kad aptariamas reklamines šviesdėžes įjungdavo šeštadieniais ir sekmadieniais nakties metu (nuo 22 val.), taip pat nurodė, kad aptariamas pažeidimas buvo daromas trumpą laiką, o tai reiškia, kad pareiškėjas žinojo, kad aptariamos šviesdėžės buvo pakabintos ir jas naudojo savo ūkinėje veikloje.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas turi laisvę apsispręsti, kokiais pagrindais organizuoti savo santykius su trečiaisiais subjektais, tačiau tai darydamas privalo elgtis apdairiai, atsakingai ir protingai tam, kad užtikrintų iš įstatymų kylančių pareigų vykdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pagal 2010 m. birželio 21 d. sutarties Nr. A-20100621 1.4.3 punktą pareiškėjas turėjo teisę neleisti įrengti gamintojui priklausančias reklamines šviesdėžes, jei jų turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, taigi jis turėjo ne tik iš įstatymo kylančią pareigą užtikrinti, kad jo naudojama reklama atitiktų AKĮ nuostatas, bet ir sutartinę teisę įvertinti, ar ant jam priklausančio baro sienų montuojama reklama atitinka teisės aktų reikalavimus.

Nors pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė administracija 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu konstatavo, kad už aptariamos reklamos iškabinimą pareiškėjas nėra atsakingas, teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjekto sprendimai teismo neįpareigoja ir prejudicijos sukurti negali.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Kiek tai susiję su Nutarimu skirtos baudos dydžiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog AKĮ 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad už šio Įstatymo 29 straipsnio reikalavimų nesilaikymą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami nuo dešimties tūkstančių litų iki penkiasdešimties tūkstančių litų bauda, už kiekvieną to paties reikalavimo pakartotinį pažeidimą, padarytą per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo penkiasdešimties tūkstančių litų iki šimto tūkstančių litų bauda.

AKĮ 34 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą nei šio straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos.

AKĮ 34 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo kompetentingoms institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. AKĮ 34 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės kliudė vykdyti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, toliau pažeidinėjo šio Įstatymo reikalavimus nepaisydami kompetentingos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus.

Iš Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas pareiškėjui skyrė minimalią AKĮ 34 straipsnio 6 dalyje numatytą sankciją, tai darydamas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą, pažeidimo nustatymui ir tyrimui nekliudė, dėl pažeidimo gailisi ir jį pripažįsta.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė papildomų argumentų, kurie būtų pakankami sumažinti pareiškėjui skirtą baudą, atmetė pareiškėjo argumentą, kad reklama jam nedavė jokios naudos, atsižvelgė į AKĮ siekiamą tikslą mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria.

Visų pirma pažymėtina, jog nors atsakovas Nutarime kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę nurodė tai, kad pareiškėjas dėl pažeidimo gailisi ir jį pripažįsta, iš pareiškėjo pozicijos byloje matyti, kad pareiškėjas padaryto pažeidimo nepripažįsta, taigi ši aplinkybė negali būti laikoma pareiškėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas pareiškėjui už padarytą pažeidimą skyrė minimalią AKĮ numatytą baudą. Nors pareiškėjas, grįsdamas savo skundą, nurodo atsakovo sprendimus dėl kitų ūkio subjektų, pažymėtina, kad tokių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos vertinimo objektas, atsakovo praktika teismo neįpareigoja.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pažeidimas truko trumpą laiko tarpą, jis nenurodo, kiek konkrečiai tęsėsi aptariamas pažeidimas, šio teiginio nepagrindė.

Taip pat pažymėtina, kad vien faktinė aplinkybė, kad įmonės veikla tam tikru laikotarpiu yra nuostolinga, savaime nėra pagrindas mažinti paskirtą sankciją, nes priešingu atveju ūkio subjektai būtų baudžiami už sėkmingus ūkinės veiklos rezultatus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje vertinamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui skirti mažesnę nei AKĮ 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą minimalią sankciją. Todėl ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo jį naikinti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Urbista“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys