2022-05-11 Nr. AB-11880-3-62-3-00034-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2340-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00034-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. A. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 21S53526 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovas jo prašymą atmetė deklaratyviais motyvais. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog surinkta kilmės informacija nepatvirtina, kad prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Migracijos departamentas tyrimą atlikto paviršutiniškai, situaciją vertino abstrakčiai, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

2.3. Nesutinka su atsakovo išvada, kad pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo jis nesieja su kylančia grėsme dėl rasės, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Jis yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų supratimas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jis nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, yra tikimybė, jog jį išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Jo nuomone, atsakovo padaryti pažeidimai – logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas, teisme negali būti ištaisyti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

3.2. Pareiga pagrįsti savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tenka prieglobsčio prašytojams. Tai nereiškia, kad jam tenka pareiga surinkti kilmės valstybės informaciją, tačiau jis turi pateikti išsamius ir detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Pareiškėjo pateiktos aplinkybės neduoda pagrindo suteikti jam prieglobstį. Atsižvelgus į kilmės valstybės informaciją bei pareiškėjo pasakojimą, vertintina, kad pareiškėjo pateikta informacija apie patirtą smurtą ir kylančias grėsmes yra abstrakti, susijusi su bendra informacija apie kilmės šalį ir ten vykstančius konfliktus dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių detalių ar faktinių aplinkybių, kurias būtų galima patikrinti bei įsitikinti pasakojimo pagrįstumu. Pareiškėjas nenurodė, jog po patirto užpuolimo būtų kreipęsis pagalbos savo šalyje.

3.3. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių. Pareiškėjui buvo atliktas amžiaus nustatymo testas ir nustatyta, jog biologinis jo amžius yra (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių, yra pagrindas dar labiau abejoti jo bendru patikimumu ir nuoširdumu.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo H. A. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 21S53526 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų ir C. SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog iš kilmės valstybės išvyko baimindamasis dėl savo saugumo. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas), Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojų įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis, įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai buvusią asmeninę grėsmę kilmės valstybėje. Pareiškėjas išvykimą iš kilmės šalies nesieja su jam asmeniškai kilusia ar kylančia grėsme, papasakotą istoriją grindžiama abstrakčiais teiginiais, siejamais su tariama grėsme dėl (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties jis jau buvo vieną kartą užpultas, gali būti užpultas dar kartą ir nužudytas.

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), yra prieštaringas ir nenuoseklus. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių detalių ar faktinių aplinkybių, kurias būtų galima patikrinti bei įsitikinti pasakojimo apie patirtą persekiojimą bei grėsmes pagrįstumu. Taip pat pareiškėjas nenurodė, jog po patirto užpuolimo būtų kreipęsis pagalbos savo šalyje. Be to, tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių. Pareiškėjui buvo atliktas amžiaus nustatymo testas, kuriuo nustatyta, jog biologinis pareiškėjo amžius yra (duomenys neskelbtini). Duomenų ar informacijos, galinčios paneigti šias išvadas, pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui, teikdamas skundą, nei teismo posėdžio metu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių, pareiškėjo istorija apie tai, kad (duomenys neskelbtini) yra abejotina ir nepatikima. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės.

9. Teismas nustatė, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat įvertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei pasakojime nurodytas aplinkybes, pagrįstai prieglobsčio prašytojo prašymą nagrinėjo kaip pilnamečio asmens. Atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo.

10. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kilmės valstybėje kils pavojus. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ir konkrečiai jo gyvenamojoje vietoje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikiama papildoma apsauga.

11. Teismo vertinimu, nors ir nustatytų aplinkybių visumos pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir/ar pat Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Analogiškais argumentais sutrumpintas ir C.SIS II perspėjimo terminas.

III. 12. Pareiškėjas H. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktus.

14. Jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Nėra jokio pagrindo juo netikėti ir jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Byloje visiškai nustatyta, kad jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus dėl to, kad jis ten yra persekiojamas bei dėl bendros padėties šalyje.

15. Jis laikosi pozicijos, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog jo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Jo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

16. Atsakovo manymu, pareiškėjo pasakojimas nebuvo itin išsamus ar nuoseklus, didžia dalimi lėmė ta aplinkybė, jog apklausa vyko dalyvaujant vertėjams ir pareiškėjas buvo raginamas bei skatinamas kalbėti trumpais sakiniais. Atsakovas, pats nurodęs apklausos metu duoti paaiškinimus būtent tokiu būdu, teigia, kad tai yra esminis pareiškėjo pasakojimo trūkumas, todėl toks atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu procesiniu elgesiu, dėl ko pareiškėjas buvo suklaidintas ir negalėjo išsamiai perteikti visos reikalingos informacijos. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) yra pakankamai lengvai patikrinami duomenys, bet net ir tokių minimalių veiksmų atsakovas neatliko, tik formaliai sudarydamas tyrimo įvaizdį.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime akcentuoja, kad tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nenurodė, kokios realios grėsmės jam gresia kilmės valstybėje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

22. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 24. Skunde teigiama, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, nes pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

25. Apibūdindamas savo išvykimo iš kilmės valstybės priežastis pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini).

26. Skunde argumentuojama, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas.

27. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Teisėjų kolegijai susipažinus su skundžiamais sprendimais mato, kad juos priėmusios institucijos nagrinėjo Įstatymo 86 straipsnio taikymo galimybę ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti šių nuostatų ir visiškai pritaria tokioms išvadoms. Tiek savo paaiškinimuose, tiek apeliacinio skundo argumentuose pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad jis iš savo kilmės valstybės išvyko dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

28. Migracijos departamentas tyrė, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl papildomos apsaugos, apeliacinis skundas yra susijęs su šių nuostatų teisingu taikymu, todėl teisėjų kolegija skundo ribose patikrina Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą netaikant Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

30. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

32. Apeliaciniame skunde nėra argumentų dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktų nuostatų taikymo, iš skundo turinio teisėjų kolegija nemato argumentų, kurie būtų susiję su visiškai pagrįsta baime pareiškėjui grįžtus patirti kankinimus, žiaurų ar nežmonišką elgesį, orumo žeminimą ar kitokį baudimą arba esama grėsme, kad grįžus jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjo skundo argumentai yra susiję su rimta ir asmenine grėsme jo gyvybei, sveikatai ir saugumui dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

33. Kaip nustatė Migracijos departamentas, pagrindinis motyvas, dėl kurio asmuo prašo prieglobsčio – kilmės šalyje gali būti nužudytas. Pasak jo, grėsmė jam kyla dėl (duomenys neskelbtini).

34. Tirdamas galimas grėsmes pareiškėjo gyvybei, sveikatai ir saugumui, kurios galėtų kilti dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, Migracijos departamentas, remdamasis kilmės valstybės informacija, nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją bei užsieniečio pasakojimą, Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija apie patirtą smurtą ir kylančias grėsmes yra abstrakti, susijusi su bendra informacija apie kilmės šalį ir ten vykstančius konfliktus dėl (duomenys neskelbtini). Užsienietis nepateikė jokių konkrečių detalių ar faktinių aplinkybių, kurias būtų galima patikrinti bei įsitikinti pasakojimo, apie patirtą persekiojimą bei grėsmes, pagrįstumu. Taip pat užsienietis nenurodė, jog po patirto užpuolimo būtų kreipęsis pagalbos savo šalyje.

35. Be to, Migracijos departamentas nustatė, kad apklausiamas pareiškėjas teikė netikrą informaciją apie (duomenys neskelbtini), kas pagrįstai leido Migracijos departamentui pareiškėjo pasakojimą įvertinti kaip klaidinantį, keliantį abejonių ir nepatikimą, tai leido pagrįstai suabejoti pareiškėjo pasakojimu apie išvykimo iš kilmės valstybės ir prieglobsčio prašymo priežastis. Nustatęs tokias aplinkybes ir padaręs šias išvadas Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 83 straipsnio 5 dalies nuostata, kad jeigu prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, jam netaikoma abejonės privilegija ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami ir EŽTT bylos M.O v. Šveicarija motyvu, kad dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei prašytojo pasakojimas atmestas dėl patikimumo stokos.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė