2025-10-08 Nr. AB-16067-3-63-3-01049-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1121-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01049-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. S. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. S. skundą atsakovui Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vaiko (R. S.) situacijos vertinimo sprendimą 2025 m. liepos 17 d. Nr. 5VSV-2468 (toliau – ir Sprendimas).

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nes skundžiamas Sprendimas yra tarpinio pobūdžio ir nesukelia teisinių pasekmių.

Teismas išanalizavo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1 punktą, 23 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo panaikinti Sprendimą, kuris parengtas atlikus vaiko situacijos vertinimą, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 36 straipsnio 1 dalyje. Sprendimo 8 punkte nurodyta, kad nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, o 9 punkte nustatyti vaiko teisių pažeidimai.

Teismas, įvertinęs prašomo panaikinti Sprendimo turinį, sprendė, kad Sprendimu nustačius būtinybę vertinti pagalbos vaikui (-ams) ir (ar) šeimai poreikį, tai yra tarpinis, konstatuojamojo pobūdžio dokumentas.

Iš pateiktų su skundu priedų matyti, kad BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro direktoriaus 2025 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimu dėl socialinio darbo nutraukimo ir atvejo vadybos proceso užbaigimo Nr. TV2-239 buvo nuspręsta nutraukti pareiškėjos šeimai socialinį darbą ir užbaigti atvejo vadybos procesą nuo 2025 m. rugpjūčio 6 d.

Teismas pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose.

Teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundą atsisakoma priimti, teismas grąžino už skundą sumokėtą žyminį mokestį.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad Sprendime padaryta išvada apie teisės pažeidimą tiesiogiai pažeidžia pareiškėjos teises.

Sprendime yra nurodyta apskundimo tvarka, todėl pati institucija pripažįsta, kad šis sprendimas yra administracinis aktas, kuris gali būti ginčijamas teisme. Jeigu jis iš tiesų būtų tik „tarpinis“ dokumentas, kaip nepagrįstai konstatavo teismas, institucija nebūtų nustačiusi jo apskundimo tvarkos.

Pareiškėja, gavusi sprendimą su aiškiai įrašyta apskundimo galimybe, įgijo pagrįstą teisėtą lūkestį, kad tokia teisė realiai egzistuoja ir gali būti įgyvendinta. Atsisakymas priimti skundą iš esmės paneigia šį lūkestį ir palieka pareiškėją be veiksmingos teisminės gynybos.

Atsisakymas priimti skundą šiuo pagrindu yra nepagrįstas, prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams bei neatitinka konstitucinio teisės į veiksmingą teisminę gynybą turinio.

Pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti skundą yra nepagrįsta ir priimta peržengiant įstatymo nustatytas ribas. Ginčijamas aktas akivaizdžiai sukelia teisines pasekmes pareiškėjai, pačiame akte nustatyta jo apskundimo tvarka, o teismas, vertindamas jo pobūdį priėmimo stadijoje, veikė ultra vires. Tokiu būdu buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei teisės į veiksmingą teisminę gynybą principai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, padaręs išvadą, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Sprendimas yra tarpinis, procedūrinio pobūdžio dokumentas, nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020 ir kt.). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015 ir kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015 ir kt.); skundas taip pat negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015 ir kt.).

Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Sprendimas parengtas atlikus vaiko situacijos vertinimą pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalį. Sprendimo 8 punkte nurodyta, kad nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, o 9 punkte – vaiko teisių pažeidimai.

Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, pagal poreikį įvertina vaiko gyvenamąją ir (ar) socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atlieka vaiko situacijos vertinimą. Jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, nenustato vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą.

Šio įstatymo 361 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius gali nustatyti būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba vaiko apsaugos poreikį, o 2 dalyje – kad būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nustatoma, jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikdamas vaiko situacijos vertinimą, nustato vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, ir jeigu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą neužtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka (362 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjos prašomą panaikinti Sprendimą, sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju skundžiamas Sprendimas nėra galutinis administracinės procedūros sprendimas dėl to, jog buvo nustatyta būtinybė įvertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį ir Tarnyba šiuo Sprendimu neužbaigė tyrimo dėl vaiko situacijos vertinimo, imdamasi tolesnių veiksmų. Sprendimas būtų laikomas galutiniu administracinės procedūros sprendimu tik tuo atveju, jeigu nebūtų nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, t. y. Tarnybai užbaigus vertinimo procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-284-520/2021; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-528-821/2023; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-300-822/2025 ir kt.). Taigi, atsižvelgus į tai, jog nagrinėjamoje byloje Sprendimu nebuvo užbaigta vaiko situacijos vertinimo procedūra (buvo toliau inicijuota pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra), o Tarnyba ėmėsi veiksmų, numatytų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 362 straipsnyje, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktas, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-602/2025; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-300-822/2025 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties, šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir kt.). Argumentai, dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024 ir kt.). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, pagrįstumą ir teisėtumą bei jų poveikį galutinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Todėl pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas sprendimą, priimtą užbaigus pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūrą, nes ginčo administraciniame teisme objektu gali būti tik galutinis sprendimas.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos atskirąjį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. V. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė