2017-04-27 Nr. AB-9647-3-62-3-02277-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1504-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02277-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – ir Rinktinė, atsakovas) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėja paaiškino, kad ji yra Rinktinės valstybės tarnautoja, einanti 7 kategorijos pareigas, be to, jai yra suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad ginčo laikotarpiu jai dėl priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę sumažinimo nuo 15 iki 10 procentų nepagrįstai nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio – 4 440,95 Lt. Pareiškėjos teigimu, jos pažeistos teisės turi būti ginamos, nes priešingu atveju būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) normos ir principai.

Atsakovas Rinktinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Atsakovo teigimu, pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 suformuotą praktiką.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjos I. V. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais). Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, nes ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo vertinimu, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Teismas darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.

Teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodydamas, jog teismui nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo.

III. Pareiškėja I. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti pareiškėjai iš atsakovo Rinktinės nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, o šio reikalavimo netenkinus, pripažinti pareiškėjai teisę į nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 286,18 Eur. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant proceso teisės normas, t. y. skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pateikti sprendimo priėmimo motyvai, taip pat sprendime pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl dalies pareiškėjos prašymų. Taip buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisminę gynybą, teisė į sąžiningą ir teisingą teismo procesą ir dėl to byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ir neteisingai, o pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nepagrįstai nebuvo apginti.

2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime formaliai pasisakė tik dėl skundo reikalavo priteisti iš Rinktinės neteisėtai sumažinto ir neišmokėto darbo užmokesčio dalį, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjos reikalavimo įvertinti, ar Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra teisingas ir užtikrinantis tinkamą pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimą, t. y. skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai neištyrus ir neįvertinus pareiškėjos argumentų, o priimtas atlikus tik formalų dalies pareiškėjos skundo argumentų vertinimą.

3. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime būtent ir akcentuojama teisingo kompensavimo mechanizmo svarba. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo įtvirtinimas įstatyme ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo išvados pačios savaime nesudarė pagrindo atmesti pareiškėjos skundą, kadangi Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, neužtikrinantis tinkamo pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, į tai neatsižvelgė. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 4 440,95 Lt (1 286,18 Eur), o pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjai apskaičiuota grąžintina neišmokėto atlyginimo dalis yra 63,24 Eur (218,35 Lt), t. y. pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjai būtų išmokėta keliasdešimt kartų mažesnė atlyginimo dalis nei sudaro reali neišmokėto atlyginimo dalis. Tai sudaro rimtą pagrindą teigti, kad Gražinimo įstatyme nustatytas praradimų kompensavimo mechanizmas yra akivaizdžiai neteisingas.

4. Atmetus skundą, pareiškėja negalės ateityje reikšti skundo atsakovui dėl neteisėtai neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo, be to, pareiškėja bus laikoma praleidusia ieškinio senaties terminą, t. y. pareiškėjai bus užkirstas kelias bet kokiai teisminei gynybai ateityje, nors sprendimu nėra išnagrinėti visi pareiškėjos prašymai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendime net nėra nurodyta, kokiu kitu būdu pareiškėja ateityje galėtų ginti savo teises dėl jai neišmokėtos atlyginimo dalies ar kompensavimo mechanizmo ydingumo. Kita vertus, akivaizdu, kad tai lemtų papildomas pareiškėjos išlaidas, pažeistų proceso ekonomiškumo ir operatyvumo reikalavimus bei teisingumo ir protingumo principus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus ignoravo, taip pažeisdamas proceso teisės normas.

5. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl pirmosios instancijos teismas neva turi vadovautis ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo išvadomis, nes faktinės bylų aplinkybės akivaizdžiai skiriasi dėl to, jog nurodytoje byloje nebuvo keliamas ir teismo nagrinėjamas kompensavimo mechanizmo teisingumo ir teisingo praradimų kompensavimo klausimas, o pareiškėja šioje byloje šį klausimą būtent ir iškėlė, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio klausimo nenagrinėjo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė ir nepasisakė dėl vieno iš esminių pareiškėjos prašymų, pažeidė ne tik pareiškėjos konstitucinę teisę į teisminę gynybą, bet taip pat jos teisę į tinkamą ir sąžiningą teismo procesą.

6. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi sprendimo išvados nėra niekaip motyvuotos ir pagrįstos, dėl to sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Toks proceso teisės normų pažeidimas reiškia teisės į sąžiningą ir teisingą teismo procesą pažeidimą, todėl yra laikomas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 142 str. 2 d. 5 p., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). Motyvuotu sprendimu galima pripažinti tik tokį, kuriame nešališkai apsvarstyti ir argumentuotai įvertinti visi esminiai skundo argumentai, nurodant su kuriais šalių argumentais teismas sutinka, o kokius atmeta ir dėl kokių priežasčių, taip pat kodėl teismas priėmė būtent tokį sprendimą. Pareiškėjos argumentai dėl kompensavimo mechanizmo neteisingumo iš viso nebuvo vertinami, o pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas apsiribojant vienu sakiniu. Nors akivaizdu, kad kompensavimo mechanizmo teisingumo ir Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo klausimai yra esminiai, jog byla būtų teisingai išnagrinėta, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą visiškai nepateikdamas jokių motyvų šiais klausimais.

7. Panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo spendimą, turi būti sprendžiamas pareiškėjos skundo reikalavimų patenkinimo iš dalies klausimas. Nepriklausomai nuo to, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo priėmimo kiti teismai formaliai nagrinėdami bylas analogiškus skundus atmeta, ginčo atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą iš dalies, t. y. pripažinti pareiškėjai teisę į ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (4 440,95 Lt (apie 1 286,18 Eur)), nes byloje nėra ginčo dėl šios sumos teisingumo. Nėra pagrindo pareiškėjai nepripažinti teisės į 1 286,18 Eur neišmokėto atlyginimo dalį, nes tai neprieštarautų nei Grąžinimo įstatymui, nei teismų praktikai.

8. Tam, kad ši byla būtų teisingai išnagrinėta, būtina įvertinti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją, kadangi yra pagrindas įžvelgti Grąžinimo įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos tiek kiek jose nustatytas neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) grąžinamo mechanizmas, neužtikrinantis viso neteisėtai sumažinto atlyginimo faktinio kompensavimo, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Grąžinimo įstatyme nustatytas neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmas, kuris tik iš dalies kompensuoja pareiškėjai nesumokėtą atlyginimą, neatitina teisingo apmokėjimo už darbą ir pažeidžia asmens konstitucinę teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tokiu būdu pareiškėjai iš esmės buvo antrą kartą neteisėtai sumažintas darbo užmokestis, nors Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimas ginčo laikotarpiu laikytinas neteisėtu ir pareiškėjai toks praradimas privalo būto kompensuotas. Grąžinimo įstatymu nenustačius teisingo praradimų kompensavimo, yra pažeidžiama konstitucinė nuosavybės neliečiamumo teisė ir yra akivaizdžiai pažeidžiami pareiškėjos teisėti lūkesčiai, kad jos praradimai bus kompensuoti.

Atsakovas Rinktinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo administracinę bylą ir priėmė aiškų, pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai I. V. (karjeros valstybės tarnautojai) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedo už kvalifikacinę klasę dydį, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 7 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, be to, jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 9–10). Pareiškėja skunde, prašydama priteisti jai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Rinktinė ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėja, kuri tvirtina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant proceso teisės normas, taip buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisminę gynybą, teisė į sąžiningą ir teisingą teismo procesą ir dėl to byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ir neteisingai, o pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nepagrįstai nebuvo apginti. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, laikosi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nes buvo nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, o šio reikalavimo netenkinus, pareiškėja prašo pripažinti jai teisę į nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 286,18 Eur.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso.

Pareiškėja apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte (sprendimas yra be motyvų). Dėl to teisėjų kolegija pirmiausia patikrina apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, nes nustačius šį pareiškėjos nurodomą proceso teisės pažeidimą, turėtų būti konstatuotas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas, sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose, raštuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Pažymėtina, kad pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.). Tačiau EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, suformulavo vienintelį reikalavimą – priteisti iš Rinktinės nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėja savo skundo reikalavimą grindė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, teigdama, kad ginčo laikotarpiu jai dėl priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę sumažinimo nuo 15 iki 10 procentų nepagrįstai nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio (4 440,95 Lt), kuri turi būti priteista teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatymo priėmimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Taigi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Nors pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos reikalavimo įvertinti, ar Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra teisingas ir užtikrinantis tinkamą pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimą, tačiau teisėjų kolegija šiame kontekste akcentuoja, kad pareiškėjos skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėja skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo atmestas apsiribojant vienu sakiniu, atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimas (prašymas) kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimas, o procesinio pobūdžio prašymas, dėl kurio nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasisakė skundžiamame sprendime.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista teisė į sąžiningą ir teisingą teismo procesą, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti tokie proceso teisės normų pažeidimai arba jos pritaikytos netinkamai, jog dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas visapusiškai neištyrus ir neįvertinus pareiškėjos argumentų. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu pareiškėjos argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jai kelią ateityje kreiptis į teismą dėl kompensavimo mechanizmo ydingumo, nes, kaip jau minėta, pareiškėjos skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėja, paduodama skundą, realizavo apeliaciniame skunde akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jai nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, iš esmės paneigė pareiškėjos konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, laikosi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, bei priteista suma turi būti išmokama ne dalimis, o visa iš karto. O šio reikalavimo netenkinus, pareiškėja prašo pripažinti jai teisę į visą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 286,18 Eur.

Byloje nėra ginčo, kad Rinktinė, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jai darbo užmokesčio nepriemokos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.

Pareiškėja be jokio teisėto pagrindo teigia, kad bylų, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės akivaizdžiai skiriasi. Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos skundą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016 ir kt.).

Pareiškėjos teiginiai, kad jai turi būti teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis arba pripažįstama pareiškėjos teisė į visą šią sumą, iš esmės prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams. Pažymėtina, kad pareiškėja be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju neturėtų būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei tokiu būdu daroma išimtis sprendžiant neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą pareiškėjai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentu, kad pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja prašo priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Iš pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad, pareiškėjos nuomone, Grąžinimo įstatyme neteisėtai nustatyta valstybės tarnautojams grąžinti tik dalį, o ne visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį. Primintina, kad pareiškėja skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tuo aspektu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjai pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia pareiškėjos teises ir proporcingumo principą.

Atkreiptinas dėmesys, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Aplinkybė, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjai apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra daug mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017; 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-575/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1519-575/2017; 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-575/2017; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-575/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė