2018-11-21 Nr. AB-21138-3-61-3-02337-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2019-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02337-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – atsakovas, Lukiškių TI-K), priteisti 9 580,02 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 82 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gegužės 12 d., nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. birželio 27 d., 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d., nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 2 d., nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Nurodė, jog buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, kurios pagal savo esmę yra tualetai. Sanitariniai mazgai buvo įrengti ne atskiroje patalpoje, ne izoliuoti nuo likusio kameros ploto, o tiesiog toje pačioje patalpoje, kurioje įrengti miegojimui skirti gultai, stalas, todėl pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu visų akivaizdoje. Be to, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos.

3. Pareiškėjas tvirtino, jog kamerose buvo netinkamai įrengti langai, nebūdavo galimybių juos pasiekti, kad išvėdintų patalpas. Vasarą būdavo tvanku, karšta, o šaltuoju metų laiku – šalta. Įrengti gultai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose buvo įrengta per mažai taburečių, spintelių. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas darbu ir pajamomis, negavo socialinių išmokų ar tikslinės paramos. Nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis: tualetiniu popieriumi, muilu bei patalyne, rankšluosčiais. Čiužiniai buvo netinkamos būklės. Kameros buvo neremontuotos ir nevalytos, sienos paveiktos pelėsio, veisėsi buitiniai parazitai.

4. Pasak pareiškėjo, atvykstančių į Lukiškių TI-K asmenų sveikata nebuvo tikrinama, karantino patalpose nebuvo galimybės išsikviesti gydytoją, prašymų suteikti medicininę pagalbą Lukiškių TI-K neregistravo. Pareiškėjas teigė, kad jis neturėjo galimybės nustatyta tvarka pasinaudoti dušu. Buvo kankinamas alkiu, maitinimas neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių. Buvo išvedamas pasivaikščioti tik vienai valandai, kartais buvo siūloma eiti pasivaikščioti anksti ryte, tamsiu paros metu. Pareiškėjui neužtekdavo vietos pavalgyti prie stalo. Nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o trumpalaikiai pasimatymai buvo apriboti, nes jų tekdavo laukti nepriimtinai ilgai. Nebuvo leidžiama bendrauti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis.

5. Pareiškėjas teigė, kad turtinė žala pasireiškė dėl jam neišduotų higienos, buities ir kitų materialinio aprūpinimo priemonių, kamerose trūkstamų baldų ir privalomos įrengti tvarkingos įrangos, teikto diskriminacinio maitinimo verčių skirtumu, nesuteikta socialine parama, darbinėmis pajamomis, kamerose neteisėtai įrengtų perteklinių gultų įrengimo kaina, neteisėtai įrengtų perteklinių grotų įrengimo kaina, neteisėtai neišduotomis higienos ir kitomis priemonėmis, kitomis atsakovo ir jo atstovo neteisėtai panaudotomis lėšomis pareiškėjo teisių pažeidinėjimo tikslu.

6. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka.

7. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. Nurodė, jog įstaiga stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudaro galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.

Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, jog iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus.

Suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę visą kūną prausti po šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami higienos priemonėmis. Asbestas Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose nenaudojamas. Maitinimas atitinka teisės aktų nustatytas normas. Trumpalaikiai pasimatymai su giminaičiais ir kitais asmenimis suteikiami teisės aktų nustatyta tvarka, ilgalaikių pasimatymų patalpos Lukiškių TI-K neįrengtos. Vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas ant kamerų langų nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

Užimtumo programos organizuojamos, norintys asmenys turi galimybę jose dalyvauti. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, yra visiškai išlaikomas valstybės. Dirbti mokamą darbą Lukiškių TI-K siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę ir esant laisvų darbo vietų. Teisės aktai numato galimybę, o ne prievolę skirti išmoką ar pašalpą nuteistiesiems. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo prašymų dėl išmokos (pašalpos) skyrimo ginčo laikotarpiu nebuvo gauta. Atsakovas pabrėžė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems užtikrinamos tokio pat lygio medicininės paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

II. 1. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016 m. birželio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Netenkino atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

2. Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 9 580,20 Eur turtinės ir 82 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo ir teisėtumo.

3. Teismas įvertinės byloje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas 11 parų pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

4. Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m sienele, sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai vertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimą, sukėlusį jam neigiamų išgyvenimų. Teismas dėl atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge pasisakė, kad atskiros oro šalinimo sistemos įrengimas kamerų sanitariniuose mazguose yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šis higienos normos reikalavimas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Pareiškėjo argumentus susijusius su sanitariniame mazge neįrengtomis lentynėlėmis, veidrodžiu, laikė pagrįstais ir nustatytais.

5. Teismas vertindamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus, nustatė, kad atsakovo pateikti aktai buvo atlikti ne tose kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms, pareiškėjo argumentus dėl kamerų būklės atmetė kaip nepagrįstus.

6. Pareiškėjo teiginius, kad ant kamerų langų uždėtos grotos trukdė vėdinti patalpas, į jas nepatekdavo šviesa, teismas vertino kaip deklaratyvius, nepagrindžiančius grotų įrengimo neteisėtumo ir nesudarančius pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

7. Byloje nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų laikomas negyvenamosiose patalpose, t. y. ne Lukiškių TI-K kamerose, todėl teismas pasisakė, kad šiuo atveju neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K nėra apgyvendinimui skirtų pastatų ir gyvenamųjų patalpų, bei fakto, kad pareiškėjas būtų laikomas negyvenamosiose patalpose ir dėl to jam galėjo kilti neturtinė žala.

8. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neteigia, kad jam nebuvo skirta miegamoji lova, taip pat, į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu dėl lovų (gultų) trūkumų pareiškėjas būtų susižalojęs ar sužalojęs kitus asmenis, nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su skundu, jog naudojantis dviaukščiais ar nesaugiais gultais jam kilo nepatogumų, teismas sprendė, kad jis neturi pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

9. Teismas įvertinęs atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, tačiau dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti papildomų baldų, konstatavo, kad stalai ir kėdės (arba taburetės), spintelės (lentynos) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti.

10. Teismas atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo suimtasis, o suimtųjų darbą reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu ir nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl įsidarbinimo, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės neaprūpinant jo darbu ir pajamomis Lukiškių TI-K.

11. Teismas įvertinęs Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos apraše nurodytą tvarką, bei Lukiškių TI-K pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad pareiškėjas prašymų dėl išmokos (pašalpos) skyrimo Lukiškių TI-K administracijai neteikė, pasisakė, kad atsakovo veiksmai – piniginės išmokos (pašalpos) neišmokėjimas nesant pareiškėjo prašymo, nepažeidžia teisės aktų nuostatų, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti.

12. Atsakovas patvirtino, jog Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos yra įgyvendinamos tinkamai, ir atsakovas pareiškėjui suteikė visas aprūpinimo normose nurodytas higienos priemones. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepimą, bei tai, kad pareiškėjas dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis būdamas Lukiškių TI-K nesiskundė, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu į įstaigos administraciją su skundais dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės nesikreipus, pareiškėjo teiginius šiuo aspektu teismas atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.

13. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K būtų kreipęsis dėl jo kameroje buvusių graužikų ar parazitų ir atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, pareiškėjo skundo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

14. Byloje nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundais ar prašymais kreipęsis dėl galimai netinkamų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų neužregistruojant jo prašymų suteikti medicininę pagalbą, konstatavo, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.

15. Teismas, įvertinęs atsakovo teiginius, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tam įrengtos specialios patalpos, tai, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, pareiškėjo teiginius vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus.

16. Pareiškėjo skundo argumentus, kad jis buvo kankinamas alkiu, maitinimas neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių, teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikant Lukiškių TI-K, nei vėliau nesikreipė, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

17. Pareiškėjui neginčijant fakto, kad jo buvimo laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjui nenurodžius, kada konkrečiai jis buvo vedamas pasivaikščioti į lauką tamsiu paros metu, jo teiginius šiuo aspektu teismas atmetė kaip neįrodytus.

18. Teismas, įvertinęs teisės aktus, nustatė, kad suimtiesiems gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams, o administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jam kilo žala dėl pasimatymų nesuteikimo, tačiau nenurodė, kad kreipėsi į atsakovą dėl pasimatymo suteikimo, nenurodė, kada jam pasimatymai nebuvo suteikti, todėl jo argumentus šiuo klausimu vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus.

19. Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad jam buvo apribotos bendravimo galimybės skambinant telefonu, nebuvo leidžiama bendrauti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Todėl, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl neleidimo paskambinti, bendravimo galimybių apribojimo būtų kreipęsis į administraciją, rašęs dėl to skundus, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus.

20. Apibendrindamas visas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko itin mažas gyvenamas plotas, jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose bylose, įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 250 Eur sumos priteisimas.

21. Pareiškėjo reikalavimą jam priteisti 9 580,02 Eur turtinės žalos atlyginimą teismas atmetė, pasisakydamas, kad teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų visais aspektais, kuriuos skunde nurodė pareiškėjas kaip jo teisių pažeidimus ir iš kurių pareiškėjas kildino turtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog turtinę žalą faktiškai patyrė, nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į administraciją su prašymais išduoti skunde nurodytas higienos priemones, inventorių, o įstaigos administracija atsisakė jas išduoti. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas pats nesikreipė dėl darbo ar socialinės pašalpos suteikimo, todėl tokio pobūdžio turtinė žala (netiesioginiai nuostoliai) jam negalėjo atsirasti.

22. Pareiškėjo prašymą priteisti 5 proc. dydžio palūkanas, teismas vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, tenkino.

23. Lukiškių TI-K prašymą dėl 1,74 Eur dokumentų pateikimo teismui išlaidų priteisimo teismas atmetė.

III. 24. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, kad teismas savo sprendimu pažeidė jo teisę kreiptis į teisingą ir kompetentingą teismą. Skundžiamas teismo sprendimas netinkamai motyvuotas, todėl naikintinas. Pareiškėjo netenkina tai, kad teismas, atsakovui nedalyvaujant posėdyje, rėmėsi jo pozicija išdėstyta atsiliepime. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas atsiliepime pateikė melagingą informaciją.

26. Pareiškėjo vertinimu, jo skundo argumentų dėl jo laikymo negyvenamose patalpose atmetimas, vertintinas kaip atsisakymas nagrinėti jo skundą, nes teismas netyrė, ar yra kokia institucija kuri tikrina Lukiškių TI-K šiuo aspektu, taip pat teismas nevertino Registrų centro duomenų, kur, pasak pareiškėjo, yra nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra apgyvendinimui skirtų patalpų.

27. Pareiškėjo netenkino teismo vertinimas dėl kamerų, kuriose jis kalėjo, ploto normos užtikrinimo. Pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti užtikrinama 5 kv. m ploto norma, be to, pareiškėjo įsitikinimu sanitarinis mazgas užima didesnį plotą nei nustatė teismas, todėl teismas turėjo konstantuoti ploto pažeidimą visam pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiui.

28. Pareiškėjas teigia, kad ventiliacijos neįrengimas sanitariniame mazge pažeidė jo teises.

29. Teismo argumentus, susijusius su pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vertinimu, susijusius su kamerose buvusiomis grotomis ant langų, gultų, baldų įrengimu, higienos normų išdavimu, minkštojo inventoriaus išdavimu, kamerų aprūpinimu valymo priemonėmis, maitinimu, pasivaikščiojimo tvarka, pasimatymų suteikimu, pareiškėjas vertina kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo absoliučios teisės kreiptis į teismą pažeidimu, ir absoliučios teisės į teisingą teismą pažeidimu.

30. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime pasisakė, kad Socialinių teisių Pakto 6 ir 7 straipsnių, bei Europos Socialinės Chartijos 1 ir 4 straipsnių nuostatas galima ignoruoti, jeigu kalinamas asmuo nėra parašęs rašytinio prašymo, arba įkalinimo įstaiga neturi pakankamai lėšų. Pareiškėjo vertinimu skundžiamas sprendimas prieštarauja teisės principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis). Pareiškėjas akcentuoja, kad nei vienas iš minėtų ratifikuotų tarptautinių teisės aktų nenumato pareigos kalinamam asmeniui pateikti kažkokius rašytinius prašymus tam, kad tarptautinėse sutartyse įtvirtintos žmogaus teisės būtų realizuotos.

31. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą vertina kaip motyvuotą ir teisingą, prašo jį palikti nepakeistą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertina kaip bandymą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 9 580,20 Eur turtinės ir 82 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Pirmosios instancijos teismas, 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

34. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas ir jo skundas tenkintas, kurio pagrindu jam būtų priteistas 9 580,02 Eur turtinės ir 82 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas jo skunde nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, atmestini, kadangi sprendime teismas nustatė konkrečius pareiškėjo atžvilgiu buvusius pažeidimus, jų trukmę ir mastą, pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skundo argumentų ir įvertino visas skunde nurodytas aplinkybes. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, nes bylą patikrinus apeliacinio skundo motyvais, nustatyta, kad pareiškėjo argumentai susiję su pirmosios instancijos teismo bylos netinkamu išnagrinėjimu yra nepagrįsti ir atmestini.

37. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

38. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Todėl tai, jog Lukiškių TI-K pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018), atitinkamai pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus susijusius su jo laikymu negyvenamosiose patalpose atmetė pagrįstai.

39. Pareiškėjo argumentai, kad jo atžvilgiu ploto pažeidimas turėjo būti nustatytas visam laikotarpiui, nes teismas netinkamai nustatė sanitarinio mazgo užimamą plotą ir kameroje asmeniui turi tekti 5 kv. m yra atmestini kaip nepagrįsti. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 punkte, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

40. Patikrinus bylą nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista 11 parų. Taip pat pasisakytina, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad vienam asmeniui turėtų tekti 5 kv. m kameros ploto, kadangi, kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.3 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas į bylą pateikė duomenis, iš kurių matyti konkretūs sanitarinio mazgo patalpos matmenys, pareiškėjas apeliaciniu skunde, jokių šiuos duomenis paneigiančių argumentų nepateikia, todėl jo samprotavimas, kad sanitarinis mazgas užima 3/8 kameros patalpos, teismui nesudaro pagrindo abejoti atsakovo pateiktais konkrečiais sanitarinio mazgo dydžio paskaičiavimais.

41. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lukiškių TI-K atskiros oro šalinimo sistemos įrengimas kamerų sanitariniuose mazguose būtų susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis higienos normos reikalavimas nagrinėjamu atveju netaikytinas, atitinkamai, šiuo aspektu, šis higienos normos nesilaikymas negali būti vertinamas kaip atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu.

42. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012). Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netyrė jo nurodytų argumentų ir dėl jų nepasisakė, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo teiginiu, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, ir tai, kad pareiškėjo netenkina jo nurodytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo nenagrinėjo ir tokiu būdu užkirto jam kelią į teisingumą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir nenustačiusi šios Nutarties 29 punkte pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus.

43. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai Nutarties 30 punkte, kad teismas pilna apimtimi netenkindamas jo skundo iš esmės pasisakė, kad Socialinių teisių Pakto 6 ir 7 straipsnių, bei Europos Socialinės Chartijos 1 ir 4 straipsnių nuostatas galima ignoruoti, yra niekuo nepagrįsti ir atmestini.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę ir pažeidimų intensyvumą (neužtikrintas privatumas, 11 parų pažeista minimali gyvenamojo ploto norma), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 250 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai nepriteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą, kadangi pareiškėjas jos nepagrindė.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė