2013-06-14 Nr. AB-2591-3-64-3-01113-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1817/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01113-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo J. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašymą atsakovui J. M. dėl įmokos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, Tarnyba), prašymu (b. l. 3–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo J. M. 400 Lt įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nurodant sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą; 2) priteisti iš atsakovo J. M. 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių VGTPT šį prašymą valstybės vardu teikia vykdydama valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo funkciją, pavestą jai Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 24 straipsnio 6 dalimi. Paaiškino, jog Tarnyba gavo atsakovo 2011 m. spalio 20 d. prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. I-576-77/2011. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė savo 2011 m. spalio 19 d. Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (ataskaitinis laikotarpis nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.), kurioje deklaravo 12 144 Lt gautų pajamų.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad sutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antrasis turto ir pajamų lygis antrinei teisinei pagalbai gauti, bei buvo supažindintas su preliminaria antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma. Tarnyba VGTPĮ nustatyta tvarka išnagrinėjo atsakovo prašymą ir 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. SP-3830-(7.2837) suteikė jam antrinę teisinę pagalbą pagal antrąjį asmens turto ir pajamų lygį, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimu teisinę pagalbą teikti buvo paskirta advokatė V. P.. Tarnyba, 2012 m. vasario 10 d. gavusi advokatės V. P. pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pabaigimo ir įvertinusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka pateiktas advokatės V. P. 2011 m. lapkričio 5 d., 2011 m. gruodžio 12 d., 2011 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 14 d. bei 2012 m. kovo 5 d. ataskaitas, apskaičiavo, kad valstybės išlaidos už antrinę teisinę pagalbą J.

M. sudaro 800 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis VGTPĮ 14 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir 19 straipsniu bei Tarnybos 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. SP-3830-(7.2837), valstybė pareiškėjui garantuoja ir apmoka tik 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, J. M. buvo įteiktas Tarnybos 2012 m. kovo 16 d. pranešimas Nr. SD-518(7.2837) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo“, kuriame nurodyta, kad atsakovas per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos privalo sumokėti 50 procentų jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos, t. y. 400 Lt, tačiau atsakovas skundžiasi teisinės pagalbos kokybe ir geranoriškai nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kadangi byla, kurioje teisinė pagalba buvo teikiama, baigėsi ne jo naudai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas teisinės pagalbos teikimo laikotarpiu advokatės paslaugų kokybe nesiskundė ir į Tarnybą dėl advokato pakeitimo nesikreipė, o pirmas jo skundas buvo gautas tik tuomet, kai buvo suskaičiuotos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ir išsiųstas Tarnybos 2012 m. kovo 16 d. pranešimas Nr. SD-518(7.2837) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo“.

Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad nors iš atsakovo prašomų priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžius ir sumokėjimą į valstybės biudžetą nustato viešosios teisės normos (VGTPĮ, Taisyklės), prašomos priteisti įmokos objektas siejamas ne su viešojo administravimo paslaugų suteikimu, o su faktiniu civilinių (teisinių) paslaugų atsakovui suteikimu. Tarnybos prašoma priteisti įmoka susidarė ne už Tarnybos suteiktas viešojo administravimo paslaugas, ne už teisės į valstybės finansuojamas teisines paslaugas suteikimą atsakovui, o už privačia teisine praktika besiverčiančio advokato atsakovui faktiškai suteiktas teisines paslaugas, už kurias yra sumokėjusi Tarnyba. Be to, pažymėjo, kad įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nėra privalomasis mokėjimas valstybės renkamų mokesčių ar kitų rinkliavų prasme, o yra dalinis (50 proc.) atsiskaitymas už faktiškai gautas civilines, ne viešojo administravimo paslaugas. Pareiga sumokėti įmoką asmeniui atsiranda tik tuo atveju, jeigu asmuo savanoriškai su prašymu kreipiasi į Tarnybą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, ir, Tarnybai patenkintus gautą prašymą priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, sprendimu teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas faktiškai suteikia asmeniui teisines paslaugas (teikia konsultacijas, rengia procesinius dokumentus, atstovauja ir kt.). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas Lietuvos valstybei yra skolingas 400 Lt už faktiškai gautas advokato civilines (teisines) paslaugas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas prašė iš atsakovo priteisti ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos.

Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė patikslintą prašymą (b. l. 52), kuriame nurodė, kad 2013 m. sausio 28 d. advokatė V. P. informavo Tarnybą, jog 2012 m. kovo 5 d. ataskaitoje netiksliai nurodė posėdyje sugaištą laiką. Paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog advokatė faktiškai sugaišo 18 val. laiko, o ne 20 val., antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma pareiškėjui sudaro 360 Lt. Todėl pareiškėjas patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo J. M. į valstybės biudžetą 360 Lt įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nurodant sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąja sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovas J. M. atsiliepimu į prašymą (b. l. 37–38) prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad su prašymu priteisti įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nesutinka. Tvirtino, kad Lietuvos valstybės institucijos jo atžvilgiu sufabrikavo baudžiamąjį persekiojimą, o apeliacinės instancijos teismui įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustačius, jog J. M. nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, reikalauja sumokėti už nekokybišką antrinę teisinę pagalbą Lietuvos valstybei, dėl kurios kaltės atsakovas turėjo priverstinių išlaidų, patyrė neapsakomai didelę moralinę žalą, skausmą, kančią ir kitus nepatogumus.

Pabrėžė, kad jis neturi teisinio išsilavinimo, tačiau, turėdamas gyvenimiškos patirties, mano, jog apeliacinės instancijos teismui, priešingai nei pirmosios instancijos teismui, priėmus išteisinamąjį nuosprendį, išteisintasis J. M. turi teisę į žalos bei nuostolių dėl nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo atlyginimą, o šiuo atveju atsakovu turėtų būti pats pareiškėjas – Lietuvos valstybė. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad jis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi įpusėjus teisminiam procesui, t. y. kai pats akivaizdžiai suprato, jog pareiškėjo Lietuvos valstybės pareigūnai prieš jį vykdo teisinėje demokratinėje valstybėje negalimą susidorojimą, piktybiškai pasinaudodami tuo, kad J.

M., neturėdamas teisinio išsilavinimo, negali tinkamai apginti savo teisių ir laisvių. Pažymėjo, kad turėdamas negalią ir neturėdamas pakankamai pinigų, neieškojo brangiai apmokamų advokatų, o girdėdamas bei manydamas, jog bet kurio advokato tiesioginė pareiga yra pirmiausia apginti žmogų ir žmogaus teises bei neleisti, kad teisėjai ir pareigūnai tinkamai laikytųsi įstatymo, kreipėsi į Šiaulių VGTPT. Manė, jog atimdamas dalį pinigų, skirtų normaliai sveikatos būklei palaikyti, su advokato pagalba, pridėjęs savo 300 Lt, tinkamai apgins savo teises, tačiau net pačiam pareiškėjo Lietuvos valstybės skiriamam kaltintojui (prokurorui) pripažinus, jog J.

M. byloje yra padaryta procesinių pažeidimų, pareiškėjo Lietuvos valstybės advokatė V. P. tinkamai neapgynė J. M., akivaizdžiai prisirašiusi laiko už jam teikiamas paslaugas, ir už netinkamai suteiktas paslaugas pareikalavo 400 Lt. Akcentavo, kad apeliaciniame procese savo akivaizdžiai pažeidžiamas žmogaus teises ir laisves jis gynė pats (pats parašė apeliacinį skundą ir pasisakė teisme) ir tai, ką pirmosios instancijos teisme privalėjo įrodyti pareiškėjo Lietuvos valstybės skirta advokatė V. P., įrodė pats J. M.. Be to, nurodė, kad civiline tvarka dar nesikreipė į atitinkamą teismą dėl žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminių institucijų, tyrėjų, prokurorų ir teisėjų veiksmais, atlyginimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 86–91) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo J. M. valstybės naudai į valstybės biudžetą 360 Lt įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, o prašymo dalį dėl likusių reikalavimų atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra pareiškėjo reikalavimo dėl išlaidų atlyginimo už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, taip pat 5 procentų palūkanų priteisimo pagrįstumo vertinimas. Nurodė, jog bylos įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovas 2011 m. spalio 20 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių VGTPT, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. I-576-77/2011 dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje.

Kartu su prašymu atsakovas pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Pagal VGTPĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatas antrinės teisinės pagalbos suteikimas bei valstybės garantija, apmokant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nustatoma atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas: 1) 100 procentų – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis; 2) 50 procentų – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Šiaulių VGTPT, išnagrinėjusi atsakovo prašymą, 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. SP-3830-(7.2837) nusprendė teikti atsakovui antrinę teisinę pagalbą, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, bei paskyrė antrinę teisinę pagalbą teikti advokatę V.

P.. Teismas pažymėjo, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo ir grąžinimo tvarka nustatyta VGTPĮ 19 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antrasis jo turto ir pajamų lygis. Kai prašymą padeda užpildyti ar užpildo valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantys asmenys, pareiškėjui turi būti išaiškinta jo pareiga šio įstatymo nustatyta tvarka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jis supažindintas su galima preliminaria išlaidų suma, apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus advokatams už antrinės teisinės pagalbos prireikus teikimą mokamo užmokesčio dydžius.

Atkreipė dėmesį, kad iš atsakovo 2011 m. spalio 20 d. pateikto prašymo Šiaulių VGTPT dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo turinio matyti, jog prašymas buvo pildomas dalyvaujant atsakovui. Grafoje „Su galima preliminaria antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu būtų nustatytas antrasis mano turto ir pajamų lygis“ nurodyta galima išlaidų suma 300 Lt, taip pat yra atsakovo J. M. parašas. Grafoje „Apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antras mano turto ir pajamų lygis“ nurodyta „sutinku“.

Pažymėjo, kad teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, jog atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka ginčijo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. SP-3830-(7.2837), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas gera valia sutiko apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Tuo tarpu Šiaulių VGTPT patikslinto prašymo duomenys patvirtina, kad apskaičiuota 50 procentų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalis sudaro 360 Lt. Teismas nurodė, jog advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, ir advokatams, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, taip pat advokatams, kurie koordinuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą baudžiamosiose bylose, mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo tvarką nustato Taisyklės, kurių 5 punkte numatyta, kad advokatams užmokestis mokamas pagal šiose Taisyklėse nustatytus dydžius už antrinės teisinės pagalbos teikimą vienoje bylos stadijoje arba už antrinės teisinės pagalbos teikimą atskiruose procesiniuose veiksmuose, jeigu šie procesiniai veiksmai nurodyti šiose Taisyklėse, ir už išvados teikimą.

Taisyklių 6 punktas įtvirtinta, kad Taisyklėse vienos advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 0,05 MMA (Tarnybos sprendimo priėmimo metu MMA buvo 800 Lt, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368). Akcentavo, jog iš pareiškėjo pateiktų išlaidas pagrindžiančių dokumentų matyti, kad prašoma priteisti išlaidų suma pagrįstai apskaičiuota pagal antrinę teisinę pagalbą teikusios advokatės nurodytą sugaištą darbo laiką, padauginus jį iš vienos advokato profesinio darbo valandos užmokesčio dydžio.

Taip pat pabrėžė, kad VGTPĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas išlaidas sumoka per tarnybos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Jeigu jis šio straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaidų nesumoka, jos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas atsakovui baigtas, o Šiaulių VGTPT 2012 m. kovo 16 d. atsakovui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (tokį patį adresą atsakovas nurodė ir prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą) išsiuntė priminimą dėl būtinumo apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas atsakovui sumokėti dalį (50 procentų) jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios nagrinėjamu atveju sudaro 360 Lt, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkintinas visiškai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo 5 procentus metinių palūkanų (ir 5 procentus procesinių palūkanų) nuo išlaidų apmokėjimo termino praleidimo pradžios, taip pat nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas pabrėžė, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, įgyvendindamos joms VGTPĮ pavestas funkcijas, atlieka vykdomąją veiklą, skirtą valstybės garantuojamai teisinei pagalbai administruoti. Tokia veikla pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 1 dalį priskirtina viešajam administravimui, o išlaidų už antrinę teisinę pagalbą apskaičiavimas tais atvejais, kai valstybė apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ir nurodymas asmeniui, kuriam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, padengti kitą dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų savo esme yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos funkcijų, administruojant tokios teisinės pagalbos teikimą, vykdymas, apibrėžtas VGTPĮ 19 straipsnyje. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamas teisminis ginčas – tai ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomos teisės normos nustato palūkanas civiliniams prievoliniams teisiniams santykiams, todėl negali būti taikomos viešosios teisės nustatytiems privalomiesiems mokėjimams. Teisines pasekmes pastarųjų mokėjimų nevykdymo atvejais nustato viešosios teisės normos. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nėra juridinio pagrindo, todėl prašymas dėl šios reikalavimų dalies atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas J. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 93–94), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą, pripažinti, kad jis turi teisę į žalos atlyginimą dėl klaidingo nuosprendžio, taip pat atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas ir antikonstitucinis. Nurodo, jog Lietuvos valstybės prievartos institucijos 2009 m. liepos mėnesį pradėjo jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą, o jis, matydamas, kad nuo aiškiai sufabrikuotų ir nepagrįstų kaltinimų pats negalės apsiginti, neturėdamas pakankamai lėšų samdytis labai brangiai kainuojančius teisės specialistus (advokatus), kreipėsi į Šiaulių VGTPT ir, būdamas visiškai beviltiškoje situacijoje, sutiko apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Taip pat teigia, kad būdamas neįgaliu ir visiškai sugniuždytu jį užgriuvusių sufabrikuotų kaltinimų, neturėjo jokios realios galimybės kontroliuoti ar bent stebėti Tarnybos paskirtos advokatės V. P., kuri iki teismo posėdžių net neišreiškė noro susitikti su apeliantu ir išklausyti jo nuomonę bei aptarti gynybą, darbą. Pabrėžia, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 7 d. jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl jis, matydamas, kad advokatė suteikė aiškiai nekokybiškas teisines paslaugas, taip pablogindama jo padėtį, apeliacinį skundą dėl minėto nuosprendžio parengė pats, padedamas visuomeninių organizacijų. Mano, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. išteisinamasis nuosprendis patvirtina, jog advokatė V. P. suteikė nekokybiškas teisines paslaugas, o apeliantas dėl klaidingo nuosprendžio įgijo teisę į žalos atlyginimą.

Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių VGTPT, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99–100) prašo skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir prašymą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. posėdžio, kuriame buvo sakomos baigiamosios kalbos, protokolo matyti, jog advokatė V. P. kėlė abejones dėl pagrindinės liudytojos baudžiamojoje byloje parodymų patikimumo bei nuoseklumo, tuo tarpu būtent šios liudytojos parodymų nepatikimumas Šiaulių apygardos teisme buvo esminis pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį J. M. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo teigti, kad advokatės teisinė pagalba pablogino apelianto padėtį. Taip pat nurodo, kad antrinė teisinė pagalba apima ne tik tiesioginį bendravimą su klientu, bet ir dokumentų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu, analizę, išvadų ir pranešimų rengimą, o iš teismo posėdžių protokolų matyti, jog baudžiamoji byla buvo sudėtinga. Atkreipia dėmesį, kad suteiktų teisinių paslaugų trukmė patvirtinta teismo posėdžio protokolais ir kitais dokumentais bei sąskaitomis. Be to, VGTPĮ nenumato aplinkybių, kurioms esant J. M. galėtų nemokėti paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o apeliantas be subjektyvios nuomonės nenurodo konkrečių aplinkybių dėl nekokybiškos antrinės teisinės pagalbos teikimo. Tvirtina, jog atsakovui nepalankus teismo sprendimas, kuris buvo pakeistas aukštesnės instancijos teismo, nepaneigia aplinkybės, kad jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, bei nėra pakankamas pagrindas konstatuoti antrinės teisinės pagalbos nekokybiškumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo J. M. pareigos apmokėti išlaidas už baudžiamojoje byloje suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovas J. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo iš dalies patenkintas pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių VGTPT, prašymas priteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, patirtas teikiant teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, iš esmės argumentuodamas tuo, kad jam buvo suteiktos aiškiai nekokybiškos teisinės paslaugos.

Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo J. M. 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateikta argumentacija ir padarytomis išvadomis, dėl šio klausimo papildomai nepasisakys.

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas J. M. 2011 m. spalio 20 d. prašymu (b. l. 5–6) kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. I-576-77/2011 dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas minėtame prašyme, be kita ko, nurodė, kad sutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antrasis jo turto ir pajamų lygis, bei buvo supažindintas su preliminaria antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma, tai patvirtino savo parašu. Šiaulių VGTPT, išnagrinėjusi atsakovo prašymą bei nustačiusi antrąjį asmens turto ir pajamų lygį, 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. SP-3830-(7.2837) (b. l. 7) suteikė jam antrinę teisinę pagalbą, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Sprendimu teisinę pagalbą teikti buvo paskirta advokatė V. P.. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovui prievolė, išreiškus savo sutikimą apmokėti pusę antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kilo būtent iš VGTPĮ 19 straipsnio nuostatų.

Ginčo išsprendimui aktualaus VGTPĮ 19 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog jeigu apmokama 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pareiškėjas apmoka likusius 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą mokėti, ir mokėjimo terminą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Tarnyba 2012 m. vasario 10 d. gavo advokatės V. P. pranešimą apie tai, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas J. M. pagal Šiaulių VGTPT 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. SP-3830-(7.2837) yra baigtas (b. l. 8). Kartu su šiuo pranešimu advokatė pateikė duomenis apie atliktą darbą (b. l. 9–21). Advokatė nurodė, kad teikdama antrinę teisinę pagalbą atsakovui iš viso sugaišo 20 val., kas visa apimtimi (100 proc.) sudarė 800 Lt. Savo ruožtu Tarnyba 2012 m. kovo 16 d. rašte Nr. SD-517(7.2837) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo“ (b. l. 22), kuris J. M. asmeniškai ir pasirašytinai buvo įteiktas 2012 m. kovo 21 d. (b. l. 29), nurodė, kad 50 procentų atsakovui suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 400 Lt, ir išdėstė ginčo išlaidų sumokėjimo tvarką bei terminus.

Tarnyba 2012 m. balandžio 18 d. gavo atsakovo atsakymą (b. l. 23), kuriame jis nesutiko su advokatės pateiktoje faktiškai dirbto laiko ataskaitoje nurodytu dirbtu laiku ir skundėsi suteiktų teisinių paslaugų kokybe. Tarnyba 2012 m. balandžio 23 d. raštu Nr. SD-722(7.2837) „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 26), kuris J. M. asmeniškai ir pasirašytinai buvo įteiktas 2012 m. balandžio 28 d. (b. l. 30), be kita ko, nurodė atsakovui antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės vertinimą atliekančią instituciją ir pakartotinai informavo apie pareigą sumokėti 50 procentų jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kas sudaro 400 Lt, bei išdėstė ginčo išlaidų sumokėjimo tvarką ir terminus.

Tarnyba 2012 m. gegužės 22 d. gavo atsakovo pretenziją (b. l. 24), kurioje jis pakartotinai dėstė abejones dėl suteiktos antrinės teisinės pagalbos kokybės ir išlaidų apskaičiavimo tikslumo bei prašė antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo veiksmus atidėti iki Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio priėmimo baudžiamojoje byloje, kurioje nagrinėjamas apeliacinis skundas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendžio. Atsižvelgusi į tai, Tarnyba nesiėmė išieškojimo veiksmų iki Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo ir 2012 m. birželio 7 d. raštu Nr. SD-1054(7.2837) „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 27), kuris J. M. sutuoktinei B. M. asmeniškai ir pasirašytinai buvo įteiktas 2012 m. birželio 14 d. (b. l. 31), dar kartą informavo atsakovą apie pareigą sumokėti 50 procentų jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (400 Lt) bei išdėstė ginčo išlaidų sumokėjimo tvarką ir terminus.

Tarnybai 2012 m. rugpjūčio 31 d. pakartotinai gavus atsakovo J. M. pretenziją (b. l. 25), Šiaulių VGTPT, įvertinusi tai, kad šioje pretenzijoje atsakovas nenurodė naujų aplinkybių ir nekėlė naujų klausimų, o į ankstesnes jo pretenzijas buvo išsamiai bei aiškiai atsakyta, 2012 m. rugsėjo 14 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 28), kuris J. M. asmeniškai ir pasirašytinai buvo įteiktas 2012 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 32), informavo atsakovą, kad minėta jo pretenzija paliekama nenagrinėta.

Pabrėžtina, kad Šiaulių VGTPT 2013 m. sausio 29 d. pateikė teismui patikslintą prašymą (b. l. 52), kuriame nurodė, jog 2013 m. sausio 28 d. advokatė V. P. informavo Tarnybą, kad 2012 m. kovo 5 d. ataskaitoje netiksliai nurodė posėdyje sugaištą laiką, t. y. advokatė faktiškai sugaišo 18 val. laiko, o ne 20 val., todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma pareiškėjui sudaro 360 Lt.

Kaip nustatyta aukščiau apžvelgtais bylos duomenimis, atsakovui Tarnyba nustatė antrąjį asmens turto ir pajamų lygį, kas suponavo tai, jog valstybė garantuos ir apmokės 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. J. M. savo prašyme suteikti jam antrinę teisinę pagalbą išreiškė sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antrasis jo turto ir pajamų lygis, kaip tą nustato VGTPĮ 19 straipsnio 1 dalis, bei jo iš esmės neginčijo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Tarnybai paskyrus atsakovą minėtoje baudžiamojoje byloje atstovavusią advokatę bei šiai užbaigus atstovavimą, atsakovui atsirado pareiga apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal VGTPĮ 19 straipsnio 2 dalį.

Konstatavus atsakovo pareigą atlyginti 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų bei Tarnybai atsakovui išsiuntus pakartotinius pranešimus su raginimu padengti teisinės pagalbos išlaidas, o šiam per nustatytą terminą minėtos pareigos neįvykdžius, Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi VGTPĮ 24 straipsnio 6 dalimi, kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo J. M. įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Tarnybos 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. SP-3830-(7.2837) teikti J. M. teisinę pagalbą paskirta advokatė V. P., teikė atsakovui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. I-576-77/2011 dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje (b. l. 53–72). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui minėtoje byloje suteikta teisinė pagalba atitiko jo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinį, o ta aplinkybė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 7 d. atsakovo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių VGTPT J. M. teikti antrinę teisinę pagalbą skirta advokatė V. P. suteikė nekokybiškas teisines paslaugas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas byloje nustatytas aplinkybes ir J. M. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas patvirtinančius dokumentus, konstatuoja, kad Tarnybos iš atsakovo prašoma priteisti išlaidų, susidariusių už antrinės teisinės pagalbos teikimą baudžiamojoje byloje, suma yra pagrįsta, reali bei tinkamai apskaičiuota – faktinį sugaištą valandų skaičių (18 val.) dauginant iš nustatyto vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydžio (40 Lt), nepažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijų bei nėra neproporcinga atsakovo atžvilgiu.

Kartu pabrėžtina, kad atsakovo J. M. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl jo teisės į žalos atlyginimą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. apkaltinamojo nuosprendžio, kuris aukštesnės instancijos teismo buvo panaikintas, nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsakovo J. M. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsakovas J. M., be kita ko, prašė atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pažymėtina, jog atmetus atsakovo apeliacinį skundą, nėra jokio pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas atsakovo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas