2016-09-12 Nr. AB-17296-3-61-3-00428-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1512-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00428-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, atsakovas) 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-26 bei priteisti iš atsakovo 719 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi (b. l. 14–16) netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei atsisakė priimti šią pareiškėjos skundo dalį. Ta pačia nutartimi teismas priėmė pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti KAM 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-26 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 359,50 Eur.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pratęsimas 2012 ir 2013 metams buvo neteisėtas, nes pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat asmens teisę gauti jo užtarnautą pensijos išmoką, t. y. riboja konstitucinę teisę į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 ir 23 straipsniai). Dėl to pareiškėjai susidarė valstybinės pensijos nepriemoka, kurią ji prašo priteisti. Be to, yra neteisėtas ginčijamas atsakovo sprendimas atsisakyti išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Skundą pareiškėja grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 32–33) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios nuostatos Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 15 straipsniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b. l. 54–55) nurodė, kad priimtas teismo sprendimas neturės įtakos Fondo valdybos teisėms ir pareigoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu (b. l. 59–61) atmetė pareiškėjos E. Š. skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai KAM kanclerio 2010 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. PE-310 paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėja su 2014 m. lapkričio 21 d. prašymu išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi į KAM, kuri prašymo netenkino.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo Konstitucijai, teismas nusprendė, kad pareiškėjai 2012–2013 metais mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai.

Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti KAM 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-26, kuriuo KAM netenkino jos prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, nurodydama, kad pareiškėja praleido trejų metų terminą kreiptis su prašymu dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjos pensija buvo mažinama pagrįstai, konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą KAM sprendimą.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja E. Š. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 67–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliantės teigimu, teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniais, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, draudžiančiu diskriminuoti vienodos socialinės padėties asmenis, bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 išvadų 12 punktu, kuriame nurodyta, kad valstybė turi vadovautis teisinės valstybės principu, užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir saugumą. Asmenys, kuriems pensija buvo paskirta ir mokama teisėtai, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmoka būtų mokama ir toliau. Įstatymų leidėjas jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikino dalies socialinių išmokų mažinimą, tačiau ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalintis visa visuomenė, todėl Laikinojo įstatymo 15 straipsniu nepagrįstai kai kuriems pensijų gavėjams pensijų mažinimas buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams. Taip pat, apeliantės manymu, teismas nesivadovavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę disponuoti jam priklausančiu turtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Tačiau šioje byloje apeliacinis procesas prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą priėmė išnagrinėjęs 2015 m. sausio 27 d. nutartimi (b. l. 14–16) priimtą nagrinėti pareiškėjos skundo dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Pareiškėjos skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo teismas atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą, netenkinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą šios skundo dalies padavimo terminą.

Atsižvelgdama į minėtą įsiteisėjusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį, kuria buvo išspręstas pareiškėjos skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos už 2010–2013 metus priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme klausimas ir priimta nagrinėti skundo dalis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo bylą ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti, t. y. dėl 2012–2013 metais pareiškėjai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjos E. Š. skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai neapgynė jos pažeistos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos dalį), nesivadovavo pareiškėjos nurodytais nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės aktais.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad KAM kanclerio 2010 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. PE-310 E. Š. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) buvo mokama perskaičiuota pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pagal Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos J1 2015 m. sausio 30 d. pažymos Nr. PAS-68 duomenis, pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo 433,16 Lt. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjai ginčo laikotarpiu kiekvieną mėnesį buvo mokama 381,44 Lt, t. y. 51,72 Lt mažesnė pensija. KAM 2015 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 12-01-26 atsisakydama tenkinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 21 d. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio neprieštaravimo Konstitucijai.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip pat šio straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taikydamas minėtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, atsakovas pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo perskaičiuotą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisės aktų šioje byloje taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Apeliantė iš naujo kelia klausimus, į kuriuos pagal kompetenciją dėl bylai aktualios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir šio straipsnio galiojimo pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra atsakęs Konstitucinis Teismas. Teisėjų kolegija šiame kontekste primena, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažindamas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, prie šių išvadų priėjo aiškindamas apelianto nurodytus Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius. Primintina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime tyrė būtent tai, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams ir priėjo prie išvadų, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y., į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus esą buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai diskriminuojami, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Konstitucinis Tesimas šiame nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos J1 pateiktus duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu 2012–2013 m. laikotarpiu nesiekė 20 procentų (sudarė 11,94 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jai negali būti priteista. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2012–2013 m. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas, bei aptartuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Virginija Volskienė