2022-09-28 Nr. AB-23551-3-61-3-03230-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-687-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03230-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palangos verslo centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palangos verslo centras“ skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Palangos verslo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2022 m. liepos 1 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento raštą „Dėl maisto tvarkymo veiklos uždraudimo“ Nr.37S-(37.5.)-1341; 2) panaikinti 2022 m. liepos 5 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento direktoriaus įsakymą „Dėl maisto tvarkymo subjekto registracijos panaikinimo“ Nr. 37ĮV-498; 3) panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento 2022 m. liepos 11 d. sprendimą dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo Nr. 37SV-131.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti 2022 m. liepos 5 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento direktoriaus įsakymo „Dėl maisto tvarkymo subjekto registracijos panaikinimo“ Nr. 37ĮV-498 (toliau – ir Įsakymas) ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento 2022 m. liepos 11 d. sprendimo dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo Nr. 37SV-131 (toliau – ir Sprendimas) galiojimą ir vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas dėl ginčo nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjas akcentavo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas jau po kreipimosi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą su 2022 m. sausio 18 d. prašymu dėl maisto tvarkymo pažymėjimo išdavimo investavo į prekybinį kioską, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip 41 666,57 Eur, turėdamas teisėtą lūkestį minėtoje prekybos vietoje vykdyti maisto tvarkymo veiklą ir tokią veiklą vykdė, kai 2022 m. balandžio 11 d. buvo patvirtinta maisto tvarkytojo registracija. Veiklos nutraukimas sąlygotų pareiškėjo nuostolius – reikėtų naujai supirktą įrangą išmontuoti ir vėl uždaryti prekybinį kioską, utilizuoti žaliavas, nupirktas maisto ruošimui. Remiantis 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuomos sutartimi pareiškėjas įsipareigojo sumokėti nuomotojui 20 000 Eur plius PVM nuomos mokestį už metus ir šį mokestį privalės sumokėti iki 2022 m. rugpjūčio 14 d. Teismo sprendimui esant palankiam pareiškėjui, jam kiltų papildoma finansinė našta dėl prekybinės veiklos atnaujinimo, todėl teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ir reikalinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios leistų pareiškėjui toliau vykdyti veiklą. Bendrovė sudarė darbo sutartis su dešimt žmonių pardavėjų, pareigoms. Esant galiojantiems Įsakymui bei Sprendimui pareiškėjas faktiškai turi pareigą sustabdyti prekybinę veiklą, kas sąlygoja ir pareigą atleisti iš darbo darbuotojus. Darbuotojų atleidimas sąlygotų dideles papildomas pareiškėjo sąnaudas kompensacijų išmokėjimui. Jei teismo sprendimas būtų palankus pareiškėjui, jam reikėtų iš naujo ieškoti darbuotojų maisto tvarkymo veiklai vykdyti, palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, jei nebūtų pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Įsakymo ir Sprendimo galiojimo bei vykdymo sustabdymas iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas, aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonių reguliavimą ir administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą dėl administracinių aktų panaikinimo ir kartu prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sustabdyti Įsakymo ir Sprendimo galiojimą ir vykdymą, siekia išspręsti ginčą iš esmės, t. y. siekia, kad jo skundo reikalavimas būtų patenkintas neišnagrinėjus bylos iš esmės. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis negali būti sprendžiami ir užtikrinami tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai, t. y. ginčas išsprendžiamas iš esmės, nes tokie prašomi atlikti veiksmai neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirties ir tikslo, šalių pusiausvyros bei proporcingumo principų. Todėl pareiškėjo skundo argumentai, kuriais reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju grindžiamas Rašto ir Sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, nesudaro pagrindo tenkinti prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, pareiškėjo argumentai dėl galimos patirti neatitaisomos žalos, tėra prielaida, jog gali būti patiriamos neigiamos pasekmės, ir pati savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu neįrodoma, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išspręsti klausimą iš esmės bei pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo ir Sprendimo galiojimą ir vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą, kuri yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai ginčas nagrinėjamas teisme, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Veiklos nutraukimas sąlygoja sunkiai atitaisomą didelę žalą, t. y. vykdant skundžiamus sprendimus pareiškėjas privalo naujai supirktą įrangą išmontuoti ir uždaryti prekybinį kioską, nebevykdyti veiklos, utilizuoti jau nupirktas maisto ruošimui žaliavas, atleisti priimtus darbuotojus, jiems išmokant įstatymo numatytas kompensacijas ir kt. Be to, pareiškėjas privalo sumokėti nuomotojui 20 000 Eur plius PVM nuomos mokestį už metus iki 2022 m. rugpjūčio 14 d., tačiau dėl skundžiamų sprendimų Bendrovė negali vykdyti veiklos ir gauti pajamų. Be to, pareiškėjo vykdoma veikla (maisto prekyba (duomenys neskelbtini)) yra sezoniška, t. y. veikla praktiškai baigiasi rugsėjo mėnesio pabaigoje. Teismo sprendimui esant palankiam pareiškėjui, jam kiltų papildoma finansinė našta dėl prekybinės veiklos atnaujinimo, todėl teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ir yra reikalinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios leistų pareiškėjui toliau vykdyti veiklą. Be to, laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas, t. y. laikinas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes, laikinai nesureguliavus šios situacijos, ir vykdant atsakovo priimtus sprendimus, Bendrovės teisių pažeidimai gali eliminuoti ginčo objektą ir bylos nagrinėjimą padaryti beprasmį.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pateikė tik deklaratyvaus ir hipotetinio pobūdžio teiginius, dėl jam, esą, kilsiančios žalos. Pareiškėjas taip pat nenurodė objektyvių aplinkybių, kad net ir neigiamoms pasekmėms kilus, jų pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių didelius nuostolius ar gresiančią didelę žalą pareiškėjas taip pat nepateikė. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas investavo lėšas į prekybinį kioską, kuriame planavo vykdyti veiklą, savaime negali būti laikoma pagrindu konstatuoti kilus dideles neigiamas pasekmes ar galimą jų atsiradimą ateityje. Be to, net ir atsakovui panaikinus pareiškėjo maisto tvarkymo subjekto registraciją, priėmus sprendimą „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“, pareiškėjas toliau piktybiškai vykdė veiklą, kurios vykdyti neturėjo teisės, tad atsakovui kyla abejonių dėl pareiškėjo deklaruojamų (galbūt patirtų ar patiriamų) nuostolių.

Be to, maistas visuose jo ruošimo ir teikimo vartotojams etapuose („nuo lauko iki stalo“) turi būti tvarkomas laikantis Lietuvos Respublikos maisto įstatyme ir kituose teisės aktuose nurodytų nuostatų. Vien pareiškėjo noras vykdyti neregistruotą, uždraustą veiklą, atsižvelgiant tik į materialiuosius interesus, nesudaro pagrindo stabdyti ginčijamus administracinius aktus, kadangi jais buvo siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą ir užtikrinti, kad maistas būtų tvarkomas vadovaujantis teisės aktais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo ir Sprendimo galiojimą ir vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Įsakymu atsakovas panaikino Bendrovės prekybinio kiosko, esančio (duomenys neskelbtini), Maisto tvarkymo registraciją, o Sprendimu Bendrovei uždrausta vykdyti veiklą minėtame kioske.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo nepagrįstai netaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – Įsakymo ir Sprendimo galiojimo ir vykdymo sustabdymas, kadangi pareiškėjas gali patirti itin didelių finansinių nuostolių.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo, nustatęs, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą iš esmės grindė finansinių nuostolių atsiradimu, tačiau neįrodė, jog pareiškėjo patiriami nuostoliai negali būti atitaisyti.

Pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taigi būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas. Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje grindė tuo, kad jis į prekybinį kioską investavo lėšas, turėjo lūkestį vykdyti maisto tvarkymo veiklą ir tokią veiklą vykdė, veiklos nutraukimas sąlygotų pareiškėjo nuostolius, pareiškėjas taip pat privalo mokėti už nuomą. Teismo sprendimui esant palankiam pareiškėjui, jam tektų papildoma finansinė našta, tektų atleisti darbuotojus.

Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS368-143/2017).

Proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių ginčų bylose, kai yra prašoma stabdyti atitinkamo viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio įstatymų leidėjo suteiktus valstybės vykdomosios valdžios įgaliojimus, priimto administracinio akto (toje byloje pareiškėjo ginčijamo) galiojimą, turi būti paisoma ir viešojo intereso, t. y. turi būti vertinamas ginčijamo akto sustabdymas neigiamų pasekmių viešajam interesui prasme.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Pareiškėjas, kaip minėta, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžia iš esmės tuo, kad Bendrovei kils finansiniai nuostoliai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, galimi finansiniai nuostoliai per se nesuteikia pagrindo visais atvejais taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, be to, tokie argumentai turi būti pagrįsti atitinkamais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-515-556/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai apie galimus nuostolius iš esmės yra paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, o ne konkrečiais ir išsamiais finansiniais paskaičiavimais – pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad Bendrovė patirs tokius finansinius nuostolius, kurie būtų jai nepakeliami, ji būtų priversta bankrutuoti ir (ar) kiltų kitos neigiamos (neatitaisomos) pasekmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grįsdamas finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis, realią finansinių sunkumų grėsmę turi patvirtinti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsti jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.).Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjo asmeniniai, turtiniai interesai negali nusverti valstybės ir visuomenės interesų, ypač įvertinus kilusio ginčo esmę bei kontekstą. Be to, argumentą, kad pareiškėjas negaus pajamų, paneigia aplinkybė, jog skundžiamus administracinius aktus pripažinus nepagrįstais, pareiškėjo patirta žala jam galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-241-629/2021). Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl konkrečios atsiradusios žalos galėtų būti dėstomi byloje dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo ir Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Taigi, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palangos verslo centras“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė