2025-10-01 Nr. AB-15493-3-62-3-02829-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-558-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02829-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybė, valstybės įmonė Turto bankas ir V. G.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus (toliau – ir teritorinis registratorius) 2023 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. SPR4-14309 (14.5 E) (toliau – ir teritorinio registratoriaus sprendimas); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimą dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo Nr. CSPR-386 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrių Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo R. G. bendrosios dalinės nuosavybės teises į: a) 135/11668 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 135/2917 dalies) 29,17 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); b) 136/11760 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 136/2940 dalies) 29,40 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); c) 241/20844 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 241/5211 dalies) 52,11 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas yra buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Butas), bendraturtis, jam nuosavybės teise priklauso ¼ Buto dalis. Butas yra gyvenamajame name 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas).

2.2. Pastato visų butų ir kitų patalpų savininkai 2023 m. sausio 30 d. sudarė susitarimą dėl butų (patalpų) savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Susitarimas), kuriuo visi Pastato butų ir kitų patalpų savininkai susitarė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre jų turimas bendrosios dalinės nuosavybės teises į Pastate esančias bendrojo naudojimo patalpas, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Patalpos).

2.3. Pareiškėjas kreipėsi į teritorinį registratorių su 2023 m. birželio 13 d. prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jo bendrosios dalinės nuosavybės teises į dalį nekilnojamųjų daiktų: a) 135/11668 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 135/2917 dalies) 29,17 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa1), b) 136/11760 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 136/2940 dalies) 29,40 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa2), c) 241/20844 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 241/5211 dalies) 52,11 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa3).

2.4. Teritorinis registratorius 2023 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. SPR4-14309 (14.5 E) pareiškėjo prašymą atmetė. Komisijos sprendimu teritorinio registratoriaus sprendimas paliktas nepakeistas.

2.5. Skundžiami teritorinio registratoriaus ir Komisijos sprendimai grindžiami neteisingu aplinkybių teisiniu vertinimu, pagal kurį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojai sprendžia, kad neva negalima vienareikšmiškai nustatyti, jog ginčo Patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos (pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai ir pan.). Patalpos yra Pastato rūsys, jos yra suformuotos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka ir yra Pastato bendrojo naudojimo patalpos, į jas nėra įregistruotos konkretaus asmens nuosavybės teisės ir jas Pastato butų (patalpų) savininkai valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise kaip Pastato bendrojo naudojimo objektą. Vienos patalpos, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Pastate priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri taip pat yra Susitarimo šalis. Aplinkybė, kad savivaldybės atstovas pagal įgaliojimą pasirašė Susitarimą patvirtina, kad ir savivaldybė laiko, jog Patalpos yra bendrojo naudojimo objektai. Akivaizdu, kad šiuo atveju įgaliotinis veikė atstovaujamojo vardu, savivaldybė Komisijos buvo informuota apie pareiškėjo skundą, tačiau pareiškėjo prašymui Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jo nuosavybės teises į dalį Patalpų prieštaraujančios pozicijos nepateikė.

2.6. Komisijos sprendime nurodytas motyvas, kad kitos gyvenamojo namo pusrūsyje esančios patalpos yra suformuotos kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai (kūrybinės dirbtuvės, butas) ir šios patalpos buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ar perduotos pagal valstybės turto priėmimo-perdavimo aktą Vilniaus miesto savivaldybei neturi jokios reikšmės vertinant ginčo Patalpų teisinį statusą. Nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei valstybės turto patikėtinis – VĮ Turto bankas jokių duomenų apie tai, kad Patalpos būtų perduotos valstybės ar kitų asmenų nuosavybėn, nepateikė. Pareiškėjo nuosavybės teisė į Patalpas yra atsiradusi įstatymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 str. 1 d.) pagrindu ir niekas šios nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka (t. y. teismine tvarka) nėra paneigęs. Taip pat ir pats Susitarimo sudarymo faktas patvirtina, kad tarp daugiabučio gyvenamojo namo savininkų jokių ginčų dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo nėra.

2.7. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

2.8. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 ir joje suformuota praktika dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto – bendrojo naudojimo patalpų – galėjimo būti savarankiškai naudojamu daiktu. Šiuo atveju patys nekilnojamojo turto registratoriai nustatė, kad Patalpos, kaip savarankiški nekilnojamieji daiktai, yra suformuotos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka, jos atitinkamai jau yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Taigi, pastaroji faktinė aplinkybė reiškia, kad nurodytos Patalpos, kaip Pastato bendrojo naudojimo patalpos, jau yra įregistruos Nekilnojamojo turto registre, jos nepriklauso atskiriems savininkams nuosavybės teise, ir į jas gali būti registruojamos savininkų nuosavybės teisės.

2.9. Šio ginčo teisinės aplinkybės yra identiškos civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 nustatytoms aplinkybėms: ginčo Patalpos jau yra suformuotos, o visi Pastato butų ir kitų patalpų savininkai Susitarimu yra susitarę įregistruoti į jas jų turimas nuosavybės teises bendrosios dalinės nuosavybės teise Susitarime nurodytomis dalimis Nekilnojamojo turto registre, būtent tokie juridiniai faktai patvirtina prašomų įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisių atsiradimą. Todėl teritorinio registratoriaus sprendimo motyvai apie tai, kad jis neva nepateikė dokumentų, patvirtinančių prašomų įregistruoti nuosavybės teisių į Patalpas atsiradimą, yra nepagrįsti, nes šiuo atveju pareiškėjo nuosavybės teisė yra atsiradusi iš įstatymo (CK 4.82 str. 1 d.), o pagrindinės sąlygos tokių teisių įregistravimui Nekilnojamojo turto registre yra Patalpų suformavimo galimybė (kas yra atlikta ir ką nustatė patys nekilnojamojo turto registratoriai) bei visų Pastato butų ir kitų patalpų savininkų susitarimas dėl nuosavybės teisių į Patalpas įregistravimo, kas taip pat yra įvykę ir ką patvirtina pateikiamas Susitarimas.

2.10. Nepagrįstas yra ir teritorinio registratoriaus sprendimo motyvas, kad neva Susitarime nėra išskirta, kokios dalys negyvenamų patalpų nuosavybės teise atitenka atskirai kiekvienam Buto bendraturčiui, nes iš Susitarimo tai aiškiai matyti. Kita vertus, dėl šio teritorinio registratoriaus motyvo Komisija sprendime nepasisakė, todėl laikytina, kad ji nelaikė to pagrindu neįregistruoti pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į atitinkamas dalis Patalpų.

2.11. Šiuo atveju yra visos sąlygos įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą kaip numato Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 22 straipsnis ir nėra šio įstatymo 29 straipsnyje nustatytų aplinkybių, pagrindžiančių atsisakymą registruoti daiktines teises.

3. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė:

4.1. Nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas“ 2022 m. rugsėjo 2 d. yra parengtos naujos Patalpos1, Patalpos2 ir Patalpos3 kadastro duomenų bylos. Remiantis kadastrinių matavimų duomenimis, Patalpą1 sudaro koridorius, virtuvė, dirbtuvės ir sanitarinis mazgas, Patalpą2 sudaro dirbtuvės, sanitarinis mazgas ir koridorius, Patalpą3 sudaro du koridoriai, dvi dirbtuvės, du sanitariniai mazgai ir pagalbinė patalpa. Pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų byloje ginčo patalpos tiek 1982 metų kadastrinių matavimų duomenimis, tiek ankstesnių – 1967 metų matavimų duomenimis yra aprašytos kaip gyvenamosios patalpos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ginčo patalpos yra suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie gali savarankiškai funkcionuoti ir būti nuosavybės teisės objektu. Ta aplinkybė, jog į ginčo patalpas šiuo metu nėra įregistruotos nuosavybės teisės savaime nedaro šių patalpų bendro naudojimo patalpomis, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams.

4.2. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Susitarimą pasirašė ne Vilniaus miesto savivaldybė, bet savivaldybės įmonė Vilniaus miesto būstas. Susitarimą pasirašiusios savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būstas pateiktame 2022 m. rugsėjo 28 d. įgaliojime Nr. 30-3127/22 yra aiškiai nurodoma, kad įmonės direktorė R. Ž. yra įgaliojama Vilniaus miesto savivaldybės vardu pasirašyti siunčiamuosius dokumentus (atsakymus į gautus raštus, tarnybinius raštus ir kt.), tuo tarpu apie teisę disponuoti nuosavybe nieko nėra pasisakyta, todėl savivaldybės įmonė Vilniaus miesto būstas neturėjo teisės Vilniaus miesto savivaldybės vardu priimti sprendimus dėl atitinkamų patalpų teisinio statuso.

4.3. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į Patalpas negali būti tenkinamas, kadangi vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, todėl negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias aplinkybes

6.1. Pareiškėjas VĮ Registrų centrui pateikė 2023 m. birželio 13 d. prašymą (registro Nr. 35808750) (toliau – ir Prašymas) Nekilnojamojo turto registre įregistruoti R. G. nuosavybės teises į atitinkamas dalis Patalpų. Kartu su prašymu buvo pateikta: 2023 m. sausio 30 d. susitarimas dėl butų (patalpų) savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre; Vilniaus miesto savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būstas įstatai; 2022 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl įgaliojimo pasirašyti dokumentus savivaldybės būsto klausimais Nr. 30-3127/22. Pareiškėjo ginčijamais sprendimais atsisakyta tenkinti jo prašymą.

7. Teismas, vadovaudamasis NTRĮ 22 straipsnio 7 punktu, 23 straipsnio 3 dalimi, atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis CK, nuostatomis konstatavo, kad nei savivaldybės įmonės įstatai, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės įmonei Vilniaus miesto būstui priimti sprendimus Vilniaus miesto savivaldybės vardu dėl atitinkamų patalpų teisinio statuso. Teismo vertinimu, įsakymu dėl įgaliojimo aiškiai apibrėžtos įgaliotinei suteiktos teisės – nurodyta, kad savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būstas direktorė R. Ž. yra įgaliota Vilniaus miesto savivaldybės vardu pasirašyti tik siunčiamuosius dokumentus (atsakymus į gautus raštus, tarnybinius raštus ir kt.) savivaldybės būsto klausimais, išskyrus atvejus, kai skundžiami savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būstas veiksmai. Teismas konstatavo, kad toks įgaliojimas nesuteikia teisės įgaliotinei priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, o vadovaujantis savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būstas įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-130, 1 punktu ir 8.1. papunkčiu, savivaldybės įmonė Vilniaus miesto būstas yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurios pagrindinė veikla yra administruoti ir prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias bei negyvenamąsias patalpas, bet ne disponuoti jomis savo nuožiūra. Todėl savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būstas direktorė R. Ž., pasirašydama Susitarimą Vilniaus miesto savivaldybės vardu dėl disponavimo patalpomis, kurias bendraturčiai laiko bendro naudojimo patalpomis, viršijo įsakymu dėl įgaliojimo jai suteiktas teises.

8. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas kartu su Prašymu nepateikė teritoriniam registratoriui vėlesnio Vilniaus miesto savivaldybės pritarimo Susitarimui, kurį savivaldybės vardu pasirašė neįgaliota to daryti atstovė, o nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo Komisijoje Vilniaus miesto savivaldybė taip pat nepatvirtino Susitarimo CK 2.133 straipsnio 6 dalyje ir CK 2.136 straipsnis 1 dalyje numatyta tvarka, nors buvo įtraukta į skundo nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybė Komisijoje jokių prieštaravimų pareiškėjo teiginiams, kad Patalpos yra bendro naudojimo objektai nepateikė, nereiškia pritarimo Susitarimui minėtų CK normų prasme, nes tylėjimas nelaikomas sutikimu, kadangi įgaliotojo sutikimas pagal įstatymą turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai.

9. Taigi, teismas konstatavo, kad Komisija skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė, jog esami duomenys neleidžia prašomas įregistruoti negyvenamąsias patalpas vertinti kaip Pastato bendrojo naudojimo objektus, nes Susitarimas nėra tinkamai patvirtintas visų butų savininkų sutarimu. Tuo tarpu pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

10. Atsižvelgdamas į nurodytą aplinkybę, kad Susitarimas nėra įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas vieno iš daugiabučio namo būtų savininko, tokį Susitarimą teismas laikė neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, kaip to reikalauja NTRĮ 23 straipsnio 3 dalis ir negalinčiu būti pagrindu įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į dalį Patalpų Pastate pagal jo pateiktą Prašymą ir su juo pateiktą Susitarimą.

11. Vertindamas šalių argumentus dėl butų (patalpų) savininkų nuosavybės teisių į Patalpas teismas pažymėjo, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teisės į bendro naudojimo patalpas apskritai atsiranda tik kartu su nuosavybės teise į butą ir kitas patalpas, esančias pastate, nes bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 7 d.). Todėl nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė į Pastate esančias Patalpas turi būti nustatinėjama įvertinant pačių butų ir kitų patalpų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus ir aplinkybes.

12. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartyje (teismo sprendime nurodyta nutarties data „2011 m. sausio 21 d.“ laikytina rašymo apsirikimu) civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011 pateiktais išaiškinimais, kad „1964 m. CK, skirtingai nei 2000 m. CK 4.47 straipsnyje, nebuvo reglamentuoti nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privatine nuosavybe grindžiamo šalies ūkio formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleista privatiems subjektams.

Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Butų privatizavimo įstatymas sudarė teisinį pagrindą atsirasti daugiabučių namų savininkų nuosavybės teisėms į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, kambarius bendrabučiuose (Įstatymo 2 straipsnis). Kadangi tokiam pirkimo-pardavimo objektui suformuoti esminę reikšmę turėjo jo paskirtis – gyvenamoji patalpa, o pirkėjas turėjo būti parduodamo objekto nuomininkas, tai kitų – negyvenamųjų – patalpų likimas buvo spręstas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatytus teisės aktuose:

Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ bei jį papildžiusiuose Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokoluose. Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4 punkte išaiškinta, kad negyvenamosios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į butų savininkų inventorines bylas kaip jų butų priklausiniai, miesto, rajono savivaldos organo sprendimu galėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, jeigu pastarieji pareiškė tokį prašymą ir notariškai susitarė dėl tokių patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų (4.2.2.2 papunktis).

Negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, buvusios įtrauktos į miestų (rajonų) valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, įstaigų ir organizacijų balansą, buvo privatizuotos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (namo perdavimo eksploatuoti akte), rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose (kartu ir gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje) jos nebuvo pažymėtos kaip skirtos butų naudotojams kaip butų priklausiniai, arba jei šios patalpos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas, nenumatant, kad jos skirtos butų naudotojams kaip bendrojo naudojimo patalpos (4.2.3 papunktis).

Apibendrindama šį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektų ir kitų įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims“.

13. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) duomenų bazės išrašo apie pareiškėjui priklausantį butą (duomenys neskelbtini), esantį Pastate, kuriame yra ir ginčo Patalpos, nustatė, kad šis butas buvo įgytas būtent pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 pagrindu sudarytą 1992 m. rugpjūčio 10 d. Pirkimo-pardavimo sutartį (K. G. nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas). Tai reiškia, kad šiuo atveju ir Pastate esančių ginčo Patalpų, kurios pagal jų NTR duomenų bazės išrašus suformuotos kaip negyvenamosios paskirties patalpos, esančios savarankiškais nekilnojamojo turto objektais, kurie suformuoti dar pagal 1982 metų kadastro duomenis, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti buto įsigijimo metu galiojusių teisės aktų numatyti dokumentai, išvardinti minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011. Tačiau pareiškėjas teritoriniam registratoriui nepateikė įrodymų apie buto (duomenys neskelbtini) savininkų nuosavybės teisių į butą ir į Pastate esančias negyvenamąsias patalpas įgijimą, taip pat nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad butus įsigiję savininkai, tarp jų ir buto (duomenys neskelbtini) savininkas(ai), buvo išreiškę valią dėl ginčo Patalpų perdavimo neatlygintinai jų nuosavybėn ir įsipareigojo užtikrinti jų priežiūros, kaip tai nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytos Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.2.2 papunktyje.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo Prašymą, adresuotą teritoriniam registratoriui, grindė tik Susitarimu ir įstatymu (CK 4.82 str. 1 d.), nepateikdamas jokių dokumentų, patvirtinančių kitų negyvenamųjų patalpų Pastate, kurios galbūt galėjo būti įsigytos buto privatizavimo metu, nuosavybės teises, perduotas kartu su butu. Tačiau Susitarimas yra tik bendraturčių disponavimą bendrąja daline nuosavybe patvirtinantis dokumentas, nustatantis kokiomis dalimis jie sutaria ir nori įregistruoti savo nuosavybės teisę į patalpas, kurias laiko bendro naudojimo patalpomis, tačiau nėra dokumentas, patvirtinantis pačios butų (patalpų) savininkų nuosavybės teisės atsiradimo į Patalpas pagrindą.

Nuosavybės teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams, pvz., sukūrus naują daiktą, įsigijus turtą pagal sandorius, kuriais perleidžiama nuosavybės teisė, tačiau šiuo atveju Susitarimu nuosavybės teisė nėra sukuriama, juo tik pasidalinamos butų (patalpų) savininkų dalys turto, kurį jie laiko jų nuosavybe pagal įstatymą. Teismo vertinimu, šiuo atveju, esminę reikšmę turi tai, kad pareiškėjui priklausančio buto, o kaip nurodo atsakovas ir kitų butų bei patalpų Pastate, privatizavimo metu CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kuria remiasi pareiškėjas, dar negaliojo.

CK įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d. Tai reiškia, kad 1992 metais privatizuojant pareiškėjui priklausantį butą, kurio bendraturtis K. G. kaip tik ir nupirko butą pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374, nuosavybės teisė į Pastate esančias kitas negyvenamąsias patalpas neperėjo ir negalėjo pereiti šio buvo savininkui(ams) bendrosios dalinės nuosavybės teise vien tik įstatymo pagrindu, kaip teigia pareiškėjas, nes CK 4.82 straipsnio 1 dalis įsigaliojo daug vėliau. Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo praktiką CK 4.82 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip CK 4.47 straipsnio 12 punkte nurodyta teisės norma, t. y. joje neįtvirtintas atskiras nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

Nuosavybės teisė į ginčo patalpas galėjo atsirasti pagal sandorius ir administracinius aktus, priimtus Butų privatizavimo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo arba Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka, privatinės nuosavybės į gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas atsiradimas priklausė nuo gyvenamųjų patalpų nuomininkų valios įsigyti patalpas nuosavybėn. Įsigaliojus 2000 m. CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl namo bendrojo naudojimo patalpų priklausymo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise nepakeičia iki jo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka įgytų nuosavybės teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011).

Atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus teismas konstatavo, kad įsigaliojus 2000 m. CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostatoms pareiškėjo nuosavybės teisė į patalpas, kurias jis laiko bendro naudojimo patalpomis, neatsirado šio įstatymo pagrindu, o turi būti nustatinėjama pagal teisės aktus, galiojusius buto privatizavimo metu (Butų privatizavimo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo arba Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymus), nes privatinės nuosavybės į gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas atsiradimas priklausė nuo gyvenamųjų nuomininkų valios įsigyti patalpas nuosavybėn.

15. Apibendrindamas teismas pripažino, kad atsakovas savo skundžiamais sprendimais pagrįstai nepripažino pareiškėjo pateiktų teritoriniam registratoriui duomenų, t. y. Prašymo ir Susitarimo, pakankamais dokumentais, leidžiančiais įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į dalį Patalpų, kaip į bendrojo naudojimo patalpas.

16. Spręsdamas dėl Patalpų priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms teismas taip pat pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011 pateiktais išaiškinimais, kad CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektai, tačiau, neįtvirtinta visų gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų bendrojo naudojimo prezumpcija ir jų priklausymo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prezumpcija. Tiek Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte, tiek Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 125 „Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos“ 1.1.3 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo patalpos – tai daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Taigi, gyvenamojo namo patalpos, nuosavybės teise priklausančios atskiriems asmenims, nepriskiriamos bendrojo naudojimo patalpoms, esančioms butų savininkų bendrąja daline nuosavybe.

17. Teismo vertinimu, vadovaujantis nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, norint gyvenamojo namo negyvenamąsias patalpas priskirti bendrojo naudojimo patalpoms šiuo atveju reikšminga ne tik negyvenamoji patalpų paskirtis, bet ir faktas, kad jos privatizavimo metu perėjo privačion nuosavybėn, o ne išliko viešoji nuosavybė. Todėl nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareiškėjui priklausančio buto privačios nuosavybės teisės atsiradimą privatizavimo būdu, pareiškėjas turi pateikti teritoriniam registratoriui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimuose nurodytus dokumentus, pagrindžiančius, kad buto (duomenys neskelbtini) savininkas(ai) privatizacijos metu įgijo ne tik nuosavybės teisę į butą, bet ir į Pastate esančias ginčo negyvenamąsias Patalpas arba, kad butus Pastate įsigiję savininkai, tarp jų ir buto (duomenys neskelbtini) savininkas(ai), buvo išreiškę valią dėl ginčo Patalpų perdavimo neatlygintinai jų nuosavybėn ir įsipareigojo užtikrinti jų priežiūrą, kaip tai nustatyta minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytos Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.2.2 papunktyje. Nesant tokių duomenų, vien tik ginčo Patalpų negyvenamoji paskirtis ir faktas, kad į jas nėra įregistruota nuosavybės teisė, nėra pakankamas pagrindas įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į Patalpų dalį pagal Susitarimą, nes nėra aišku, ar Patalpos buvo privatizuotos, ar išliko viešoji nuosavybė.

18. Teismas išaiškino, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir tarnauja visam pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo visas pusrūsio patalpas vertinti kaip bendrojo naudojimo (žr. pvz., LAT 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008; 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-566/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-1/2011; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-458/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar individualaus naudojimo. Priklausomai nuo šio (bet ne vien tik nuo jo) fakto gali būti nustatyta bendroji ar vieno asmens nuosavybės teisė į patalpas. Jeigu negyvenamosios patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir paskirtos naudoti individualiai, tai nėra pagrindo spręsti dėl jų kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino bendrų reikmių. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name vien dėl to, kad jos skirtos ne gyventi, o namo gyventojų kitiems poreikiams patenkinti, negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys. Jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir veikti atskirai nuo vieno ar visų butų. Pavyzdžiui, jose gali būti vykdoma ūkinė, komercinė ar dar kitokia (pavyzdžiui, visuomeninė, kultūrinė, politinė) veikla. Toks savarankiškas daiktas gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali būti ne daugiabučiame name esančio buto savininkas (žr. pvz., LAT 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-458/2012).

19. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju visų ginčo Patalpų NTR duomenų bazės išrašai patvirtina, kad Patalpos dar pagal 1982 m. sausio 11 d. kadastro duomenis yra suformuotos kaip savarankiškos ir naudotinos individualiai, todėl funkciniu ryšiu jos nesusijusios su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu. Pagal NTR duomenis visos trys Patalpos turi analogišką savarankišką šildymą (krosninis), atskirą vandentiekį (komunalinis vandentiekis), atskirą nuotekų šalinimą (komunalinis nuotekų šalinimas), jose yra įvestos gamtinės dujos ir įrengta dujinė viryklė. Taigi, Patalpos dar iki pareiškėjui priklausančio buto privatizavimo buvo suformuotos iš esmės kaip savarankiškos ir pagal savo technines savybes bei funkcinį ryšį su butais jos nėra skirtos visų būtų savininkų poreikiams tenkinti eksploatuojant jų butus. Nurodytos Patalpų techninės savybės yra visiškai identiškos paties pareiškėjo buto techninėms savybėms, įregistruotoms NTR duomenų bazėje. Taigi, vien tik pagal savo pobūdį ir negyvenamąją paskirtį Patalpos nėra priskirtinos prie bendrojo naudojimo patalpų, kurios būtinos butų savininkams, eksploatuojant butus. Todėl šiuo atveju esminę reikšmę Patalpų įregistravimui butų (patalpų) savininkų bendrąja dalinės nuosavybės teise, turi ne tik Patalpų negyvenamoji paskirtis ir faktas, kad jokio asmens nuosavybės teisės į jas nėra įregistruotos, bet visų pirma duomenys, kad Patalpos privatizavimo metu buvo privatizuotos kaip bendro naudojimo patalpos kartu su butais. Tik kartu su tokiais duomenimis Susitarimas, be kita ko ištaisius jo trūkumus dėl Vilniaus miesto savivaldybės valios išreiškimo, galėtų būti pagrindas įregistruoti pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į dalį Patalpų.

20. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas ir pripažino, jog teritorinio registratoriaus spendime nurodytas Prašymo atmetimo pagrindas – Susitarime nėra išskirta, kokios dalys negyvenamų patalpų nuosavybės teise atitenka atskirai kiekvienam Buto bendraturčiui – nebūtų pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo Prašymą, nes Komisijos sprendime toks pagrindas nebuvo patvirtintas kaip pagrįstas, o teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad nuo 2024 m. sausio 1 d., NTRĮ tokio trūkumo nenumato kaip pagrindo atsisakyti registruoti nuosavybės teisės atitinkamą dalį, tai neturi teisinės reikšmės teismui konstatavus, jog pareiškėjo Prašymas pagrįstai atmestas dėl kitų priežasčių, kurias teismas pripažino pagrįstomis. Teismas vertino, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014, kadangi toje byloje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

III. 21. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) su prašymu išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą; apeliacinės instancijos teismui netenkinus pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Specialiąją teisėjų kolegiją ar Specialiajai teisėjų kolegijai nustačius, kad ginčas yra teismingas administraciniam teismui – panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Teismas, nuspręsdamas, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie Patalpų nuosavybės teisės perėjimą privačion nuosavybėn privatizuojant Pastate esančius butus, tuo pačiu pripažino, kad ginčo Patalpos, dėl kurių save savininkais laikantys Pastato butų ir kitų patalpų savininkai sudarė Susitarimą, yra ne jų nuosavybė. Tokiu būdu teismas pasisakė dėl visų Pastato butų ir kitų patalpų savininkų teisių ir pareigų, nors jie į bylos nagrinėjimą neįtraukti ir taip pažeidė proceso teisės normas, o šis pažeidimas yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

22.2. Teismas šioje byloje iš esmės nagrinėjo ginčą dėl daiktinių teisių į negyvenamąsias Patalpas daugiabučiame name įgijimo pagrindų, todėl tokia byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Ginčo dėl Patalpų teisinio statuso ir jų nebuvimo viešosios nuosavybės dalyku iš esmės net nebuvo – į bylos nagrinėjimą yra įtrauktas valstybės atstovas VĮ Turto bankas, taip pat byloje dalyvauja ir savivaldybė, kuri jokių įrodymų, kad Patalpos yra savivaldybės nuosavybė neteikė; byloje taip pat nėra ir ginčo (savivaldybės pozicijos) kad savivaldybės įgaliotas asmuo, pasirašęs Susitarimą, veikė ultra vires, – tik nustačius priešingas aplinkybes galimas tolimesnis vertinimas dėl Patalpų (ne) buvimo viešosios nuosavybės dalyku. Tačiau teismas iš esmės tokių aplinkybių net netyrė ir iš karto atliko teisinį vertinimą, susijusį su nuosavybės teisės į Patalpas atsiradimu pagal paties teismo savo iniciatyva nustatytas tirti aplinkybes, iš esmės savo sprendimu konstatuodamas, kad ginčo Patalpos yra viešoji nuosavybė, nors ginčo dėl šios aplinkybės byloje apskritai nebuvo. Šiuo atveju teismas, nustatęs, kad byloje gali būti nagrinėjamas daiktinės teisės klausimas, turėjo kreiptis į Specialią teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą, o ne pats tirti ir nustatinėti nuosavybės teisės į ginčo Patalpas (ne) atsiradimo pagrindus ir konstatuoti aplinkybes, susijusias su Pastato butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teisėmis į Patalpas. Pagal Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką tokios kategorijos bylos yra priskirtinos bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui 2003 m. rugsėjo 5 d. nutartį Nr. TK-2003-27; 2007 m. birželio 1 d. nutartį Nr. T-XX-31-07, taip pat mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) specialiosios teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2024; 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-44/2023, 2018 m. kovo 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-28/2018).

22.3. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011, kadangi nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nurodytos bylos faktinių aplinkybių. Šioje byloje, priešingai, nei nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, jokio asmens nuosavybės teisės į Patalpas nėra įregistruotos ir tai šioje byloje laikytina teisiškai reikšminga aplinkybe, nes ji patvirtina, kad butų privatizavimo laikotarpiu ginčo Patalpos kaip savarankiškas objektas nebuvo privatizuotos atskiro asmens ir vėliau neperėjo kitų asmenų nuosavybėn, bet liko Pastato bendrojo naudojimo objektu.

Taip pat įvertinus tai, kad nuo butų privatizavimo laikotarpio praėjo daugiau nei 30 metų ir per visą šį laiką jokia viešoji nuosavybė į Patalpas nebuvo įregistruota ir nėra įgyvendinama (yra priešingai – valstybės turto patikėtinis yra pareiškęs, kad patalpos nėra valstybės nuosavybė, o savivaldybė, kaip vieno iš butų Pastate savininkas, yra Susitarime išreiškusi valią, kad Patalpos yra Pastato bendrojo naudojimo objektas, priklausantis Pastato butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise), teismo išvados, kad Patalpos galėtų būti laikomos viešąja nuosavybe, laikytinos grįstos prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie bylos įrodymai, o prielaidomis grįsti teismo sprendimą yra draudžiama.

Tuo labiau, kai į bylą įtraukti šią viešąją nuosavybę įgyvendinti turintys subjektai apskritai jokių duomenų, kad tai galėtų būti jų turtas, nepateikia. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ieškovė yra daugiabučio namo savininkų bendrija, šioje byloje – vienas iš Pastate esančių butų savininkų, sudariusių Susitarimą. Be to, kasacinio teismo byloje ieškinys pareikštas dėl nekilnojamųjų daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, šioje byloje ginčas kilęs dėl Pastato rūsyje esančių negyvenamųjų patalpų teisinio statuso ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės įregistravimo.

Šalių reikalavimai grindžiami skirtingais pagrindais ir pati nuosavybės teisė į ginčo patalpas yra atsiradusi skirtingais pagrindais. Kasacinis teismas konstatavo, jog neįmanoma nustatyti, kokiu tikslu suprojektuotos ginčo patalpos. Šiuo atveju ginčo Patalpų paskirtis aiški – negyvenamos patalpos rūsyje, kurių teisinis režimas yra nustatytas įstatymu (Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 15 d. 3 p.). Šiuo atveju visi Pastato savininkai naudojasi rūsio patalpomis, taip pat būtent patalpų savininkai (o ne viešosios nuosavybės patikėtiniai) moka visus su patalpų eksploatavimu susijusius mokesčius.

22.4. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007 pateiktais išaiškinimais, kad nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Toks išaiškinimas reiškia, kad priešingai nei nurodė teismas, tam, kad patalpos būtų priskirtinos bendro naudojimo patalpoms, priklausančioms visiems namo bendraturčiams, nebūtinai turėjo būti pateikti įrodymai apie Pastato butų savininkų nuosavybės teisių į Pastate esančias negyvenamąsias patalpas įgijimą arba įrodymai, kad butus įsigiję savininkai buvo išreiškę valią dėl ginčo Patalpų perdavimo neatlygintinai jų nuosavybėn ir įsipareigojo užtikrinti jų priežiūrą, kaip tai numatyta Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.2.2 papunktyje. Tai, kad CK įsigaliojo vėliau (2001 m. liepos 1 d.) nei buvo privatizuotas Butas (1992 m.), nereiškia, kad butų privatizacijos metu nebuvo bendrosios dalinės nuosavybės. Todėl priešingai nei nurodė teismas, nuosavybės teisė į Pastate esančias kitas negyvenamąsias patalpas, kaip bendrojo naudojimo objektus, galėjo pereiti šiame Pastate butus ir kitas patalpas privatizavusiems savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.

22.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašias bylas, laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai – savarankiško nuosavybės teisės objekto – lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007; 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

22.6. Teismas, darydamas išvadą, kad Patalpos funkciniu ryšiu nesusijusios su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Patalpose dujų nėra ir niekada nebuvo, ir tuo labiau negalėjo būti 1982 m. sausio 11 d. kadastrinių matavimų metu, nes į patį Pastatą dujos buvo atvestos tik prieš 3-4 metus (2020-2021 metais), o Patalpose jokių dujų nėra ir šiuo metu, kadangi Patalpų eksploatavimui pagal paskirtį (negyvenamos patalpos rūsyje) dujos nereikalingos. Kaip nėra ir viryklės, kuriai reikalingos dujos, o apie viryklę Patalpose nėra duomenų net ir Nekilnojamojo turto registre.

Neatitinka tikrovės ir teismo išvada, kad patalpos turi „analogišką savarankišką šildymą“, nes tokių duomenų nėra Nekilnojamojo turto registre – NTR išrašuose nurodoma, kad Patalpų šildymas yra krosninis, tačiau Patalpose nėra jokių krosnių. Teismas nurodytų aplinkybių pats netyrė, o šiuos duomenis nurodė tik formaliai atkartodamas atsakovo procesinių dokumentų argumentus, todėl toks bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų tyrimas negali būti laikomas nei teisingu, nei pagrįstu. Teismo išvada, kad Patalpos yra savarankiškos ir naudotinos individualiai, yra neparemta jokiais bylos įrodymais.

Teismas rėmėsi iš esmės vienintele aplinkybe – kad Patalpos yra suformuotos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad tokios patalpos negali būti laikomos bendrojo naudojimo objektais. Dar daugiau, tokios patalpos ir turi būti suformuotos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas daiktas, nes tik įregistravus daiktą galimą įregistruoti daiktines teises į daiktą – tai yra pagrindinė daiktinių teisių registravimo sąlyga. Šiuo atveju Patalpos yra Pastato rūsys, jos yra suformuotos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka ir yra Pastato bendrojo naudojimo patalpos, į jas nėra įregistruotos konkretaus asmens nuosavybės teisės ir jas Pastato butų (patalpų) savininkai valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise kaip Pastato bendrojo naudojimo objektą.

Šias aplinkybes, be kita ko, patvirtina į bylą pateiktas, tačiau teismo niekaip nevertintas įrodymas – uždarosios akcinės bendrovės „Rasų valda“ 2023 m. lapkričio 10 d. pažyma apie Patalpų teisinį statusą. Visi Pastato butų ir kitų patalpų savininkai Patalpas valdo, jomis naudojasi, apmoka jų išlaikymo ir komunalines išlaidas proporcingai turimai nuosavybės teisės daliai, kaip tą ir reglamentuoja CK 4.82 straipsnis. Šiuo atveju neegzistuojant jokiems kitiems įrodymams apie Patalpų savininkus akivaizdu, kad tokie neegzistuojantys dokumentai negali būti pateikti nei atsakovui, nei teismui.

Kita svarbi bylos aplinkybė yra ta, kad dalis Pastate esančių butų savininkų (viso 9 butų savininkai) butus privatizavo su rūsiu, kuris privatizavimo dokumentuose neidentifikuotas. Tokiu būdų, jei teismas ginčijamu teismo sprendimu sprendžia, kad ginčo patalpos yra viešoji nuosavybė, nes jos tariamai nebuvo parduotos kartu su butais privatizavimo metu, ir tai nėra Pastato bendrojo naudojimo objektas, kyla klausimas „Kur yra pastate butus su rūsiu privatizavusių butų savininkų rūsiai?“, nes kitokių rūsių, išskyrus ginčo Patalpas, Pastate nėra.

22.7. Teismo argumentas, kad Vilniaus miesto savivaldybė nepritarė Susitarimui, kurį pasirašė tinkamų įgaliojimų neturintis asmuo, prieštarauja CK 2.133 straipsnio 9 daliai. Pati savivaldybė nurodė elgesio modelį, kaip turėtų elgtis pareiškėjas, siekdamas sudaryti susitarimą su savivaldybe – kreiptis į jos įgaliotą asmenį, ką pareiškėjas ir padarė, todėl pareiškėjas pagrįstai laikė, kad sandoris (Susitarimas) yra sudaromas su tokią teisę turinčiu atstovu, o ir priešingų duomenų (kad atstovas tokios teisės neturi) byloje iš savivaldybės pusės nėra pateikta. Todėl ginčo atveju Susitarimas yra galiojantis CK 2.133 straipsnio 9 dalies pagrindu ir jis privalomas savivaldybei net ir tuo atveju, jei ginčijamame teismo sprendime nurodytos aplinkybės dėl to, kad savivaldybės įmonė Vilniaus miesto būstas veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), yra teisingos. Vilniaus miesto savivaldybė buvo įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Vilniaus miesto savivaldybė jokių prieštaravimų dėl pareiškėjo skundo nepateikė. Taip pat jokių įrodymų, kad Patalpos galėtų būti jos turtas ir priklausyti jai nuosavybės teise, ar ji kokiu nors būdu įgyvendino savo nuosavybės teises į jas (jomis naudojosi, valdė), taip pat nepateikė. Todėl, priešingai nei sprendė teismas, šiuo atveju savivaldybės tylėjimas laikytinas ir neprieštaravimu pareiškėjo prašymui įregistruoti nuosavybės teises į ginčo objektą, kaip bendro naudojimo patalpas, juolab, kad byloje savivaldybė matė ir jos įgalioto asmens pasirašytą savininkų Susitarimą, jokių ginčų dėl šio Susitarimo galiojimo ir nėra.

22.8. Pareiškėjas laikosi skunde nurodytos pozicijos, kad jo nuosavybės teisė į Patalpas yra atsiradusi įstatymo pagrindu ir niekas šios nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka (t. y. teismine tvarka) nėra paneigęs. Kitų Pastato patalpų privatizavimas ar perdavimas savivaldybei, kuriuo remiasi Komisija savo sprendime, niekaip nepatvirtina, kad ir ginčo Patalpos jas suformavus savarankiškais nekilnojamojo turto objektais savaime tapo kitų, o ne visų Pastato bendrasavininkų nuosavybe ar, kad jos būtinai buvo perleistos kitiems asmenims.

22.9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 pateikti išaiškinimai yra aktualūs šiam ginčui, nes jie patvirtina, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuojamos ir registruojamos atskiru savarankišku daiktu, juolab, kad tokia sąlyga, kaip esminė sąlyga daiktinių teisių registravimui, yra nustatyta ir įstatymu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d.). Teismas būtent ir šia aplinkybe – kad Patalpos yra suformuotos kaip savarankiškos – grindė išvadą, kad Patalpos pagal savo technines savybes bei funkcinį ryšį nėra susijusios su butais ir nėra skirtos jų savininkų poreikiams tenkinti, todėl nepriskirtinos bendrojo naudojimo objektams. Teismas iš esmės jokio butų ir patalpų faktinio ryšio net ir nevertino, nes ginčo atveju tokio teismo motyvo neįmanoma teisiškai paaiškinti faktinių aplinkybių kontekste, kad dalis Pastato butų yra privatizuotos su rūsiais, o daugiau jokių rūsių, išskyrus Patalpas, Pastate nėra. Neaišku, kaip pareiškėjas papildomai turėtų pagrįsti butų ryšį su rūsiais (Patalpomis), kai teismui yra pateikti duomenys, jog Patalpos yra vienintelės Pastato rūsio patalpos, dalis savininkų yra privatizavę butus su rūsiais, kurie yra neidentifikuoti, todėl tokiu atveju visi klausimai dėl nuosavybės teisių į Pastato rūsį įregistravimo klausimai ir yra sprendžiami CK 4.75 straipsnio 1 dalyje reglamentuota tvarka, t. y. šių Patalpų bendraturčių Susitarimu. Šiuo atveju Patalpos, kaip savarankiški nekilnojamieji daiktai, yra suformuotos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka, jos nepriklauso atskiriems savininkams nuosavybės teise, ir į jas gali būti registruojamos savininkų nuosavybės teisės. Vadovaujantis NTRĮ įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsniu, 29 straipsniu buvo visos sąlygos ir teisiniai pagrindai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į atitinkamas Patalpų dalis.

23. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; netenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją.

24. Atsakovas atsiliepime nurodo:

24.1. Pareiškėjo kreipimasis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl nuosavybės teisių įregistravimo nėra ginčas dėl patalpų teisinio statuso nustatymo, kaip ir nėra ginčas dėl nuosavybės teisių pripažinimo. Pareiškėjo ir atsakovo nesieja jokie civiliniai teisiniai santykiai, pareiškėjas kreipėsi į Registrų centrą dėl viešosios paslaugos suteikimo ir teisės aktų nustatyta administracine tvarka pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises pateiktų dokumentų pagrindu. Tas faktas, jog teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakoma, jog prašomos įregistruoti Patalpos negali būti vertinamos kaip pastato butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, savaime nesudaro pagrindo šią administracinę bylą vertinti kaip civilinį ginčą dėl Patalpų teisinio statuso ir nagrinėti ją bendrosios kompetencijos teisme.

24.2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, ar byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į dalį Patalpų ir priėmė sprendimą, jog Registrų centras pagrįstai atsisakė atlikti prašomą veiksmą. Tokiu būdu nesuprantama ir niekuo nepagrįsta pareiškėjo išvada apie tai, kad teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių pareigų.

24.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nei savivaldybės įmonės įstatai, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės įmonei Vilniaus miesto būstas priimti sprendimus Vilniaus miesto savivaldybės vardu dėl atitinkamų patalpų teisinio statuso. Šių teismo konstatuotų aplinkybių kontekste pareiškėjo išvada apie tai, kad į šią bylą trečiuoju asmeniu įtrauktos Vilniaus miesto savivaldybės tylėjimas laikytinas pritarimu susitarimui yra visiškai nesuprantama ir nepagrįsta.

24.4. Įvertinęs visą į bylą pateiktą medžiagą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir tarnauja visam pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo visas pusrūsio patalpas vertinti kaip bendrojo naudojimo, o pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Pareiškėjas nepaneigia teismo nustatytų faktų, jog Patalpos dar pagal 1982 m. sausio 11 d. kadastro duomenis buvo suformuotos kaip savarankiškos ir naudotinos individualiai, todėl funkciniu ryšiu jos nesusijusios su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu. Ta aplinkybė, jog į ginčo patalpas šiuo metu nėra įregistruotos nuosavybės teisės savaime nedaro šių patalpų bendro naudojimo patalpomis, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams. Apibendrinęs visas bylos aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, jog vien tik ginčo Patalpų negyvenamoji paskirtis ir faktas, kad į jas nėra įregistruota nuosavybės teisė, nėra pakankamas pagrindas įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į Patalpų dalį.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas pareiškėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo tenkinti.

26. Vilniaus miesto savivaldybė akcentuoja, jog ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 9 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principais, kurie reiškia, kad sprendimai, susiję su valstybės ar savivaldybės turto valdymu, naudojimu, disponavimu turi siekti maksimalios naudos visuomenei, turtas turi būti racionaliai naudojamas, ir sandoriai su tokiu turtu gali būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ar savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Savivaldybės įmonė Vilniaus miesto būstas daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise valdo 40,75 kv. m (su bendro naudojimo patalpomis 2,25 kv.

m) butą Nr.

7. Name iš viso yra 24 atskiri turtiniai vienetai. Namo bendras plotas 1031, 45 kv. m, rūsio patalpos nėra priskirtos atskirais turtiniais vienetais butams. Namo rūsyje formuojamos trys atskiros patalpos bendruomenei, kurios padalintos kaip bendra dalinė nuosavybė visiems name esantiems butams proporcingai buto plotui. 2023 m. kovo 28 d. savivaldybės įmonėje Vilniaus miesto būstas buvo gautas R. G. prašymas pritarti rūsyje suformuoti 3 bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus.

Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui Nr. 7 tenkančios dalys yra: Naujai formuojamos patalpos Nr. 15 29,17 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tenkanti nuosavybės dalis 148/2917. Naujai formuojamos patalpos Nr. 16, 29,4 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tenkanti nuosavybės dalis 150/2940. Naujai formuojamos patalpos Nr. 17 52,11 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tenkanti nuosavybės dalis 265/5211. Klausimas svarstytas 2023 m. kovo 30 d. savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būstas nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos posėdyje.

Nutarta pritarti patalpas formuoti ir registruoti bendrosios dalinės nuosavybės teise kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus 2023 m. sausio 30 d. susitarime nurodytomis dalimis. Šiuo susitarimu visi namo butų ir kitų patalpų savininkai susitarė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre jų turimas bendrosios dalinės nuosavybės teises į name esančias bendrojo naudojimo patalpas – ginčo Patalpas, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), iš esmės to pareiškėjas ir siekia skundu (apeliaciniu skundu).

27. Vilniaus miesto savivaldybės vertinimu, svarbu, jog ginčo atveju dėl bendraturčių susitarimo sudarymo buvo kreiptasi į savivaldybės patalpų savininką – savivaldybę, kuri nurodė kreiptis į patalpas patikėjimo teise valdančią savivaldybės įmonę Vilniaus miesto būstą. Pareiškėjas savivaldybės įmonei Vilniaus miesto būstui pateikė oficialų prašymą ir susitarimą, pasirašytą visų kitų namo patalpų savininkų. Savivaldybės įmonė Vilniaus miesto būstas prašymui nagrinėti buvo sudariusi komisiją, kuri prašymą išnagrinėjo, patikrino visus duomenis, savivaldybei pagal įstatymą priklausančios patalpų dalies dydį ir kaip savivaldybės įgaliotas asmuo pasirašiusi susitarimą jį grąžino pareiškėjui. Tokiu būdu, savivaldybė atidalijimui prieštaravimų nepareiškė, nurodė elgesio modelį, kaip turėtų elgtis pareiškėjas, siekdamas sudaryti susitarimą su savivaldybe – kreiptis į jos įgaliotą asmenį, ką pareiškėjas ir padarė. Pareiškėjas pagrįstai laikė, kad sandoris (Susitarimas) yra sudaromas su tokią teisę turinčiu atstovu. Atsižvelgiant į tai, svarbu, jog, nors ir po Susitarimo sudarymo, savivaldybė per atstovaujamąją instituciją – savivaldybės tarybą 2024 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą „Dėl parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto sąrašo papildymo bei pritarimo Nekilnojamojo turto objektų suformavimui, įregistravimui ir atidalijimui“ Nr. 1-427, – https://aktai.vilnius.lt/document/30405988, kuriuo pritarė pastogių, rūsių ar kitų bendrąja daline nuosavybe valdomų bendro naudojimo patalpų suformavimui atskirais turtiniais vienetais bei įregistravimui Nekilnojamojo turto registre ir kadastre. Vienintelė sąlyga, Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui ar kitai patalpai priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis turi būti lygi jai nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Susitarimu, atsižvelgiant į savivaldybei priklausančio buto Nr. 7, su bendro naudojimo patalpomis, plotą, šis santykis (proporcija) buvo išlaikytas, dėl to atidalijimas atitinka savivaldybės interesus, savivaldybės turto valdymo, disponavimo principus.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

28. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo valstybės įmonės Registrų centro sprendimo atsisakyti registruoti pareiškėjo nuosavybės teises į atitinkamas dalis patalpų, esančių daugiabučiame gyvenamajame name, kuriame pareiškėjui nuosavybės teise priklauso buto dalis.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino pripažinęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė registruoti pareiškėjo nuosavybes teises į atitinkamas patalpų dalis konstatavęs, jog pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė dokumentų, patvirtinančių prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą (NTRĮ 23 str. 2 d., redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.).

30. Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į ginčo patalpas kyla iš CK 4.82 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Pareiškėjas mano, kad teismas sprendime pasisakė dėl bylos nagrinėjime nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Pareiškėjas taip pat vertina, kad nors tarp proceso šalių nekilo ginčo dėl nuosavybės teisių į Patalpas, tačiau teismas iš esmės pasisakė šiuo klausimu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismas, nustatęs, jog byloje kyla ginčas dėl nuosavybės teisių, privalėjo kreiptis į Specialią teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą, o ne pats tirti ir nustatinėti nuosavybės teisės į ginčo Patalpas atsiradimo pagrindus ir konstatuoti aplinkybes, susijusias su Pastato butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teisėmis į Patalpas.

31. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus. Teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato pareiškėjas. Jo suformuluotas skundo dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis skundo pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o atsakovui (kitiems proceso dalyviams), kuriam pareikštas skundas, – teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto skundo ar su juo sutikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-520/2024).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, skunde suformuluodamas reikalavimą panaikinti teritorinio registratoriaus sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą įregistruoti jo nuosavybės teises į dalį Patalpų, taip pat panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl teritorinio registratoriaus sprendimo panaikinimo ir reikalavimą įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į ginčo Patalpas (skundo dalykas), bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (skundo pagrindas), apibrėžė bylos nagrinėjimo teisme ribas, o pirmosios instancijos teismas, laikydamasis šių nustatytų ribų, išnagrinėjo ginčą dėl atsakovo priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Specialioji kolegija laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai ginče keliami klausimai, susiję su nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo administracinio pobūdžio registravimo procedūrų vykdymu, ginčas yra administracinio teisinio pobūdžio (Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 7 d. nutartis Nr. T-1/2015, priimta byloje E. J. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas; 2015 m. vasario 11 d. nutartis Nr. T-32/2015, priimta byloje A. K. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, VĮ Registrų centras; 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta byloje M. J. v. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas).

33. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjo suformuluotų reikalavimų pobūdį, vadovaujantis nurodyta Specialiosios kolegijos praktika teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl ginčo priskirtinumo administracinio teismo kompetencijai.

34. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, susijusio su ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto sprendimo negaliojimo pagrindo (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų) buvimu šioje byloje, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuriame yra įtvirtintas analogiškas sprendimo negaliojimo teisinis pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-421/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl nusprendimo dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų kaip vieno iš proceso atnaujinimo pagrindų (ABTĮ 156 str. 2 d. 7 p.), taip pat yra išaiškinęs, kad tokiu atveju turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-104-502/2022; kt.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl byloje nedalyvavusių asmenų. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo administracinio pobūdžio registravimo procedūrų vykdymo, nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl jo nuosavybės teisių registravimo, šis ginčas yra administracinio teisinio pobūdžio. Teismas bylą nagrinėjo pareiškėjo teismui pateiktų reikalavimų ribose, nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiami civilinio pobūdžio klausimai dėl daiktinių teisių ir jokios įtakos nedalyvavusių byloje asmenų teisinei padėčiai teismo sprendimas nesukėlė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų daiktinių teisių atmestinas kaip nepagrįstas.

35. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas. Akcentuotina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. NTRĮ 22 straipsnis nustato, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus ir teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatymą patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai, teritorijos, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai; 11) įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatymą.

36. NTRĮ 23 straipsnio 2 dalis numato, kad kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatymą.

37. Prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką reglamentuoja NTRĮ įstatymo 26 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.). Nuostatų 60 punktas numato, kad nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ar pakeisti nekilnojamojo daikto Registro duomenis, patikrinama, ar: 1) Registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; 2) registruoti pateiktuose dokumentuose pateikti visi duomenys, nurodyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje; 3) nėra aplinkybių, nustatytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje; 4) prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su teisine registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurį prašoma įregistruoti ar išregistruoti. Išnagrinėjus prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ar pakeisti Registro duomenis, gali būti priimamas vienas iš sprendimų, nurodytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (Nuostatų 61 punktas).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1264-502/2016 ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju esminis sprendimo argumentas, kurio pagrindu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įregistruoti jo nuosavybės teises į atitinkamas dalis ginčo Patalpų buvo tas, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą. Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo panaikinimo pritarė šiam argumentui ir papildomai pažymėjo, kad Susitarimą, kurio pagrindu pareiškėjas prašė įregistruoti jo nuosavybės teises, vieno iš savininkų, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės vardu pasirašė neįgaliotas asmuo – savivaldybės įmonės Vilniaus miesto būsto direktorė.

40. Spręsdamas dėl galimybės pareiškėjo nuosavybės teises į Patalpas registruoti CK 4.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. pareiškėjo kaip vieno iš Pastate esančių butų bendraturčio nuosavybės teises į Pastato bendrojo naudojimo patalpas, atsakovas pasisakė, kad atsižvelgiant į tai, jog Patalpos Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, negalima daryti vienareikšmės išvados, jog Patalpos laikytinos bendrojo naudojimo patalpomis, nuosavybės teise priklausančiomis butų savininkams. Šį pareiškėjo prašymo netenkinimo pagrindą pripažino pagrįstu ir pirmosios instancijos teismas.

41. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareiškėjas atsakovui kartu su Prašymu nepateikė nuosavybės teises į Patalpas patvirtinančių dokumentų. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008) – bendriausia prasme bendro naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir vertinamos kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą.

Pavyzdžiui, poilsiui, laiko leidimui, meistravimui, džiovinimui, sandėliavimui (daiktų, kuro, retai naudojamų namų apyvokos reikmenų ir kt.) ar kitokiam pasidėjimui bei kitoms reikmėms paprastai tarnauja negyvenamosios patalpos balkonuose, džiovyklose, rūsiuose, pusrūsiuose, kitose statinio dalyse ar atskiruose statiniuose. Tokiu atveju jos yra funkcionaliai susietos su gyvenamosiomis patalpomis, todėl yra konkrečios gyvenamosios patalpos priklausinys. Priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos. Pagrindinis bendro naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai.

Ta aplinkybė, kad bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam daiktui elementų, nesudaro pagrindo vertinti tos patalpos kaip bendro naudojimo. Namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir ta prasme tarnauja visam pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo vertinti visų pusrūsio patalpų kaip bendro naudojimo. Pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pavyzdžiui, prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, pagal ankstesnius reikalavimus tiko buto įrengimui, tai jos yra sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo.

Vien ta aplinkybė, kad jos nepradedamos naudoti pagal numatytą paskirtį ar faktiškai nustoja būti naudojamos, nesudaro pagrindo jų savaime priskirti prie bendro naudojimo patalpų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašias bylas, laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai – savarankiško nuosavybės teisės objekto – lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007).

42. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina ir tarp šalių nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Patalpa1, Patalpa2 ir Patalpa3 yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė leido atsakovui ir pirmosios instancijos teismui pagrįstai suabejoti, ar ginčo Patalpos yra Pastato bendrojo naudojimo patalpos, kurios priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 str. 1 d.) ar jos turi savarankišką paskirtį, t. y. yra sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (registratorius) nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas yra atsakingas už į viešąjį registrą įrašomų duomenų atitikimą pateiktiems dokumentams. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad registro tvarkytojui Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas nustato reikalavimus įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1630-520/2020).

44. Taigi, atsižvelgiant į paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atskleistą Nekilnojamojo turto registro paskirtį, nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog registro tvarkytojas, nustatęs, kad pareiškėjo pateiktų duomenų, t. y. bendraturčių Susitarimo nepakanka pareiškėjo nuosavybės teisei į Patalpas įregistruoti, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

45. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su Patalpų teisiniu kvalifikavimu, daikto išlaikymu ir panašiai, aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre nėra registruotos jokio kito asmens nuosavybės teisės į Patalpas, kad dalis butų savininkų butus privatizavo su rūsiu, nors jis privatizavimo dokumentuose neidentifikuotas, kuriais pareiškėjas siekia pagrįsti nuosavybės teisių į Patalpas turėjimą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi šioje byloje sprendžiama tik dėl pareiškėjo nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo, bet ne juridinę reikšmę dėl pareiškėjo nuosavybės teisių įgijimo turinčio fakto nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, detaliai pasisakė, kokie dokumentai nagrinėjamu atveju galėtų patvirtinti pareiškėjo nuosavybės teises į ginčo Patalpas. Kita vertus, pareiškėjui teigiant, kad tokių dokumentų nėra, nuosavybės teisių įgijimo juridinis faktas gali būti nustatytas teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Tiek atsakovas, tiek teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė registro tvarkytojui nuosavybės teisių įgijimą į ginčo Patalpas patvirtinančių dokumentų, todėl buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo Prašymą.

Kaip jau minėta, ginčo Patalpų teisinis kvalifikavimas ir kitos aukščiau nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas įrodinėja nuosavybės teisių įgijimą, yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, o teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą.

Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-353-492/2021).

46. Atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl Patalpų teisinio kvalifikavimo teisėjų kolegija kaip perteklinius ir nesusijusius su ginčo dalyku šalina ir su tuo susijusius pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, o būtent „nagrinėjamu atveju visų ginčo Patalpų NTR duomenų bazės išrašai patvirtina, kad Patalpos dar pagal 1982 m. sausio 11 d. kadastro duomenis yra suformuotos kaip savarankiškos ir naudotinos individualiai, todėl funkciniu ryšiu jos nesusijusios su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu. Pagal NTR duomenis visos trys Patalpos turi analogišką savarankišką šildymą (krosninis), atskirą vandentiekį (komunalinis vandentiekis), atskirą nuotekų šalinimą (komunalinis nuotekų šalinimas), jose yra įvestos gamtinės dujos ir įrengta dujinė viryklė. Taigi, Patalpos dar iki pareiškėjui priklausančio buto privatizavimo buvo suformuotos iš esmės kaip savarankiškos ir pagal savo technines savybes bei funkcinį ryšį su butais jos nėra skirtos visų būtų savininkų poreikiams tenkinti eksploatuojant jų butus. Nurodytos Patalpų techninės savybės yra visiškai identiškos paties pareiškėjo buto techninėms savybėms, įregistruotoms NTR duomenų bazėje. Taigi, vien tik pagal savo pobūdį ir negyvenamąją paskirtį Patalpos nėra priskirtinos prie bendrojo naudojimo patalpų, kurios būtinos butų savininkams, eksploatuojant butus“. Kartu teisėjų kolegija nusprendžia, kad šių motyvų pašalinimas nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

47. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas Registrų centrui kartu su prašymu nepateikė įrodymų, jog Susitarimą vieno iš savininkų – Vilniaus miesto savivaldybės – vardu pasirašė įgaliotas asmuo, t. y. savivaldybės įmonė Vilniaus miesto būstas. Be kita ko, atsakovui prašymo pateikimo metu nebuvo pateikti ir įrodymai, patvirtinantys Vilniaus miesto savivaldybės paskesnį pritarimą sandoriui (CK 2.136 straipsnio 1-2 dalys), todėl teismas neturėjo pagrindo nepritarti ginčijamo Komisijos sprendimo argumentui, kad Susitarimą Vilniaus miesto savivaldybės vardu sudarė neįgaliotas asmuo.

48. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo R. G. apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, išskyrus tą dalį motyvų, kurie pašalinti iš teismo sprendimo.

49. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė