2016-10-06 Nr. AB-19095-3-61-3-04251-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1712-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04251-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios UAB „Betogama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios UAB „Betogama“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas bankrutavusi UAB „Betogama“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė), su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 18–23), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. FR0682-299 dėl patikrinimo akto tvirtinimo; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 69-100 dalį, kuria patvirtintas Inspekcijos 2014 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. FR0682-299 ir pareiškėjas neatleistas nuo 2 932 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudos.

Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė Inspekcijai prašymą grąžinti PVM permoką (skirtumą) už 2012 m. kovo – gruodžio mėnesius. Skundžiami sprendimai nepagrįsti, nes bankroto administratoriaus teikiamomis paslaugomis siekiama mažinti dėl bankroto patiriamus nuostolius, taip pat organizuoti, kontroliuoti ir užtikrinti tinkamą Bendrovės turimo turto apsaugą, buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą ir t. t., todėl bankroto administravimo išlaidos skirtos būtent apmokestinamam paslaugų teikimui, ir faktiškai patirtos pareiškėjo apmokėtos bankroto administravimo išlaidos pagal bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“ (toliau – ir UAB „Valeksa“) išrašytas PVM sąskaitas faktūras, taip pat išlaidos tiesiogiai paslaugų teikėjams į PVM atskaitą turėjo ir galėjo būti įtrauktos.

Teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama. Pareiškėjo manymu, atsakovas, skundžiamame sprendime konstatuodamas, jog nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo įgytų paslaugų ir vykdomo apmokestinamo pardavimo, nes nėra jokių galimybių atkurti Bendrovės mokumo, peržengė savo kompetencijos ribas ir sprendimą negrąžinti, o priskaičiuoti PVM, motyvavo pareiškėjo, kaip bankrutuojančios įmonės, tolimesnės veiklos perspektyvos subjektyviu vertinimu. Pabrėžė, kad visos iš Lietuvos subjektų pirktos paslaugos buvo būtinos ir neišvengiamos, siekiant prižiūrėti pareiškėjo turtą bei padėti vykdyti privalomas bankroto procedūras.

Bankroto administravimo procedūroje susiklosto administratoriaus ir administruojamos įmonės pavedimo, ne darbo, teisiniai santykiai. Bankroto administratorius, kuris yra juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas (PVM mokėtojas), savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, dėl to atlyginimo administratoriui mokėjimas yra ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įmonių bankroto įstatymas, ir ĮBĮ) nuostatas, bankroto administratorius vykdo bankroto procedūras, t. y. valdo, naudoja pareiškėjo turtą, užtikrina bankrutuojančio turto apsaugą, organizuoja ir kontroliuoja buhalterinę apskaitą, atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai bendrovei teisme ir kt.

Bankroto administratorius už gaunamą atlygį ne pats saugo bankrutuojančios bendrovės turtą, ne pats veda buhalterinę apskaitą, tačiau gali įgalioti kitus asmenis atstovauti bankrutuojančiai bendrovei teismuose ar kt., t. y. organizuoja, užtikrina, kontroliuoja ir įgalioja kitus asmenis suteikti paslaugas Bendrovei ir už tai, kaip verslo subjektas, gauna atlygį. Pareiškėjo 12 664 36,72 Lt vertės ilgalaikio turto, kurį perėmė bankroto administratorius, fizinę apsaugą, buhalterines paslaugas teikė, atstovavo teismuose kiti ūkio subjektai, kurių paslaugos ir buvo perkamos.

Pareiškėjo teigimu, išlaidos už verslo subjekto – UAB „Valeksa“ (bankroto administravimo paslaugos), advokato T. P. (juridinės paslaugos) suteiktas paslaugas, išlaidos, tiesiogiai apmokėtos už suteikus buhalterinės apskaitos (UAB „Eurobalas“), turto apsaugos (UAB „Eksimeta“) ir kt. paslaugas, paslaugų teikėjams yra PVM objektas, atitinkantis visas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – ir PVM įstatymas) nustatytas sąlygas (už atlygį Lietuvoje vykdoma ekonominė veikla), todėl tokios išlaidos galėjo ir turėjo būti įtrauktos į PVM atskaitą.

Pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus pozicija tokiuose ginčuose buvo ir yra formuojama skirtingai, ir net tais atvejais, kuomet buvo priskaičiuotas mokėtinas PVM, niekada bankrutuojančiai įmonei nebuvo skaičiuojami delspinigiai ir/ar skiriama bauda, kas, atsižvelgiant į protingumo ir ekonomiškumo kriterijus, bankroto procedūros tikslus (patenkinti kreditorių reikalavimus ir apsaugoti skolininko teisėtus interesus), visiškai nepagrįsta. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas tik padidina savo kreditorinį reikalavimą.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 37–39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 25 d. Inspekcijai pateikė prašymą grąžinti (įskaityti) 15 299 Lt mokesčio permoką (skirtumą), susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Inspekcija, siekdama įvertinti turimos PVM mokesčio permokos (skirtumo) pagrįstumą, 2013 m. liepos 18 d. atliko pareiškėjo mokestinį tyrimą dėl 2013 m. birželio 25 d. pateikto prašymo. Inspekcija prašomos 15 299 Lt PVM sumos negrąžino (neįskaitė) bei nurodė pašalinti mokestinio tyrimo metu nustatytus pažeidimus.

Pareiškėjas nustatytų trūkumų nepašalino, tačiau 2013 m. lapkričio 11 d. patikslino PVM deklaracijas ir 2013 m. gruodžio 5 d. pateikė patikslintą prašymą grąžinti 13 619 Lt PVM už 2012 m. liepos – gruodžio mėnesius. Pareiškėjui nepašalinus mokestinio tyrimo metu nustatytų trūkumų, Inspekcija inicijavo mokestinį patikrinimą, t. y. Inspekcija atliko Bendrovės PVM už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Pažymėjo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog 2012 m. sausio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo nutartimi pareiškėjui iškelta bankroto byla. Pareiškėjas po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo PVM apmokestinamos veiklos nevykdė, PVM apmokestinamų pajamų nedeklaravo. Dokumentai patvirtino, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaitė 169 293,03 Lt, iš jų 29 315,60 Lt PVM, už bankroto administravimo paslaugų įsigijimą ir išskirtą 29 315,60 Lt pirkimo PVM įtraukė į atskaitą. Buvo nuspręsta, kad bankroto administravimo paslaugų pirkimo PVM, pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, negali būti įtrauktos į pareiškėjo PVM atskaitą, todėl tvirtino, jog papildomai apskaičiuotas 29 315 Lt PVM yra teisingas.

Pabrėžė, kad pagal nusistovėjusią Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktiką, 2006/112/EB Direktyvos nuostatas, mokesčių mokėtojų teisė atskaityti iš jų mokėtino PVM sumokėtą prekių ir paslaugų pirkimo PVM yra pagrindinis Bendrijos teisės nustatytos bendros PVM sistemos principas. Direktyvos 2006/112/EB nuostatas įgyvendina nacionaliniai teisės aktai, t. y. PVM įstatymas (58 str. 1 d., 64 str.). Pabrėžė, kad įstatymas numato atvejus, kai net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos-faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM.

Akcentavo, jog teisės į PVM atskaitą pagrindinė ir būtina sąlyga yra priežastinio ryšio buvimas tarp mokesčio mokėtojo įgyjamų prekių ar paslaugų ir vykdomo apmokestinamo pardavimo. Laikė, kad priežastinis ryšys yra kriterijus, pagal kurį skiriasi mokesčių mokėtojų, vykdančių apmokestinamą ekonominę veiklą, teisės nuo galutinio vartotojo teisių (išskyrus mokesčių mokėtojus, atliekančius veiksmus, atleistus nuo PVM). Priežastinio ryšio buvimas tarp vykdomų įgijimų ir apmokestinamo pardavimo leidžia įgyvendinti neutralumo principą mokesčių mokėtojų, vykdančių apmokestinamą veiklą, atžvilgiu; taip pat įgyvendinti vartojimo apmokestinimo principą įgijus prekes ar paslaugas galutiniam vartotojui arba mokesčių mokėtojui, atliekančiam veiksmus, atleistus nuo PVM.

Teisė į atskaitą atsiranda visais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas patvirtina bent jau bendro pobūdžio priežastinį ryšį tarp įgyjamų prekių ar paslaugų bei jo vykdomos ekonominės veiklos apmokestintos PVM. Jeigu yra nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp mokesčio mokėtojo vykdomų pirkimų bei apmokestinamų veiksmų, tuomet teisė į atskaitą priklauso pilna apimtimi. Teisė į atskaitą atsiranda taip pat tuomet, kai kaštai susiję su įgyjamomis prekėmis ar paslaugomis sudaro dalį bendrų mokesčio mokėtojo kaštų ir todėl yra tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainos dalimi.

Minėti kaštai yra susiję su bendra mokesčių mokėtojo ekonomine veikla. Nagrinėjamu atveju bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų bankroto procedūrų visuma. Nors ĮBĮ neįvardyti bankroto proceso tikslai, tačiau teismų praktikoje jie išvedami iš sisteminio teisės aiškinimo. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir priėjo išvadą, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus ir kuo operatyviau užbaigti bankroto procedūras nutraukiant bylą arba likviduojant įmonę ir išregistruojant ją iš Juridinių asmenų registro.

Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui 2012 m. sausio 18 d. teismo nutartimi iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2012 m. sausio 31 d.), o nuo 2013 m. kovo 15 d. pareiškėjo teisinis statusas bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto. Teismo patvirtintas pareiškėjo bankroto administratorius UAB „Valeksa“ (įgaliotas asmuo D. D.) pagal ĮBĮ 11 straipsnio nuostatas vykdo pareiškėjo bankroto procedūras, tarp jų: šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios pareiškėjo turtą, taip pat disponuoja bankuose esančiomis lėšomis, užtikrina bankrutuojančio pareiškėjo turto apsaugą, organizuoja ir kontroliuoja pareiškėjo buhalterinę apskaitą, taip pat pareiškėjo bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaro ir teikia finansines ataskaitas, atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiam pareiškėjui teisme bei kreditorių susirinkime ir kt.

Bankroto administratorius, vykdydamas savo funkcijas, patiria administravimo išlaidas, kurių dydis bei disponavimo jomis tvarka nustatoma pagal ĮBĮ 36 straipsnio nuostatas. Atsakovas, apibendrinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo įgytų paslaugų (bankroto administratoriaus, advokato, buhalterinių paslaugų, apsaugos) ir vykdomo apmokestinamo pardavimo, nes nėra jokių galimybių atkurti pareiškėjo mokumo. Priešingai, pareiškėjas turi likviduojamos įmonės statusą, todėl įgytos paslaugos (bankroto administratoriaus veiksmai ginant kreditorių interesus ir likviduojant pareiškėją; teisinės paslaugos; buhalterinės paslaugos ir kt.) yra skirtos atsiskaityti su kreditoriais ir likviduoti pareiškėją, t. y. nėra skirtos vykdyti tolimesnius pardavimus.

Tvirtino, kad pagal ĮBĮ nuostatas bankroto administratorius atlieka daug funkcijų, kurios reikalingos minėto įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų įgyvendinimui. Bankroto administratorius minėtas procedūras privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, ar bankrutuojantis pareiškėjas vykdo PVM apmokestinamą veiklą, ar jos nevykdo, todėl jos negali būti susietos su PVM įstatymo 58 straipsnio nurodyta ekonomine veikla, suteikiančia teisę į PVM atskaitą. Tarp bankroto administratoriaus funkcijų patenka ir įmonės apskaitos tvarkymas, turto priežiūra, kas formaliai galėtų būti susieta su ekonomine veikla, tačiau pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 31 d. veiklos nevykdė, kai tuo metu už bankroto administravimo paslaugas buvo atskaitytas pirkimo PVM už 29 315 Lt.

Pareiškėjas, įsigydamas šias paslaugas/prekes, nesukūrė nuo jų pridėtinės vertės ir negalėjo sukurti, nes jo įsigytos paslaugos nebuvo skirtos jo veiklai vykdyti, o skirtos kitoms reikmėms (turto apsaugai, buhalterinės apskaitos suvedimui, kas įeina į bankroto administratoriaus funkcijas pagal ĮBĮ nuostatas, bankroto teisinių formalumų atlikimui, bankroto administratoriaus išlaidoms vykdant bankroto procedūrą ir pan.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (b. l. 119–125) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Betogama“; administratore paskyrė UAB „Valeksa“. Inspekcija atliko Bendrovės PVM už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2014 m. kovo 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-206 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame apskaičiavo sumokėti 29 315 Lt PVM. Bendrovė, nesutikdama su Patikrinimo aktu, 2014 m. gegužės 9 d. pateikė pastabas. Inspekcija, išnagrinėjusi Bendrovės pastabas, 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. FR0682-299 patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti 29 315 Lt PVM, 4 933,84 Lt PVM delspinigių ir paskyrė 2 932 Lt PVM baudą. Bendrovė, nesutikdama su Inspekcijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu, 2014 m. birželio 23 d. pateikė skundą VMI prie FM. VMI prie FM 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 69-100 nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. FR0682-299; atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų 4 933,84 Lt PVM delspinigių; neatleisti nuo paskirtos 2 932 Lt PVM baudos.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos ir VMI prie FM priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., jog pagal pateiktą 2007 m. gegužės 1 d. atlygintinų paslaugų sutartį, Susitarimą Nr. 1, 2012 m. vasario 14 d. pranešimą apie sudarytų sandorių su UAB „Eksimeta“ tolimesnį vykdymą po bankroto bylos iškėlimo, įmonė įsipareigojo saugoti turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kuris priklauso pareiškėjui nuosavybės teise už 8 000 Lt (be PVM) mėnesinį paslaugos mokestį.

UAB „Eksimeta“ už turto apsaugą pareiškėjui per 2012 m. vasario–gruodžio mėnesius išrašė PVM sąskaitų faktūrų už 106 480 Lt, iš jų 18 480 Lt PVM. Pareiškėjo skola UAB „Eksimeta“ 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 19 360 Lt; UAB „Eurobalas“ per 2012 m. vasario–gruodžio mėnesius pareiškėjui už buhalterines paslaugas ir dokumentų saugojimą išrašė PVM sąskaitų faktūrų už 16 053,36 Lt, iš jų 2 786,12 Lt PVM. Pareiškėjas su UAB „Eurobalas“ atsiskaitė, kreditorinių įsipareigojimų neturėjo; kad pareiškėjui buvo tiekiama elektros energija, adresu: (duomenys neskelbtini), todėl AB LESTO už elektros energijos tiekimą per 2012 m. kovo–gruodžio mėnesius pareiškėjui išrašė PVM sąskaitų faktūrų už 14 879,61 Lt, iš jų 2 582,41 Lt PVM.

Pareiškėjas už elektros energijos tiekimo paslaugas su AB LESTO atsiskaitė, kreditorinių įsipareigojimų neturėjo; pareiškėjas per 2012 m. kovo–gruodžio mėnesius apskaitė bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“ patirtų išlaidų: kuro, kanceliarinių prekių, infrastruktūros paslaugų kompensavimo už 6 265,63 Lt, iš jų 1 053,51 Lt PVM. Pareiškėjas su UAB „Valeksa“ atsiskaitė, kreditorinių įsipareigojimų neturėjo; uždaroji akcinė bendrovė „Infina“ (toliau – ir UAB „Infina“) per 2012 m. gegužės–gruodžio mėnesius už telefono ryšio bei interneto paslaugas pareiškėjui išrašė PVM sąskaitų faktūrų už 530,17 Lt, iš jų 407,20 Lt PVM.

Pareiškėjas pagal pateiktas UAB „Infina“ PVM sąskaitas faktūras atsiskaitė, kreditorinių įsipareigojimų neturėjo; pareiškėjas pagal advokato T. P. 2012 m. rugsėjo 28 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija KKP Nr. 200100, už atstovavimą posėdžiuose apskaitė išlaidų už 15 987,13 Lt, iš jų 2 774,63 Lt PVM. Taip pat pagal 2012 m. gruodžio 17 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija KKP Nr. 200106, už atstovavimą posėdyje ir kitas juridines paslaugas apskaitė išlaidų už 6 776 Lt, iš jų 1 176 Lt PVM.

Pareiškėjas pagal advokato T. P. išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsiskaitė, kreditorinių įsipareigojimų neturėjo. Pareiškėjas pagal UAB „Vertimo namai“ 2012 m. liepos 9 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija VN Nr. 20071430, už vertimo paslaugas sumokėjo 321,13 Lt, iš jų 55,73 Lt PVM. Pareiškėjas už vertimo paslaugas tiesiogiai UAB „Vertimo namai“ nemokėjo, tačiau kompensavo bankroto administratoriui UAB „Valeksa“ už apmokėtas vertimo paslaugas, t. y. kompensavo 321,13 Lt.

Teismas nurodė, kad šalys nesutaria dėl teisės į PVM atskaitą, t. y., pareiškėjo teigimu, bankroto administravimo išlaidos skirtos būtent apmokestinamam paslaugų teikimui, todėl pagal išrašytas sąskaitas faktūras išlaidos į PVM atskaitą turėjo ir galėjo būti įtrauktos. Atsakovas tvirtina priešingai – nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo įgytų paslaugų (bankroto administratoriaus, advokato, buhalterinių paslaugų, apsaugos) ir vykdomo apmokestinamo pardavimo, nes nėra jokių galimybių atkurti pareiškėjo mokumo. Priešingai, pareiškėjas turi likviduojamos įmonės statusą, todėl įgytos paslaugos (bankroto administratoriaus veiksmai ginant kreditorių interesus ir likviduojant pareiškėją; teisinės paslaugos; buhalterinės paslaugos ir kt.) yra skirtos atsiskaityti su kreditoriais ir likviduoti pareiškėją, t. y. nėra skirtos vykdyti tolimesnius pardavimus.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (ginčui aktualiu laikotarpiu) (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 13 dalimi, PVM įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 87 straipsnio 12 dalimi, 87 straipsnio 5, 6 dalimis. Teismas nurodė, kad, nagrinėjant ginčą dėl pareiškėjo prašomos grąžinti PVM permokos grąžinimo, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi teisę atskaityti pirkimo PVM, tenkantį įsigytoms prekėms ir paslaugoms, kurios buvo naudojamos atsiskaityti su kreditoriais ir likviduoti pareiškėją.

Teismas pažymėjo, kad esmines teisės į PVM atskaitą sąlygas, visų pirma, nustato Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisė, nes siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą; 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi ir šiuo metu galiojanti 2006 m. lapkričio 28 d.

Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB). Pagal Direktyvos 2006/112/EB 168 straipsnio a) punktą, jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo.

Teismas taip pat vadovavosi PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismas nurodė, kad Europos Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog pridėtinės vertės mokesčio atskaita yra pagrindinis Europos Sąjungos PVM sistemos elementas. Bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (žr., pvz., 2009 m. spalio 29 d.

ETT sprendimą byloje SKF, C-29/08, 56 p.). Faktiškai PVM atskaita yra realizuojama mokėtino mokesčio sumą mažinant mokesčio suma priskaičiuota įgyjant prekes ar paslaugas, susijusias su mokesčio mokėtojo ekonomine veikla. Jeigu mokėtino mokesčio sumos nėra (mokesčių mokėtojas nevykdė tuo laikotarpiu jokių veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti mokestinė prievolė) arba ši mokestinė prievolė yra mažesnė negu apskaičiuotas PVM, teigiamas priskaičiuoto ir mokėtino PVM skirtumas turi būti grąžinamas mokesčių mokėtojui arba perkeltas vėlesniam atsiskaitymo laikotarpiui.

Mokesčių mokėtojas, kaip taisyklė, turi teisę atskaityti visą priskaičiuotą mokestį (žr., pvz., 1985 m. vasario 14 d. ETT sprendimą byloje Rompelman, 268/83, 19 p.; 2005 m. gegužės 26 d. ETT sprendimą byloje Kretztechnik AG, C-465/03, 33 p.). Teisės į PVM atskaitą pagrindinė ir būtina sąlyga yra priežastinio ryšio buvimas tarp mokesčio mokėtojo įgyjamų prekių ar paslaugų ir vykdomo apmokestinamo pardavimo (žr., pvz., 1995 m. balandžio 6 d. ETT sprendimą byloje BLP Group, C-4/94, 25-28 p.; 2000 m. birželio 8 d. ETT sprendimą byloje Midland Bank plc, C-98/98, 29, 31 p.).

Priežastinis ryšys yra kriterijus, pagal kurį skiriasi mokesčių mokėtojų, vykdančių apmokestinamą ekonominę veiklą, teisės nuo galutinio vartotojo teisių (išskyrus mokesčių mokėtojus, atliekančius veiksmus, atleistus nuo PVM). Priežastinio ryšio buvimas tarp vykdomų įgijimų ir apmokestinamo pardavimo leidžia įgyvendinti neutralumo principą mokesčių mokėtojų, vykdančių apmokestinamą veiklą, atžvilgiu; taip pat įgyvendinti vartojimo apmokestinimo principą įgijus prekes ar paslaugas galutiniam vartotojui arba mokesčių mokėtojui, atliekančiam veiksmus, atleistus nuo PVM.

Teisė į atskaitą atsiranda visais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas patvirtina bent jau bendro pobūdžio priežastinį ryšį tarp įgyjamų prekių ar paslaugų bei jo vykdomos ekonominės veiklos apmokestintos PVM. Jeigu yra nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp mokesčio mokėtojo vykdomų pirkimų bei apmokestinamų veiksmų, tuomet teisė į atskaitą priklauso pilna apimtimi. Teisė į atskaitą atsiranda taip pat tuomet, kai kaštai susiję su įgyjamomis prekėmis ar paslaugomis sudaro dalį bendrų mokesčio mokėtojo kaštų ir todėl yra tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainos dalimi.

Minėti kaštai yra susiję su bendra mokesčių mokėtojo ekonomine veikla (žr., pvz., 2001 m. vasario 22 d. ETT sprendimą byloje Abbey National plc, C-408/98, 35 p., jau minėtą sprendimą byloje Kretztechnik AG, C-465/03, 36 p). Taigi būtina nustatyti, ar egzistuoja ryšys tarp pareiškėjo įsigytų prekių ir paslaugų panaudojimo PVM apmokestinamoje veikloje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas paslaugas ir prekes įsigijo atsiskaityti su kreditoriais ir likviduoti pareiškėją. Byloje nėra patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjas, įsigijęs paslaugas, naudojo jas (jų rezultatą) PVM apmokestinamoje ekonominėje veikloje, t. y. sudarinėdamas PVM apmokestinamus sandorius.

Byloje nėra konkrečių įrodymų, kaip ir kokiu būdu prekių ir paslaugų įsigijimas prisidėjo prie tolesnės pajamoms uždirbti skirtos pareiškėjo veiklos vystymo. Teismas pabrėžė, kad tolimesnio veiklos vystymosi iš esmės ir negalėjo būti, nes pareiškėjo įsigytos prekės ir paslaugos buvo skirtos tik jo likvidavimui. Taigi bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas nesukūrė PVM apmokestinamos pridėtinės vertės ir jų nepanaudojo tolesnėje veikloje, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų, kas šiuo atveju galėtų suponuotų teisės į PVM atskaitą atsiradimą.

Pareiškėjas, įsigijęs paslaugas iš įmonių, tapo galutiniu šių paslaugų vartotoju ir jomis nesukūrė pridėtinės vertės. Teismo vertinimu, aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog pareiškėjo iš įmonių įsigytos paslaugos buvo susijusios tik su pareiškėjo likvidavimu ir objektyviai negalėjo būti naudojamos kitoje jo ekonominėje veikloje. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad jam analizuotų suteiktų paslaugų pagrindu ateityje ketino vykdyti PVM apmokestinamą veiklą, todėl neįgijo ir teisės į šių paslaugų pirkimo PVM atskaitą.

Įvertinus nurodytus faktus, konstatuota, kad ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 127–133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamame sprendime teismas visiškai nepagrįstai pareiškėją nurodė „kaip galutinį vartotoją“, kad pareiškėjas prekes ir paslaugas įsigijo tik atsiskaityti su kreditoriais ir likviduoti pareiškėją ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, įsigijęs paslaugas, naudojo jas (jų rezultatą) PVM apmokestinamoje ekonominėje veikloje, t. y. sudarinėdamas PVM apmokestinamus sandorius; byloje nėra įrodymų, jog prekių ir paslaugų įsigijimas prisidėjo prie tolesnės pajamoms uždirbti skirtos pareiškėjo veiklos vystymo; visos įsigytos paslaugos buvo skirtos tik jos likvidavimui; pareiškėjas nesukūrė PVM apmokestinamos pridėtinės vertės; pareiškėjas neįrodė, jog jis ateityje ketino vykdyti PVM apmokestinamą veiklą. Tokie teismo argumentai visiškai nepagristi, neatitinka byloje esančiu įrodymų.

2. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjas nuo bankroto bylos iškėlimo 2012 m. sausio 31 d. nevykdė konkrečios PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos, tačiau pateikė prašymą grąžinti PVM skirtumą (permoką) už įsigytas paslaugas ir prekes, susijusias su pareiškėjo, kaip dar veikiančios ir nekilnojamojo turto turinčios įmonės patirtomis einamosiomis išlaidomis, t. y. už nekilnojamojo turto apsaugą ir šiam objektui įsigytą elektros energiją, susijusią su įmonės turto priežiūra ir saugojimu; teisines paslaugas; administravimo paslaugas. Pareiškėjas tiek mokesčių administratoriui, tiek teismui nurodė, jog visos einamosios išlaidos buvo skirtos tinkamam pareiškėjo ekonominės veiklos užbaigimui, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), būklės, stovio ir vertės išsaugojimui, o galutinis pareiškėjo ekonominės veiklos užbaigimo tikslas – to turto pardavimas ir įmonės pabaiga. Pagal ETT praktiką (2005 m. kovo 3 d. byla Nr. C-32/03), apmokestinamojo asmens vykdomą PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos procesą apima tiek paruošiamieji darbai, skirti ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymas, tiek ekonominės veiklos užbaigimo (likvidavimo) darbai. ETT savo priimtuose sprendimuose bylose dėl PVM atskaitos (bylos Nr. C-110/94, C-400/98, C-98/98 ir kt.) yra konstatavęs, kad teisė į PVM atskaitą PVM mokėtojui išlieka ir tuo atveju, jeigu jis PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas įsigyja numatomai ekonominei veiklai vykdyti, tačiau dėl atitinkamų objektyvių priežasčių tos veiklos, kuriai vykdyti įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, vykdyti dar nepradėjo. Tokiu atveju PVM mokėtojas turi teisę atskaityti PVM tik tada, jeigu jis pasinaudodamas įsigytų prekių bei paslaugų, skirtų tokiai numatomai ekonominei veiklai vykdyti, kurios vykdyti dėl objektyvių priežasčių dar nepradėjo, PVM atskaita veikia sąžiningai ir jeigu tai nėra susiję su mokesčių vengimu bei sukčiavimu. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas veikė nesąžiningai, Inspekcija pažymėjo, jog bankroto administratorius bendradarbiavo atliekant mokestinį patikrinimą. Taigi teismas visiškai neatsižvelgė į ETT formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

3. Teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama. PVM atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant visą jo ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos, bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinamumo neutralumą, tačiau pareiškėjo atžvilgiu šis principas buvo pažeistas. ETT sprendime byloje C-465/03 (Kretztechnik AG prieš Finanzamt Linz) buvo argumentuota, kad net ir tokiu atveju, kai perkamos prekės ir paslaugos pačios savaime nėra PVM objektas, tačiau, kai jos skirtos tolimesnei įmonės ekonominei veiklai vykdyti, tai, galima teigti, jog ir įsigytos paslaugos, susijusios su numatoma tolimesne įmonės PVM apmokestinamąja veikla, yra išlaidos, skirtos įmonės bendrai ekonominei veiklai vykdyti. Tai, kad pareiškėjas buvo bankrutuojanti įmonė, negali būti pagrindu daryti išvadą, jog visos pareiškėjo kaip bankrutuojančios įmonės įsigytos prekės ir paslaugos susijusios tik su pareiškėjo likvidavimu ir pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą. Įmonės ekonominės veiklos užbaigimas taip pat laikytinas ekonomine veikla, todėl net ir įsigijus prekes/paslaugas įmonės veiklos užbaigimui, bankrutuojančiai įmonei turi būti pripažinta teisė į PVM atskaitą; pareiškėjas turi nekilnojamojo turto ir išlaidos, įtrauktos į PVM atskaitą, buvo susijusios su to turto priežiūra, eksploatacija, saugojimu ir pan. Įmonės bankroto atveju turimas bet kokios rūšies turtas yra realizuojamas, tad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jog ateityje pareiškėjas ketino vykdyti PVM apmokestinamąją veiklą.

4. LVAT 2015 m. balandžio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1417-556/2015 nurodė, kad bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, o jei dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių, tai juos bankrutuojanti įmonė moka įstatymų nustatyta tvarka. Ūkinės komercinės veiklos definicijos ĮBĮ nepateikia, tačiau sąvoką galima paaiškinti remiantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu, kurio 3 straipsnio 16 dalyje nurodyta, jog ūkinė veikla – gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių (paslaugų) pirkimu. Taigi įmonė, net jei jai iškelta bankroto byla, turi visas mokestines pareigas (pardavus turtą mokėti mokesčius), tokiu būdu – ir mokestines teises, nes jei yra teisė, yra ir pareiga, ir atvirkščiai. Bankrutuojančiai įmonei realizavus turtą, jai atsiranda pareiga nuo to turto pardavimo sumokėti priklausančius mokesčius, todėl darytina išvada, kad bankrutuojanti įmonė kaip mokesčių mokėtoja turi turėti teisę ir į PVM atskaitą, kai įsigyjamos prekės ir paslaugos, skirtos įmonės ekonominės veiklos pabaigai (likvidavimui)/turto realizavimui.

5. Teismas skundžiamu sprendimu padarė išvadas, kurios visiškai prieštarauja tiek Inspekcijos, tiek VMI prie FM formuojamai praktikai analogiškose situacijose, kai bankrutuojančioms įmonėms pripažįstama teisė į PVM atskaitą, ką patvirtina byloje esantys Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2011 m. vasario 19 d. pranešimas Nr. (4.65)-89-208, Vilniaus apskrities VMI 2013 m. birželio 26 d. pranešimas Nr. (4.65)-89-4926, Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gruodžio 19 d. pranešimas Nr. FR0687-2277 (priimti prašymus grąžinti PVM permoką pateikus tam pačiam bankroto administratoriui).

6. Teismas visiškai nepagrįstai sutiko su atsakovo argumentais, kurie prieštarauja VMI prie FM pozicijai, kuri nurodyta LVAT 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-922/2014, kurios esmė – grąžintinos deklaruotos PVM permokos ir GPM nepriemokos įskaitymo teisėtumas. Minėtoje byloje pareiškėjas – bankruotuojanti įmonė – nurodė, kad deklaruotas grąžintinas PVM skirtumas susidarė už laikotarpį (bankroto metu) dėl prekių ir paslaugų, apmokestintų PVM pirkimo, t. y. buhalterinės paslaugos, teisinės paslaugos, pašto paslaugų kanceliarinės prekės, kuras ir t. t. Visos šios perkamos prekės ir paslaugos buvo būtinos ir neišvengiamos, siekiant tikslingai vykdyti privalomas bankroto procedūras. Perkant šias prekes ir paslaugas nebuvo siekiama pelno ar bendrovės turto gausinimo, šios PVM apmokestinamos bendrovės išlaidos yra skirtos įmonės turto likvidavimui ir įmonės užbaigimui. Atsakovas šioje byloje – VMI prie FM – paaiškino, kad centrinis mokesčių administratorius pasisakė dėl galimybės deklaruota PVM permoka padengti GPM nepriemoką, neanalizuojant deklaruotų PVM permokų ir GPM nepriemoką atliktų įskaitymų (sugretinimų) skaitinių išraiškų teisingumo, t. y. sutiko, jog bankrutuojančios įmonės deklaruota PVM permoka (už įsigytas prekes ir paslaugas vykdant privalomas bankroto procedūras) grąžintina, tik buvo padarytas vienarūšių reikalavimų įskaitymas, t. y. mokesčių administratorius įskaitė (sugretino) įmonės deklaruotą PVM permoką (skirtumą) įmonės GPM nepriemokai padengti.

7. Kaip matyti iš pareiškėjo į bylą pateikto rašytinio įrodymo – centrinio mokesčių administratoriaus 2014 m. gruodžio 15 d. rašto, adresuoto UAB „Eurobalas“, VMI prie FM, kaip centrinis mokesčių administratorius, pateikė kompetentingos institucijos nuomonę mokesčių įstatymų reglamentuotais klausimais. Minėtame rašte aiškiai nurodoma, jog pagal ETT praktiką, apmokestinamojo asmens vykdomą PVM apmokestinamos ekonominės veiklos procesą apima tiek paruošiamieji darbai, skirti ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymas, tiek ekonominės veiklos užbaigimo (likvidavimo) darbai. Minėtiems darbams vykdyti įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM gali būti įtrauktas į PVM atskaitą, kaip PVM apmokestinamai veiklai vykdyti skirtų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, tuo labiau, kad pareiškėjo ekonominės veiklos užbaigimo tikslas buvo turimo nekilnojamojo turto realizavimas. Nors įmonės uždarymas nesusijęs su pelno siekimu, tačiau tiesiogiai susijęs su įmonės ekonomine veikla, t. y. jos pabaiga, todėl skundžiamu sprendimu teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nesukūrė PVM apmokestinamosios pridėtinės vertės, įsigijęs prekes ir paslaugas tapo galutiniu vartotoju ir jomis nesukūrė pridėtinės vertės.

8. Pagrindinis argumentas, aplinkybė ir įrodymas, kuris patvirtina skundžiamo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, netinkamą bylos dokumentų ir nurodytų faktinių aplinkybių vertinimą, yra tai, kad Inspekcija, vykdydama VMI prie FM užduotį, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, dokumentus ir VMI prie FM turimų duomenų analizę atliko pareiškėjo mokestinį tyrimą, kurio tikslas – nustatyti mokesčių mokėtojo padarytas klaidas, trūkumus ir /ar prieštaravimus dėl 23 807,97 Eur PVM permokos gražinimo už 2012 m. vasario – gruodžio mėn., 2013 m. sausio – gruodžio mėn., 2014 m. sausio – gruodžio mėn., 2015 m. sausio – liepos mėn. Mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta (Inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 28 d. pranešimas Nr. FR0687-1493 „Apie atliktą mokestinį tyrimą“, pridedamas), kad nors pareiškėjas nuo bankroto bylos iškėlimo 2012 m. sausio 31 d. nevykdo konkrečios PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos, tačiau pateikė prašymus grąžinti iš biudžeto PVM skirtumą už įsigytas prekes bei paslaugas, susijusias su jo, kaip dar veikiančios įmonės, patirtomis einamosiomis išlaidomis, t. y. už nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), apsaugą ir šiam objektui įsigytą elektros energiją, susijusią su įmonės turto priežiūra ir saugojimu, teisines paslaugas dėl skolų pareiškėjui išieškojimo, administravimo paslaugas bei kurą ir turi teisę į PVM atskaitą, nes:

1) apmokestinamo asmens vykdomą PVM apmokestinamąją ekonominę veikią apima ir ekonominės veiklos užbaigimo darbai;

2) pareiškėjas 2015 m. realizavo turimą nekilnojamąjį turtą, t. y. pastatas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas, deklaruotas pardavimo PVM ir jis sumokėtas;

3) atsižvelgiant į PVM įstatymo 58 straipsnio nuostatas ir ETT praktiką, pareiškėjas turėjo teisę įtraukti į PVM atskaitą visų nurodytų, reikalingų ekonominės veiklos užbaigimui, įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM (23 807,97 Eur): pareiškėjas pagrįstai atskaitė pirkimo PVM už nekilnojamojo turto apsaugą, nes iki pareiškėjui bankroto bylos iškėlimo dienos nekilnojamasis turtas buvo naudojamas pareiškėjo PVM apmokestinamojoje veikloje; už šio nekilnojamojo turto elektros energiją, kuri susijusi su turto apsauga ir priežiūra; už teisines paslaugas, atstovaujant pareiškėją teismuose; už kurą, kurio sunaudojimas susijęs su turto apsauga, priežiūra ir pardavimu; už administravimo paslaugas.

Atkreiptinas dėmesys, kad visos pirkimo – pardavimo sutartys, kuriomis remiantis pareiškėjas deklaravo pirkimus, ir kurių pirkimo PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą, buvo sudarytos 2012 m. vasario – gruodžio mėn., t. y. Inspekcijos sprendimas buvo priimtas remiantis tais pačiais dokumentais. Remiantis nurodytu Inspekcijos pranešimu, VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-84525 nusprendė grąžinti pareiškėjui 18 368,68 Eur PVM permoką iš prašomos 23 807,97 Eur sumos, nes dėl prašomos PVM permokos už 2012 m. vasario – gruodžio mėn. (5 439,29 Eur) vyksta mokestiniai ginčai ir teismas nėra priėmęs sprendimo.

Taigi, po šios administracinės bylos išnagrinėjimo iš esmės (skundžiamas sprendimas paskelbtas 2015 m. rugsėjo 14 d.), atsakovas pakeitė savo poziciją šiame ginče, kurį nagrinėjo teismas, dėl teisės į PVM atskaitą ir 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (20.16-06)-331-84525 (pridedamas), remdamasis tais pačiais dokumentais, pripažino, kad pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai nepagrįstas, teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių mokėtojų teisę į PVM atskaitą, nuostatas, nukrypo nuo ETT formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl yra naikintinas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 145–150) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje buvo apskųsti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. FR0682-299 dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 69-100 dalis, kuria patvirtintas Inspekcijos 2014 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. FR0682-299 ir pareiškėjas (apeliantas) neatleistas nuo 2 932 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudos. Šiais skundžiamais sprendimais UAB „Betogama“ buvo paneigta teisė į PVM atskaitą, todėl, kad bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir ji nebevykdo PVM apmokestinamos veiklos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas paliko galioti mokesčių administratoriaus sprendimus jau išdėstytais motyvais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė išvadas, kurios visiškai prieštarauja tiek Inspekcijos, tiek VMI prie FM formuojamai praktikai analogiškose situacijose, kai bankrutuojančioms įmonėms pripažįstama teisė į PVM atskaitą, tiek nesuderinamas su ETT praktika ir šie teiginiai pripažintini visiškai pagrįstais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad turimoje byloje taikytinas teisinis reguliavimas bei jo aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-294-556/2016. Siekiant neapsunkinti šio baigiamojo teisės akto jis (taikytinas teisinis reguliavimas), kaip viešai pasiekiamas (prieinamas), nebekartotinas. Taigi nesant pagrindo kitaip aiškinti teisinį reguliavimą, jau pirmiau suformuota teisinė pozicija dėl bankrutuojančios įmonės teisės į PVM atskaitą tęstina, kas suponuoja kitokio sprendimo priėmimą – Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas kitas.

Bankrutuojančio asmens ar veikiant jo vardu sudaryti sandoriai (įgytos prekės ar paslaugos), kai jie nukreipti į įmonės ekonominės veiklos pabaigą, įmonės likvidavimą, išskyrus tuos atvejus, kai tie sandoriai patenka į sukčiavimo ir piktnaudžiavimo sritis (administracinėje byloje tokių įrodymų nėra), laikantis verslo apmokestinimo neutralumo principo, lemia teisę į PVM atskaitą.

Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas turi būti patenkintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Bankrutavusios UAB „Betogama“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. FR0682-299 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 69-100 panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius