A-575-1075-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1075/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00619-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. L. prašymą atsakovams Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. L. (toliau – ir pareiškėja) prašymu, kurį patikslino, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jai nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 281,28 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jos darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėja nurodė, jog jos darbdaviui kilo pareiga išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėja nurodė, kad šioje byloje tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, jog nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus.

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjos prašymu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsakovas paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino. Priteisė pareiškėjai iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 281,28 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo iki 2011 m. rugsėjo 11 d.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl nustatė, kad statutiniai valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo.

Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjai nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu, ir konstatavo, jog pareiškėjos prašymas yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Teismas pabrėžė, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje yra tiesioginis pareiškėjos darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

III. Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 35-36), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjos prašymo dalies patenkinimo ir priteisimo iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pabrėžia, kad, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį, atsakovas pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias priedų ir priemokų dydžių ribojimus. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 39) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, jog apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų argumentų, dėl ko sprendimas turėtų būti naikintinas.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 43-45) palaiko apeliacinio skundo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos prašymą atmesti. Remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdama senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, atimančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.

Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistinos sumos dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjai priteistiną sumą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė