A-525-2538-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2538/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02865-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatui E. B. dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 10 000 Lt neturtinės žalos.

Paaiškino, kad 2011 m liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-2155-11 (toliau – ir Sprendimas) Tarnyba pareiškėjui suteikė 100 procentų apmokamą antrinę teisinę pagalbą. Gavęs Sprendimą, pareiškėjas laišku kreipėsi į jam Tarnybos paskirtą advokatą E. B., kad jis atvyktų pas pareiškėją į pataisos namus. Advokatas į laišką neatsakė, todėl pareiškėjas 2011 m. spalio 19 d. skundu kreipėsi į Tarnybą, kuri pateikė 2011 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. (1.7.)-SD-4605-11. Nesulaukęs jokio veiksmo, pareiškėjas pakartotinai apskundė advokato veiksmus Tarnybai ir gavo Tarnybos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (1.7.)-APS-139-11, kuriuo buvo informuotas, kad advokatas 2011m. rugpjūčio 8 d. buvo atvykęs į pataisos namus, tačiau pareiškėjo nerado. Tuo metu pareiškėjas buvo laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Remdamasis Lietuvos advokatų etikos kodeksu, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymu (toliau – ir Advokatūros įstatymas), Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatais ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (toliau – ir Įstatymas), teigė, kad nesilaikyta nuostatų dėl teisinės pagalbos teikimo. Tarnyba nereaguoja į pareiškėjo skundus ir vengia prisiimti atsakomybę ir nubausti advokatą, dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo depresija, atsirado nervingumas dėl patirtos netiesos ir padaryta skriauda.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 23−28), kuriuo prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Tarnyba pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė Tarnybai, nei šiuo atveju teismui, jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad raštu kreipėsi į advokatą ir kad advokatas, gavęs pareiškėjo laišką, į jį neatsakė. Todėl nesant objektyvių įrodymų, pagrindžiančių fakto buvimą, Tarnybai nebuvo jokių galimybių konstatuoti advokato netinkamus veiksmus. Pažymėjo, kad 2011 m. spalio 19 d. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjo skundas Nr. (1.7.)-GD-1509-11, tačiau pakartotinių skundų dėl advokato veiksmų, kaip skunde teigia pareiškėjas, Tarnyboje nebuvo gauta.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad advokatas nevykdė Tarnybos reikalavimų pagal Tarnybos raštą Nr. (1.7.)-SD-1605-11 nurodė, jog minėtu raštu advokato buvo prašoma pateikti Tarnybai informaciją dėl V. K. skunde išdėstytų aplinkybių ir informuoti Tarnybą apie antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui eigą. Advokatas pateikė Tarnybai prašomą informaciją ir prašė Tarnybos spręsti klausimą dėl advokato pakeitimo. Pažymėjo, jog Tarnybos sprendimas Nr. (1.7.)-APS-139-11 buvo priimtas, išnagrinėjus V. K. 2011 m. spalio 19 d. skundą ir advokato paaiškinimą Nr. (1.7.)-GD-1654-11.

Dėl skunde išdėstytų argumentų susijusių su Tarnybos funkcijomis ir advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, kontrole, remdamasis Įstatymo 3 straipsniu, 9 straipsnio 2, 3 dalimis, 11 straipsnio 6, 7 dalimis ir 23 straipsnio 1 dalimi bei Advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu ir 10 straipsnio 6 punktu, pažymėjo, kad reikalavimas Tarnybai nubausti advokatą E. B. yra nepagrįstas ir teisine prasme negalimas. Be to, pareiškėjas 2011 m. spalio 19 d. skunde nepateikė jokių aplinkybių, susijusių su netinkamai advokato teiktos antrinės teisinės pagalbos kokybe, kas tokiu atveju suteiktų Tarnybai pagrindą persiųsti pareiškėjo skundą Lietuvos advokatūrai.

Šiuo atveju pareiškėjas skundėsi, jog advokatas neatsakė į pareiškėjo laišką, todėl tai buvo vertinama kaip skundas dėl antrinės teisinės pagalbos eigos. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad advokato prašymas dėl objektyvių priežasčių pakeisti jį kitu advokatu negali būti vertinamas, kaip atsisakymas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Kitų aplinkybių, leidžiančių teigti, jog advokatas atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nebuvo nustatyta. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinės atsakomybės sąlygas, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-337/2006, Nr. 3K-3-376/2007, pažymėjo, jog, įvertinus faktines aplinkybes, Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas neturi tesės į neturtinės žalos atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. pateikė atsiliepimą (b. l. 11−12), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime patvirtino, jog pareiškėjas į advokatą laišku kreipėsi 2011 m. liepos 22 d. ir paprašė atvykti pas pareiškėją į Vilniaus pataisos namus, adresu Rasų g. 8, Vilnius. Nurodė, jog pagal Tarnybos 2011 m. liepos 8 dienos Sprendimą 2011 m. rugpjūčio 8 d. nuvyko į Vilniaus pataisos namus susitikti su pareiškėju bei aptarti klausimus, susijusius su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo apskundimu. Pažymėjo, jog šią aplinkybę patvirtina advokato orderio šaknelė LA Nr.099852 bei Asmenų, atvykstančių ir išvykstančių iš Vilniaus pataisos namų, žurnalo lapo kopija, kurioje užfiksuota, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. 15 val. 20 min. advokatas E. B. buvo atvykęs į Vilniaus pataisos namus. Atvykus į Vilniaus pataisos namus, budintysis informavo, kad V. K. iš pataisos namų yra išvykęs. Remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėjo, jog pareiškėjas turėjo jį informuoti apie pakeistą savo buvimo vietą. Kadangi pareiškėjas nei raštu, nei telefonu neinformavo apie savo buvimo vietos pasikeitimą, antrinė teisinė pagalba dėl priežasčių, objektyviai nepriklausančių nuo advokato, teikiančio teisinę pagalbą, valios, negalėjo būti suteikta. Taip pat nurodė, jog gavus Tarnybos 2011 m. lapkričio 3 d. raštą 11-03 Nr.(1.7.)-SD-4605-11 dėl teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, pakartotinai nuvyko į Vilniaus pataisos namus, tačiau, kaip patvirtina prašymas Vilniaus pataisos namų direktoriui bei V. K. registravimo kortelė su nuteistojo judėjimo fakto registracija, su pareiškėju jo nurodytu adresu Vilniaus pataisos namuose susitikti vėl nebuvo galimybės, nes pareiškėjas buvo išvykęs ir apie savo buvimo vietą advokatui nepranešęs, t. y. laikotarpyje nuo 2011m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas su advokatu susisiekęs nebuvo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 78−83) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime pažymėjo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Pareiškėjas skunde nurodytais argumentais nepatvirtino aplinkybių, susijusių su netinkamu jam paskirtos antrinės teisinės pagalbos teikimu susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkintas tik nustačius neteisėtus Tarnybos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teismas, remdamasis Įstatymo 1 ir 4 straipsniais, padarė išvadą, kad bylos faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog Tarnyba, Įstatymo kontekste, pagrįstai nusprendė, kad ji neturėjo teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo skunde įvardintus veiksmus, t. y. nubausti advokatą, neatsakiusį į pareiškėjo laiškus ir Tarnybos raštus, bei įpareigoti advokatą paruošti skundą teismui. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skundo argumentais teigia, jog advokatas nereagavo į jo 201 m. liepos 22 d. raštą, kuriuo prašė atvykti į Vilniaus pataisos namus, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad advokatas E. B. 2011 m. rugpjūčio 8 d. 15 val. 20 min. buvo atvykęs į Vilniaus pataisos namus, tačiau 15 val. 25 min. išvyko, nes buvo informuotas, jog pareiškėjas yra išvykęs. Be pareiškėjo 2011 m. liepos 22 d. rašto ir 2011 m. spalio 12 d. skundo daugiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas po 2011 m. liepos 22 d. rašto pateikimo būtų dar kartą kreipęsis į advokatą dėl susitikimo.

Būtent šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad nėra pagrindo pareiškėjo skundo argumentams, jog advokatas atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą ar neatsakinėjo į laiškus bei nereagavo į Tarnybos raštą, nes, kaip patvirtina įrodymai, advokatas buvo nuvykęs susitikti su pareiškėju bei 2011 m. lapkričio 8 d. raštu atsakė į Tarnybos 2011 m. lapkričio 3 d. raštą. Tuo tarpu pareiškėjas šioje situacijoje veikė priešingai nei numato Įstatymo 4 straipsnio 1-3 punktuose įtvirtinti reikalavimai. Pareiškėjas, išvykdamas iš Vilniaus pataisos namų, neinformavo advokato apie pasikeitusias pastarojo buvimo vietos aplinkybes.

Todėl neįvykdė jam įstatymu nustatytos pareigos bendradarbiauti su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei nedelsiant pranešti Tarnybai apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos asmens teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Remdamasis Advokatūros įstatymo 52, 53 straipsniais, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba, net ir turėdama duomenų apie padarytą advokato drausmės pažeidimą, šiuo atveju pati jokių drausmės poveikio priemonių taikyti negalėtų, nes tokia teisė nesuteikta įstatymu.

Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punkte yra nustatytas įpareigojimas Tarnybai kontroliuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas Tarnybos neprašė imtis kokių nors priemonių, susijusių su Tarnybai Įstatymo suteikta kontrolės funkcija, o tik prašė nubausti advokatą. Atsižvelgiant į paminėtas teisės nuostatas, spręsta, jog Tarnyba pagrįstai atsisakė nubausti advokatą, tariamai atsisakiusį pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalba, neturint teisinio pagrindo (advokatą E. B. pakeisti kitu advokatu Tarnybos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. (1.7.)-APS-139-11 buvo nuspręsta remiantis kitomis objektyviomis aplinkybėmis).

Remdamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais ir LVAT bei LAT praktika (atitinkamai administracinėse bylose Nr. A17-1001/2007, Nr. A525-1355/2010 ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006), teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos aptartų faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjas, skųsdamas Tarnybos veiksmus, neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kad Tarnyba veikė priešingai, nei ją įpareigoja veikti įstatymai, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo posėdžio metu išaiškėjo, jog advokatas nenorėjo surasti pareiškėjo laisvės atėmimo vietoje ir pilnavertiškai apginti jo pažeistų teisių. Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdžio metu buvo daromas garso įrašas, apeliaciniam teismui bus lengva ir paprasta nuodugniai ištirti pirmosios instancijos teismo, kurio sprendimą pareiškėjas laiko neteisingu ir nepagrįstu, pažeidimus.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 94−95), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, jog skunde pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų motyvų ir nepateikė jokių įrodymų, dėl ko, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei dėl kokių priežasčių LVAT turėtų tokį sprendimą panaikint ir priteisti reikalaujamą neturtinę žalą. Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktais, 141−143 straipsniais, ir atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nė vieno iš minėtuose straipsniuose esančių pagrindų, t. y. neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė, neteisingai aiškino ar pritaikė procesines ir/ar materialines teisės normas, ar išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Vienintelis apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, jog advokatas E. B. „nenorėjo surasti manęs laisvės atėmimo vietose ir suradus pilnavertiškai apginti mano pažeistas teises“ (kalba netaisyta), atsakovo nuomone, nesuteikia pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą. Atsakydamas į pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisinimo, kurį pareiškėjas grindė tuo, jog Tarnyba nesiėmė veiksmų nubausti advokatą E. B., remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, priimti atitinkamus sprendimus pagal asmenų pateiktus prašymus, skundus ir pranešimus gali tik veikdama savo kompetencijos ribose. Įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalys apibrėžia Tarnybos uždavinius ir funkcijas, kurios nesuteikia jai teisės atlikti pareiškėjo skunde įvardytus veiksmus: nubausti advokatą ir duoti jam privalomus nurodymus. Nurodė LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-333/2012, kurioje išsamiai pasisakyta dėl tarnybų teisės taikyti poveikio priemones advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas teismo prašo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, patirtos dėl atsakovo nereagavimo į pareiškėjo skundus dėl teisinės pagalbos, kuri jam paskirta atsakovo sprendimu, teikimo.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo reikalavimas kildinamas iš valstybės pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, t. y. iš viešosios deliktinės atsakomybės, nagrinėjamu atveju svarbu išanalizuoti šios atsakomybės sampratą ir jos atsiradimo sąlygas.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina, užtenka nustatyti esant tris sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Atsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl žalos, patirtos dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas tik nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011), todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, tiria šių sąlygų buvimo klausimą.

Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas ir administracinių teismų praktiką, pirmiausia aptartina, ar nagrinėjamu atveju Tarnyba, iš kurios veiksmų pareiškėjas kildina jam padarytą žalą, atliko neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (byla Nr. A17-499/2007).

Tarnybos veiklą reglamentuoja ir jai priskirtas funkcijas numato Įstatymo 9 straipsnis. Nagrinėjamu atveju aktualūs Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2−4 ir 6 punktai, numatantys, kad Tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje (Įstatymo 9 str. 3 d. 2 p.); priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (Įstatymo 9 str. 3 d. 3 p.); sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 9 str. 3 d. 4 p.); pagal sutartis, nurodytas šios dalies 4 punkte, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str. 3 d. 6 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad visas nurodytas funkcijas Tarnyba įvykdė, t. y. 2011 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą dėl teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, paskiriant advokatą E. B. (b. l. 13−14), apie priimtą sprendimą buvo informuoti ir pareiškėjas, ir advokatas. Byloje neginčijama, jog Tarnyba su advokatu sudarė sutartį. Gavusi pareiškėjo skundą, 2011 m. lapkričio 3 d. Tarnyba raštu kreipėsi į advokatą, prašydama pateikti informaciją, susijusią su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis (b. l. 39−40). Be to, gavusi advokato paaiškinimą, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą dėl advokato neatsakymo į laiškus ir teisinės pagalbos nesuteikimą ir į pareiškėjui paskirto advokato prašymą dėl objektyvių priežasčių (ligos) jam negalint teikti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui paskirti kitą advokatą (b. l. 32), 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu paskyrė pareiškėjui kitą advokatą A. K. (b. l. 29−31), taip užtikrindama, kad, nepaisant susiklosčiusios situacijos, pareiškėjas galėtų įgyvendinti savo teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Šios aplinkybės patvirtina, kad Tarnyba tinkamai ir pilnai vykdė Įstatymu jai pavestas funkcijas ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Žalos atsiradimą pareiškėjas grindžia tuo, jog Tarnyba nesiėmė veiksmų advokatui nubausti, nors pareiškėjas skunde buvo pateikęs tokį prašymą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog advokatams skiriamų drausminių nuobaudų sąrašas įtvirtintas Advokatūros įstatymo, reglamentuojančio visų advokatų, taip pat ir teikiančių nemokamą teisinę pagalbą, veiklos sąlygas ir tvarką, 53 straipsnyje. Šios nuobaudos gali būti skiriamos tik Advokatų garbės teismui išnagrinėjus drausmės bylą, dėl kurio iškėlimo sprendimą, pagal šio įstatymo 52 straipsnio 2 dalį, gali priimti tik Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, akivaizdu, jog Tarnyba negalėjo įvykdyti pareiškėjo reikalavimo nubausti advokatą E. B., nes neturi kompetencijos imtis tokių veiksmų, ir tai negali būti vertinama kaip Tarnybos neteisėti veiksmai ar neteisėtas neveikimas.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjui pateikus prašymą dėl teisinės pagalbos teikimo ir Tarnybai priėmus Sprendimą dėl tokios pagalbos suteikimo, pareiškėjas įgijo ne tik teisę į nemokamą antrinę teisinę pagalbą, tačiau kartu prisiėmė ir tam tikras pareigas. Viena jų − bendradarbiauti su paskirtu advokatu, numatyta Tarnybos Sprendimo 6.1 punkte ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kita – nedelsiant pranešti Tarnybai apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos asmens teisei gauti antrinę teisinę pagalbą, įtvirtinta Sprendimo 6.3 punkte ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Šios pareigos sietinos su tuo, jog asmuo, siekdamas gauti kokybiškas teisines paslaugas, pats turi būti jomis suinteresuotas, t. y. siekti, kad neatsirastų kliūčių kokybiškam paslaugos teikimui. Viena iš priemonių tai įgyvendinti – asmens, teikiančio teisinę pagalbą, informavimas apie savo gyvenamąją vietą ir jos pakitimus. Šiuo atveju, pareiškėjas savo pareigos neįvykdė, nes, laišku kreipdamasis į advokatą, pats jam nurodė atvykti į Vilniaus pataisos namus, adresu Rasų g. 8, Vilnius (b. l. 15), o pasikeitus aplinkybėms, t. y. pareiškėjui laikinai išvykus iš pataisos namų, advokatas apie tai nebuvo informuotas, kas ir lėmė, jog du kartus nurodytu adresu atvykęs advokatas, abu kartus negalėjo pareiškėjui suteikti teisinės pagalbos. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad pats pareiškėjas pažeidė savo pareigas, ir dėl to jam nebuvo suteikta teisinė pagalba, taip pat patvirtina, kad Tarnyba neturėjo pagrindo imtis veiksmų advokatui „bausti“, nes net ir tuo atveju, jei tokia teisė jai būtų suteikta, nebūtų pagrindo pripažinti, jog advokatas nesiėmė veiksmų tinkamam teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir remiantis byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba neteisėtų veiksmų neatliko. Dėl šios priežasties, nustačius, jog nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti (dėl kitų atsakomybės sąlygų, nustačius jog bent vienos jų nėra, pasisakyti netikslinga), konstatuotina, kad Tarnybos atsakomybė šiuo atveju nekyla. Atitinkamai pareiškėjo prašymas, priteisti iš Tarnybos veiksmų kildinamą žalą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė