2024-06-12 Nr. AB-9563-3-61-3-00349-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1812-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00349-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 13 d. sprendimą (pareiškėjas skunde nurodo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą, tačiau teismas laikė, kad tai rašymo apsirikimo klaida) Nr. 24S15009, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 24S27636, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (toliau – ir Sprendimas2); 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 24S20052, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas3).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas1, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sprendimas1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio, 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas į Sprendimą1 perrašė Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir neatlikęs savarankiško pareiškėjo individualaus atvejo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą1, turėjo suteikti pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus ir tik po to spręsti kokį administracinį sprendimą priimti. Pareiškėjui iki Sprendimo1 priėmimo nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam nei VSD, nei Migracijos departamente. Sprendimas1 priimtas atsakovui iš esmės nukrypus nuo teismų praktikoje suformuotų užsieniečio galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo pagrindinių taisyklių. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo Sprendime1 nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) precedentai pareiškėjo atvejui nėra aktualūs. Sprendime1 cituojamoje VSD pažymoje vertinimas, esą pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pateiktas atsižvelgus į tai, kad A.

D. nurodė, jog 1996–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose, o 1998–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“. Šią informaciją Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė atsakydamas į klausimyno 2 klausimą: „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos).“ Pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo papildomai apklaustas, nebuvo detaliau aiškinamasi jokia papildoma informacija apie pareiškėjo darbo pobūdį, atliekamas funkcijas, ryšius ar pan.

VSD tokią išvadą padarė vien tik formaliai vadovaudamasis pareiškėjo pateiktu atsakymu bei bendro pobūdžio informacija apie Rusijos bei Baltarusijos žvalgybą bei jos tikslus, tačiau nesiedamas šios informacijos su pareiškėjo situacija 1996–2002 m. Nurodė, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados automatiškai perkelti į savo sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas, turėjo, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas tokio vertinimo neatliko, vadovavosi išimtinai VSD rašte pateikta informacija, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui išimtinai buvo siejama tik su pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose ir „BelarusBank“. 28 metų senumo aplinkybės, susijusius su pareiškėjo darbine patirtimi, niekaip nepagrindė nei pareiškėjo turimų politinių pažiūrų ar palaikymo dabartinei Baltarusijos vykdomai agresyviai politikai, nei jo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės nacionaliniam saugumui.

3. Pareiškėjas teigė, kad VSD išvada yra vienas iš dokumentų, kurį atitinkamais atvejais turi vertinti Migracijos departamentas, spręsdamas, ar yra pagrindas užsieniečio atžvilgiu taikyti UTPĮ teisės normas, kurios numato draudimus užsieniečiams būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje dėl grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas yra savarankiškas viešojo administravimo subjektas. Priimdamas sprendimus užsieniečių atžvilgiu jis privalo vadovautis ne tik UTPĮ, bet ir VAĮ normomis. VSD išvada negalėjo būti laikoma paneigiančia ar ribojančia Migracijos departamento, kaip savarankiško viešojo administravimo subjekto, kompetenciją atlikti savarankišką užsieniečio individualaus atvejo aplinkybių visumos vertinimą ir priimti nustatytų faktinių aplinkybių visuma ir įstatymų normomis pagrįstą savarankišką sprendimą. Atsakovas Sprendimo1 nepagrindė nustatytais objektyviais duomenimis, o tik perkėlė į šį administracinį aktą VSD išvadą, nepagrįstai suteikdamas jai išskirtinę įrodomąją galią, nekreipdamas dėmesio į tai, kad išvada pagrįsta vien tik VSD spėjimais ir prielaidomis.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad Migracijos departamentas turėjo įvertinti: pareiškėjo atliktos tarnybos pobūdį, pareigas; tarnybos trukmę, tarnybos pasibaigimo pagrindą, praėjusį laiko tarpą nuo atliktos karinės tarnybos, pareiškėjo tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos įvairiose valdžios institucijose, pareiškėjo ryšius su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo. Migracijos departamentas šios informacijos nerinko ir netikrino, o iš Sprendimo1 turinio buvo matyti, kad atsakovas atlikdamas tyrimą apsiribojo tik Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenų kopijavimu. Pareiškėjo darbas vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rajono vykdomojo komiteto vidaus reikalų skyriuje buvo alternatyva privalomai karinei tarnybai, todėl ši darbovietė turėjo būti vertinama analogiškai kaip privalomoji karinė tarnyba, kuri savaime nelaikoma grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui.

5. Pareiškėjas nurodė, kad pildydamas prašymą išduoti nacionalinę vizą, kurią gavo 2023 m. liepos 1 d., anketoje buvo nurodęs visas savo darbovietes, įskaitant ir tarnybą vidaus reikalų sistemoje bei darbą „BelarusBank“, tačiau nei VSD, nei Migracijos departamentas įvertinęs šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes – jose neįžvelgė jokios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ir pareiškėjui išdavė nacionalinę vizą, galiojusią iki 2023 m. gruodžio 27 d. LVAT yra nurodęs, kad VSD išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens požiūriu į situaciją, kurią sukėlė Rusijos Federacija Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui.

6. Pareiškėjo vertinimu, kadangi Sprendimo2 ir Sprendimo 3 priėmimo faktinis pagrindas yra tas pat VSD raštas, kuris nurodytas Sprendime1, o Sprendimas2 ir Sprendimas3 yra susiję su Sprendimo1 priėmimu, remdamasis skunde išdėstytais motyvais, prašė panaikinti ir Sprendimą2 ir Sprendimą3.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ryšius (nebuvo duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje), ekonominius ryšius (pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 3 d. dirbo UAB „ (duomenys neskelbtini)“), ginčijamų sprendimų proporcingumą.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje ginčijamas Sprendimas1 buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Pabrėžė, kad išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę, yra pagrįsta darbu Baltarusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbinė veikla).

Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo darbą strateginę reikšmę turinčioje Baltarusijos įmonėje „Belarusbank“ banke, bei Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose), iš atliktų pareiškėjo veiksmų VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste buvo galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika.

Ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o ginčijami sprendimai yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą. Nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Migracijos departamentas vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprino ir kitos nustatytos aplinkybės: pareiškėjas įgijo specializuotą išsilavinimą šioje srityje (nurodė, Baltarusijos valstybinio informatikos ir radiotechnikos universiteto radiotechnikos specialybės programą, įgijo radijo ryšio inžinieriaus kvalifikacija), t. y. jo pasirinktas darbas šioje sistemoje nebuvo atsitiktinis ir fragmentiškas.

Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamus sprendimus, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumu. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Nors pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjas 1996–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose vyresniuoju inspektoriumi ir 1998–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“ inžinieriumi automatizacijai.

Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis nebuvo niekaip paneigti. Pažymėjo, kad LVAT savo naujausioje praktikoje taip pat nurodė, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos ir Baltarusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitinkinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023)

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka.

11. VSD nuomone, skundžiami sprendimai buvo priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo (žr.

Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų, išdėstytų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje, II dalies 9 skyriaus antrąją pastraipą). Nurodė, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis.

Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Akcentavo, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinę vizą, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II. 12. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė:

13.1. Pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, 2023 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ketindamas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (kompiuterių sistemų inžinieriumi) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto ir 441 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą išduoti jam nacionalinę vizą pagal Aprašo 6.11 punktą, t. y. tuo pagrindu, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas.

13.2. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad 1996–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose vyresniuoju inspektoriumi ir 1998–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“ inžinieriumi automatizacijai.

13.3. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2023 m. gruodžio 12 d. pateikė išvadą Nr. 18-12932, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

13.4. VSD vertinimu, pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje ir vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose kelia kontržvalgybinių rizikų. Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos, jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti, verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas.

Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas „BelarusBank“, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų organuose ir „BelarusBank“ privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui, išdavus leidimą gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose.

VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.

13.5. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, atsisakė išduoti nacionalinę vizą ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių.

14. Teismas, apžvelgė Įstatymo 4 straipsnio 4, 5 ir 6 dalių, 19 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 133 straipsnio 5 dalies, nuostatas, bei LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, taip pat akcentavo, jog byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas atsakydamas į Migracijos departamento pateiktą klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 1996–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose vyresniuoju inspektoriumi ir 1998–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“ inžinieriumi automatizacijai. Tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 1996–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose ir 1998–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“. Darbas Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose bei strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad ji ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

15. Teismas įvertino, jog pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad jis Baltarusijoje dirbo prieš 28 metus, ir buvo kitokia geopolitinė situacija, t. y. tuo metu Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nepaneigė to, jog pareiškėjo ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami ne pagal 1996–2002 m., bet ginčijamų sprendimų metu nustatytas aplinkybes. Dėl to nebuvo pagrindo abejoti, jog pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir Baltarusijos Respublikos „Belarusbank“ šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste gali aktualizuotis, Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo institucijoms potencialiai siekiant verbuoti su šiomis institucijomis susijusį asmenį, pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo pareiškėjo darbo praėjo daugiau nei 20 metų.

16. Teismo vertinimu, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad pareiškėjas buvo susijęs darbo (tarnybos) santykiais su Baltarusijos Respublikos valstybės institucijomis, taigi turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Teismas sprendė, kad šie ryšiai, susiklostę pareiškėjui dirbus Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijoje, leido spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Tai reiškė, jog atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtino potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą.

17. Įvertinęs byloje esančius dokumentus teismas nustatė, jog nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus pagrįstai ir tinkamai įvertino kompetentingos institucijos VSD pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos „Belarusbank“ ir Baltarusijos vidaus reikalų organuose, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

18. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti VSD vertinimu, jog pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir veiklai prieš Lietuvos Respubliką, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, nes VSD išvadoje patvirtino, jog kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

19. Teismas pažymėjo, kad vertindamas pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 27 d., leidimo laikinai gyventi neturėjo, pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 3 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje nėra. Teismo vertinimu, nors iš Migracijos departamento priimto sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti leidimą laikinai gyventi, buvo matyti, jog esminis šio sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose bei strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat buvo matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjo šeiminiai ir socialiniai ryšiai nenusvėrė grėsmės valstybės saugumui svarbos. Sprendimų turinys taip pat patvirtino, kad buvo įvertinti ir kiti atsakymai į klausimynų klausimus (asmeninė pozicija dėl požiūrio į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje bei Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijos Federacijai). Atsižvelgiant į tai, teismui nebuvo pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo ir, kad atsakovas savo sprendimuose rėmėsi tik VSD pateikta išvada.

20. Teismas nurodė, kad nors VSD išvada pakankamai lakoniška, bet įvertinus paties pareiškėjo klausimyne pateiktą informaciją ir byloje nustatytas aplinkybes, apie tai, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose bei strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje ir nenustatęs byloje jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, atsižvelgęs į geopolitinį kontekstą, teismas nematė pagrindo papildomai individualizuoti bylos aplinkybes. Minėtų aplinkybių visuma lėmė teisinį vertinimą, kad pareiškėjas gali būti laikomas kaip Baltarusijos valdžiai lojalus ir patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

21. Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leido teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Tokia išvada, teismo įsitikinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negalėjo būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas nebedirba minėtose Baltarusijos institucijose, savaime nereiškė, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.

22. Teismas atsižvelgęs į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negalėjo būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodė, kad prieš 22 metus dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose ir nuo 2002 m. nebedirba Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“, tačiau, teismo įsitikinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su tarnyboje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimą išnaudojimą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Teismo nuomone, vien tik trumpas pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, tam tikros ekonominės (darbo) aplinkybės bei jo pildant klausimyną išdėstyta pozicija, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose bei strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų jėgos struktūroms, bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

Pareiškėjas nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, kuri leistų daryti priešingą išvadą. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos kitos aplinkybės nekeitė atlikto vertinimo dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos kontekste savaime nesudarė pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teismas įvertino, kad tai, jog užsieniečiui anksčiau buvo išduota viza, taip pat nebuvo pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.

Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudarė pagrindo naikinti sprendimų, kuriais pareiškėjui neišduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neišduota nacionalinė viza ir uždrausti atvykti į Lietuvą.

23. Dėl Migracijos departamento Sprendimo2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu2 nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Atitinkamai teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjo teises.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau jis nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamų sprendimų pagrįstumą ir leidžiančių teismui abejoti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teise skundžiamais sprendimais užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą konkrečioje situacijoje, susijusioje su pareiškėjo konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis ir konkrečiais ryšiais Baltarusijoje.

25. Teismo įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darė išvadą, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio buvo matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo individualų vertinimą (įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, gyvenimo joje trukmę), todėl nebuvo galima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimai buvo priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl jų panaikinimui nėra pagrindo.

26. Pareiškėjas taip pat prašė teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei, teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

27. Šiuo atveju teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekilo abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nebuvo jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami. Teismas taip pat nenustatė, jog būtų pagrįstų argumentų, kad individualaus asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus. Teismo vertinimu, Direktyvos 2011/98/ES tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu. Taigi, teismas nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo skundo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino.

28. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, teismas vadovavosi tais pačiais argumentais, išdėstytais dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei papildomai atkreipė dėmesį, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, todėl akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Apraše nustatydamas tokio vertinimo kriterijus, viršytų savo įgaliojimus ir veiktų ultra vires. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymo ištirti Aprašo teisėtumą teismas netenkino, nes nebuvo pagrindo norminės bylos vadai dėl Aprašo teisėtumo.

29. Teismas atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

III. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą1, Sprendimą2 ir Sprendimą3. Taip pat prašo priteisti pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo motyvus bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant arba neteisingai pritaikant proceso teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 d.), pažeidžiant materialinės teisės normas (ABTĮ 147 str.), nukrypstant nuo bylai aktualios naujausios LVAT praktikos analogiškose bylose ir dėsto šiuos argumentus:

31.1. LVAT praktika šios kategorijos bylose ir analogiškomis aplinkybėmis yra suformuota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas nei Migracijos departamente, nei pirmosios instancijos teisme – nebuvo individualiai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Neigiamas vertinimas yra grindžiamas pareiškėjo grėsmės prezumpcija remiantis vien faktu, kad pareiškėjas 1996–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose ir 1998–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“, nesant jokių kitų papildomų neigiamai pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių. Migracijos departamentui neva atlikus individualų pareiškėjo atvejo vertinimą, t. y. patikrinus Migracijos departamentui prieinamus registrus, taip pat nebuvo nustatytos jokios neigiamos pareiškėją charakterizuojančios / identifikuojančios aplinkybės. Teismas vadovavosi vienintele prielaida, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai. Tokia teismo prielaida prieštarauja teisinei ir faktinei situacijai, kadangi administracinėje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas privalėjo būti ar yra lojalus Baltarusijos Respublikai.

31.2. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia metodika ar metodologija vadovavosi vertindamas grėsmės valstybės saugumui tikėtinumą analizuodamas individualią pareiškėjo situaciją. Nesant objektyviai pagrįstų duomenų ar kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima vertinti / tikrinti grėsmės tikėtinumą – teismo formali pozicija dėl grėsmės tikėtinumo tėra subjektyvi nuomonė („tikiu arba ne“), kuri grindžiama išankstiniu neigiamu nusistatymu, emocijomis, gyvenimo patirtimi, subjektyviu požiūriu, politologijos ir geopolitikos žiniomis, bet ne byloje surinktų objektyvių duomenų pagrindu. Vertinamojo pobūdžio subjektyvią teismo nuomonę dėl grėsmės tikėtinumo paneigti objektyviais duomenis pareiškėjui yra praktiškai neįmanoma, kadangi teismo nuomonė paremta ne faktiniais bylos duomenimis, bet vidiniu įsitikinimu (pvz., absoliutus „tikėjimas“ valstybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu), kuri nepasiduoda ir teisiškai bei faktiškai pagrįstiems argumentams.

31.3. Nors pirmosios instancijos teismas cituoja LVAT praktiką, kurioje aiškiai nurodoma, kad grėsmė nacionaliniam saugumui turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija, tačiau kvestionuoja nagrinėjamu atveju esamą situaciją, kurioje aiškiai matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas1 ir Sprendimas2 yra pagrįsti išimtinai bendro pobūdžio informacija, kurioje pareiškėjas niekaip nesusietas su grėsme nacionaliniam saugumui, t. y., Išvadoje ir Sprendime1 akcentuojamas tik pareiškėjo darbo faktas, net neanalizuojant pareiškėjo darbo pobūdžio, atliktų funkcijų, aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas dirbo įstaigoje, dėl kurių darbo santykiai buvo nutraukti, nevertinta ir aplinkybė, kad nuo to laiko kai pareiškėjas dirbo minėtose įstaigose praėjo dešimtmečiai.

31.4. Teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes: nepaisė formuojamos LVAT praktikos analogiškose bylose; bylą išnagrinėjo formaliai; nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo individualiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos; nepagrįstai ir neteisingai nurodė, esą atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą; neteisėtai suteikė VSD išvadai išskirtinę įrodomąją galią; priėmė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkantį procesinį sprendimą, kuriuo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, prielaidomis ir samprotavimais formaliai pritarė Migracijos departamento Sprendimui.

31.5. Iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad individualus pareiškėjo vertinimas nebuvo atliekamas nei Migracijos departamente, nei teisme. Teismo formalus vertinimas neva pareiškėjas įsidarbindamas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią – laikytinas deklaratyviu ir neįrodytu – kadangi pareiškėjo darbo metu (1996–2002 m.) Baltarusija nevykdė agresyvios užsienio politikos, o iš pareiškėjo nei lojalumo valdžiai, nei režimo palaikymo nebuvo reikalaujama. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo, VSD ir teismo pareiškėjo darbinės veikos fakto, egzistavusio kelias dešimtis metų atgal, neigiamas vertinimas ir siejimas su lojalumu niekaip nesusijęs nei su tuometine, nei su esama situacija. Tuo metu Lietuvos valdžia su Baltarusija palaikė ekonominius ir politinius santykius. Panašaus pobūdžio bylose teismai yra nurodę, kad vien faktas, jog pareiškėjas prieš daug metų dirbo Baltarusijos / Rusijos valstybinėse institucijose, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, neįvertinus kitų su asmeniu susijusių aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-10935-1066/2023).

31.6. Nors teismas daro išvadą, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą1, tačiau nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino pareiškėjo pareigų ar darbo pobūdžio. Pareiškėjas kritiškai vertina situaciją, kad praėjus daugiau negu dviem dešimtims metų nuo darbinės veiklos pabaigos – šias aplinkybes valstybės institucijos siekia susieti su grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl grėsmė siejama išimtinai su buvusiomis darbovietėmis – nevertinant visų vėlesnių asmeninių ir profesinių aplinkybių. VSD daromos prielaidos, kurios sieja grėsmę valstybės saugumui išimtinai su užsieniečio darbu Baltarusijos valstybiniame sektoriuje – laikytinos paviršutiniškomis ir teisiškai nepagrįstomis, kurias teismai teisinėje valstybėje turėtų nesunkiai pastebėti ir identifikuoti, kaip skundžiamų sprendimų motyvų nelogiškumą, teisinių argumentų stoką bei priežastinio ryšio nebuvimą.

31.7. Pareiškėjo nuomone, skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės citavo teisės normas, tačiau išsamesnių argumentų ir motyvų, dėl kokių priežasčių pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas, praktiškai nenurodė. Teismas sprendimą priėmė formaliai vertindamas teisės aktų nuostatas, tačiau visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamo Įstatymo nuostatų taikymo, lėmusio nepagrįstų Migracijos departamento sprendimų priėmimą bei atmestinai nevertino individualią pareiškėjo situaciją. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas sprendimas yra ydingas, nes prieštarauja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo teisės principams, kurie nuosekliai yra išdėstyti teismų sprendimų kokybės standartuose.

31.8. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teisme jis nebuvo tinkamai išklausytas, kaip to reikalaujama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas „teisingu“ ne tik ABTĮ, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu. Mano, kad nurodytos procesinių teisės normų pažaidos yra esminės, galėjusios lemti neteisėto procesinio sprendimo byloje priėmimą. Taip pat mano, kad atsakovui priimant Sprendimą1 nebuvo nustatytas pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas, akivaizdumas, objektyvumas, netirtos kitos aplinkybės, identifikuojančios šio pavojaus realumą. Nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia (šablonine) bei tinkamai nepagrįsta.

31.9. Teismas, nenustatęs, kad byloje yra objektyvių duomenų, kurie laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu patvirtintų, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje egzistuotų reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, netinkamai taikydamas ir pažeisdamas materialinės teisės normas (UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p. ir VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.), priėjo prie nepagrįstų ir neteisingų išvadų, jog atsakovui buvo pagrindas Sprendimu1 atsisakyti išduoti leidimą UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, o Sprendimu 2 uždrausti jam 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką kaip asmeniui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui (UTPĮ 133 str. 5 d.).

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

33. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

33.1. Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios LVAT praktikos ir atkreipia dėmesį, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Taip pat pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra pasisakęs, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

33.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas. Ginčijamuose sprendimuose atliktas individualus pareiškėjo vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėjas 1996-1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose vyresniuoju inspektoriumi ir 1998-2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“ inžinieriumi automatizacijai. Nurodytų aplinkybių kontekste, Migracijos departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovas mano, kad sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

33.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

33.4. Pareiškėjas niekuo nepagrindžia savo apeliacinio skundo argumento, kad jis nebuvo tinkamai išklausytas pirmosios instancijos teisme, todėl jo argumentai yra atmestini. Be to, pareiškėjas pats asmeniškai dalyvavo teismo posėdyje ir jam buvo sudarytos galimybės nurodyti visas jo manymu svarbias aplinkybes.

33.5. Atmestini visi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neva formaliai įvertino pareiškėjo individualią situaciją. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, o pateikia tik savo nuomonę ir asmeninę interpretaciją. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų ir pridėtų įrodymų.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos. VSD vertinimu, teismo sprendimas visiškai atitinka LVAT suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose. Taip pat ir pareiškėjo argumentas, kad byloje buvo nepagrįstai nustatyta pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui, laikytinas nepagrįstu. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijai strateginę reikšmę turinčio sektoriaus įmone ir Vykdomojo komiteto vidaus reikalų organais. Šie pareiškėjo ryšiai nebuvo atsitiktiniai, tokį darbą pareiškėjas pasirinko sąmoningai. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD pažymi, kad pagal LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose pareiškėjas privalėjo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame Migracijos departamento Sprendime nurodytas aplinkybes, tačiau pareiškėjas nepateikė į bylą visiškai jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. VSD nuomone, pareiškėjas be pagrindo nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jo individualią situaciją. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. VSD vertinimu, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei LVAT praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 24S15009, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Migracijos departamento 2024 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 24S27636, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 24 d. iki 2029 m. sausio 23 d.; Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 24S20052, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas skundžiamuose sprendimuose atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, priimant sprendimus buvo atsižvelgta į VSD rašte pateiktą informaciją, taip pat buvo įvertinta šiandieninė geopolitinė situacija, pareiškėjo ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad sprendimai pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

38. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad neužtenka nustatyti, jog pareiškėjas anksčiau dirbo atitinkamose darbovietėse, tačiau būtina įvertinti faktinių aplinkybių visumą, nes vien pareiškėjo buvęs darbinis ryšys nereiškia ir negali reikšti pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo, esą, keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui grindžiama vien buvusiais pareiškėjo darbo santykiais. Jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo faktinių aplinkybių, susijusių su jo pozicija Baltarusijos režimo atžvilgiu.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.

40. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

41. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

42. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).

43. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

44. Šiame kontekste paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos (taip pat žr. šios nutarties 43 punktą). Taigi, šiuo aspektu grėsmių vertinimo kriterijai turi imunitetą bendrajam išankstiniam numatymui, apibrėžimui bendro pobūdžio norminiuose teisės aktuose. Atitinkamai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, taip pat administracinę norminę bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šioje byloje taikytinas teisinis reguliavimas yra teisėtas, be kita ko, nekeliantis abejonių jo konstitucingumu.

45. Nagrinėjamu atveju matyti, kad VSD, įvertinęs esamą geopolitinę situaciją, pareiškėjo grėsmę valstybei kildino iš to, kad pareiškėjas 1996–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organuose, o 1998–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“. Pareiškėjas neginčija šių aplinkybių, tačiau pažymi, kad toks buvęs darbinis ryšys, kai jis neužėmė itin reikšmingų pareigų minėtose darbovietėse, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti jo, esą, keliamą grėsmę Lietuvos valstybei.

46. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Baltarusijos režimas iš esmės yra vykdantis Rusijos režimo veiklų kryptis, todėl Baltarusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.

47. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai bando sumenkinti savo buvusį darbinį ryšį su buvusiomis darbovietėmis. Paminėtina, jog tiek Baltarusijos Respublikos „BelarusBank“, tiek Baltarusijos Respublikos vykdomojo komiteto vidaus reikalų organus savo tikslams naudojo/-a Baltarusijos Respublika, jos režimas. Kadangi Rusijos Federacija nuo 2022 m. vasario mėn. pradėjo intensyvų karą Ukrainos teritorijoje ir tuo grasina ypač intensyviai Lietuvos (ir apskritai visų Rytų Europos valstybių) nacionaliniam saugumui, o Baltarusijos režimas iš esmės vykdo Rusijos režimo veiklos kryptis, tai leidžia Lietuvos valstybės institucijoms Rusijos bei Baltarusijos piliečių atžvilgiu taikyti sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartą, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė. Todėl vien tai, kad pareiškėjas 2023 m. gavo nacionalinę vizą, ypač atsižvelgiant į nuo 2022 m. vasario mėn. padidėjusią grėsmę visai Rytų Europai, be kita ko, Lietuvai, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl užsieniečio ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Užsienietis net ir nedirbdamas minėtose įstaigose/ įmonėse gali ir toliau palaikyti ryšius su joje dirbančiais lojaliais Baltarusijos režimui asmenimis ir per jį Rusijos Federacijos režimui asmenimis ir tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia užsieniečio pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.

48. Tai, kad, esą, pareiškėjas nepalaiko Rusijos Federacijos režimo, prieštarauja karui Ukrainoje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo paneigti užsieniečio keliamos grėsmės Lietuvos valstybei, ypač pabrėžiant, kad Baltarusijos Respublikos piliečiai priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.

49. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių, nėra pagrįsti. Iš Sprendimo1 turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika (pvz., įvertinta, kad pareiškėjui iki 2023 m. liepos mėn. niekada anksčiau nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 3 d. dirbo UAB „ (duomenys neskelbtini)“, šeimos ryšių Lietuvoje nenustatyta). Pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvoje, todėl Sprendimas1 yra pagrįstas ir šiuo aspektu. Dar daugiau, pritaikius tinkamai UTPĮ, kaip specialaus įstatymo, kurio konstitucingumas nekelia abejonių, nuostatas, nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad buvo netinkamai pritaikytas bendrasis VAĮ.

50. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

51. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nes vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

52. Teismų praktikoje panašiose bylose užsieniečių ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškomis valstybėmis laikomi neatitinkančiais Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei Migracijos departamento sprendimai panaikinti ar atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pripažįstami pagrįstais (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2097-502/2023). Pareiškėjo skunde nurodoma teismų praktika nagrinėjamoje byloje remtis nėra jokio pagrindo, nes skiriasi pareiškėjo nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Atsakovo Sprendimas1 priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, vadovaudamasis išvada (VSD raštu), pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui dėl jo buvusių darboviečių ir su tuo susijusių ryšių.

54. Vertindama pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendime2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad, atsižvelgiant į Sprendimą1, pareiškėjui uždraudžiama 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad priimant Sprendimą2 dėl draudimo atvykti buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominių ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu2 dėl draudimo atvykti pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo.

56. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Sprendimas3, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, esant teisėtiems Sprendimams1 ir 2, yra neteisėtas.

57. Pareiškėjas niekuo nepagrindžia savo apeliacinio skundo argumento, kad jis nebuvo tinkamai išklausytas pirmosios instancijos teisme, todėl jo argumentai yra atmestini. Be to, pareiškėjas pats asmeniškai dalyvavo teismo posėdyje ir jam buvo sudarytos galimybės nurodyti visas jo manymu svarbias aplinkybes.

58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

59. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis