2019-12-11 Nr. AB-23378-3-61-3-02072-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1335-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02072-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nordic Industrial Corporation OÜ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nordic Industrial Corporation OÜ skundą atsakovui Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai (ankstesnis pavadinimas – Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija), atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. J., I. J., V. J., A. J., V. S., L. S., M. S. ir L. S., dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Nordic Industrial Corporation OÜ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 4 d. posėdyje (protokolo Nr. NV-1175) priimtą sprendimą (toliau – ir Protokolinis sprendimas), kuriuo nutarta konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų ir konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. vasario 23 d. jis kreipėsi į Komisiją su prašymu atlikti pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą. Pareiškėjas ketino ir šiuo metu toliau ketina įsigyti 100 proc. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) gamybinė-komercinė firma „FONAS“ (toliau – Bendrovė), akcijų iš dabartinio vienintelio Bendrovės akcininko UAB „Vis viridis“ (toliau – Sandoris). Bendrovė eksploatuoja 12 MW bendros galios biokuro katilinę, esančią adresu (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas teigė, kad Komisija priėmė Protokolinį sprendimą, kuriuo nutarė konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Komisija nurodė, kad pareiškėjo akcininkai L. S. (12,8 proc. pareiškėjo akcinio kapitalo) ir A. J. (10,67 proc. pareiškėjo akcinio kapitalo) galimai per kitus akcininkus, kurie yra jų šeimos nariai (artimi giminaičiai), veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateikta informacija iš baudžiamosios bylos dėl neva L. S. ir A. J. veikimo kartu leidžia pagrįstai manyti, kad L. S. ir A. J. sprendimus dėl pareiškėjo veiklos priima kartu. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos Protokoliniame sprendime teigiama, jog tikėtina, kad nors L. S. ir A. J. vaikams (artimiems giminaičiams) yra išdalytos pareiškėjo akcijos, tai padaryta tik dėl akių.

4. Pareiškėjas su tokiais Komisijos teiginiais nesutiko ir nurodė, kad Komisija, nesant jokio teisinio pagrindo, nepagrįstai sutartinai veikiančiais asmenimis laikė A. J., jo sūnus (įskaitant sūnus tarpusavyje) ir motiną (įskaitant motiną sutartinai veikiančią su savo vaikaičiais – A. J. sūnumis). Taip pat analogiškai be jokio teisinio pagrindo Komisija sutartinai veikiančiais asmenimis laikė L. S., jo dukras (įskaitant dukras tarpusavyje) ir tėvą (įskaitant tėvą sutartinai veikiantį su savo vaikaičiais – L. S. dukromis). Pareiškėjas nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato, kad sutartinai veikiančiais asmenimis be sutuoktinių turi būti laikomi kokie nors kiti artimi giminaičiai (tėvas – vaikai – seneliai – broliai – seserys ir pan.). Pareiškėjas nėra matęs Komisijai Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos iš baudžiamosios bylos dėl neva L. S. ir A. J. veikimo kartu, kuri neva leidžia pagrįstai manyti, kad L. S. ir A. J. sprendimus dėl pareiškėjo veiklos priima kartu. Pareiškėjas teigė, jog ši informacija jokiu atveju negali patvirtinti nei vieno iš pagrindų, kurie leidžia nustatyti sutartinį asmenų veikimą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo, atitinkamai ir Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) kontekste.

5. Pareiškėjas teigė, kad nei vienas iš pareiškėjo akcininkų tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai neturi daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių pareiškėjo akcijų. Komisija Protokoliniame sprendime nepagrindė, kodėl būtent L. S. ir A. J. veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą, kodėl būtent dėl jų Protokoliniame sprendime atliekamas vertinimas pagal Įstatymo 7 straipsnio 9 dalį. Pareiškėjas teigė, jog Komisija Protokoliniame sprendime nieko nepasisakė ir visiškai ignoravo didžiausią tiesioginį pareiškėjo akcininką – G. J., kuris vienas turi tiek pat akcijų, kiek L. S. su dukterimis kartu sudėjus (32 proc.) ir tiek pat, kiek A. J. su sūnumis kartu sudėjus. Pareiškėjas teigė, kad Komisija, priimdama Protokolinį sprendimą, akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kadangi rėmėsi tik prielaidomis, tikėtinomis neva egzistuojančiomis aplinkybėmis, manymais, bet ne realiais faktais ir įrodymais. Visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių iš esmės konstatuota, kad būtent L. S. ir A. J. laikytini tais, kurie valdo 2/3 balsų suteikiančių pareiškėjo akcijų.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 7 straipsnio 7 punkte nustatyta, jog Komisijos sprendimas turi būti priimtas per 30 dienų nuo pareiškėjo kreipimosi. Jeigu per nurodytą terminą Komisija nepriima sprendimo, laikoma, kad asmuo atitinka nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjas nurodė, kad Protokolinis sprendimas priimtas tik 2017 m. gegužės 4 d., praėjus daugiau kaip 2 (dviem) mėnesiams nuo prašymo pateikimo dienos. Komisija Protokolinį sprendimą pareiškėjui išsiuntė tik gegužės 15 d. ir atitinkamai pareiškėjas jį gavo 2017 m. gegužės 16 d. Pareiškėjas teigė, jog Komisija vilkino ne tik sprendimo priėmimą, tačiau ir jo pateikimą.

7. Atsakovas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo visuotiniai akcininkų susirinkimai, susitarimai dėl balsavimo reglamentuojami ne pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą ar kitus įstatymus, o pagal Estijos Respublikos įstatymus, reglamentuojančius akcinių bendrovių veiklą. Pareiškėjas atsakovui prašymo svarstymo metu informacijos nepateikė, todėl atsakovas neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjo faktinės kontrolės aplinkybių, t. y. kokie yra sutartinai veikiančių asmenų, akcininkų susitarimų, kvalifikuotos balsų daugumos apibrėžimai pagal Estijos Respublikos teisę, todėl atsakovas priėmė kolegialų sprendimą vadovaudamasis turima informacija ir įvertinęs akivaizdžiai dirbtinai sukurtą pareiškėjo akcininkų struktūrą, siekiant išvengti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų bendrovės akcijų kvalifikuotos daugumos apskaičiavimo taisyklių, nors pats pareiškėjas, kaip Estijos įmonė, priklauso kitai jurisdikcijai.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie pareiškėjo kitų dalyvių, neskaitant L. S. ir A. J., dalyvavimą priimant pareiškėjo dalyvių susirinkimų sprendimus, todėl atsakovas pagrįstai manė, kad tokia pareiškėjų dalyvių struktūra yra sukurta dėl akių, siekiant formaliai išvengti Įstatyme ir Vertybinių popierių įstatyme nustatytų apribojimų, vykdant juridinio asmens, veikiančio energetikos srityje, įsigijimą. Atsakovas teigė, jog Komisija, įvertinusi pareiškėjo ir potencialių dalyvių atitiktį nacionalinio saugumo interesams vertinančių institucijų pateiktą informaciją, padarė prielaidą, kad pareiškėjo akcininkai L. S. (12,8 proc. bendrovės akcinio kapitalo) ir A. J. (10,67 proc. bendrovės akcinio kapitalo) galimai per kitus akcininkus, kurie yra jų šeimos nariai (artimi giminaičiai), veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą. Generalinės prokuratūros pateikta informacija iš baudžiamosios bylos dėl L. S. ir A. J. veikimo kartu leido Komisijos nariams pagrįstai manyti, kad L. S. ir A. J. sprendimus dėl bendrovės veiklos priima kartu. Nors L. S. ir A. J. vaikams (artimiems giminaičiams) yra išdalytos bendrovės akcijos, tikėtina, tai padaryta tik dėl akių. Atsakovas nurodė, kad A. J. motina ir L. S. tėvas turi kvalifikuotą daugumą valdant 4 proc. pareiškėjo akcijų per bendrovę „Three Thousand Corporations OU“, todėl neatmestina, kad realiai sprendimus dėl pareiškėjo veiklos priima L. S. ir A. J. ir jie gali disponuoti 66,66 proc., arba 2/3 balsų.

10. Atsakovas teigė, jog Komisija padarė prielaidą, kad J. ir S. šeimos veikia bendrai ir priima tarpusavyje suderintus sprendimus. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 9 dalį, kai asmuo yra juridinis asmuo (pareiškėjas), laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir asmenys, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turintys daugiau kaip 2/3 balsų, suteikiančių šios įmonės akcijų. Atsakovas nurodė, kad L. S. ir A. J. baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinimai padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Šios veikos pagal BK kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai ir dėl jų atliekami procesiniai veiksmai. Atsakovas nurodė, kad nors, formaliai žiūrint, gali susidaryti įspūdis, jog pareiškėjas ir jo dalyviai atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus, tačiau, vertinant turinio aspektu, akivaizdu, kad pareiškėjas yra kontroliuojamas susijusių ir sutartinai veikiančių asmenų grupės, kuri turi 2/3 pareiškėjo balsų. Kadangi keliems nariams iš šios grupės yra pareikšti įtarimai padarius sunkius nusikaltimus, atsakovas laikė, kad ir visa pareiškėjo dalyvių grupė netenkina Įstatymo reikalavimų, o pareiškėjas pagrįstai pripažintas kaip neatitinkantis nacionalinio saugumo interesų.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamas atvejis savo specifika yra išskirtinis Komisijos praktikoje, nes toks rafinuotas bandymas pasinaudoti Įstatymo spragomis Komisijos praktikoje yra pirmas. Komisijai reikėjo daugiau nei įprasta laiko surinkti papildomą informaciją iš kitų valstybinių institucijų apie pareiškėją, jo dalyvius, jų tarpusavio santykius, taip pat apie planuojamą įsigyti energetikos įmonę (duomenys neskelbtini) ir jos ryšius su pareiškėjo dalyviais. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atstovai informaciją apie pareiškėją teikė fragmentiškai, galimai sąmoningai nutylėdami esminę informaciją apie pareiškėjo dalyvius, tuo versdami atsakovą teikti papildomus prašymus pareiškėjui. Atsakovas nurodo, kad Komisija esamoje situacijoje nevilkino Protokolinio sprendimo priėmimo, o buvo priversta kelis kartus atidėti jo priėmimą, nes trūko esminės informacijos apie pareiškėją ir jo dalyvius.

12. Tretieji suinteresuoti asmenys G. J., I. J., V. J., V. S., L. S. ir M. S. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.

13. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad nagrinėjamu atveju jų teisės netrukdomai naudotis nuosavybe (akcijomis) pažeidimas grindžiamas valstybės institucijų (atsakovo) neteisėtu veikimu. Tretieji suinteresuoti asmenys teigė, jog jie, vadovaudamiesi teisėtumo prezumpcija, Įstatymo nuostatomis, teisėsaugos institucijų patvirtinimais, pagrįstai ir teisėtai tikėjosi vystyti verslą (naudotis savo akcijomis ir pradėti veiklą energetikos sektoriuje), o iš Protokolinio sprendimo yra akivaizdu, kad nors pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys atitinka nacionalinio saugumo interesus ir jiems turėjo būti duotas teigiamas įvertinimas, leidžiantis vystyti verslą energetikos sektoriuje, atsakovas be jokio pagrindo davė neigiamą įvertinimą, remdamasis tik prielaidomis, taip užkirsdamas galimybę naudotis nuosavybe. Tretieji suinteresuoti asmenys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją su prašymu atlikti pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2017 m. balandžio 27 d. pateikė prašymą pareiškėjui pateikti papildomą informaciją dėl pareiškėjo akcininkų. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 d. pateikė atsakymą į 2017 m. balandžio 27 d. prašymą. Komisija priėmė Protokolinį sprendimą, kuriuo nutarė konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų.

16. Teismas analizavo Įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą, Vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 50 dalyje įtvirtintą sutartinai veikiančių asmenų sąvoką, kuri apibrėžiama, kaip fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie bendradarbiauja su oficialaus siūlymo teikėju ar bendrove, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, remdamiesi aiškiai sudarytu ar numanomu žodiniu susitarimu arba rašytiniu susitarimu, kuriais siekiama įgyti kontrolę, suteikiančią 1/3 ar daugiau balsų bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, visuotiniame akcininkų susirinkime, arba sužlugdyti sėkmingą oficialaus siūlymo rezultatą. Kito asmens kontroliuojami asmenys, sutartinai veikiantys su tuo kitu asmeniu, taip pat laikomi sutartinai veikiančiais vienas su kitu. Laikoma, kad šio įstatymo 26 straipsnyje nustatytais atvejais asmenys veikia sutartinai.

17. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog A. J. yra akcininko A. J. motina, o A. S. yra L. S. tėvas. V. S., L. S., ir M. S. yra L. S. vaikai, jų pakankamai jaunas amžius leidžia daryti išvadą, kad savarankiškai jie sprendimų nepriiminėja. Atsižvelgiant į tai, teismas neatmetė, kad J. ir S. šeimos veikia bendrai ir priima tarpusavyje susijusius sprendimus.

18. Teismas nurodė, kad Generalinė prokuratūra 2017 m. kovo 16 d. raštu Nr. 17.2.-2428 „Dėl potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo“ informavo atsakovą, kad ikiteisminiame tyrime su potencialiu dalyviu susijusiam L. S. yra pareikšti įtarimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir kitus straipsnius, o A. J. yra suteiktas specialiojo liudytojo statusas. Be to, baudžiamojoje byloje L. S. ir A. J. yra kaltinami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir kitus straipsnius. Baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, nuosprendis nėra priimtas. Teismas nurodė, kad Generalinė prokuratūra 2017 m. balandžio 27 d. elektroniniu laišku taip pat nurodė, kad L. S., būdamas neįvardytos bendrovės viceprezidentas, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su <...> bendrovės prezidento pareigas ėjusiu ir <...> bendrovės valdybos nariu A. J., turėdami išankstinę tiesioginę tyčią piktnaudžiaudami tarnybos padėtimi, iššvaistė didelės vertės turtą ir įgijo didelės vertės turtinę teisę iš kitų centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojų. Dėl šių veiksmų L. S. ir A. J. kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Šios veikos pagal BK kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai ir dėl jų atliekami procesiniai veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, darė išvadą, kad pareiškėjo akcininkai L. S. (12,8 proc. bendrovės akcinio kapitalo) ir A. J. (10,67 proc. bendrovės akcinio kapitalo) galimai per kitus akcininkus, kurie yra jų šeimos nariai (artimi giminaičiai), veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą. Teismas pažymėjo, kad L. S. ir A. J. netiesiogiai turėdami daugiau kaip 2/3 pareiškėjo akcijų neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 9 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad kai asmuo yra juridinis asmuo, laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir asmenys, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turintys daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog Komisija Protokoliniame sprendime nepagrindė, kodėl būtent L. S. ir A. J. veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą, teigė, kad Komisija Protokoliniame sprendime nepasisakė ir visiškai ignoravo didžiausią tiesioginį pareiškėjo akcininką G. J., kuris vienas turi tiek pat akcijų, kiek L. S. su dukterimis kartu sudėjus (32 proc.) ir tiek pat, kiek A. J. su sūnumis kartu sudėjus. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pakanka nustatyti, kad L. S. ir A. J. su šeimos nariais netiesiogiai turi 2/3 pareiškėjo akcijų, todėl Komisija Protokoliniame sprendime ir neprivalėjo pasisakyti apie akcininką G. J..

20. Teismas pažymėjo, kad Komisijos Protokoliniame sprendime yra aiškiai ir konkrečiai nurodytos Komisijos nustatytos aplinkybės, informacija, kuria remiantis šios aplinkybės buvo nustatytos, taip pat pateiktas teisinis nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimas. Protokoliniame sprendime nurodyta, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 9 dalį, kai asmuo yra juridinis asmuo (pareiškėjas), laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir asmenys, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turintys daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų. L. S. ir A. J. baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinimai padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Šios veikos pagal BK kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai ir dėl jų atliekami procesiniai veiksmai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Protokolinis sprendimas neatitinka tam tikrų individualaus administracinio akto formai ir turiniui keliamų reikalavimų, kadangi jame nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka, kiti privalomi rekvizitai. Teismas pažymėjo, kad Protokolinis sprendimas yra protokolinis, t. y. priimtas per kolegialaus subjekto posėdį, kad nustatyti neatitikimai nėra esminiai, t. y. neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, neapribojo pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Esminius individualaus administracinio akto reikalavimus Protokolinis sprendimas atitinka, t. y. jame nurodytas faktinis sprendimo pagrindas bei pateiktas teisinis įvertinimas.

21. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Protokolinis sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus, teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad 2017 m. vasario 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją su prašymu atlikti pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą, Komisija sprendimą, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, priėmė tik 2017 m. gegužės 4 d. Įstatymo 7 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad Komisijos sprendimas turi būti priimtas per 30 dienų nuo pareiškėjo kreipimosi. Teismas darė išvadą, kad Komisija pažeidė sprendimo priėmimo terminą, tačiau teismas pažymėjo, kad Komisija, siekdama tinkamai konstatuoti, ar pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus, rinko informaciją iš valstybinių įstaigų. Buvo gauta informacija iš Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra pažymėta, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, tai pagrindinė vertybė, kuri lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais yra žymiai svarbesnė. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant dėl valstybės nacionalinių interesų (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4560-662/2016; 2017 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5137-624/2017). Teismas nustatė, kad Komisija aktyviai rinko informaciją apie pareiškėją, siekė tinkamai nustatyti, ar pareiškėjas atitinka nacionalinius saugumo interesus, todėl terminą Protokolinio sprendimo priėmimui praleido, tačiau teismas nusprendė, jog tai nesudaro pagrindo naikinti Protokolinį sprendimą. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad toks pažeidimas negali būti pagrindu panaikinti Protokolinį sprendimą.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra kontroliuojamas susijusių ir sutartinai veikiančių asmenų grupės, kuri turi 2/3 pareiškėjo balsų. Kadangi keliems nariams iš šios grupės yra pareikšti įtarimai padarius sunkius nusikaltimus, teismas nusprendė, kad ir visa pareiškėjo dalyvių grupė netenkina Įstatymo reikalavimų, o pareiškėjas pagrįstai pripažintas kaip neatitinkantis nacionalinio saugumo interesų. Teismas pastebėjo, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, kurioje konstatuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d.; 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Teismas pastebėjo, kad administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, jog pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui.

23. Teismas, rėmėsi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konstatavo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra. Teismas nusprendė, kad Komisijos Protokolinis sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kadangi teismo sprendimas priimtas ne trečiųjų suinteresuotų asmenų naudai, tai tretieji suinteresuoti asmenys neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 24. Pareiškėjas Nordic Industrial Corporation OÜ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, jog teismas neįvertino, kad Protokolinis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes Komisija, priimdama Protokolinį sprendimą, rėmėsi tik prielaidomis, tikėtinomis neva egzistuojančiomis aplinkybėmis, manymais, bet ne realiais faktais ir įrodymais, jame nenurodytas procedūros pagrindas. Pareiškėjas akcentuoja, kad Protokoliniame sprendime apskritai nėra nurodyta, kuriuo iš Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų remiantis buvo pradėta administracinė procedūra, o tai turi esminės reikšmės, kadangi kiekvienu iš numatytu atveju skiriasi tyrimo objektas, procedūra ir Komisijos įgaliojimai. Pareiškėjas pastebi, kad procedūros pagrindo nenurodymas akivaizdžiai suklaidino ir teismą – teismo sprendime yra nurodyta, kad administracinė procedūra pradėta Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kai dalyvis siekia įgyti nuosavybės ar valdymo ar bet kurias kitas teises į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį įrenginį arba ketina vykdyti veiklą į šių įrenginiu nacionaliniam saugumui svarbios apsaugos zoną patenkančioje teritorijoje, tačiau vertinant Komisijos atsiliepimą ir procesinius dokumentus matyti, kad Komisija nurodė, jog tyrimas buvo pradėtas Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kai subjektas veikdamas savarankiškai ar Vertybinių popierių įstatymo nustatytais atvejais kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, siekia įgyti akcijų, suteikiančių 1/20 ar daugiau balsu strateginę arba svarbią reikšmę turinčioje įmonėje arba įmonėje, veikiančioje šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytame svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame ūkio sektoriuje, tačiau toks pagrindas nebuvo nurodytas Protokoliniame sprendime.

26. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas akcentuoja, kad minima Įstatymo nuostata išskiria dvi situacijas, kurias nagrinėjant ir vertinant taikomos skirtingos teisės aktų nuostatos ir skirtingos administracinės procedūros: 1) kai subjektas veikia savarankiškai, Įstatymas įpareigoja įvertinti, ar jis atitinka teisės aktų reikalavimus, nagrinėjamu atveju Įstatymo 7 straipsnio 9 dalyje nustatytus kriterijus. Teisės aktai nenukreipia į Vertybinių popierių įstatymo nuostatas ir nereikalauja vertinti akcininkų tarpusavio ryšio; 2) kai subjektas veikia ne vienas ir yra įtarimų, kad gali veikti kartu su kitais asmenimis, Komisija turi vertinti, ar tokia subjektų grupė gali būti vertinama, kaip veikianti sutartinai pagal Vertybinių popierių įstatymo nuostatas, jei taip, ar subjektų grupė atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas pabrėžia, jog tuo atveju, kai dalyvauja vienas savarankiškas subjektas nei Įstatymas, nei Vertybinių popierių įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia nei teisės, nei pagrindo vykdyti tokias administracines procedūras ir taikyti tokius kriterijus, kurie nenumatyti Įstatyme – tirti, ar pareiškėjo akcininkai laikomi veikiantys sutartinai pagal Vertybinių popierių įstatymo nuostatas. Įstatymas įpareigoja vertinti kiekvieno akcininko statusą savarankiškai, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

27. Pareiškėjas teigia, jog jo akcininkai yra savarankiški, teisnūs, veiksnūs, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad veikia kitų akcininkų vardu ir / ar naudai. Akcininkai tarpusavyje nėra sudarę jokių žodinių susitarimų, kurių pagrindu būtų sutarę veikti vieno ar kelių akcininkų naudai. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad tretieji suinteresuoti asmenys, išskyrus G. J., neva veikia nesavarankiškai, o iš anksto susitarę, kadangi: 1) teismas nepagrįstai vadovavosi Vertybinių popierių įstatymo nuostatomis, nes Įstatymas nukreipia į Vertybinių popierių įstatymą tik tuo atveju, jei pareiškėjas ketintų įsigyti akcijas su kitu subjektu. Šiuo atveju pareiškėjas veikė savarankiškai, o taikyti įstatymo analogijos šiuo atveju nėra pagrindo; 2) giminystės ryšiai, jaunas akcininkų amžius niekaip nepatvirtina, kad akcininkai veikia nesavarankiškai ir / ar kitų akcininkų naudai. Tarp pareiškėjo akcininkų visada yra bendras sutarimas dėl esminių bendrovės veiklos tikslų – pelno siekimo ir kt., todėl įprasta, kad siekiama tam tikrų bendrų veiklos tikslų; 3) visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo akcininkai veikia savarankiškai, nėra ir negali būti vertinami susitarę Vertybinių popierių įstatymo prasme, o teismas visiškai nepagrįstai praplėtė Vertybinio popierių įstatymo normų aiškinimą; 4) teismo sprendimas akivaizdžiai pažeidžia teisėtumo prezumpciją, kadangi nesant tam pagrindo buvo konstatuotas neva galimas pareiškėjo akcininkų neteisėtas veikimas. Įstatymo reikalavimus atitinkančių akcininkų veiksmai buvo vertinami taip pat, kaip ir tų akcininkų, kurių atžvilgiu vyko procesiniai veiksmai dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Įstatymo reikalavimus atitinkantys akcininkai buvo vertinami kaip pažeidėjai, nors jokių neteisėtų veiksmų neatliko, taip pat nebuvo jokio pagrindo teigti, kad tokius veiksmus ketina atlikti; 5) teismas sprendime vadovavosi išimtinai Generalinės prokuratūros pateikta informacija, kuri nėra ir negali būti susijusi su pareiškėjo veiklos tikslais, ketinama vykdyti veikla, ar akcininkų veiksmais / interesais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Generalinės prokuratūros pateikta informacija yra susijusi tik su L. S. ir A. J. tam tikrais veiksmais konkrečioje situacijoje, tačiau tai niekaip neparodo kitų akcininkų bendro veikimo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pagal viešai prieinamą informaciją, baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjo akcininkai L. S. ir A. J. buvo kaltinami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir kitus straipsnius, 2017 m. gruodžio 28 d. buvo nutraukta, nutartis įsiteisėjo dar 2018 m. sausio 5 d., t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta.

29. Pareiškėjas teigia, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje nustatytą terminą, kuriam suėjus pareiškėjas įgyja teises ir pareigas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1079/2013) ir teigia, kad Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje įtvirtintinas terminas yra ne tik procedūrinis, skirtas reguliuoti Komisijos darbo veiklą, tačiau ir materialinis naikinamasis – sukeliantis pareiškėjui ir Komisijai teises ir pareigas. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad Komisijai nepriėmus sprendimo per 30 dienų nuo kreipimosi pateikimo yra laikoma, kad asmuo atitinka nacionalinio saugumo interesus, t. y. pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 28 d. buvo laikomas atitinkančiu nacionalinio saugumo reikalavimus, o Komisija tokios prezumpcijos nepaneigė, negalėjo pakeisti iš Įstatymo kylančių pareiškėjo teisių.

30. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas akivaizdžiai diskriminuoja I. J., V. J., V. S., L. S., M. S. dėl jų amžiaus, nors šie asmenys yra pilnamečiai, turintys visišką teisnumą ir veiksnumą. Pareiškėjas teigia, jog Komisijos Protokolinis sprendimas ir teismo sprendimas neabejotinai ribos šių asmenų veiklos galimybes ateityje ir neapibrėžtą laiką. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniui, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 10 straipsniui, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas teigia, jog tokia teismo išvada nebuvo argumentuota bei motyvuota, priimta nesiremiant jokiais faktiniais duomenimis, aplinkybėmis, teisės aktais ir paneigė suaugusiųjų – pilnamečių asmenų teises laisvai įgyvendinti, įgyti civilines teises ir pareigas.

31. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo Nordic Industrial Corporation OÜ apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pakankamai pagrįstų argumentų, kurie suteiktų pagrindą teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas, apeliacinis skundas daugiausia remiasi teisės aktų vertinimo ir interpretavimo kitokiu požiūriu, o ne objektyviomis aplinkybėmis ar teismo padarytomis materialinės ar procesinės teisės taikymo klaidomis.

33. Atsakovas nurodo, kad Komisijos Protokolinis sprendimas yra priimtas per kolegialaus subjekto posėdį, todėl jo turiniui ir formai negali būti keliami griežti reikalavimai. Atsakovas pažymi, kad esminius individualaus administracinio teisės akto reikalavimus Protokolinis sprendimas atitinka – jame nurodytas faktinis sprendimo pagrindas bei pateiktas teisinis įvertinimas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Protokoliniame sprendime nėra nurodyta, kuriuo iš Įstatyme nurodytų pagrindų remiantis buvo pradėta administracinė procedūra, ir akcentuoja, kad Įstatymo (2017 m. gruodžio 21 d. redakcija) 7 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose yra nustatyti atvejai, kuriems esant turi būti atliktas potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimas, tačiau Komisijos įgaliojimų apimtis atliekant potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą nepriklauso nuo kreipimosi pagrindo, Komisijos įgaliojimai yra nustatyti Įstatyme. Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymu sukurtos teisinės prielaidos užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o viena iš tokio siekio įgyvendinimo priemonių – Komisijos, įpareigotos vertinti ir priimti sprendimus dėl potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams, institutas. Šiam subjektui priskirta išskirtinė kompetencija vertinti asmenų atitiktį Įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nustatytiems kriterijams ir įvertinime dalyvaujančių kompetentingų valstybės institucijų, išvardytų Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje, išvadas. Atsakovas pabrėžia, kad atsižvelgusi į šią kompetenciją, Komisija įvertino pareiškėjo atitiktį nacionalinio saugumo interesams ta apimtimi, kuria Įstatymo yra įgaliotas atlikti.

34. Atsakovas teigia, jog logiškai nesuprantami pareiškėjo argumentai ir Įstatymo aiškinimas, susijęs su neva teismo pažeista Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies norma. Atsakovas nurodo, jog jeigu būtų pritarta pareiškėjo Įstatymo selektyviam aiškinimui, akcininkai, įsteigdami bendrą įmonę, gana lengvai išvengtų bet kokios jų patikros dėl sutartinio veikimo Vertybinių popierių įstatymo prasme. Atsakovo vertinimu, gana nesudėtinga įsteigti juridinį asmenį ir teigti, kad jis yra savarankiškai veikiantis subjektas, nors iš faktinių aplinkybių būna akivaizdu, kad faktiniai potencialūs dalyviai yra jo akcininkai, kurie gali veikti sutartinai Vertybinių popierių įstatymo prasme. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimas pagal pačio pareiškėjo prašymą buvo atliktas ne tik vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma, bet ir kitomis Įstatymo normomis, kaip antai Įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, numatančioje, kad kai asmuo yra juridinis asmuo, laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir asmenys, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turintys daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų. Atsakovas teigia, kad tai įrodo Komisijos atliktas Pareiškėjo akcininkų balsų skaičiavimas. Atsakovas pažymi, jog Įstatymo normos turi būti aiškinamos sistemiškai su kitomis, be kita ko, atsižvelgiant į viso teisės akto kontekstą ir jo tikslą bei prasmę. Priešingu atveju, būtų gana lengva pasinaudoti tam tikromis Įstatymo spragomis, kaip antai dirbtinai ar dėl akių įsteigiant juridinį asmenį, kurio akcininkai būtų tarpusavyje susiję artimos giminystės ryšiais, tačiau Komisijai būtų užkirstas kelias vertinti tokių akcininkų sutartinį veikimą Vertybinių popierių įstatymo prasme.

35. Dėl pareiškėjo akcininkų atsakovas nurodė, kad Protokolinio sprendimo priėmimo metu L. S. ir A. J. baudžiamojoje byloje buvo įtariami padarę sunkius nusikaltimus. Tai, kad vėliau minėta baudžiamoji byla dėl senaties termino suėjimo buvo nutraukta, nedaro jokios įtakos, vertinant Komisijos Protokolinio sprendimo teisėtumą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog teismas nevertino aplinkybės, kad baudžiamoji byla buvo nutraukta pareiškėjo dviem akcininkams. Atsakovas pabrėžia, jog teismui nebuvo jokio pagrindo vertinti šios aplinkybės, nes Protokolinio sprendimo priėmimo metu aplinkybė, įtvirtinta Įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 5 punkte egzistavo.

36. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai kaltina teismą, kad šia neva dėl amžiaus diskriminavo kai kuriuos pareiškėjo akcininkus. Teismas turėjo teisę vertinti visas faktines bylos aplinkybes, Vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 50 punkte įtvirtintą sąvoką. Atsakovas pažymi, jog vertinant pareiškėjo tam tikrų akcininkų tarpusavio giminystės ryšius ir pačio pareiškėjo steigimo aplinkybes, kai akcininkams įgaliojimo pagrindu atstovavo tas pats asmuo ir visų akcininkų vardu priiminėjo su pareiškėjo veikla susijusius sprendimus, galima pagrįstai manyti, kad tiek L. S., tiek A. J. šeimos veikia kaip tarpusavyje susitarusių asmenų grupės, kurių nariai, tikėtina, veikia numanomu tarpusavio žodiniu susitarimu. Sąlyginai jaunas kai kurių pareiškėjo akcininkų amžius buvo tik viena iš prielaidų, pagrindžiančių sutartinį akcininkų sprendimų priiminėjimą pareiškėjo veikloje, tai jokiu būdu neturėtų būti vertinama kaip diskriminacija dėl amžiaus.

37. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas klaidina teismą teikdamas, kad teismo sprendime buvo konstatuota, kad L. S. ir A. J. yra pagrindiniai pareiškėjo akcininkai. Komisija nevertino jų kaip pagrindinių akcininkų. Komisija nusprendė, kad šie asmenys neatitinka Įstatymo nustatytų nacionalinio saugumo kriterijų, o jų artimus giminaičius vertino kaip sutartinai veikiančius asmenis ir tuo remiantis suskaičiavo pareiškėjo 2/3 dalį sudarančius balsus. Atsakovas pabrėžia, kad Komisija vertino ne tai, kad minėtą balsų dalį turintys asmenys nėra savarankiški, o tai, kad jie veikia sutartinai Vertybinių popierių įstatymo prasme ir yra pagrįstai didelė tikimybė, kad tarpusavyje derina sprendimus, susijusius su pareiškėjo veikla. Tai, kad minėti asmenys formaliai nėra sudarę balsavimo sutarčių, suteikę vienas kitam įgaliojimų balsuoti kito akcininko turimais balsais, atsakovo vertinimu, nepaneigia Komisijos ir teismo padarytų išvadų. Atsakovas atkreipia dėmesys, kad Komisijos į bylą pateikti pareiškėjo steigimo ir su tuo susiję dokumentai akivaizdžiai rodo, kad M. S., L. S., V. S., L. S., I. J., V. J. ir A. J. atstovavo tie patys asmenys, steigdami pareiškėją ir priimdami su pareiškėjo veikla susijusius sprendimus, o iš pareiškėjo prašymo dokumentų buvo galima aiškiai matyti, kad pareiškėjas jokios realios veiklos iki tol nevykdė.

38. Dėl Protokolinio sprendimo priėmimo terminų pažeidimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimas savo specifika yra išskirtinis Komisijos praktikoje. Komisijai reikėjo daugiau nei įprasta laiko surinkti papildomą informaciją tiek iš valstybinių institucijų, tiek ir iš paties pareiškėjo apie jį, jo dalyvius, jų tarpusavio santykius, taip pat apie planuojamą įsigyti energetikos įmonę (duomenys neskelbtini) ir jos ryšius su pareiškėjo dalyviais. Atsakovas pabrėžia, kad Komisija nevilkino Protokolinio sprendimo priėmimo, o buvo priversta kelis kartus atidėti jo priėmimą, nes trūko esminės informacijos. Atsakovo vertinimu, informacijos rinkimas vertintinas kaip aktyvus pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimas, o ne pasyvus termino praleidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Protokolinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2017 m. birželio 28 d.).

41. Įstatymo 2 straipsnyje buvo apibrėžta, kad nacionalinio saugumo interesai – valstybės nepriklausomybės ir suvereniteto apsauga, europinė ir transatlantinė integracija, grėsmių ir rizikos veiksnių esminę reikšmę visuomenės saugumui turintiems energetikos ir kitiems ūkio sektoriams mažinimas (1 d.); potencialus dalyvis – fizinis arba juridinis asmuo, oficialiai pareiškęs ketinimą ar interesą įsigyti strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės arba įmonės, steigiamos ar veikiančios svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame ūkio sektoriuje, akcijų arba įgyti nuosavybės, valdymo ar bet kurias kitas teises į ypatingą strateginę ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius įrenginius; šiame įstatyme numatytais atvejais potencialiu dalyviu laikytinas ir esamas strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės akcininkas, siekiantis papildomai įsigyti įmonės akcijų (2 d.).

42. Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą Komisijoje gali inicijuoti ir potencialus dalyvis (Įstatymo 7 str. 5 d.).

43. Atlikdami potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą, Komisijai išvadas pagal savo kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka teikia Valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Komisijos sprendimu – kitos institucijos (Įstatymo 7 str. 6 d.).

44. Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje buvo nurodyta, kad sprendimą dėl potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams priima Komisija, įvertindama asmens atitiktį šio straipsnio 10 dalyje nustatytiems kriterijams ir įvertinime dalyvaujančių kompetentingų institucijų išvadas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo atitinkamo kreipimosi pateikimo. Jeigu per nurodytą terminą Komisija nepriima sprendimo, laikoma, kad asmuo atitinka nacionalinio saugumo interesus.

45. Įstatymo 7 straipsnio 11 dalyje buvo pažymėta, jog jeigu Komisija pripažįsta, kad potencialus dalyvis neatitinka nacionalinio saugumo interesų, sprendime turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas; neigiamas Komisijos sprendimas reiškia, kad valstybė prieštarauja, kad šis asmuo taptų potencialiu dalyviu, ir toks asmuo negali tapti potencialiu dalyviu šio straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu, iki jis pašalins savo neatitikties nacionalinio saugumo interesams priežastis, nurodytas Komisijos sprendime, ir Komisija priims naują sprendimą, patvirtindama šio asmens atitiktį nacionalinio saugumo interesams.

46. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. kovo 27 d.) (toliau – Aprašas) 8 punktas nustato, kad Komisija vertina potencialių dalyvių atitiktį nacionalinio saugumo interesams Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais.

47. Aprašo 22 punkte įtvirtinta, kad Komisijos sprendimas priimamas posėdyje, kai bent viena Aprašo 12 punkte nurodyta institucija pateikia išvadą, kurioje nurodoma potencialaus dalyvio neatitiktis bent vienam Įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nustatytam reikalavimui.

48. Komisijos sprendimas, kuriuo potencialus dalyvis motyvuotai pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, įforminami protokolu, o jį pasirašo Komisijos pirmininkas (Aprašo 28 p.).

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad šio baigiamojo teisės akto 41–48 punktuose išdėstytos nuostatos aiškiai apibrėžia Komisijos elgseną bei kylančias pasekmes, veikiant ne taip, kaip nurodė įstatymų leidėjas.

50. Gautoje patikrinti administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog Komisija nepriėmė sprendimo per Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje nustatytą terminą. Ši faktinė aplinkybė bei pirmiau paminėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Komisija viršijo kompetencijos ribas priimdama apskųstą Protokolinį sprendimą. Teisės akto (Įstatymo) leidėjas itin aiškiai išdėstė kylančias teisines pasekmes pažeidus nustatytą 30 dienų terminą – tokiu atveju laikoma, jog besikreipęs asmuo atitinka nacionalinio saugumo interesus. Tai reiškia, kad Protokolinio sprendimo priėmimas, praleidus įstatymų leidėjo nustatytą terminą, buvo paneigtas. Jokių išimčių iš šios taisyklės teisės aktų leidėjo nebuvo numatyta, todėl atsakovo pateikta argumentacija aptariamu aspektu atmestina.

51. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekis (inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas).

52. Nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejami ir Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai, kad valdžios galias riboja Konstitucija bei valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat konstitucinis atsakingo valdymo principas, suponuojantis tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada). Šie pamatiniai konstituciniai imperatyvai ir iš jų išplaukiantys įvairūs reikalavimai teisėkūros aktams taikytini ir viešojo administravimo institucijoms vykdant administracinio reglamentavimo veiklą. Priimdamos administracinius aktus, viešojo administravimo institucijos turi veikti neperžengdamos jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose apibrėžtos kompetencijos ribų, paisyti teisės aktų hierarchijos, teisės akto priėmimo ir paskelbimo procedūrų, užtikrinti, kad teisės aktai atitiktų Konstitucijoje ir įstatymuose (inter alia Viešojo administravimo įstatyme) įtvirtintus principus bei kitus reikalavimus.

53. Taigi konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytų, tikslų.

54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (lot. ultra vires), pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., 2006 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010 ir kt.).

55. Nustačius, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas atitinkamą teisės aktą, viršijo savo įgaliojimų ribas, nebelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar toks aktas atitinka kitų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1917/2012; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-3127/2011).

56. Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu – Protokolinis sprendimas naikintinas. Tačiau kitas skundo reikalavimo, t. y. pripažinimas, jog pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus, tenkinimas nėra galimas. Visų pirma, teismas nevykdo viešojo administravimo sistemos subjekto funkcijų, antra, įstatymų leidėjas, kaip ir buvo minėta, aiškiai pasisakė dėl teisinių pasekmių, nesilaikius Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje numatyto imperatyvo, todėl skundas gali būti patenkintas tik iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Nordic Industrial Corporation OÜ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos (dabar Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija) 2017 m. gegužės 4 d. posėdyje (protokolo Nr. NV-1175) priimtą sprendimą, kuriuo nutarta konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo dalį (kuria buvo atmestas reikalavimas konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus) palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius