2015-12-22 Nr. AB-24960-3-64-3-01677-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1282-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01677-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr.14-IL-40-02366-E.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) su prašymu išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklės tikslams. 2014 m. birželio 12 d. Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro viršininkas V. J. patvirtino sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą“ Nr. 14-IL-40-02366-e, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklės tikslams. Sprendimą argumentavo tuo, kad „atliekant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 metų birželio mėnesio 23 dienos įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) 12 punkte nustatytus patikrinimus iš Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro gauta informacija, kad pareiškėjas 1994 m. rugsėjo 19 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą 1961 m. Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 d. (Baudžiamojo kodekso straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.), ir pareiškėjui skirta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams, vadovaujantis BK 46 str. lygtinai su dviejų metų bandomuoju laikotarpiu. Vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos“. Su tokiu Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro sprendimu pareiškėjas nesutinka.

Iš tikrųjų 1994 m. rugsėjo 19 d. jis buvo teistas pagal tuo metu galiojusio kodekso 234 straipsnio 1 dalį. Nusikaltimo padarymo metu jis buvo nepilnametis, todėl pagal savo socialinę brandą negalėjo tinkamai įvertinti daromos nusikalstamos veikos padarinių bei pasekmių. Pareiškėjas dirba UAB „Kanrugėlė” mėsos rūkytoju. Darbe charakterizuojamas teigiamai. Po nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip 20 metų. Per šį laikotarpį pareiškėjas nebuvo teistas, nes padarė tinkamas išvadas, ir dar kartą bausti pareiškėją už klaidą, kurią jis padarė būdamas nepilnametis, nėra pagrindo.

Pagal pirminės Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalį, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo: 1) teistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų; 2) teistas už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė būdamas neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, arba tyčinį nusikaltimą, jei teistumas neišnykęs arba nepanaikintas; 3) atliekantis laisvės atėmimo bausmę už neatsargų nusikaltimą; 4) kuris Įstatymų nustatyta tvarka kaltinamas padaręs tyčinį nusikaltimą arba būdamas neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų padaręs neatsargų nusikaltimą, arba jam paskirta kardomoji priemonė; 5) kuris yra įrašytas į operatyvinę įskaitą arba kuriam Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomi teismo įpareigojimai; 6) kuriam per pastaruosius 3 metus dėl to, kad susitarė su nukentėjusiuoju, nebuvo keliama baudžiamoji byla arba iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl tyčinio nusikaltimo arba dėl neatsargaus nusikaltimo, kurį jis padarė būdamas neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų; 7) padaręs pakartotinai per metus administracinį teisės pažeidimą, kuriuo kėsinosi į nuosavybę, viešąją ar valdymo tvarką; 8) baustas už medžioklės taisyklių pažeidimus, susijusius su šaunamojo ginklo naudojimu ar medžiokle uždraustais būdais ir metodais, ir nuo to nėra praėję 3 metai; 9) kuris per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip 2 kartus padarė administracinius teisės pažeidimus būdamas neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų; 10) kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai.

Nurodė, kad buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nors 1994 metais buvo nuteistas už sunkią nusikalstamą veiką. Pagal tuo metu galiojusio baudžiamojo kodekso 521 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas, kaip nepilnametis, negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes įvykdė sunkų nusikaltimą (BK 81 straipsnio redakcija, galiojusi iki 1999 metų). 1999 metais pasikeitus BK 81 straipsnio redakcijai, tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalyje numatyta veika jau nebuvo laikoma sunkiu nusikaltimu, t. y. pareiškėjui jau galima buvo taikyti Baudžiamojo kodekso 521 straipsnio 1 dalį ir jis, kaip nepilnametis, būtų buvęs atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir šiuo metu nebūtų laikomas teistu pagal Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalį už neteisėtą šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimą, laikymą, įgijimą, gaminimą ir realizavimą. Nuo 2011 metų pasikeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui, 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos yra taikomos neatsižvelgiant į baudžiamosios politikos ir su tuo susijusius Baudžiamojo kodekso pakeitimus: nepilnamečių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei bausmės skyrimo ypatumais, kurie yra liberalizuoti ir nukreipti į asmens teisinę padėtį švelninančią pusę. Be to, šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalis numato ir tai, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Todėl darytina išvada, kad įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui už padarytą nusikalstamą veiką pareiškėjas būtų, kaip nepilnametis, remiantis baudžiamojo kodekso 93 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam nebūtų taikomas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo nuteistas nepilnametis. Mokėsi Radviliškio 4-ojoje mokykloje, šalia – miestelis Linkaičiai, kuriame buvo rusų armija. Nurodė, kad šoviniai buvo skirti daryti „petardas“. Taip pat pažymėjo, kad yra medžiotojas, medžioklė yra jo hobis. Nurodė, kad buvo baustas administracine tvarka du kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus – 2005 metais už transporto priemonės vairavimą be vairuotojo pažymėjimo ir praėjusiais metais už greičio viršijimą.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyriuje iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro gautas išrašas apie tai, kad L. D. 1994 m. rugsėjo 19 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas). Remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio (Teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 dalies 2 punktu, 18 straipsniu (Nepriekaištingos reputacijos asmuo) 2 dalies 4 punktu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), buvo priimtas sprendimas atsisakyti L. D. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą.

Nors L. D. pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu 1994 m. rugsėjo 19 d., tačiau pats nusikaltimo padarymo faktas neigiamai charakterizuoja L. D. ir yra pakankamas pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, siekiant išvengti galimybės naudoti ginklą kaip didesnio pavojaus šaltinį.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo L. D. skundą tenkino – panaikino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr.14-IL-40-02366-E.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teismui pateiktoje Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Rozalimo seniūnijos 2014 m. liepos 9 d. pažymoje „Dėl L. D.“ Nr. S-193 (8 b. l.) nurodyta, kad nusiskundimų dėl šio asmens elgesio seniūnija nėra gavusi; UAB „Kanrugėlės“ 2014 m. liepos 9 d. charakteristikoje Nr.63 (9 b. l.) pažymėta, kad darbuotojas yra pareigingas, mėgstamas kolektyvo, žalingų įpročių neturi. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (43 b. l.) matyti, kad po 1994 metų jokių kitų nusikalstamų veikų pareiškėjas nepadarė. Taip pat pažymėtina, kad teistumas seniai išnykęs ir pagal Baudžiamąjį kodeksą pareiškėjas laikomas neteistu. Teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjas po 1994 m. baustas du kartus administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi turimų rašytinių įrodymų visetą, nusikalstamos veikos, už kurią pareiškėjas būdamas nepilnametis buvo nuteistas prieš 20 metų, faktines aplinkybes, nurodytas 1994 m. rugsėjo 19 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje, darė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme įtvirtintų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų (Įstatymo 17 str.). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A662-1553/2014 taip pat pabrėžė, kad asmens teisės ir laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis inter alia turi atitikti teisingumo sampratą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2000 m. birželio 13 d. nutarimai), o teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, taip pat į visuotinai teisėje pripažįstamų bei taikomų teisingumo, proporcingumo bei protingumo principų nuostatas, teismas konstatavo, kad atsakovo priimtas individualus administracinis aktas, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą, prieštarauja protingumo, proporcingumo bei teisingumo principams, todėl ginčijamas administracinis aktas panaikintinas.

III. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A662-1553/2014, kadangi paminėtoje byloje nagrinėta situacija nėra tapati nagrinėjamai bylai.

Mano, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota administracinėje byloje Nr. A438-1692/2014, kur pareiškėjui leidimas laikyti (nešioti) ginklus neišduotas remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. IX-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos bei 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, numatančiu, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai. Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. IX-1146 redakcija) nustatyta, jog nurodytoje teisės normoje nustatyti griežtesni reikalavimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas iki prašymo pateikimo dienos, t. y. 2014 m. gegužės 30 d. ginklų neturėjo.

Pareiškėjas L. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 14-1L-40-02366-e, kuriuo atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui L. D. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo bei teisėtumo.

Pareiškėjui 2014 m. gegužės 30 d. pateikiant prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklės tikslams ir atsakovui priimant ginčijamą 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 14-1L-40-02366-e galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota, koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu: 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos.

Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atvejis, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog 1994 m. rugsėjo 19 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-248/94 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą 1961 m. Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalyje ir pareiškėjui skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 46 straipsniu lygtinai su dvejų metų bandomuoju laikotarpiu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso specialiąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ši išvada atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos panašiose bylose (pvz., Nr. A525-1254/2014, A492-233/2013, A662-1233/2012), kuriose remiamasi Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad teistumas lemia asmeniui ne tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi. Teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis nuteisimo aspektas. Įstatymo nuostatos nesuteikia atitinkamiems viešojo administravimo subjektams, taip pat ir administraciniam teismui, teisės revizuoti konkrečių baudžiamųjų teisinių santykių turinio, o tik įpareigoja formaliai įvertinti res judicata galią įgijusių teismų nuosprendžių priėmimo faktinį ir juridinį pagrindus.

Vadinasi, pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes ir neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas (ABTĮ 143 straipsnis). Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo L. D. skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. D. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė