2015-11-17 Nr. AB-22117-3-61-3-06514-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1901-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06514-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 15–18), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6732 „Dėl 2013 m. spalio 11 d. prašymo“; 2) įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 11 d. pateiktą skundą.

Pareiškėja nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (10.1-02) 3-121087 buvo atmestas jos prašymas dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, išmokėjimo. Šis sprendimas buvo apskųstas VSDFV, kuri ginčijamu 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6732 atsisakė nagrinėti skundą bei nurodė, jog yra praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Pareiškėja nurodė, kad dėl senatvės pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas jai neišmokėta 18 267,46 Lt senatvės pensijos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl ji įgijo teisę į pensijos nepriemokos priteisimą. Pareiškėjos teigimu, skundas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo VSDFV Vilniaus skyriui buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo 17 d., o ne 2013 m. spalio 11 d., kaip nurodė atsakovas.

Pažymėjo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, t. y. po 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 metų terminas. Taip pat nurodė, kad pensijos nepriemoka susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šiuo laikotarpiu pensija jai buvo išmokama 24 išmokomis ir kiekvienai iš šių išmokų senaties termino eigos pradžia skaičiuotina atskirai.

Skundas anksčiau nebuvo teikiamas pasitikint, kad Laikinasis įstatymas yra teisėtas. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, pensijos nepriemokos privalo būti kompensuojamos įstatymų leidėjui numatant esminius kompensavimo elementus. Tačiau pensijų kompensavimo mechanizmas nebuvo sukurtas, todėl Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymas negalimas. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ginčijamas VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6732 prieštarauja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punkto nustatytam reguliavimui.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), o 2010–2011 m. – ir Laikinuoju įstatymu. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pirmosios perskaičiuotos pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, nuo kurios gali būti skaičiuojama skundo dėl pensijos nepriemokos padavimo eigos pradžia. Pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., tačiau dėl pensijos nepriemokos į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. spalio 11 d. VSDFV, įvertinusi nurodytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Todėl VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimu, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Pažymėjo, kad priimant šį sprendimą buvo įvertintas pareiškėjos pateiktas Valstybinio patologijos centro išrašas iš ligos istorijos, tačiau paminėtame dokumente nenurodyti duomenys, sudarantys pagrindą atnaujinti pareiškėjos praleistą skundo padavimo terminą. Pabrėžė, jog kol nėra priimti kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai, neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai jos nurodytą pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 39–43) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas atnaujino pareiškėjai skundo VSDFV pateikimo terminą; panaikino VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6732 ir įpareigojo VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 11 d. pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, o dėl 8 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 18 267,46 Lt pensijos nepriemoka.

Teismas, vertindamas pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, pažymėjo, kad nors pareiškėja teismui pateiktame skunde neprašė atnaujinti skundo VSDFV pateikimo termino, tačiau, formuluodama skundo pagrindus, aiškiai nurodė, jog ginčas keliamas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, išdėstė visus argumentus, kuriais grindžiami skundo reikalavimai, taip pat motyvai dėl ginčo terminų eigos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad iš žmogaus be specialiųjų teisinių žinių, siekiančio ginti savo viešojo administravimo subjektų pažeistas teises teisme, negalima reikalauti absoliutaus preciziškumo, t. y. to, jog jis savo reikalavimus formuluotų tiksliai, taip pat vartodamas išskirtinai teisines kategorijas. Šis imperatyvas, be kita ko, išvestinas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio formuluotės, įtvirtinančios „kiekvieno asmens“ procesines garantijas, savo ruožtu suponuojančias ir paminėto asmens galimybę prieš viešąją valdžią teisme gintis pačiam. Konkrečiu atveju pakanka, kad pareiškėjo formuluojamas reikalavimas atitiktų administracinių teismų kompetencijos ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-232/2013 ir kt.). Teismo nuomone, atsižvelgus į tai, jog ginčijamas VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimas yra iš esmės grindžiamas termino skundui paduoti pažeidimu, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą aptartas skundo reikalavimų netikslumas nelaikytinas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio objektyviai ir visapusiškai negalėtų būti išnagrinėta administracinė byla. Tokią išvadą patvirtino ir tai, jog VSDFV teismui pateiktame atsiliepime aiškiai išdėstė savo poziciją ginčo klausimais, t. y. patvirtino, jog ginčo ribas apibrėžia reikalavimas atnaujinti skundo padavimo terminą, taip pat VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.

Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimą, atnaujinti skundo pateikimo terminą ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 11 d. pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-870/2014. Pažymėjo, jog, pagal Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalį, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV.

Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 20, 31 punktais, padarė išvadą, kad skundžiamas VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimas priimtas pažeidžiant Taisyklių 20 punkto reikalavimus, nes pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus, pagrįsti skundo praleidimo priežastis. Kita vertus, atsižvelgęs į tai, jog visi proceso dalyviai yra išdėstę aiškias teisines pozicijas ginčijamu klausimu, teismas, siekdamas operatyvaus ginčo nagrinėjimo, nusprendė, kad pareiškėjos 2013 m. spalio 11 d. pateikto skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo grąžinimas atsakovui yra netikslingas, o kilęs ginčas gali būti išnagrinėtas administracinio proceso tvarka.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1138/2006, taip pat vadovavosi Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi. Teismas padarė išvadą, kad visais atvejais pensijų mokėjimo klausimai turėtų būti išsprendžiami sprendimais, t. y. viešojo administravimo aktais, kurie pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, pačiame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta akto apskundimo tvarka. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, individualus administracinis aktas turi būti įteiktas asmeniui, kurio teisėms ir pareigoms šis aktas turi tiesioginį poveikį.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais bei ginčo šalių išreikšta pozicija, nustatė, kad dėl pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo VSDFV Vilniaus skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo, kaip nurodė atsakovas, valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Todėl teismas pripažino, kad ši aplinkybė, t. y. tai, jog pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo klausimas išspręstas ne Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkančiu sprendimu, kuriame, be kita ko, privalomai turi būti nurodyta jo apskundimo tvarka, o valiniu aktu, objektyviai apribojo pareiškėjos, gavusios pirmąją sumažintą pensiją, galimybes suvokti apie savo teisių pažeidimą, teisines ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies inicijavimo prielaidas, kreipimosi su skundu realizavimo tvarką. Tokią išvadą patvirtino ir tai, jog pareiškėja dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi ne į VSDFV, o į VSDFV Vilniaus skyrių, t. y. savo teisių gynybą realizavo netinkamai. Be to, teismas pažymėjo ir tai, kad teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka, skundo padavimo terminų skaičiavimo taisyklės buvo išaiškintos tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. jau po pareiškėjos skundo pateikimo teismui. Galutinai teisminė praktika buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjos keliamas ginčas negali būti vertinamas kaip nesudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Tokią išvadą patvirtino ir ta aplinkybė, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 7 d. sprendimu iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų, t. y. ginčą, kurio nagrinėjimas priskirtinas VSDFV kompetencijai.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytus motyvus, kilusio ginčo pobūdį, tai, jog ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse pateiktais išaiškinimais, atsižvelgęs į pareiškėjos kaip pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, nusprendė, kad skundo dėl pensijos nepriemokos padavimo VSDFV terminas atnaujintinas.

Teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, pažeidė pagrindines sprendimo priėmimo taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, todėl šio sprendimo pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikė pagrįstu ir teisėtu, kurį panaikino, o atsakovą įpareigojo pareiškėjos 2013 m. spalio 11 d. pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 46–49, 50–53) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atnaujino pareiškėjai skundo VSDFV pateikimo terminą ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti 2013 m. spalio 11 d. prašymą iš esmės. Pažymi, jog pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui 2013 m. rugsėjo 17 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasmę. Paduodama šį prašymą dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Atsakovas sutinka, kad VSDFV 2013 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6732 buvo priimtas pažeidžiant Taisyklių 20 punkto reikalavimus. Tačiau, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, skundo VSDFV padavimo klausimus įgaliotas spręsti VSDFV direktorius ar jo pavaduotojas. Tai neįeina į teismo kompetenciją (ABTĮ 15 str.). VSDFV (nepasiūlius pareiškėjai pateikti įrodymus) nebuvo pateikti dokumentai, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl pareiškėjos pavėluoto kreipimosi į VSDFV priežasties, todėl VSDFV negalėjo priimti sprendimo dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ar neatnaujinimo. Teismas, išsprendęs klausimą dėl skundo VSDFV pateikimo termino atnaujinimo, iš esmės atliko viešojo administravimo institucijos funkciją. Šis teismo sprendimas priimtas viršijus įstatymų nustatytą teismo kompetenciją ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58–59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja nurodo, kad 2013 m. rugpjūčio mėn. jai buvo nustatyta ketvirtos stadijos onkologinė liga. Informacija apie onkologinę ligą buvo pateikta teismui. Yra pasiėmusi paskolą. Žinojo, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas apie dirbančių pensininkų teisių pažeidimą. Turėdama omenyje šį nutarimą ir beveik katastrofišką savo situaciją, 2013 m. rugsėjo mėn. kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu išimties tvarka išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Gavusi neigiamą atsakymą, kreipėsi į VSDFV. Po visiškai formalaus atsakymo dėl praleisto termino kreipėsi į teismą, prašydama išnagrinėti prašymą išimties tvarka, kad gautų neišmokėtą pensijos dalį. Yra dėkinga teismui už suteiktą viltį, kad konstitucinė teisė ir sąžiningumas gali būti apginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. rugsėjo 17 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą, kuriame, be kita ko, prašė išmokėti jai sumažintą senatvės pensijos dalį;

2) šis pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, kuris 2013 m. spalio 7 d. raštu (sprendimu) jo nepatenkino, paaiškinęs pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo teisines priežastis (b. l. 26-27);

3) 2013 m. spalio 11 d. atsakovui (VSDFV) pateiktame prašyme pareiškėja nurodė, kad serga sunkia onkologine liga ir, paminėdama neigiamą atsakymą į VSDFV Vilniaus skyriui paduotą prašymą, prašė „išimties tvarka grąžinti jai sumažintos pensijos dalį, nes pinigai reikalingi gydimui“ (b. l. 25);

4) pastarąjį pareiškėjos prašymą išnagrinėjo VSDFV, kuri (pareiškėjos skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2013 m. spalio 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti jį iš esmės. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, taip pat nurodė, kad jos 2013 m. spalio 11 d. prašyme pateikti argumentai neįrodo, kad paminėtas terminas buvo praleistas dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių (b. l. 29-30).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. rugsėjo 17 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Nagrinėjamoje situacijoje atsakovas netaikė Taisyklių 20 punkto ta prasme, kad nepasiūlė pareiškėjai nurodyti paminėto termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad (kaip matyti iš kolegijos nurodyto pareiškėjos 2013-10-11 prašymo teksto) pareiškėja nebuvo specialiai prašiusi atnaujinti paminėtą 3 metų terminą ir nesiejo šio termino praleidimo su paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kaip tai interpretavo atsakovas skundžiamame 2013 m. spalio 15 d. sprendime. Šiame sprendime atsakovas nepasisakė dėl pareiškėjos nurodyto susirgimo galimos įtakos aptariamo termino praleidimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktos 2013 m. spalio 30 d. epikrizės (b. l. 10), pareiškėjos susirgimas buvo pasireiškęs jau 2012 m. Todėl ši aplinkybė atsakovo turėjo būti vertinama, sprendžiant klausimą dėl aptariamo termino atnaujinimo. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos praleistas skundo dėl pensijos nepriemokos padavimo VSDFV terminas yra atnaujintinas.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė nagrinėjamą ginčą. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė