2015-10-29 Nr. AB-21128-3-61-3-00012-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1477-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00012-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Buveinis“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Buveinis“ su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 17R­1596 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymas dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu kompensavimo atmestas;

2) įpareigoti Komisiją kompensuoti pareiškėjui 1 745,80 Lt išlaidų, susijusių su prašymų išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimus, 254 Lt įmonės registravimo išlaidų, 3 796,99 Lt išlaidų, susijusių su vadovo ir vyr. finansininko darbo užmokesčiu.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad įmonė buvo įsteigta 2012 m. rugpjūčio mėn., steigimo ir ūkinės veiklos tikslas – vystyti saulės šviesos energijos elektrinių (iki 30 kW galios) projektų veiklą. Pareiškėjas su UAB „Saulės jėgainė“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarė dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria remiantis pareiškėjas užsakė atlygintinas paslaugas, siekiant pagal tuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijos nuostatas vykdyti ir plėtoti saulės šviesos energijos elektrinių projektus (toliau – ir Projektai).

Pareiškėjui buvo išduotos AB LESTO išankstinės prisijungimo techninės sąlygos ir keturi leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėtrai), reikalingi Projektams toliau įgyvendinti (plėtoti). Pareiškėjui ruošiantis atlikti tolimesnius Projektų plėtojimo veiksmus, Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Šiais įstatymais iš esmės buvo apribotas saulės energijos elektrinių projektų plėtojimas, kadangi saulės elektrinių projektų vystytojai neteko teisės į fiksuotą, investicijas per protingą laikotarpį (apie 8-10 metų) pateisinantį supirkimo tarifą, kurį anksčiau garantavo valstybė. Be to, saulės elektrinių projektų vystytojams realiai įvertinti, ar ekonomiškai pagrįsta investuoti į saulės elektrinės projektų vystymą, tapo įmanoma tik visiškai įgyvendinus projektą – įrengus saulės elektrinę ir gavus leidimą elektros energijos gamybai.

Įgyvendinimo įstatyme taip pat buvo įtvirtinta, kad Leidimai plėtrai, turėję galioti 2 metus nuo jų išdavimo, po Pakeitimo įstatymo priėmimo galioja tik iki 2013 m. liepos 1 d. Taip buvo apribota pareiškėjo galimybė pasistatyti saulės elektrines ir gauti leidimus gaminti jose elektros energiją. Be to, saulės elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW, įrengti kompensuojama ne 100 procentų, kaip buvo įtvirtinta iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusiuose teisės aktuose, o tik 80 procentų išlaidų bei papildomai iš vystytojų reikalaujama sumokėti įsipareigojimų vykdymo užtikrinimą – 500 Lt už kiekvieną planuojamos įrengti iki 30 kW galios saulės elektrinės pajėgumo dydį (kW).

Vien dėl šios priežasties net ir prieš Pakeitimo, Įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimą leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavusių saulės elektrinių projektų vystytojų suplanuotų investicijų apimtis iš esmės pasikeitė, o pagrįstai tikėtos gauti pajamos iš iki tol valstybės aktyviai skatinamos atsinaujinančių išteklių energetikos vystymo ir gamybos veiklos ženkliai sumažėjo. Nauju teisiniu reguliavimu retroaktyviai buvo nustatyti ženkliai griežtesni papildomi reikalavimai ir apribojimai jau vystomiems ar/ir pagal ankstesnį teisinį reguliavimą beveik užbaigtiems saulės energetikos gamybos projektams.

Atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą ir iš esmės eliminuotą galimybę efektyviai vystyti projektus, pareiškėjas ir UAB „Saulės jėgainė“ sustabdė ir nutraukė Sutarties vykdymą. Pareiškėjas dėl to patyrė išlaidų ir remdamasis Įgyvendinimo įstatymu ir Išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594, (toliau – ir Aprašas), 2013 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu kompensuoti patirtas išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu (toliau – ir Prašymas), tačiau jis buvo tenkintas iš dalies, patirtų išlaidų dalis – 1 742,80 Lt – nebuvo kompensuota, kadangi neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų, t. y.

Leidimų plėtrai išlaidos neva buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjas nesutiko su tokiomis išvadomis, kadangi UAB „Saulės jėgainė“ paslaugos, susijusios su Leidimų plėtrai gavimu-išdavimu, pareiškėjui buvo suteiktos 2012 m. spalio-gruodžio mėn., 2012 m. lapkričio 3 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. išduoti Leidimai plėtrai. Tad, pareiškėjui priskirtos piniginės prievolės sumokėti suteiktų paslaugų kainą (t. y. po 871,20 Lt už kiekvieną Leidimą plėtrai) pagrindas atsidaro ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 28 d., t. y., iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Aplinkybė, kad paslaugų kainą pareiškėjas sumokėjo bankinio mokėjimo pavedimu 2013 m. liepos mėn. po to, kai buvo pateikta UAB „Saulės jėgainė“ 2013 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra, nagrinėjamu atveju ir Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme neturi teisinės reikšmės, kadangi piniginė prievolė atsirado iki 2013m. vasario 1 d. ir Sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl piniginės prievolės įvykdymo tvarkos ir/ar terminų bei šias sąlygas šalys gali tarpusavio susitarimu ar konkliudentiniais veiksmais bet kada pakeisti.

Pareiškėjas privalo griežtai laikytis buhalterinę apskaitą ir mokesčius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, todėl negalėjo apmokėti 2013 m. birželio 30 d. UAB „Saulės jėgainė“ PVM sąskaitos faktūros anksčiau, nei tokia sąskaita buvo pateikta. Be to, skolininkas (šiuo atveju pareiškėjas) turi teisę, bet ne pareigą įvykdyti savo piniginę prievolę prieš terminą, tačiau šia teise nepasinaudojo, nes tai atitiko jo teisinius ir ekonominius interesus, ir galutinai už suteiktas paslaugas atsiskaitė tik po paslaugų suteikimo, gavęs PVM sąskaitą faktūrą.

Likusią paslaugų kainos dalį (1742,80 Lt) už Leidimų plėtrai gavimą pareiškėjas sumokėjo iki 2013 m. rugsėjo 1 d. pagal piniginę prievolę, kuri pagal Sutartį ir įstatymą atsirado iki 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Aprašo 4 punkto nuostatos reglamentuoja ne išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, faktinio sumokėjimo terminą, bet nustato tokių išlaidų (pagrindo joms) atsiradimo momentą. Įgyvendinimo įstatymas įtvirtina tik tai, kad asmenims kompensuojamos išlaidos, kurios tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės projekto plėtojimu ir kurias apmokėti teisinė pareiga (skola) atsiranda iki 2013 m. vasario 1 d., o prašymas Komisijai dėl minėtų išlaidų kompensavimo privalo būti pateiktas iki 2013 m. rugsėjo 1 d..

Priešingas teisės aiškinimas neatitiktų ne tik Įgyvendinimo įstatyme numatyto reglamentavimo turinio bei tikslo, bet ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principų. Dėl registracijos išlaidų ir darbo užmokesčio išlaidų kompensavimo nurodo, kad iš esmės pakeitus elektros energijos iš saulės energijos gamybos pardavimo ir investicijų kompensavimo tvarką, pareiškėjas dėl nepalankių tokiai veiklai toliau tęsti (vykdyti) sąlygų privalėjo veiklą sustabdyti/nutraukti. Nuo pat bendrovės įsteigimo pareiškėjas patyrė ne tik leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumų, rinkliavos už Energetikos ministerijos išduodamus veiklos elektros energijos sektoriuje leidimų, kitų su tuo susijusių išlaidų, bet ir tiesioginių pareiškėjo veiklos (Projektų plėtojimo) administravimo ir buhalterinės apskaitos tvarkymo išlaidų, t. y. darbo užmokesčio bendrovės vadovui (direktoriui) ir vyr. finansininkui mokėjimo, socialinio draudimo ir kitų su darbo santykiais susijusių mokesčių, mokėtinų valstybei, išlaidų.

Šios išlaidos buvo būtinos pareiškėjo veiklai, susijusiai su elektros energijos iš saulės energijos gamybos projektų plėtojimu, vykdyti, todėl prašė Komisijos jas kompensuoti. Įgyvendinimo įstatyme nėra nustatytas joks kompensuotinų išlaidų rūšies ir/ar dydžio ribojimas. Aplinkybė, kad Apraše, jo prieduose ir/ar prašymo dėl išlaidų kompensacijos formoje tokios išlaidos atskirai nėra išskirtos, neatima iš pareiškėjo teisės į minėtų išlaidų kompensavimą, kadangi Įgyvendinimo įstatymas tokio ribojimo nenumato, o Aprašu, remiantis konstituciniu įstatymo viršenybės ir teisės šaltinių hierarchijos principais, riboti asmenų teises platesne apimtimi nei numatyta įstatyme negalima, tad ir šios išlaidos nekompensuotos nepagrįstai.

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 62-65) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Aprašo 20 punktą, Komisija priima vieną iš trijų galimų sprendimų. Šiuo atveju priimtas sprendimas iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas. Priimdama Sprendimą Komisija vadovavosi Aprašo 4 punkto nuostata ir kompensavo 1 742 Lt išlaidas, susijusias su prašymu išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nes tokia suma buvo sumokėta iki 2013 m. vasario 1 d., o likusi prašoma kompensuoti suma sumokėta 2013 m. liepos 9 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d., todėl jos kompensuoti Komisija neturėjo teisės. Atkreipė dėmesį, kad išlaidų kategorijos, kurias turi teisę kompensuoti Komisija, nurodytos Aprašo 5 punkte. Pareiškėjo prašomos kompensuoti bendrovės steigimo, įmonės vadovavimo ir buhalterinio aptarnavimo išlaidos Aprašo normose nėra nurodytos kaip kompensuotinos, be to, tai nėra išlaidos, tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės plėtojimu, todėl nekompensuotos pagrįstai. Aprašo 18-21 punktai nustato išimtinę teisę tik Komisijai vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą, ir tik Komisijai suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pagrindo nėra. Sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, jame aiškiai suformuluotos suteikiamos teisės ir pareigos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 163-170) pareiškėjo UAB „Buveinis“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 17R-1596 dalyje, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su leidimų plėtrai gavimu, įmonės registravimu ir darbuotojų darbo užmokesčiu, ir įpareigojo Komisiją UAB „Buveinis“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, dalyje, kuria prašoma kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su leidimų plėtrai gavimu, įmonės registravimu ir darbuotojų darbo užmokesčiu, išnagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Priteisė pareiškėjui UAB Buveinis iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, 50 Lt (14 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įgyvendinimo įstatymo ir Aprašo nuostatomis, vertino, kad, pareiškėjo Prašyme nurodyta 3 484 Lt suma susidarė vykdant tarp jo ir UAB „Saulės jėgainė“ 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarytą Sutartį, kuri be sankcijų ir kompensacijų nuo 2013 m. liepos 5 d. nutraukta remiantis 2013 m. liepos 5 d. susitarimu. Šios Sutarties įvykdymą patvirtina 2013 m. liepos 2 d. pasirašytas Atliktų projektavimo darbų priėmimo–perdavimo aktas, iš kurio matyti, kad buvo parengti ir pateikti dokumentai, kurių pagrindu Energetikos ministerija išdavė 4 leidimus elektros energijos gamybos plėtrai, už kuriuos pareiškėjas UAB „Saulės jėgainė“ sumokėjo iš viso 3 484 Lt (su PVM).

Pareiškėjas 2013 m. sausio 9 d. sumokėjo iš viso 400 Lt valstybinę rinkliavą už Energetikos ministerijos išduodamus veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimus (po 100 Lt už kiekvieną). UAB „Buveinis“ buvo įsteigta ir Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. rugpjūčio 1 d., už pavadinimo laikiną įtraukimą į registrą bei įregistravimą VĮ Registrų centras pareiškėjas sumokėjo iš viso 254 Lt. Taip pat pareiškėjas mokėjo darbo užmokestį bei socialinio draudimo įmokas įmonės vadovui ir finansininkui, iš viso 3 796,99 Lt.

Komisija Sprendimu nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, t. y. 2 142 Lt. Sprendime taip pat nurodė, kad vadovaujantis Aprašo 4, 5.4.3 punktais ir Aprašo 2 priedo eilute „sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo“, kaip avansas (nes sąskaita faktūra yra išrašyta po 2013 m. vasario 1 d.) kompensuotina dalis išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą (pagal 4 leidimus) plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, kurios apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d.; kita dalis apmokėta 2013 m. liepos 9 d., todėl nekompensuotinos, nes išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Vadovaujantis Aprašo 4 punktu, kompensuotinos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, t. y. išlaidos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu. Taip pat nurodyta, kad vadovaujantis Aprašo 5.7 punktu, nekompensuotinos kitos išlaidos (įmonės registravimo ir darbuotojų darbo užmokesčio), nes šios išlaidos tiesiogiai nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad ginčijama Sprendimo dalis yra nepagrįsta, todėl naikinama, kadangi, visų pirma, Komisijos Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas: jame nėra nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas priimti sprendimą iš dalies kompensuoti išlaidas, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje skirtingai vertinami atvejai, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų ir kai administracinis aktas yra su motyvais, tačiau motyvai yra nepagrįsti: pirmuoju atveju, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų, motyvų nepagrįstumo klausimas apskritai neturi būti keliamas ir nagrinėjamas; pripažinus, kad ginčijamo sprendimo turinio trūkumai savaime nėra pagrindas jį naikinti ir įpareigoti nagrinėti prašymą iš naujo arba ginčą, kurio ribos pakankamai aiškios, visgi galima išnagrinėti iš esmės, Komisijos motyvą vadovaujantis Aprašo 5.7 p. nekompensuoti kitų išlaidų (įmonės registravimo ir darbuotojų darbo užmokesčio), nes šios išlaidos tiesiogiai nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu, teismas laikė nepagrįstu.

Vertinta, jog Komisija be pagrindo aiškina, jog Aprašo 4 punkto prasme kompensuotinomis yra laikomos išlaidos, pareiškėjo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.: teismo vertinimu, Aprašo 4 punkto prasme išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. yra laikomos ne tik iki 2013 m. vasario 1 d. pareiškėjo jau realiai sumokėtos lėšos, atliktos užskaitos, perduoto turto, turtinės teisės vertė ar pan., bet ir išlaidos pagal prievoles, prisiimtas dar iki 2013 m. vasario 1 d., tačiau baigtas vykdyti jau po šios datos, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Aplinkybės, kad pareiškėjas patyrė tokias išlaidas ir jas patyrė iki 2013 m. vasario 1 d., galėjo būti įrodinėjamos pateikiant tokias išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus; tai, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas, arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., teismo nuomone, savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Pažymėta ir tai, kad tokių išlaidų sąrašas nėra baigtinis, jomis laikomos taip pat ir išlaidos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, sumokėta valstybės rinkliava už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, kitos išlaidos, dėl kurių pagrįstumo ir kompensavimo Komisija turi priimti motyvuotą sprendimą.

Teismas nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas prašyme Komisijai nurodė konkrečias išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, ir konkrečias sumas, kurias jis prašo kompensuoti bei pateikė minėtas išlaidas patvirtinančius įrodymus. Komisija, priimdama Sprendimą, apsiribojo teiginiu, kad dalis pareiškėjo Prašyme nurodytų išlaidų pripažintinos nekompensuotinomis, nes patirtos po 2013 m. vasario 1 d., o kitos išlaidos (įmonės registravimo ir darbuotojų darbo užmokesčio) nekompensuotinos, nes tiesiogiai nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu. Tačiau, teismas pažymėjo, jog Sprendime nebuvo vertinamos Sutarties sąlygos, pareiškėjui pateiktų ir jos apmokėtų sąskaitų turinys, pareiškėjo atliktų mokėjimo pavedimų kopijos, atliktų projektavimo darbų priėmimo–perdavimo akto turinys bei faktas, kad tik atlikus šiame akte nurodytus projektavimo darbus, pareiškėjui 2012 m. lapkričio 3 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. buvo išduoti leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, taip pat kiti kartu su Prašymu pateikti dokumentai.

Teismo vertinimu, Komisijos Sprendime motyvų išdėstymas negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas, jo turinys neatitinka tokio pobūdžio sprendimams teisės aktuose keliamų reikalavimų, o jame nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą šią ginčijamo sprendimo dalį pripažinti neatitinkančia VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Aprašo 4, 5, 5.1, 5.2, 5.7, 6, 6.1, 6.2, 6.3, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, ginčijama Komisijos Sprendimo dalis panaikinta, o Komisija įpareigota pareiškėjo prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo išnagrinėti iš naujo, priimant sprendimą, atitinkantį minėtose teisės normose įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Kartu nurodyta, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Komisiją kompensuoti jam 2 178 Lt išlaidų, susijusių su prašymu išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, 254 Lt įmonės registravimo išlaidų ir 3 796,99 Lt išlaidų, susijusių su vadovo ir vyr. finansininko darbo užmokesčiu negali būti tenkinamas, nes išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtra, kompensavimo klausimų nagrinėjimas priskirtas išimtinai Komisijos kompetencijai. Teisės aktais administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų ar viešojo administravimo funkcijų, be to, Komisijos sprendimas yra be motyvų, todėl jo pagrįstumas negali būti vertinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų nurodyta, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl jis turi teisę į dalį, teismo vertinimu, 50 proc., teismo išlaidų atlyginimą, atitinkamai priteista 50 Lt sumokėto žyminio mokesčio, nes kitų, su bylos nagrinėjimu patirtų išlaidų, pareiškėjas nenurodė.

III. Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 173-176), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 17R-1596 dalis, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su leidimų plėtrai gavimu, įmonės registravimu ir darbuotojų darbo užmokesčiu, ir Komisija įpareigota pareiškėjo prašymą dėl išlaidų, kompensavimo minėtoje dalyje išnagrinėti iš naujo bei pareiškėjo naudai buvo priteistos 50 Lt dydžio išlaidos, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl 3 484,80 Lt dydžio išlaidų, susijusių su prašymų išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, nurodo, kad Aprašo 4 punkto nuostatos aiškiai reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos patvirtina tiek išlaidų pagrindimo, tiek išlaidų apmokėjimo įrodymų dokumentai. Tad Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. tuomet, kai iki šios datos buvo atlikti darbai ir asmuo faktiškai atsiskaitė už darbus, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 1 742,80 Lt sumokėjo 2013 m. liepos 9 d. už darbus, kurių atlikimą patvirtina 2013 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra, Komisija, neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl po 2013 m. vasario 1 d. atliktų darbų ir už juos po šios datos faktiškai sumokant pinigus patirtų išlaidų kompensavimo. Komisija pareiškėjui kompensavo 1 742 Lt išlaidas, bet pažymėtina, kad įvertinusi pateiktus dokumentus: pareiškėjo sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. pagal 2012 m. rugsėjo 14 d. išankstinio mokėjimo sąskaitą UAB „Saulės jėgainė“ sumokėjo 1 742 Lt; 2013 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (pastaba: darbų atlikimą įrodantis dokumentas patvirtina, kad darbai atlikti po 2013 m. vasario 1 d., todėl iki 2013 m. vasario 1 d. sumokėtų 1 742 Lt kompensavimo klausimas spręstinas pagal sumokėtų ir negrąžintų avansų eilutę), vadovaujantis Aprašo 4,5.4.3 punktais ir Aprašo 2 priedo eilute Sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo, šias išlaidas kompensavo ne kaip išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, bet kaip sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo. Ši Komisijos Sprendimo dalis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pakankamai pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.

2) Dėl kitų išlaidų – 254 Lt įmonės registravimo ir 3 796,99 Lt darbuotojų darbo užmokesčio išlaidų, remiasi Aprašo 5.1-5.6 ir 5.7 punktais, nurodo, kad kitomis kompensuotinomis tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis kiekvienu konkrečiu atveju laikytinos tokios išlaidos, kurios buvo konkrečiai specialiai skirtos ir būtinos tokio projekto plėtojimui. Aptariamos išlaidos pagrįstai vertinos kaip su saulės šviesos energijos elektrinės projekto įgyvendinimu nesusijusios, nes teisės aktai nenumatė prievolės, jog norint plėtoti saulės šviesos energijos elektrinių projektus būtina įsteigti įmonę ir to pasekoje mokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams. Tokio pobūdžio saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu galėjo užsiimti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu jo prašomas kompensuoti darbo užmokesčio ir įmonės steigimo išlaidas būtų galima priskirti prie tiesiogiai su elektrinės projektų plėtojimu susijusių išlaidų. Komisijos Sprendimas šioje dalyje taip pat atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus – yra pakankamai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Nr. 17R-1596 dalies, kuria buvo atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „Buveinis“ prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas teismo prašė aptariamą Sprendimo dalį panaikinti ir įpareigoti Komisiją kompensuoti pareiškėjui išlaidas, kurių Komisija nusprendė nekompensuoti.

Skundžiama Komisijos Sprendimo dalimi nekompensuota: 1) dalis išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą (pagal 4 leidimus) plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, nurodant, kad ši jų dalis apmokėta 2013 m. liepos 9 d., todėl nekompensuotinos, nes patirtos po 2013 m. vasario 1 d., o vadovaujantis Aprašo 4 punktu, kompensuotinos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, t. y. išlaidos susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu; ir 2) įmonės registravimo ir darbuotojų darbo užmokesčio išlaidos, nurodant, kad šios išlaidos nekompensuotinos vadovaujantis Aprašo 5.7 punktu, nes tiesiogiai nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikindamas Komisijos Sprendimą dalyje, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su leidimų plėtrai gavimu, įmonės registravimu ir darbuotojų darbo užmokesčiu, ir įpareigodamas Komisiją pareiškėjo prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, dalyje, kuria prašoma kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su leidimų plėtrai gavimu, įmonės registravimu ir darbuotojų darbo užmokesčiu, išnagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais nesutinka, mano, jog sprendimas keistinas.

Dėl Komisijos Sprendimo dalies atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams

Pirmosios instancijos teismas, vertino, kad ginčijama Sprendimo dalis yra nepagrįsta, todėl naikinama, kadangi, ginčijamas Komisijos Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas: jame nėra nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas priimti sprendimą iš dalies kompensuoti išlaidas, todėl jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kartu teismas nurodė, kad teismų praktikoje skirtingai vertinami atvejai, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų ir kai administracinis aktas yra su motyvais, tačiau motyvai yra nepagrįsti: pirmuoju atveju, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų, motyvų nepagrįstumo klausimas apskritai neturi būti keliamas ir nagrinėjamas; pripažinus, kad ginčijamo sprendimo turinio trūkumai savaime nėra pagrindas jį naikinti ir įpareigoti nagrinėti prašymą iš naujo arba ginčą, kurio ribos pakankamai aiškios, visgi galima išnagrinėti iš esmės, Komisijos motyvas vadovaujantis Aprašo 5.7 p. nekompensuoti kitų išlaidų (įmonės registravimo ir darbuotojų darbo užmokesčio), nes šios išlaidos tiesiogiai nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu, laikytinas nepagrįstu. Komisija be pagrindo aiškina, jog Aprašo 4 punkto prasme kompensuotinomis yra laikomos išlaidos, pareiškėjo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Teismas taip pat vertino, jog Komisijos Sprendime motyvų išdėstymas negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas, jo turinys neatitinka tokio pobūdžio sprendimams teisės aktuose keliamų reikalavimų, o jame nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą šią ginčijamo sprendimo dalį pripažinti neatitinkančia VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 5.2, 5.7, 6, 6.1, 6.2, 6.3, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo, todėl Komisija įpareigota pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą atitinkantį minėtas teisės aktų nuostatas.

Dėl Komisijos Sprendimo dalies atitikimo VAĮ 8 straipsniui pažymėtina, kad pagal minėto straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009).

Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Tais atvejais, kai tikrinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas VAĮ 8 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta (jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų), ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-742-552/2015).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus ginčijamos Komisijos Sprendimo dalies turinį, darytina išvada, jog Komisija nurodė atsisakymo kompensuoti aptariamas išlaidas teisinius pagrindus (atitinkamai Aprašo 4 ir 5.7 punktai) bei atsisakymo motyvus (atitinkamai išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d. ir nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu), Komisija priėmė pakankamai motyvuotą, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkantį Sprendimą, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga.

Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, minėta, nurodė, kad Sprendimo dalis dėl atsisakymo kompensuoti dalį pareiškėjo išlaidų taip pat neatitinka Aprašo 5.2, 6, 6.1, 6.2, 6.3 punktuose ir Aprašo 2 priede įtvirtinto reguliavimo. Tačiau Aprašo 5.2 punktas apibrėžia, kad kompensuotinų išlaidų kategorija, be kita ko, yra sumokėta valstybės rinkliava už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, o kitos paminėtos Aprašo nuostatos reglamentuoja maksimalius kompensuotinų išlaidų dydžius ir galimybę nustatytais atvejais kompensuoti išlaidas, kurių dydis šiuos maksimalius dydžius viršija. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju, tiek, kiek tai susiję su nagrinėjama bylą, t. y. sprendžiant dėl Sprendimo dalies panaikinimo, minėtos nuostatos netaikytinos, nes Komisija nusprendė nekompensuoti dalies išlaidų kitais pagrindais, o ne dėl to, jog pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos viršijo maksimalius dydžius, o klausimas dėl valstybės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotus veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimus ginčijamoje Sprendimo dalyje nebuvo sprendžiamas.

Dėl išlaidų, susijusių su prašymu išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisija be pagrindo aiškina, jog Aprašo 4 punkto prasme kompensuotinomis yra laikomos išlaidos, pareiškėjo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Teismo vertinimu, Aprašo 4 punkto prasme išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. yra laikomos ne tik iki 2013 m. vasario 1 d. pareiškėjo jau realiai sumokėtos lėšos, atliktos užskaitos, perduoto turto, turtinės teisės vertė ar pan., bet ir išlaidos pagal prievoles, prisiimtas dar iki 2013 m. vasario 1 d., tačiau baigtas vykdyti jau po šios datos, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aplinkybės, kad pareiškėjas patyrė tokias išlaidas ir jas patyrė iki 2013 m. vasario 1 d., galėjo būti įrodinėjamos pateikiant tokias išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus; tai, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas, arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, pažymėdama, jog Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais (Aprašo 4 punktas).

Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, „patirtos išlaidos“ reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz.: 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-742-552/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. sausio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-155-525/2015; 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys – pareiškėjo UAB „Buveinis“ sąskaitos išrašas (b. l. 20-27; 107-114) – patvirtina, jog pareiškėjas 1 742,80 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Galutinis atsiskaitymas pagal 2013 06 30 d. PVM s.f. Nr. SJ12151“, UAB „Saulės jėgainė“ sumokėjo 2013 m. liepos 9 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d. Tad, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog ši pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų dalis Komisijos pagrįstai pripažinta nekompensuotina.

Minėta, Komisija Sprendime nurodė atsisakymo kompensuoti šias išlaidas teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl Komisijos atsisakymas kompensuoti aptariamas išlaidas yra pagrįstas, motyvuotas ir teisingas.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog iš minėto pareiškėjo sąskaitos išrašo matyti, jog 1 742 Lt sumą pareiškėjas, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „avansas pagal 2012 09 14 d. išankstinio mokėjimo sąskaitą AV Nr. 088“, UAB „Saulės jėgainė“ sumokėjo 2012 m. rugsėjo 18 d. Atitinkamai šioje byloje neginčijama Komisijos Sprendimo dalimi ši suma pareiškėjui buvo kompensuota kaip sumokėtas ir negrąžintas avansinis mokėjimas pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo.

Dėl išlaidų, susijusių su įmonės įregistravimu, vadovo ir vyr. finansininko darbo užmokesčiu

Pasisakydamas dėl pastarųjų pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Komisiją kompensuoti pareiškėjui 254 Lt įmonės registravimo išlaidų ir 3 796,99 Lt išlaidų, susijusių su vadovo ir vyr. finansininko darbo užmokesčiu negali būti tenkinamas, kadangi išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtra, kompensavimo klausimų nagrinėjimas priskirtas išimtinai Komisijos kompetencijai. Teisės aktais administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų ar viešojo administravimo funkcijų, be to, Komisijos sprendimas yra be motyvų, todėl jo pagrįstumas negali būti vertinamas.

Kaip jau konstatuota šioje byloje, Komisija ginčijamoje Sprendimo dalyje nurodė savo sprendimo šias išlaidas pripažinti nekompensuotinomis teisinį pagrindą (Aprašo 5.7 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos tiesiogiai nesusijusios su elektrinės projekto plėtojimu). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks Komisijos sprendimas ne tik pakankami motyvuotas, bet ir pagrįstas.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), tačiau Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pareiškėjo Prašyme nurodytos bendrovės steigimo išlaidos (už bendrovės pavadinimo laikiną įtraukimą į Juridinių asmenų registrą, už uždarosios akcinės bendrovės registravimą) ir įmonės vadovavimo ir buhalterinio aptarnavimo kaštai (vadovo ir finansininko darbo užmokestis, socialinio draudimo įmokos) nepatenka į Aprašo 5 punkte išvardintas kompensuotinų išlaidų kategorijas, taigi, Komisija, vadovaudamasi jai Aprašo 5.7 suteikta teise, pagrįstai vertino aptariamų išlaidų pagrįstumą ir pagrįstai nusprendė, jog šios išlaidos tiesiogiai nesusijusios su elektrinės plėtojimu, nes įsteigta įmonė galėjo ir gali veikti vykdydama kitą veiklą, nesusijusią su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu ir elektros energijos gamyba, pareiškėjas nenurodė, kad įmonė neveikė ir neveiks vykdydama kitą veiklą (tai, kad pareiškėjo UAB „Buveinis“ veiklos tikslas yra ir „kita veikla, jei tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“, matyti iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro elektroninio išrašo (b. l. 9; 105-106)), atitinkamai nei jos įsteigimo, nei jos darbuotojų darbo užmokesčio išlaidos, socialinio draudimo įmokos nelaikytinos tiesiogiai susijusiomis vien tik su elektrinės projekto plėtojimu. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-154-525/2015; 2015 m. sausio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-155-525/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-415-525/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1182-525/2015).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo UAB „Buveinis“ skundas buvo iš dalies tenkintas, naikintina, šioje dalyje skundą taip pat atmetant kaip nepagrįstą.

Atmetus pareiškėjo skundą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Buveinis“ skundą tenkino iš dalies, panaikino Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 17R-1596 dalyje, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su leidimų plėtrai gavimu, įmonės registravimu ir darbuotojų darbo užmokesčiu, ir įpareigojo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją uždarosios akcinės bendrovės „Buveinis“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, dalyje, kuria prašoma kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su leidimų plėtrai gavimu, įmonės registravimu ir darbuotojų darbo užmokesčiu, išnagrinėti iš naujo. Šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Buveinis“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, priteista 50 Lt (penkiasdešimt litų, piniginės išraiškos dydis eurais – 14 Eur (keturiolika eurų)) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys