2019-02-20 Nr. AB-5099-3-61-3-03960-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-121-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03960-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.3; 43.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. R. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) pripažinti, kad dėl neišlikusių dokumentų, kuriuose buvo užfiksuoti visi pareiškėjo gauti atlyginimai ir išskaitymai senatvės pensijai gauti, nėra pareiškėjo asmeninės kaltės ir ją prisiimti turi Lietuvos Respublikos valstybė; 2) nustatyti, kad negalima skaičiuoti piliečių gauto atlygio kaip buvusio minimalaus atlyginimo, jei jie dirbo daugiau nei vienu etatu; 3) nustatyti, kad kai yra išlikę duomenys, kad asmuo turėjo aukštą kategoriją arba valstybės suteiktą rangą, skaičiuojant senatvės pensiją jam negali būti taikomas minimalaus atlyginimo taikymas; 4) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – ir VSDFV) teisingai perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad skundas atitinka ne visus Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Tam tikrų faktinių duomenų pripažinimas ar paneigimas negali būti laikomas skundo reikalavimu, o administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Pabrėžė, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o įpareigoja tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Teismas iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridedamų dokumentų turinio nustatęs, kad pareiškėjas siekia, jog jo pensijos dydis būtų perskaičiuotas, pasiūlė pareiškėjui prašyti panaikinti VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. UI-PS1-4367, panaikinti VSDFV 2018 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5837 ir prašyti įpareigoti atsakovą jo pensijos dydį perskaičiuoti iš naujo. Teismas pareiškėjui nurodė, jog jam patikslinus skundą ir prašant panaikinti VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. UI-PS1-4367 bei VSDFV 2018 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5837, atsakovu turėtų būti nurodytas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, o VSDFV tūrėtų būti nurodytas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo.

Teismas pareiškėjui nurodė, kad tikslindamas skundą jis turėtų išreikti savo poziciją dėl galimumo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas vykdydamas teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartį, patikslintu skundu prašė: 1) pripažinti, kad dėl neišlikusių dokumentų, kuriuose buvo užfiksuoti visi pareiškėjo gauti atlyginimai ir išskaitymai senatvės pensijai gauti, nėra pareiškėjo asmeninės kaltės ir ją prisiimti turi Lietuvos Respublikos valstybė; 2) nustatyti, kad negalima skaičiuoti piliečių gauto atlygio kaip buvusio minimalaus atlyginimo, jei jie dirbo daugiau nei vienu etatu; 3) nustatyti, kad kai yra išlikę duomenys, kad asmuo turėjo aukštą kategoriją arba valstybės suteiktą rangą, skaičiuojant senatvės pensiją jam negali būti taikomas minimalaus atlyginimo taikymas; 4) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą teisingai perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi priėmė R. R. skundo dalį, kurioje prašoma įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą teisingai perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje jis prašė: pripažinti, kad dėl neišlikusių dokumentų, kuriuose buvo užfiksuoti visi pareiškėjo gauti atlyginimai ir išskaitymai senatvės pensijai gauti, nėra pareiškėjo asmeninės kaltės ir ją prisiimti turi Lietuvos Respublikos valstybė; nustatyti, kad negalima skaičiuoti piliečių gauto atlygio kaip buvusio minimalaus atlyginimo, jei jie dirbo daugiau nei vienu etatu; nustatyti, kad kai yra išlikę duomenys, kad asmuo turėjo aukštą kategoriją arba valstybės suteiktą rangą, skaičiuojant senatvės pensiją jam negali būti taikomas minimalaus atlyginimo taikymas.

Teismas pasisakė, kad skundo reikalavimai teismui turi būti formuluojami pagal ABTĮ 88 straipsnio nuostatas (panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų). Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais negali būti nagrinėjamas teisme kaip savarankiškas reikalavimas (skundo dalykas), kadangi administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

Teismas atkreipė dėmesį, jog 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatyti skundo trūkumai, paaiškinta, kad tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ar konstatavimo nagrinėjimas teismui nepriskirtas, todėl buvo pasiūlyta tokių reikalavimų neformuluoti. Kadangi pareiškėjas tikslindamas savo skundą pareiškė iš esmės analogiškus pradinio skundo reikalavimus, teismas pareiškėjo reikalavimus: pripažinti, kad dėl neišlikusių dokumentų, kuriuose buvo užfiksuoti visi pareiškėjo gauti atlyginimai ir išskaitymai senatvės pensijai gauti, nėra pareiškėjo asmeninės kaltės ir ją prisiimti turi Lietuvos Respublikos valstybė; nustatyti, kad negalima skaičiuoti piliečių gauto atlygio kaip buvusio minimalaus atlyginimo, jei jie dirbo daugiau nei vienu etatu; nustatyti, kad kai yra išlikę duomenys, kad asmuo turėjo aukštą kategoriją arba valstybės suteiktą rangą, skaičiuojant senatvės pensiją jam negali būti taikomas minimalaus atlyginimo taikymas, atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį, kuria jo skundo reikalavimai buvo nepriimti ir įpareigoti teismą jo skundą nagrinėti pilna apimtimi.

Pareiškėjas nurodo, kad nenustačius dokumentų dingimo kaltininko ir neįrodžius teisme, kad ne dėl jo kaltės dokumentai yra neišsaugoti, teisinga senatvės pensija pareiškėjui negalės būti paskaičiuota.

Pareiškėjo vertinimu jo teismui teikti reikalavimai atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytus kriterijus bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintus 1 ir 3 punktus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties dalies, kuria teismas pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti.

Teismas skundo reikalavimus, kuriais pareiškėjas siekia tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ar konstatavimo, atsisakė priimti kaip nenagrinėtinus administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 d. 1 p.). Administraciniai teismai nagrinėja bylas ne tik dėl teisės aktų, bet ir administravimo subjektų veiksmų teisėtumo (atsisakymo atlikti veiksmus ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus) (ABTĮ 17 str. 1 d. 1, 2 p.; 23 str. 1 d.).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad tam tikrų faktų pripažinimas negali būti savarankišku reikalavimu byloje. Taip pat pažymėtina, kad remiantis nuoseklia administracinių teismų praktika reikalavimas dėl tam tikrų faktų pripažinimo negali būti skundo dalyku – veiksmų neteisėtumo konstatavimas galėtų būti tik motyvu, pagrindžiančiu teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442‑484/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog skundo reikalavimai, kuriais pareiškėjas siekia tam tikrų juridinių faktų pripažinimo ir nustatymo, nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl pagrįstai atsisakė priimti šią skundo dalį kaip nenagrinėtiną administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė