2013-10-09 Nr. AB-5916-3-61-3-01093-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1567/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01093-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 14.2; 14.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Neringos savivaldybės administracijai, N. F. (N. F.) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. su skundu (I t., b. l. 1−8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. V3-2174(12.1) (toliau – ir Tarnybos Sprendimas);

2) panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (6.3)-2D-3857 (toliau – ir Inspekcijos Sprendimas);

3) įpareigoti Tarnybą pakeisti rengiamo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – ir Tvarkymo planas) 9.3.2.4 punkto sprendinius bei įpareigoti Tvarkymo plane jį išdėstyti taip: „Teritorijoje, apimančioje poilsio namus „Undinė“, miesto viešąjį tualetą, Juodkrantės kultūros centrą bei teritoriją, besiribojančią su (duomenys neskelbtini) g. vakarine dalimi, rekonstruojant pastatus esamų ir/ar buvusių „Ąžuolyno“ poilsio namų teritorijoje nedidinamas esamų pastatų užstatymo tankumas, išskyrus teniso aikštelę (sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Neringa), kuriame numatoma sporto, sveikatingumo, objekto rekonstrukcija į uždarą statinį. Atliekant pastatų rekonstrukciją, statyba, pastatų išorės formos, fasado apdailos medžiagos, spalvos ir kiti išorės elementai derinami prie esamos kraštovaizdžio aplinkos“;

4) įpareigoti Tarnybą pakeisti rengiamo Tvarkymo plano 87 dalies sprendinius bei įpareigoti Tvarkymo plane ją išdėstyti taip: „Naujesnėms, daugiausia sovietmečiu, užstatytoms Kuršių nerijos gyvenamųjų vietovių dalims nustatytas rekreacinių gyvenviečių intensyvaus (GRi), atskirais atvejais ir ekstensyvaus (GRe), tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentas. Intensyvaus tvarkymo reglamento teritorijose būtina gerinti gyvenamosios – rekreacinės aplinkos kokybę, likviduoti arba neutralizuoti esamus Kuršių nerijos urbanistinio kraštovaizdžio bendrojo pobūdžio pažeidimus, atsisakyti tolesnio užstatymo tankinimo bei tūrių didinimo. Ypač rimti pertvarkymo ir aplinkos harmonizavimo darbai turėtų būti atliekami Nidos šiaurinėje dalyje išskirtoje rekreacinėje zonoje, stichiškai susiformavusioje buvusioje komunalinėje teritorijoje, neturinčioje nei funkcinio, nei architektūrinio vientisumo“.

Pareiškėjas Tarnybai buvo pateikęs pasiūlymą pakoreguoti Tvarkymo plano projekto sprendinius, Tarnyba Tarnybos Sprendimu pareiškėjo pasiūlymą atmetė (I t., b. l. 166). Šį atsakymą pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka apskundė Inspekcijai, kuri Inspekcijos Sprendimu pareiškėjo skundo netenkino (I t., b. l. 85-87). Pareiškėjo teigimu, žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje, jam ir N. F. priklauso pastatas – siurblinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (teniso kortų aikštelė, aikštelė, atraminė siena, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Apimančio šią teritoriją Tvarkymo plano 9.3.2.4 punkte ir 87 dalyje išdėstyti sprendiniai, pareiškėjo manymu, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Planavimo organizatoriai, rengdami Tvarkymo planą turėjo vadovautis planuojamoje teritorijoje galiojančiais ir Teritorijų planavimo registre įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, regioninės plėtros planais, patvirtintomis investicinėmis ir atskirų ūkio šakų plėtros programomis (projektais) bei kitų strateginių dokumentų nuostatų reikalavimais. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija neteisingai vertino administracinės bylos Nr. I-362-386/2011 aplinkybes.

Dėl Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 44 patvirtinto Detaliojo plano dėl teritorijos, apimančios poilsio namų „Undinė“, miesto viešąjį tualetą, Juodkrantės kultūros centrą bei teritoriją besiribojančią su (duomenys neskelbtini) g. vakarine dalimi (toliau – ir Detalusis planas) patvirtinimo teisminiai procesai nevyksta, t. y. Detalusis planas yra įregistruotas Neringos savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registre (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu galiojantis ir juo privalo būti vadovaujamasi rengiant ir naująjį Tvarkymo planą.

Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos teiginys, kad sporto salės pastato statyba Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinio prioriteto zonoje ((duomenys neskelbtini)) yra draudžiama, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui, nėra teisingas. Pažymėjo, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinio prioriteto zonoje ((duomenys neskelbtini)) nebuvo ir nėra siūloma leisti statyti naują statinį. Šioje vietoje statiniai – siurblinė bei teniso aikštelė su ją ribojančiomis sienomis buvo pastatyti dar 1984 m., atitinka visus statinio požymius.

Detaliuoju planu šioje teritorijoje nėra numatyta statyti naujus statinius, o tik leidžiama rekonstruoti esamus statinius, todėl laikė, kad tokia situacija neprieštarauja teisės aktams, o yra būtina siekiant sutvarkyti teritoriją, kad ji taptų patrauklesnė poilsiautojams. Detaliojo plano sprendinyje Nr. 6 (sklypas (duomenys neskelbtini)), kurio realizavimas detalizuotas Detaliojo plano aiškinamajame rašte, nurodoma, kad vietoj esamų objektų ir statinių planuojama įrengti sporto centrą, kuris turėtų veikti ištisus metus. t. y. jame nėra nurodyta, kad šioje teritorijoje numatoma ar bus vykdoma nauja statyba, priešingai, išaiškinta, kad esamoje teritorijoje teniso aikštelė būtų rekonstruojama į uždarą statinį, pakeičiant jo naudojimo paskirtį į sporto centrą (sporto įrenginiai), kuris turėtų veikti visus metus.

Tvarkymo plano organizatorius Tarnyba bei Inspekcija nepagristai remiasi jau po Detaliojo plano patvirtinimo 2001 m. gruodžio 4 d. priimtos ir nuo 2001 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos nuostatomis. Todėl 2001 m. gruodžio 4 d. Saugomų teritorijų įstatymo, kuris įsigaliojo 2001 m. gruodžio 28 d., 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimai 2001 m. kovo 16 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 44 patvirtintam Detaliajam planui nėra taikomi. Detaliajame plane numatyta esamų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Neringoje, rekonstrukcija nepažeidžia tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl ja privaloma vadovautis ir rengiant planavimo dokumentus šiuo metu.

Remiantis Detaliuoju planu vykdytina teniso aikštelės rekonstrukcija į uždarą sporto centrą nepažeistų ir viešojo intereso. Pareiškėjo manymu, šiuo metu parengtame Tvarkymo plano projekto 9.3.2.4 punkte įtvirtintas sprendinys vertintinas kaip pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės neliečiamumo principą, ir prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 19 straipsnio 2 daliai.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 164−165), nurodė, kad su skundu nesutinka.

Paaiškino, kad Tvarkymo planas jau patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702. Patvirtinus planavimo dokumentą, pasiūlymai ar skundai dėl planavimo procese priimtų sprendimų nebenagrinėtini. Dėl pareiškėjo nurodyto argumento, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, todėl jais privalo būti vadovaujamasi rengiant ir naująjį Tvarkymo planą, pažymėjo, kad detaliojo plano sprendiniai, prieštaraujantys galiojantiems teisės aktams, negali būti perkeliami į rengiamus specialiuosius planavimo dokumentus ar į kitus planavimo dokumentus. Pažymėjo, kad teniso aikštelė (arba jos pietinė dalis) buvo įrengta ne šlaite, o nukasus kopos šlaitą. Nors pareiškėjas nurodo, kad teniso aikštelė buvo įrengta dar 1984 m., t. y. iki anksčiau minėtos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos įsigaliojimo, tačiau, šiuo metu galiojanti įstatymo nuostata neleidžia didinti statinio (teniso aikštelės) tūrio, t. y. vykdyti pareiškėjo norimų statybos darbų (vietoje teniso aikštelės statyti uždarą sporto centrą). Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. pasitarimo protokolo Nr. 92, 4 klausime „Dėl Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 19 d. potvarkiu Nr. 203 sudarytos darbo grupės pasiūlymų dėl teritorijų planavimo ir statybos procedūrų Kuršių nerijoje ir Palangoje” 1.2 punkte (tas pats pakartota ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 9 d. protokolo Nr. 1 4 klausimo 1.4 punkte) numatyta, kad „pastatai <...> Juodkrantėje – poilsio namai „Undinė“, miesto viešasis tualetas, Juodkrantės kultūros centras ir pastatai teritorijoje, kuri ribojasi su (duomenys neskelbtini) g. vakarine dalimi, numatomi rengiamame Tvarkymo plane, nenumatant galimybės didinti šių pastatų tūrio ir jais užstatyto ploto“. Tokios nuostatos ir yra įtvirtintos Tvarkymo plano 9.3.2.4 punkte. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta 87 dalis, redaguojant sprendinių tekstą, yra pasikeitusi ir šiuo metu yra 86. Šioje dalyje pateikti sprendiniai atitinka pareiškėjo pageidavimus.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime (I t., b. l. 175−181) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti.

Pažymėjo, kad Tvarkymo plano specialiojo teritorijų planavimo procedūra yra užbaigta, Tvarkymo planas (norminis teisės aktas) įsigaliojo 2012 m. birželio 24 d. Įsigaliojus Tvarkymo plano sprendiniams skundo reikalavimai neteko teisinės reikšmės ir realiai negalėtų sukelti materialinių teisinių padarinių. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 8 ir 9 dalimi tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė galėtų priimti sprendimą dėl specialiojo plano keitimo būtinumo, esant įstatyme įtvirtintiems keitimo pagrindams. Kadangi skundo reikalavimai yra netekę teisinės reikšmės, todėl bylos nagrinėjimas turėtų būti nutrauktas, nes realiai nesukels jokių teisinių padarinių.

Dėl Inspekcijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimo dalies, kuri susijusi su Detaliojo plano sprendinių perkėlimu į Tvarkymo planą, paaiškino, kad Detaliojo plano teisėtumo klausimas tiek 2012 m. kovo 13 d. sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu, nagrinėjamas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-362-386/2011. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 23 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdama į tai, kad Detaliojo plano sprendiniai yra ginčijami teisme, Inspekcija sustabdė skundo nagrinėjimo procedūrą toje dalyje, kiek tai susiję su pareiškėjo reikalavimu perkelti Detaliojo plano sprendinius į Tvarkymo planą, apie tai informavo pareiškėją.

Dėl Inspekcijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimo, kiek tai susiję su Tarnybos sprendimu Tvarkymo plano 9.3.2.4 punktu nustatyti sprendinį, kuriuo būtų leista statyti uždaros sporto salės pastatą 50 proc. teniso aikštelės ploto nurodė, kad dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo kreipėsi tarnybinės pagalbos į kompetentingas institucijas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, Tarnybą). Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ sporto salė pagal statinių klasifikaciją priskiriama prie negyvenamųjų pastatų pogrupio – sporto paskirties pastatų, kurių statyba valstybinių parkų šlaituose, kurių nuolydis daugiau kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 m iki šių šlaitų, yra draudžiama.

Inspekcija 2012 m. kovo 13 d. sprendime nurodė, kad Tarnybos 2011 m. gruodžio 22 d. rašte nurodytas sprendinys, numatantis, kad 50 proc. teniso aikštelės ploto žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Juodkrantė, galima 3 m aukščio uždaros sporto salės pastato statyba, prieštarauja Saugomų teritorijų Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui. Atsakovo Inspekcijos manymu, pareiškėjas skundo motyvais interpretuoja teisės aktų reikalavimus savo nuožiūra. Šiuo atveju pareiškėjo teniso aikštelė nėra pastatas, o inžinerinis statinys, ši aplinkybė atsispindi ir iš Nekilnojamojo turto registro duomenų – teniso aikštelė įregistruota kaip kiti statiniai (inžineriniai) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal registro duomenis ji neturi užstatymo ploto.

Inspekcijos nuomone, šiuo atveju esminės reikšmės statybos rūšis (naujo statinio statyba ar rekonstrukcija) neturi, svarbu, kad ginčo teritorijoje statant sporto salę apskritai atsirastų naujas pastatas, t. y. statybos darbais būtų pakeista statinio rūšis (iš inžinerinio statinio sukurtas pastatas), o naujų pastatų atsiradimą šioje teritorijoje draudžia Saugomų teritorijų įstatymas. Galiojant draudimui atlikti mažesnio masto statybos darbus, įstatymas negali būti aiškinamas kaip leidžiantis atlikti didesnio masto statybos darbus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (II t., b. l. 54−61) pareiškėjo V. V. skundą atmetė.

Iš byloje esančios medžiagos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui V. V. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui N. F. nuosavybės teise priklauso pastatas – siurblinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai – teniso kortų aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys jo valdomame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje) (I t., b. l. 65-67). Šis žemės sklypas patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Minėtam sklypui Neringos savivaldybės taryba 2001 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 44 patvirtino detalųjį planą dėl teritorijos, apimančios poilsio namus „Undinė“, miesto viešąjį tualetą, Juodkrantės kultūros centrą bei teritoriją besiribojančią su (duomenys neskelbtini) g. vakarine dalimi (II t., b. l. 1-33).

Pradėjus rengti Tvarkymo planą, pareiškėjas V. V. 2011 m. lapkričio 17 d. su pasiūlymu kreipėsi į planavimo organizatorių Tarnybą, kuriame prašė Tarnybos ir plano rengėjo VĮ Valstybinės žemės fondo Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus, pataisyti parengtame Tvarkymo plano projekte šiuos nurodytus punktus: rekonstruojant pastatus esamų/ar buvusių „Ąžuolyno“ poilsio namų teritorijoje nedidinamas teritorijos užstatymo intensyvumas ir tankumas; atskiriems buvusių poilsio namų komplekso korpusams sklypai neformuojami; atstatyti „Ąžuolyno“ poilsio namams iki detaliojo plano patvirtinimo 2001 m. kovo 16 d. suformuotą žemės sklypą ir žemės naudojimo būdą; teritorijoje nestatyti uždaro sporto salės pastato (sklypas adresu (duomenys neskelbtini)), t. y. kad šie sprendiniai atitiktų Detalaus plano sprendinius.

2011 m. lapkričio 28 d. rašytiniais paaiškinimais pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Tarnybą ir prašė pakeisti Tvarkymo plano 9.3.2.4 punkto, apimančioje poilsio namus „Undinė“, miesto viešąjį tualetą, Juodkrantės kultūros centrą bei teritoriją, besiribojančią su (duomenys neskelbtini) g. vakarine dalimi, teritorijos sprendinius, kurie prieštarauja Detalaus plano sprendiniams. Paaiškino, kad planuojama įrengti sporto centrą, veikiantį visus metus (I t., b. l. 76-78).

Tarnyba 2011 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. V3-2174 (12.1), atsižvelgdama į pareiškėjo pasiūlymus, nurodė, kad koreguos Tvarkymo plano 9.3.2.4 punktą ir išdėstys jį taip: teritorijoje, apimančioje poilsio namus „Undinė“, miesto viešąjį tualetą, Juodkrantės kultūros centrą bei teritoriją, besiribojančią su (duomenys neskelbtini) g. vakarine dalimi, rekonstruojant pastatus, esamų ir/ar buvusių „Ąžuolyno“ poilsio namų teritorijoje nedidinamas teritorijos užstatymo intensyvumas ir tankumas, išskyrus teniso aikštelės (sklypas adresu (duomenys neskelbtini)), kurios 50 proc. ploto galima 3 m aukščio uždaros sporto salės pastato statyba, kita teniso aikštelės dalis – atvira. Pastatų išorės formos turi būti keičiamos tradicinėmis, būdingomis Juodkrantės viloms“ (I t ., b. l. 166).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos 2011 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. V3-2174 (12.1), kreipėsi į Inspekciją ir prašė: 1) užtikrinti, kad planavimo organizatorius Tarnyba laikytųsi Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 punkto nuostatų; 2) įpareigoti Tvarkymo plano organizatorių Tarnybą, plane numatyti galimybę žemės sklype ((duomenys neskelbtini)), esančios suformuotos atramine sienos aikštelės vietoje, statyti sporto ir sveikatingumo centrą pagal galiojantį detalųjį planą, ir išdėstyti Tvarkymo plano 9.3.2.4 punktą taip: „teritorijoje, apimančioje poilsio namus „Undinė“, miesto viešąjį tualetą, Juodkrantės kultūros centrą bei teritoriją, besiribojančią su (duomenys neskelbtini) g. vakarine dalimi, rekonstruojant pastatus, esamų ir/ar buvusių „Ąžuolynas“ poilsio namų teritorijoje nedidinamas teritorijos užstatymo intensyvumas ir tankumas, išskyrus teniso aikštelę, sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, kurios viso ploto galima 3 m aukščio uždaros sporto salės pastato statyba. Pastatų išorės formos, vykdant pastatų rekonstrukcija, turi būti keičiamos tradicinėmis, būdingomis Juodkrantės viloms“; 3) įpareigoti Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrojo plano organizatorių Neringos savivaldybės administraciją patikslinti poilsio namų „Ąžuolynas“ teritorijoje reglamentą Nr. 6, užstatymo tankis – neviršijamas maksimalus esamas (nurodant metrus) iki 17 m, kaip tą numato Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 18-48 punktai (I t., b. l. 80-84).

Inspekcija 2012 m. kovo 13 d. rašte Nr. (6.3)-2D-3857 dėl siūlymo perkelti Detaliojo plano sprendinius į Tvarkymo planą paaiškino, kad administracinėje byloje Nr. I-362-386/2011 vyksta teisminiai procesai dėl Detaliojo plano patvirtinimo, todėl padarė išvadą, kad nėra įgaliota priimti sprendimų susijusių su Detaliojo plano sprendiniais. Tuo pačiu raštu Inspekcija nurodė, kad Tvarkymo plano 9.2.3.4 (rašte nurodytas 9.2.3.6 punktas laikytinas rašymo apsirikimo klaida) punkto nuostatos, numatančios, kad 50 proc. teniso aikštelės ploto žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje, galima 3 m aukščio uždaros sporto salės pastato statyba, prieštarauja Saugomų teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui ir paprašė Tarnybos iki Tvarkymo plano pateikimo tikrinti Inspekcijai pakoreguoti 9.2.3.4 punktą taip, kad jis neprieštarautų teisės aktų reikalavimams. Dėl Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrojo plano sprendinių planavimo organizatoriaus paprašė pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 6 d. pasiūlymą dėl poilsio namų „Ąžuolynas“ teritorijos reglamento užstatymo aukščio ir motyvuotai atsakyti raštu (I t., b. l. 85-87).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 (Žin., 2012, Nr. 70-3592) patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, kuris įsigaliojo 2012 m. birželio 24 d.. Tvarkymo planas 2012 m liepos 18 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre (I t., b. l. 190-191).

Pareiškėjas į teismą kreipėsi iš esmės nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu dviem aspektais – Inspekcija neteisingai įvertino administracinės bylos Nr. I-362-386/2011 aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra įgaliota priimti sprendimų, susijusių su Detaliojo plano, dėl kurio patvirtinimo vyksta teisminiai procesai, sprendiniais, teigia, kad Detalusis planas šiuo metu galiojantis, todėl juo privalo būti vadovaujamasi rengiant Tvarkymo planą; Inspekcija padarė neteisingas išvadas dėl naujo statinio statymo, kai tuo tarpu pareiškėjas siekia atlikti teniso aikštelės rekonstrukciją.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pirmosios instancijos teismas aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodytus visuomenės pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui, pasisakė, kad tokie pasiūlymai neturi privalomojo planavimo organizatoriui pobūdžio. Jei detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, planavimo organizatorius neprivalo priimti teikiamų pasiūlymų ir turi tik motyvuotai paaiškinti pasiūlymų teikėjams, kodėl jų pasiūlymai atmetami. Pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ir atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento derinimo ir tikrinimo stadijose.

Pažymėjęs aplinkybę, kad Inspekcijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. (6.3)-2D-3857 priėmimo metu ir bylos nagrinėjimo metu Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-76-386/2013 (senas Nr. I-362-386/2011) pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą Neringos savivaldybei dėl Neringos savivaldybės 2001 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 44, projektavimo sąvadų ir statybos leidimų pripažinimo negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, reglamentuojančia administracinės procedūros sustabdymą, nes tuo pačiu klausimu skundas nagrinėjamas teisme, ir atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Inspekcija neteisingai įvertino administracinės bylos Nr. I-362-386/2011 aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Inspekcija ginčijamame sprendime nustatė, kad uždaros sporto salės pastato statyba prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui, pagal kurį valstybiniuose parkuose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Padarydama tokią išvadą Inspekcija rėmėsi Aplinkos ministerijos, Tarnybos 2012 m. vasario 24 d. rašte Nr. (3)-V3-422(12.5) pateiktomis išvadomis, kad teniso aikštelė (arba jos pietinė dalis), esanti Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinio prioriteto zonoje ((duomenys neskelbtini)), 1984 m. buvo įrengta nukasus kopos šlaitą. Dabar ši vieta yra išlyginta. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijos skaitmeninių erdvinių žemės paviršiaus lazerinio skenavimo taškų SEŽP_0,5Lt duomenis kopos šlaito polinkio kampas atkarpose 15-40 metrų atstumu į pietus-pietvakarius nuo teniso aikštelės sudaro 36,24 laipsnius ir 27,74 laipsnius (I t., b. l. 184).

Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad atsakovai nepagrįstai rėmėsi po Detaliojo plano priėmimo įsigaliojusios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos nuostatomis. Teismas paaiškino, kad Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog specialusis teritorijų planavimo dokumentas turi neprieštarauti galiojantiems teisės aktams, t. y. jo rengimo metu galiojančioms teisės aktų nuostatoms.

Nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) aptariama teniso kortų aikštelė, kurią pareiškėjas nori perstatyti į sporto salę, yra įregistruota kaip kiti statiniai (inžineriniai). Vadovaudamasis teisės aktais reglamentuojančiais statinių klasifikavimą, teismas pasisakė, kad po pareiškėjo siekiamos atlikti teniso kortų aikštelės rekonstrukcijos inžinerinio statinio (teniso aikštelė) rūšis būtų pakeista į pastatą, t. y. atsirastų naują tūrį turintis pastatas, kai tuo tarpu Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata draudžia net esamų pastatų tūrio didinimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai nustatė, jog galima uždaros sporto salės pastato statyba prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui bei nurodė Tarnybai iki Tvarkymo plano pateikimo tikrinti Inspekcijai pakoreguoti Tvarkymo plano 9.2.3.4 punktą, kad jis neprieštarautų teisės aktų reikalavimams.

Pažymėjo, kad pateikdami atsakymus atsakovai tinkamai įvykdė Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimą dėl būtinumo motyvuotai atsakyti apie pasiūlymų atmetimo priežastis, nepažeidė atsakymų pateikimo terminų.

Išanalizavęs LVAT praktiką, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2012 m. birželio 6 d. patvirtinus Tvarkymo planą, šio specialiojo teritorijų planavimo procedūra yra baigta. Ginčijami aktai priimti dar iki Tvarkymo plano tikrinimo stadijos Inspekcijoje. Šių aktų panaikinimas, kaip ir palikimas galioti, šiuo atveju niekaip nedarytų įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms, todėl laikytina, kad skundžiami sprendimai nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 teisėtumo klausimas šioje byloje nekeliamas. Vadovaudamasis šiomis išvadomis bei LVAT praktika, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas V. V. padavė apeliacinį skundą (II t. b. l. 65−70), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-693-331/2013, pašalinant iš jo motyvus, kuriais tvirtinama, kad: „Įvertinusi nurodytą aplinkybę Inspekcija pagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo Įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, reglamentuojančia administracinės procedūros sustabdymą nes tuo pačiu klausimu skundas nagrinėjamas teisme. Tuo remdamasis teismas nepagrįstu laiko pareiškėjo teiginį kad Inspekcija neteisingai įvertino administracinės bylos Nr. 1-362-386/2011 aplinkybes.

Inspekcija ginčijamame sprendime nustatė, kad uždaros sporto salės pastato statyba prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui, nustatančiam, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Padarydama tokią išvadą Inspekcija rėmėsi Aplinkos ministerijos, Tarnybos išvadomis, gautomis kreipusis tarnybinės pagalbos. Tarnyba 2012-02-24 raštu Nr. (3)-V3-422(12.5) Inspekcijai nurodė, kad teniso aikštelė (arba jos pietinė dalis), esanti Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinio prioriteto zonoje ((duomenys neskelbtini)), 1984 m. buvo įrengta nukasus kopos šlaitą. Dabar ši vieta yra išlyginta. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijos skaitmeninių erdvinių žemės paviršiaus lazerinio skenavimo taškų SEŽP_0,5Lt duomenis kopos šlaito polinkio kampas atkarpose 15-40 metrų atstumu į pietus- pietvakarius nuo teniso aikštelės sudaro 36,24 laipsnius ir 27,74 laipsnius (I t., b. I. 184). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamentas 2012-03-06 raštu Nr. (18-2)-D8-2126 Inspekciją informavo, jog Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas, nurodantis, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius tik šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ar apatinės briaunos, taikytina gyvenamiesiems namams, ūkininko ūkio ir visiems kitiems pastatams, kurie nepriklauso gyvenamųjų ir ūkininko ūkio pastatų kategorijoms (It., b. I. 183).

Teismas nepagrįstu laiko pareiškėjo teiginį kad atsakovai nepagrįstai remiasi po Detaliojo plano priėmimo įsigaliojusios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos nuostatomis, nes Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad specialusis teritorijų planavimo dokumentas turi neprieštarauti galiojantiems teisės aktams, t.y. jo rengimo metu galiojančioms teisės aktų nuostatoms.

Kaip matyti Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto formuluotė draudžia ne tik naujų pastatų statymą, bet ir esamų tūrio didinimą šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos.

Pareiškėjas siekia teniso aikštelę rekonstruoti į uždarą sporto salę. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad teniso kortų aikštelė yra įregistruota kaip kiti statiniai (inžineriniai). Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pateikta inžinerinio statinio definicija - susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Pagal šio straipsnio 7 dalį pastatas - apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos, o 2 dalį statinys - pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas.

Remiantis statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 200J-06-11 įsakymu Nr. 289, 8.14 punktą sporto salė priskirtina prie negyvenamųjų pastatų pogrupio, sporto paskirties pastatų.

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį naujo statinio statyba - statybos rūšis, kurios tikslas - statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusi sunaikintą, nugriautą statinį. Remiantis šio straipsnio 18 dalimi statinio rekonstravimas - statybos rūšis, kurios tikslas - perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis - ilgį, ploti aukštį ir pan.).

Kaip minėta, Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas draudžia didinti pastatų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenimis teniso kortų aikštelė neturi tūrio. Po pareiškėjo siekiamos atlikti teniso kortų aikštelės rekonstrukcijos inžinerinio statinio (teniso aikštelė) rūšis būtų pakeista į pastatą, atitinkamai kurio tūris padidėtų. Po rekonstrukcijos atsirastų naujas pastatas - sporto salė - su jai būdingu tūriu, t.y. tokiu atveju būtų sukurtas apskritai naują tūrį turintis pastatas, kai tuo tarpu Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata draudžia net esamų pastatų tūrio didinimą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą kad Inspekcija pagrįstai nustatė, jog galima uždaros sporto salės pastato statyba prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui bei nurodė Tarnybai iki Tvarkymo plano pateikimo tikrinti Inspekcijai pakoreguoti Tvarkymo plano 9.2.3.4 punktą, kad jis neprieštarautų teisės aktų reikalavimams.

Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad juose yra nurodyti argumentai (motyvai), dėl kurių pareiškėjo pasiūlymas buvo atmestas. Pateikdami atsakymus atsakovai tinkamai įvykdė Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimą dėl būtinumo motyvuotai atsakyti apie pasiūlymų atmetimo priežastis, nepažeidė atsakymų pateikimo terminų.“

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių pareiškėjo argumentų, neatskleidė bylos esmės, sprendimas motyvuotas nurodant faktines aplinkybes, kurios nei sprendimo priėmimo metu, nei dabar neegzistuoja, todėl teismo sprendimas turėtų būti pakeistas, pakeičiant jo motyvus.

2) Pareiškėjas skundu prašė ne tik panaikinti ginčijamus sprendimus, bet ir įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus – pakeisti rengiamo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.3.2.4 punkto sprendinius bei 87 dalies sprendinius pagal nurodytą formuluotę taip, kad jie neprieštarautų Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 44 patvirtinto Detaliojo plano dėl teritorijos, apimančios poilsio namų „Undinė“, miesto viešąjį tualetą Juodkrantės kultūros centrą bei teritoriją besiribojančią su (duomenys neskelbtini) g. vakarine dalimi sprendiniams. Taigi, bylos esmę sudaro ne tik minėtų sprendimų palikimas galioti ar panaikinimas, tačiau taip pat ginčo tarp šalių išsprendimas, t. y. išaiškinimas, ar rengiant Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą turėjo būti atsižvelgta į dar 2001 m. kovo 16 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 44 patvirtintą detalųjį planą, kuris yra individualus teisės aktas. Pirmosios instancijos teismas šių argumentų neanalizavo ir ginčo sprendime (motyvuojamojoje dalyje) dėl jų nepasisakė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad specialusis teritorijų planavimo dokumentas turi neprieštarauti galiojantiems teisės aktams bei pasisakė dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano atitikties kitiems teisės aktams, tačiau dėl jo santykio su individualiu teisės aktu – Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 44, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, nepasisakė.

3) Vilniaus apygardos administracinis teismas, nusprendęs, jog pareiškėjo skundas atmestinas dėl to, kad ginčijamų aktų panaikinimas, kaip ir palikimas galioti, niekaip nedarytų įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms ir skundžiami sprendimai nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, turėjo arba iš viso nepasisakyti dėl kitų pareiškėjo ir atsakovų išdėstytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės sprendimo pagrindimui, arba, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pasisakoma ir dėl kitų aplinkybių vertinimo (pvz., kaip dėl galimos pareiškėjui priklausančių statinių rekonstrukcijos, tokio ateityje galimo projekto įgyvendinimo teisėtumo ir kt.), visi byloje iškelti esminiai klausimai turėjo būti atskleisti iš esmės, įvertintos ne tik atsakovų išdėstytos aplinkybės, bet taip pat išnagrinėti ir pareiškėjo nurodyti argumentai bei dėl jų pasisakyta sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

4) Skundą grindė Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu, kuriame nustatyta, kad valstybinę priežiūrą atliekanti institucija tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ar teritorijų planavimo sprendiniai atitinka planavimo sąlygas, ar atliktos visos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo procedūros ir sprendiniai atitinka šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas turėjo dėl šių argumentų pasisakyti. Mano, kad Tarnybos atsiliepime pateikta pastaba, kad „pareiškėjo nurodyta 87 dalis, redaguojant sprendinių tekstą, yra pasikeitusi ir šiuo metu yra 86; pažymėtina, kad 86 dalyje pateikti sprendiniai atitinka pareiškėjo pageidavimus” patvirtina, kad jo skundas dėl Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo buvo pagrįstas, o jis nebuvo tenkintas tik dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtino naująjį Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą.

5) Nebus statomas „naujas statinys” kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, nes statinys − siurblinė (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) jau dabar turi tiek užstatymo plotą, tiek tūrį ir yra pastatas, bei teniso aikštelė su ją ribojančiomis sienomis (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) nuosekliai atitinka visus statinio požymius. Taigi Detaliuoju planu šioje teritorijoje nėra numatyta statyti naujus statinius, o tik leidžiama rekonstruoti esamus statinius, ši rekonstrukcija galima paliekant šiuo metu pastato siurblinės esamą tūrį ir užstatymo plotą, tik uždengiant aikštelę stogu, paliekant atviras sienas, dėl ko nesukuriamas joks tūris, t. y. šios bylos nagrinėjimo metu konkreti aikštelės rekonstrukcijos galimybė net nėra sprendžiama – tai nėra ginčo dalykas. Nepaisant to, anksčiau minėtais argumentais pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pasisakė dėl aplinkybių, kurios sprendimo priėmimo metu net neegzistavo. Tokia statinių rekonstrukcija, uždengiant statinius stikliniu stogu, šalia teniso kortų aikštelės (10 m atstumu) yra atlikta L. Rėzos kultūros centro lauko estradoje, kuri po rekonstrukcijos pripažinta tinkama naudotis 2006 m. lapkričio 28 d. aktu.

6) Teismas savo sprendimo negali grįsti įvairiomis prielaidomis, spėliojimais ir samprotavimais, kurie nėra pagrįsti jokiais duomenimis, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo motyvuojamosios dalies išvados, kurios nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, turėtų būtų panaikintos.

Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t. b. l. 76–80) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1) palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus ir teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, išvadomis, atsakovo nuomone, teismas tinkamai aiškino teisės aktus ir vadovavosi suformuota LVAT praktika. Pritaria išvadai, kad aptariamo specialiojo teritorijų planavimo procedūra yra baigta ir ginčijamų aktų panaikinimas ar palikimas galioti nedarytų įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.

2) Nors pareiškėjas nurodė, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, todėl jais privalo būti vadovaujamasi rengiant ir naująjį Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, tačiau detaliojo plano sprendiniai, prieštaraujantys galiojantiems teisės aktams, negali būti perkeliami į rengiamus specialiuosius planavimo dokumentus ar į kitus planavimo dokumentus. Tą nustato ir reglamentuoja ir Teritorijų planavimo įstatymo 18, 24, 26 straipsnių nuostatos. Akcentavo, kad Tvarkymo planas buvo rengiamas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktų reikalavimais, buvo vadovautasi galiojančia Saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto redakcija.

3) Pareiškėjas klaidina teismą, kad Detaliuoju planu šioje teritorijoje nėra numatyta statyti naujus statinius, o tik leidžiama rekonstruoti senus. Pareiškėjas teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Tvarkymo plano sprendiniai turi būti pakeisti, kur siekiama teniso aikštelę rekonstruoti į uždarą statinį, o jau apeliaciniame skunde nurodoma, kad konkreti aikštelės rekonstrukcijos galimybė net nėra sprendžiama - tai nėra ginčo dalykas, ir jau nurodo kad siekia rekonstruoti siurblinę. Teismas pasisakydamas dėl visų pareiškėjo (apelianto) teiginių, išnagrinėjo, atskleidė ir šį teiginį, kur aiškiai matyti, kad siekiama teniso aikštelę rekonstruoti į uždarą sporto salę.

Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t. , b. l. 81−84) nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Inspekcija nurodo, kad palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, papildomai nurodo:

1) dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl esminių pareiškėjų skundo argumentų, pažymi, jog jis nepagrįstas – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą išsamiai, savo sprendime nurodė tinkamą faktinių bylos aplinkybių teisinį vertinimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2) Pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjo skundas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, šio specialiojo teritorijų planavimo proceso eiga yra baigta, pareiškėjo ginčijami aktai priimti iki šio tvarkymo plano patvirtinimo, jų panaikinimas negali įtakoti pareiškėjo teisinio statuso. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teisme, atsižvelgiant į administracinio proceso tikslus yra pakankamas motyvas atmesti pareiškėjo skundą, tačiau pirmosios instancijos teismas, nepaisant šios aplinkybės, vertino ir pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų motyvų dėl skundžiamų aktų teisėtumo.

3) Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti, ar Tvarkymo planas turėjo atitikti Detalųjį planą, nes teismas, nagrinėdamas administracinį ginčą, vadavosi ginčo šalių suformuota bylos apimtimi ir šioje byloje nagrinėjo skundžiamų Tarnybos ir Inspekcijos raštų teisėtumą.

4) Pirmosios instancijos teismas tyrė pareiškėjo skundo motyvą dėl Detaliojo plano taikymo ir pasisakė dėl esminio skundo motyvo, kuriuo buvo remiamasi siekiant pagrįsti pareiškėjo reikalavimą Tvarkymo plano 9.3.2.4 p. numatyti galimybę rekonstruoti teniso aikštelę į uždarą pastatą. Teismas išsamiai analizavo skundo motyvus, susijusius su teniso aikštelės rekonstrukcija, todėl nėra jokio pagrindo teikti, kad skundžiamame teismo sprendime nebuvo atskleista bylos esmė ir nebuvo pasisakyta dėl esminio pareiškėjo skundo motyvo.

5) Pareiškėjas išsamiau nepaaiškina Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, kuriuo, kaip nurodė pareiškėjas, grindė savo skundą.

6) Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas nurodant faktines aplinkybes, kurios nei sprendimo priėmimo metu, nei dabar neegzistuoja, atsakovas nurodo, kad toks apeliacinio skundo motyvas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pats pareiškėjas savo skunde suformulavo reikalavimą teismui įpareigoti teritorijų planavimo organizatorių Tvarkymo plano 9.3.2.4 p. įtvirtinti galimybę rekonstruoti teniso aikštelę (sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Neringa) į uždarą statinį, pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui taip pat plačiai išdėstyti motyvai, kuriais buvo bandoma įrodyti, kad teniso aikštelės rekonstrukcija į uždarą pastatą nelaikytina naujų pastatų statyba ginčo teritorijoje.

7) Pareiškėjo minimą atvejį dėl L. Rėzos Kultūros centro lauko estradoje atliktų statybos darbų atsakovas laiko nesusijusiu su byla ir nevertintinu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo (I t., b. l. 79) ir Inspekcijos Sprendimo (I t., b. l. 85−87), kuriais iš esmės buvo atsakyta į pareiškėjo pasiūlymą pakeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (I t., b. l. 9−47) sprendimus, teistumo ir pagrįstumo bei įpareigojimų Tarnybai pakeisti Tvarkymo planą pareiškėjo nurodytu būdu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, bylai reikšmingas aplinkybes ir remdamasis teisės aktų nuostatomis, priėjo prie išvados, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2012 m. birželio 6 d. patvirtinus Tvarkymo planą, šio specialiojo teritorijų planavimo procedūra yra baigta. Ginčijami aktai priimti dar iki Tvarkymo plano tikrinimo stadijos Inspekcijoje. Šių aktų panaikinimas, kaip ir palikimas galioti, šiuo atveju niekaip nedarytų įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms, todėl laikytina, kad skundžiami sprendimai nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 teisėtumo klausimas šioje byloje nekeliamas. Šių išvadų pagrindu bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, pareiškėjo skundas atmestinas“.

Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, jog su ja sutinka, jos neginčija ir apeliantas (pareiškėjas). Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas dėl šios jos plačiau nepasisakys.

Nors ir konstatavęs, jog tiek pareiškėjo reikalavimų patenkinimas, tiek nepatenkinimas jam teisinių pasekmių nesukeltų, pirmosios instancijos teismas, nuosekliai atsakydamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, nurodydamas (paaiškindamas) motyvus dėl kurių pareiškėjo skundas negalėtų būti tenkinimas ir tuo atveju, jei Tvarkymo planas dar nebūtų patvirtintas, sprendime, be kita ko, laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad Inspekcija neteisingai įvertino administracinės bylos Nr. I-362-386/2011 aplinkybes ir, kad atsakovai nepagrįstai remiasi po Detaliojo plano (patvirtinto 2001 m. kovo 16 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 44) priėmimo įsigaliojusios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos nuostatomis. Teismas darė išvadą, jog „Inspekcija pagrįstai nustatė, kad galima uždaros sporto salės pastato statyba prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui bei nurodė Tarnybai iki Tvarkymo plano pateikimo tikrinti Inspekcijai pakoreguoti Tvarkymo plano 9.2.3.4 punktą, kad jis neprieštarautų teisės aktų reikalavimams“. Įvertinęs pareiškėjo skundžiamus sprendimus teismas nurodė, jog „matyti, kad juose yra nurodyti argumentai (motyvai), dėl kurių pareiškėjo pasiūlymas buvo atmestas, pateikdami atsakymus atsakovai tinkamai įvykdė Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimą dėl būtinumo motyvuotai atsakyti apie pasiūlymų atmetimo priežastis, nepažeidė atsakymų pateikimo terminų“.

Apeliantas su šiomis išvadomis bei aplinkybėmis, kuriomis remdamasis teismas jas priėjo, nesutinka, apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalinant iš jo motyvus, konkrečiai nurodydamas devynias pirmosios instancijos teismo sprendimo pastraipas, kurios turėtų būti pašalintos iš teismo sprendimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-399/2013 išaiškino, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo požiūriu, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvuojamoji dalis (sprendimo atitikimas ABTĮ 87 str. 4 d. reikalavimams) yra reikšminga:

1) tiek, kiek tai sietina su procesinės teisės normų taikymu (t. y. reikšminga ABTĮ 142 straipsnio taikymo aspektu), ir 2) tiek, kiek teismo nurodyti sprendimo motyvai pagrindžia sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą išvadą dėl prašymo (skundo reikalavimo) patenkinimo arba jo atmetimo. Pirmuoju atveju yra reikšminga, ar sprendimo neatitikimas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams (jį nustačius) gali būti pripažintas pakankamu pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą vadovaujantis ABTĮ 142 straipsniu.

Antruoju – tai yra reikšminga sprendžiant teismo priimto sprendimo (teismo padarytos išvados dėl pateiktų skundo reikalavimų, nurodytos rezoliucinėje sprendimo dalyje) pagrįstumo klausimą, t. y. sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą materialinės teisės normų taikymo aspektu. Teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis ABTĮ 87 straipsnio taikymo prasme turi būti suprantama kaip sprendimo turinio būtina dalis, o ABTĮ 88 straipsnio prasme – kaip teismo sprendimas dėl pareikštų skundo reikalavimų.

Todėl, ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu, laikytina, kad apeliacinio skundo (tinkamu) dalyku gali būti apelianto prašymas tik dėl vieno iš ABTĮ 88 straipsnyje numatyto sprendimo, o ne (atskirai paėmus) dėl vienokių ar kitokių teismo motyvuojamojoje dalyje nurodytų motyvų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-762/2008, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-25/2012, 2007 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-356/2007, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1009/2007, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-183/2012).

Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindimas kitokiais motyvais nei juos nurodė apeliacinį skundą pateikęs asmuo pats savaime nerodo atitinkamo teisinio intereso skųsti teismo sprendimo motyvus buvimo, jeigu pats sprendimas yra palankus apeliacinį skundą padavusiam asmeniui. Manytina, jog draudimas skųsti apeliacine tvarka sprendimo motyvus galėtų būti paaiškinamas tuo, kad tiesiogines pasekmes byloje dalyvaujantiems asmenims sukelia būtent rezoliucinė, o ne motyvuojamoji teismo sprendimo dalis.

Todėl asmuo, kurio reikalavimas pirmosios instancijos teisme buvo patenkintas, neturi pakankamo suinteresuotumo skųsti priimtą sprendimą, nes apeliacinės instancijos teismo išvada tokiu atveju nesiskirtų nuo pirmosios instancijos teismo išvados (apeliacinį skundą padavusio asmens teisių, pareigų apimtis nesikeistų), o tai apeliacinį procesą galimai padarytų beprasmiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-399/2013).

Kita vertus, tam tikrais atvejais atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes subjektams yra suteikiama teisė skųsti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kada draudimas ją skųsti apeliacine tvarka gali pažeisti ginčo šalies interesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012, 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog prašymas pakeisti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį atitinka reikalavimą pakeisti teismo sprendimą, todėl suformuluotas pagal apeliacinės instancijos teismo teises (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str.). Teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata galią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-231/2007) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-399/2013).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog skundo reikalavimų patenkinimas ar nepatenkinimas pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių ir atsižvelgiant į tai, skundą atmetė kaip nepagrįstą (apeliantas šios sprendimo dalies neginčija), tačiau prieš padarydamas šią išvadą, dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus pasisakė iš esmės. Taigi, net ir pašalinus apelianto nurodytas sprendimo motyvuojamosios dalies pastraipas, sprendime liktų pakankamai argumentų, dėl kurių sprendimo rezoliucinėje dalyje sprendimas išliktų tas pats − skundą atmesti, t. y., pašalinus nurodytus motyvus, pareiškėjo padėtis nepasikeistų, tai jam nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Apeliantas nepagrindė kaip konkrečios apeliaciniame skunde prašomose pašalinti pastraipose esančios išvados, teiginiai pažeidžia jo teises ar gali jas pažeisti ateityje, kokios įtakos jo teisinei padėčiai jos turi šiuo metu ar gali turėti ateityje. Apeliacinė instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi visą bylą, taip pat ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, to konstatuoti taip pat negali. Todėl šiuo atveju, kaip minėta patikrinusi visą bylą, taip pat ir visą apelianto skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš jo pašalinant konkrečias nurodytas pastraipas.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nusprendęs, jog pareiškėjo skundas atmestinas dėl to, kad ginčijamų aktų panaikinimas, kaip ir palikimas galioti, niekaip nedarytų įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms ir skundžiami sprendimai nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, teismas turėjo arba iš viso nepasisakyti dėl kitų pareiškėjo ir atsakovų išdėstytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės sprendimo pagrindimui, arba, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pasisakoma ir dėl kitų aplinkybių vertinimo, visi byloje iškelti esminiai klausimai turėjo būti atskleisti iš esmės, įvertintos ne tik atsakovų išdėstytos aplinkybės, bet taip pat išnagrinėti ir pareiškėjo nurodyti argumentai bei dėl jų pasisakyta sprendimo motyvuojamojoje dalyje, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimo motyvuojamąją dalį rašantis teismas, privalo laikytis reikalavimo, jog išdėstyti motyvai būtų pakankami ir pagrindžiantys sprendimo rezoliucinę dalį, tačiau turi teisę spręsti dėl jų išdėstymo tvarkos bei apimties. Nagrinėjamu atveju, teismas galėjo apsiriboti išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimai susiję su Tvarkymo plano sprendiniais ir jų keitimu pareiškėjo nurodytu būdu, o pats Tvarkymo planas jau patvirtintas Vyriausybės nutarimu, skundo reikalavimų patenkinimas ar nepatenkinimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukeltų, o tai atitinkamai yra pagrindas skundą atmesti. Tačiau teismas, minėta, atsakydamas į skundo argumentus, pateikė ir kitus argumentus, dėl kurių skundo reikalavimai negali būti tenkinamas ir jis turėtų būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir sprendime nurodytais teiginiais, remiantis kuriais teismas prie jų priėjo.

Kadangi pagrindo iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti apelianto nurodytas pastraipas (su kuriomis, minėta, apeliacinės instancijos teismas sutinka, neturi pagrindo jų keisti ar pašalinti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo) nėra, dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su apelianto prašomose pašalinti pastraipose esančiais teiginiais ir išvadomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako.

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, išvadas darė ir sprendimą byloje priėmė remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika, todėl tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, pasisakė dėl visų pareiškėjo skundo argumentų, naujų argumentų (be aptartų aukščiau, taip pat abstrakčių argumentų, jog teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių pareiškėjo argumentų, sprendimą grindė prielaidomis, samprotavimais), pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, kad patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, mano, jog jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė