2013-05-28 Nr. BB-998-1-88-1-00762-2010-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-290/2013

Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00762-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.1;

2.1.7.3;

2.2.2.4.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

gynėjui advokatui Grigorijui Leonovui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Grigorijaus Leonovo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu R. B. buvo išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, bei prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 13 d., laikotarpiu nuo 14 iki 18 val., V. S. priklausančiose gyvenamosiose patalpose, esančiose Ukmergės r., Livonijos sen., Mikailiškių k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo broliu M. M. metu, vieną kartą tyčia peiliu durdamas M. M. į krūtinės sritį, padarė durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies sužalojimu, tai komplikavosi ūmiu ir gausiu nukraujavimu, dėl to M. M. mirė per keliolika minučių po įdūrimo. Taip R. B. nužudė savo artimą giminaitį.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas G. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino nenuosekliais nuteistojo R. B. parodymus, pažymėdamas, kad atskirų apklausų metu nuteistasis skirtingai nurodė alkoholio vartojimo su V. S. ir M. M. aplinkybes, savo veiksmus grįžus namo, taip pat nurodė liudytojo V. Ž. atėjimo laiką, kuris nesutampa su šio liudytojo nurodytu laiku. Teismas neįvertino to, kad V. Ž. pats skirtingai nurodo laiką, kai jis pamatė sėdintį, o po to ir gulintį M. M.. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad liudytojo V.

Ž. parodymus patvirtina V. V. ir T. G. parodymai. Iš V. V. parodymų matyti, kad V. Ž. pas jį atėjo apie 19 val. ir jie gėrė alkoholį, todėl pastarasis apie 19 val. negalėjo būti pas R. B.. T. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie kieme gulintį M. M. liudytojas V. Ž. pasakė apie 21 val., o teisme teigė, kad pastarasis pas jį buvo atėjęs apie 17-18 val. Iš V. Ž. parodymų išplaukia, jog po to, kai jis R. B. pasakė, kad kieme guli M. M., jis dar po valandos išėjo į lauką pažiūrėti, ar šis nenuvažiavo, tačiau pamatęs jį toje pačioje vietoje gulintį, nuėjo pas T.

G., kuriam pasiūlė eiti pažiūrėti ir pakelti kaimyną. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad T. G. apie gulintį M. M. sužinojo ne 19, bet apie 20–21 val., o esant tokiems liudytojų parodymams, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad jų parodymai patvirtina V. Ž. parodymus. Kartu kasatorius mano, kad R. B. parodymų neatitikimai dėl alkoholio vartojimo su M. M., jo veiksmų namuose ir dėl V. Ž. apsilankymo laiko neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes niekaip neįrodo, kad būtent R. B. nužudė M.

M.. Nors R. B. parodymai šiek tiek skiriasi, tačiau šie skirtumai yra neesminiai, o apeliacinės instancijos teismas tokius neesminius neatitikimus be pagrindo vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis nepagrįstai atmetė R. B. parodymus. Kasatorius, gretindamas teismo medicinos specialisto išvada nustatytas aplinkybes su V. Ž. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu ir foto lentelėmis, mano, kad pagrindinis sužalojimas M. M. buvo padarytas laikotarpiu nuo tada, kai V. Ž. jį paliko sėdintį iki kol pamatė gulintį.

Tuo tarpu nuteistojo parodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad tuo metu, kai M. M. sėdėjo lauke ant laiptų bei po dešimties minučių gulėjo, R. B. buvo savo bute ir negalėjo nukentėjusiojo sužaloti.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimus. Remdamasis įvykio vietoje rastomis kraujo, šlapimo ir tempimo žymėmis bei eksperto paaiškinimais apie M. M. kūne rastus tris nubrozdinimus bei jų atsiradimo mechanizmą, teismas konstatavo, kad po sužalojimo M. M. buvo iš kambario ištemptas. Tačiau faktas, kad rasta šlapimo dėmė yra M. M., grindžiamas prielaidomis, nes byloje tai nenustatyta, o liudytojų parodymai patvirtina, kad ši dėmė galėjo priklausyti V. S., kuri dažnai girtavo ir apsišlapindavo.

Anot kasatoriaus, teismo išvada, kad kambaryje esantys tempimo pėdsakai – tai M. M. kūno tempimo žymės, nepagrįsta, nes, sprendžiant iš V. S. gyvenimo būdo, šie pėdsakai gali būti jos tempimo į lovą žymės, o iš byloje esančių foto lentelių negalima spręsti, kad tokie tempimo pėdsakai apskritai buvo. Tuo tarpu aplinkybę, kad ant M. M. rasti trys nubrozdinimai atsirado velkant jo kūną, paneigia teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatyta, kad šie nubrozdinimai atsirado prieš tris valandas iki nukentėjusiojo mirties ir galėjo būti griuvimo pasekmė, tą patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas specialistas. Be to, liudytojas V. Ž. parodė, kad nukentėjusįjį matė sėdintį ant laiptų, ir tai leidžia spręsti, kad jis nebuvo velkamas. Teismas, konstatuodamas, jog V. S. R. B. įvardijo kaip asmenį, nužudžiusį M. M., neįvertino bylos aplinkybių, jos kitų parodymų ir gyvenimo būdo, todėl neteisingai interpretavo jos žodžius: „Žudike, žudike, padūrei sūnų ir M. tu nužudei“. Teisme apklausta Ukmergės policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkė parodė, kad G. G. jai sakė, jog bobutė įvardijo R. B. kaip brolio žudiką, nes jis anksčiau yra nudūręs savo sūnų, t. y. ji padarė tik tokią prielaidą. Teismas neįvertino to, kad V. S. nuolat girtauja, kitos po įvykio dienos rytą buvo girta, be to, pagal liudytojo R. S. parodymus, ryte, apie 7.30 val. V. S. su juo girtavo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, šios liudytojos parodymus įvertino teisingai, nurodė motyvus, kodėl nėra pagrindo pripažinti juos patikimais ir objektyviais.

Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad teismas nepagrįstai pripažino įrodymais liudytojų D. G. bei J. M. parodymus ir jais rėmėsi nustatydamas aplinkybę, jog R. B. ir M. M. santykiai buvo blogi. Šios liudytojos atsisakė duoti parodymus teisme, pasinaudodamos BPK 182 straipsnio 2 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas jų parodymus perskaitė ir jais rėmėsi kaip įrodymais grįsdamas R. B. kaltę ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Pirmiausia, minėtos liudytojos nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl teismas negalėjo juos perskaityti vadovaudamasis BPK 276 straipsnio l dalimi. Antra, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. B. neturėjo galimybės apklausti šių liudytojų. Trečia, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, tačiau jie negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, atsižvelgė tik į R. B. kaltinančią jų dalį, tačiau neįvertino to, kad liudytoja D. G. parodė, jog broliai niekada nesimušdavo, liudytoja J. M. parodė, kad R. B. seserims ir broliams nebuvo piktybiškas, nuveždavo broliui valgyti, jie mylėjo vienas kitą, liudytojas V. Ž. teigė, kad jų tarpusavio santykiai buvo normalūs, liudytojas A. G. parodė, kad jam neteko matyti muštynių tarp brolių, jie konfliktuodavo žodžiais, R. B. išgėręs nebūdavo agresyvus.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes netyrė ir nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad M. M. buvo linkęs į savižudybę, t. y. liudytojo A. G. parodymų, specialisto išvados bei paaiškinimų teismo posėdyje, faktų, kad M. M. sužalojimo dieną apsvaigęs nuo alkoholio buvo atvykęs pas psichiatrą dėl problemų, susijusių su girtavimu, kad epikrizėje nurodyta, jog į savo sveikatą bei gyvybę jis kėsinosi jau ketvirtą kartą ir 2009 m. gegužės 25 d. bandė nusižudyti, ir kt. Neargumentuota teismo išvada, kad ekspertas atmetė ir teorinę galimybę, jog M. M. galėjo susižaloti pats. Ekspertas abiejų instancijų teismų posėdžiuose patvirtino savo išvadą, kurioje nurodyta, jog negalima atmesti galimybės, kad durtinę-pjautinę žaizdą krūtinėje ir pjautinę žaizdą kairės plaštakos II piršte M. M. galėjo pasidaryti pats. Kasatorius pažymi ir tai, kad eksperto išvada bei paaiškinimai teisme duoti jam nežinant epikrizėje išdėstytų aplinkybių.

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20, 199, 200, 279, 276 ir 301 straipsnių nuostatas, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė neteisingai įvertintais ir nepatikimais liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nepatikrinęs ar egzistuoja anonimiškumo taikymo šiam liudytojui pagrindai ir sąlygos. Remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006, kasatorius teigia, kad patikrinti, ar egzistuoja būtini anonimiškumo taikymo pagrindai ir sąlygos, teismas turi prieš jo apklausą. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, prieš anoniminio liudytojo Nr. 1 apklausą nebuvo patikrinęs anonimiškumo suteikimo pagrįstumo, todėl tai turėtų būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tai, kad po liudytojo Nr. 1 apklausos teismas ėmėsi priemonių anonimiškumo suteikimo pagrindų ir sąlygų aiškinimuisi, negali būti pagrindu daryti išvadą, jog anonimiškumo suteikimo liudytojui pagrįstumas buvo patikrintas laikantis įstatymo reikalavimų. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad, net ir esant visiems trims BPK 199 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, anonimiškumas negali būti taikomas, kai liudytojas ar nukentėjusysis dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų gali duoti melagingus parodymus prieš asmenį (BPK 200 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, tai, kad liudytojas Nr. 1 teismui negalėjo paaiškinti, ar su R. B. buvo pažįstami prieš susitikimą įkalinimo įstaigoje, ar tai pirmas jo anoniminis liudijimas, ar į kamerą pateko atsitiktinai, ar buvo uždarytas iš R. B. išgauti informaciją ir kt., leidžia spręsti, kad jis suinteresuotas duoti melagingus parodymus, nes tuo tikslu ir buvo uždarytas į minėtą kamerą. Be to, tokiems liudytojams po liudijimo įvairiai lengvinamos kalinimo sąlygos. Dėl to gynėjas mano, kad liudytojui Nr. 1 anonimiškumas buvo taikytas nepagrįstai. Juo labiau, kad apeliacinės instancijos teisme liudytojas paaiškino, jog anoniminiu liudytoju yra jau ne pirmą kartą.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 279 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes pirmiau perskaitė liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, duotus pirmos instancijos teisme, ir tik po to apklausė liudytoją. Pagal BPK 276 straipsnį liudytojo parodymai, duoti pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai liudytojas atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Šiuo atveju liudytojas Nr. 1 neatsisakė ir nevengė duoti parodymų, todėl gynėjas mano, kad jo parodymai, pažeidžiant minėtas BPK nuostatas, buvo perskaityti turint tikslą jam priminti jo parodytas aplinkybes, o ne siekiant juos ištirti ir įvertinti patikimumo aspektu. Teismas šio liudytojo parodymų neįvertino nuoseklumo, atitikties kitiems įrodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms aspektais. Liudytojas parodė, kad R. B. jam pasakojo, jog dūrė broliui peiliu ir jį išvedė į lauką, vėliau atėjus kaimynui kartu nuėjo pažiūrėti gulinčio brolio. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad nei R. B., nei kiti liudytojai tokių aplinkybių nepatvirtino, ir kad M. M. po jo nužudymo į lauką buvo ištemptas, o ne išvestas, tuo tarpu užėjus kaimynui V. Ž. nuteistasis žiūrėti brolio nėjo, tik atsakė, jog „ne žiema, nesušals, tegul guli“. Kasatoriaus manymu, vertinant liudytojo Nr. 1 parodymus jų patikimumo aspektu, svarbu ir tai, kad jis tiesiogiai įvykio nematė, jo parodymai yra išvestiniai įrodymai. Šis liudytojas buvo apklaustas po įtariamojo ir visų pagrindinių liudytojų apklausos, todėl neatmestina, kad jam buvo iš anksto paaiškintos įvykio aplinkybės, be to, nuteistasis kameroje turėjo nutartis dėl suėmimo paskyrimo, kuriose išdėstytos įvykio aplinkybės. Todėl nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. B. minėtam liudytojui prisipažino sužalojęs brolį.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių liudytojo Nr. l parodymų patikimumas abejotinas, o abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, be to, pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų pagrindimo liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas R. B. pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 13 d., laikotarpiu nuo 14 iki 18 val., R. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. S. priklausančiose gyvenamosiose patalpose asmeninio konflikto metu peiliu tyčia sužalojo savo brolį M. M., kuris dėl to nukraujavo ir mirė per keliolika minučių po sužalojimo.

Didelė kasacinio skundo dalis skirta įrodinėjimo klausimams. Pažymėtina, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo, priimančio apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, prerogatyva. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu ir tai reiškia, kad kasacine tvarka tikrinama, ar anksčiau vykusiose proceso stadijose buvo tinkamai aiškinami ir taikomi įstatymai. Kasacinės instancijos teismas pats naujų įrodymų nerenka, netiria ir iš naujo nevertina. Teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus dėl kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos ir jo kaltės įrodytumo nagrinėja tiek, kiek jie susiję su BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimais. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais kritikuojamas teismo atliktas atskirų įrodymų vertinimas ir siūloma juos vertinti kitaip, paliktini nenagrinėti.

Kartu pažymėtina ir tai, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas R. B. pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas grindė ir liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais. Šis liudytojas parodė, kad R. B., būdamas kartu su juo vienoje tardymo izoliatoriaus kameroje, prisipažino išgertuvių metu dūręs peiliu broliui. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas šio liudytojo parodymų leistinumas ir patikimumas, pagrįsti.

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tačiau tai nėra vienintelis procesinis tokių parodymų panaudojimo ribojimas. Teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus, pavyzdžiui, bylos Birutis, Byla, Janutėnas v. Lithuania (Application no. 47698/99 and 48155/99, judgment of 28 March 2008), Kostovski v. Netherlands (Serie A. Nr. 166, judgment of 20 November 1989); Doorson v. Netherlands (Application no. 20524/9, judgment of 26 March 1996); van Mechelen and others v. Netherlands (Application no. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93, judgment of 23 April 1997); Lüdi v. Switzerland (Serie A. Nr. 238, judgment of 15 June 1992); Visser v. Netherlands (Application no. 26668/95, judgment of 14 February 2002).

Atskiro dėmesio reikalauja klausimas dėl anoniminio liudijimo apie tai, kas buvo išgirsta iš sulaikyto ar suimto įtariamojo būnant su juo vienoje kameroje, leistinumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Allan v. The United Kingdom (Application no. 48539/99, judgment of 5 November 2002) informacijos išgavimas iš įtariamojo pasodinant kartu su juo į kamerą policijos informatorių ir vėlesnis teismo rėmimasis šio informatoriaus liudijimu buvo pripažintas Konvencijos 6 straipsnio, garantuojančio kaltinamojo teisę į sąžiningą teismo procesą, pažeidimu. Teismas konstatavo, kad informacijos išgavimas tokiu būdu ir jos panaudojimas teisme pažeidžia kaltinamojo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save.

Taigi, teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir dėl to, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nepašalinus abejonių dėl to, kad taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-214/2013).

Nagrinėjamojoje byloje liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino skirtingai. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas atsisakė atsakyti į gynybos klausimus, ar su R. B. buvo pažįstamas prieš susitikimą kameroje, ar tai pirmas jo anoniminis liudijimas, ar į tą kamerą pateko atsitiktinai, ar buvo pasodintas iš R. B. išgauti informaciją, kokiu būdu informavo pareigūnus apie iš R. B. sužinotą informaciją (T. 2, b. l. 158). Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymų nelaikė įrodymu ir jais nesirėmė.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, šis liudytojas teigė, kad į kamerą pateko visiškai atsitiktinai, o tai, ką išgirdo kameroje, papasakojo atsitiktiniam tyrėjui, iškvietusiam jį į apklausą. Liudytojas taip pat pripažino faktą, kad anonimiškai liudija apie tai, ką išgirdo kameroje, jau ne pirmą kartą. Į klausimą, kodėl neatsakė į šį klausimą pirmosios instancijos teisme, šis liudytojas pareiškė, kad „reikia žiūrėti į tai, iš kokios pusės tas klausimas užduotas“ (T. 2, b. l. 236). Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie šio liudytojo parodymai nepašalino, bet sustiprino abejones dėl to, ar jis nebuvo sąmoningai uždarytas į kamerą kartu su įtariamuoju išgauti iš jo informaciją, ar nebandoma nuslėpti nuo teismo tikrųjų informacijos gavimo iš R. B. aplinkybių, ar anoniminis liudytojas neturėjo motyvų duoti melagingus parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių papildomų priemonių šioms abejonėms pašalinti. Liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, patekimo į kamerą, kurioje buvo laikomas R. B., pagrindas liko nepatikrintas. Konstatuotina, kad tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismo sprendimas remtis šio liudytojo parodymais kaip leistinais ir patikimais neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir pripažintinas esminiu BPK pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, priimdama sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, atsižvelgia į tai, kad liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymams apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje skirtas didelis dėmesys, jie lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis ir šio palyginimo pagrindu daromos svarbios išvados dėl faktinių bylos aplinkybių. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio bylos nagrinėjimo ribų, negali atsakyti į klausimą, ar kitų byloje esančių duomenų pakanka R. B. kaltumui nustatyti. Šis klausimas spręstinas apeliacinės instancijos teisme iš naujo išnagrinėjus bylą.

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nebelieka pagrindo vykdyti R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. buvo išteisintas, jis iš pataisos namų paleistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

R. B. iš pataisos namų paleisti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas