2021-05-26 Nr. AB-11371-3-61-3-02035-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-399-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02035-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. (A. C.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. (A. C.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. C. (A. C.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizacijos, jo teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) 36 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus, daug vietos užėmė nejudinami baldai, buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, jame nebuvo oro šalinimo sistemos. Teigė, kad negalėjo atsidaryti langų dėl grotų, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, kamerose sienų ir lubų tinkas byrėjo, jo dezinfekuoti neįmanoma. Pareiškėjas nurodė, kad daug kartų raštu ir žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, reikalaudamas geresnių kalinimo sąlygų, bet jo skundai buvo suplėšomi ir išmetami į šiukšliadėžę. Kamerose nebuvo šilto vandens, prastas apšvietimas, langai maži, kamerose buvo šalta, drėgna, buvo pelėsio, patalpos apleistos, neremontuotos. Patalpose veisėsi tarakonai, pelės ir kiti parazitai. Čiužiniai ir antklodės buvo eksploatuojami be užvalkalų, jie buvo prisigėrę prakaito kvapo, dulkėti, purvini. Pagalvės užvalkalas ir paklodė retkarčiais būdavo išduodami. Skalbykla galėjo naudotis tik pinigų turintys asmenys, kamerose nebuvo sąlygų išsiskalbti ir išsidžiovinti rūbus. Tai diskriminavo socialiai pažeidžiamus asmenis. Lukiškių TI-K nesudarė galimybės užsidirbti. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nėra švaryklos, tik atvykusiems žmonėms pasiūloma praustis po šaltu dušu, jie dažniausiai pasirašytinai atsisako, o tai negarantuoja, kad pareiškėjo sveikatai nekyla pavojus apsikrėsti parazitais. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėją kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolat kildavo konfliktai ir ginčai, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, jautė dvasinę skriaudą. Dėl prasto apšvietimo suprastėjo regėjimas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į turimus resursus. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kriauklių ir unitazų valymui. Ūkio skyrius aprūpina priemonėmis indams plauti. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Atsakovo teigimu, pareigūnai su pareiškėju elgėsi visada laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Teisės aktuose neįtvirtinta reikalavimo, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.

5. Atsakovo teigimu, kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

6. Atsakovas nurodė, kad visiems atvykstantiems į įstaigą asmenims yra atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Atvykę asmenys vedami maudytis, asmuo, kuris, įtariama, serga, yra izoliuojamas tam skirtose kamerose. Visiems atvykusiems į įstaigą suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už paslaugą. Asmenys, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 513 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 11 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 12 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kameroje Nr. 254, kurioje sanitarinio mazgo patalpos atskirtos kabinomis su durimis, nepažeidžiant reikalavimų dėl privatumo. Kitose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nėra įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Pareiškėjas šiose kamerose tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas užuolaida, pareiškėjas skunde neneigė. Tokiais laikotarpiais, teismo vertinimu, pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas sienele ir užuolaidomis, buvo laikomas ne vienas. Iš viso privatumas nebuvo užtikrintas 513 parų. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

11. Pareiškėjas teigia, kad jo nurodytos aplinkybės buvo vertintos šališkai arba iš viso nevertintos. Priteistas labai mažas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas nurodo, kad teismas išsamiai ir objektyviai neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktus, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis. Dėl to pareiškėjas patyrė didžiulę moralinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurių atsirado ilgalaikė emocinė depresija. Buvo daug nepatogumų, mažai vietos, daug žmonių, įrengtos perteklinės vietos. Pablogėjo pareiškėjo sveikata, nukrito svoris, pareiškėjas iki šiol jaučiasi prastai, pareiškėjas pasidarė uždaras, atsirado bendravimo sunkumų. Teismas nevertino pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir pažeidimų.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13. Atsakovas pakartoja jo atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo, cituoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas bei su tuo susijusią teismų praktiką. Atkreipia dėmesį, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teigia, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti atsakovo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo Lukiškių TI-K nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. sąlygų, atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, priteisė pareiškėjui 513 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas ir atsakovas pateikė apeliacinius skundus.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

18. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia iš esmės tuo, kad, pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019). Pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

20. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 513 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).

Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių ir individualizuotų nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat neginčija teismo nustatyto privatumo pažeidimo trukmės, taip pat, nors cituoja teisės aktų nuostatas, nepateikia jokių konkrečių nesutikimo su teismo išvadomis, kuriomis nenustatyti pažeidimai dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų, argumentų.

21. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

22. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

23. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį ir ilgą trukmę (513 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių ar kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pakenkti pareiškėjui ar išskirti jį iš kitų asmenų, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, už nustatytą pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. C. (A. C.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. C. (A. C.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 1200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė