2022-07-20 Nr. AB-19149-3-61-3-01408-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3244-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01408-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis, prieglobsčio prašytojas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 22S54400 (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokius argumentus:

2.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad yra (duomenys neskelbtini) ir kilmės šalyje dėl to patiria diskriminaciją – negalėjo susirasti darbo, dėl to labai vargingai gyveno, tačiau tai susiję ne tik su ekonomine krize, bet ir su išpažįstamu tikėjimu. 2014 m. (duomenys neskelbtini) vykdė (duomenys neskelbtini) genocidą, todėl jis turėjo persikelti ir apsistoti kitame mieste. Pareiškėjas grįžti į (duomenys neskelbtini) nenori, nes ten nėra darbo, kilmės valstybėje buvo nuolat diskriminuojamas dėl savo tikėjimo ypatumų, todėl negali jaustis užtikrintas dėl savo ateities. Pareiškėjo nuomone, Europoje yra laisvė, ten galima kalbėti ir gyventi laisvai. Nepaisant to, atsakovas atsisakė suteikti prieglobstį Lietuvoje.

2.2. Atsakova nesurinko naujausios informacijos apie (duomenys neskelbtini) teisinę padėtį reglamentuojančių įstatymų taikymą praktikoje, neįvertino (duomenys neskelbtini) atskirtį mažinančių priemonių stokos aspekto pareiškėjo kilmės šalyje. Atsakovas neištyrė ir nenustatė, koks yra (duomenys neskelbtini) tiesioginės diskriminacijos laipsnis ir intensyvumas. Migracijos departamentas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį. Pareiškėjas sutinka, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, bet ne esminė jo kilmės šalies palikimo priežastis. Tačiau (duomenys neskelbtini) praktiškai neįmanoma susirasti darbo, (duomenys neskelbtini) yra priešiški (duomenys neskelbtini), o tiesioginės diskriminacijos intensyvumas yra toks aukštas, kad vietiniai (duomenys neskelbtini) yra nebaudžiami net prievartos taikymo prieš (duomenys neskelbtini) atvejais.

2.3. Sprendime nepateikta pateiktos nuorodų į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu. Be to, atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Sprendime taip pat neįvertinti argumentai dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies ir nustatyto draudimo atvykti termino.

2.4. Teismo posėdyje nurodė, kad kilmės valstybėje kaip (duomenys neskelbtini) neturi jokių teisių. (duomenys neskelbtini) dirbo parduotuvėje, kurioje prekiavo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kelis kartus dėl to sulaukė grasinimų, tačiau (duomenys neskelbtini) negali dirbti kitur. Pareiškėjas nepažįsta žmonių, kurie jam grasino, į policiją nesikreipė. Pareiškėjas norėtų likti Lietuvoje, nes (duomenys neskelbtini) maži atlyginimai, atitinkamai dėl blogos socialinės padėties teko išvykti. Pareiškėjas nurodė, jog asmeniškai su grasinimais dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), nesusidūrė.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatų.

3.2. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas ne tik turėjo trūkumų, bet ir neleido identifikuoti nei tariamo persekiotojo (grupuotės nariai), nei jo tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją. Vienintelis pareiškėjo pateiktas paaiškinimas – kad (duomenys neskelbtini) vyksta genocido veiksmai bei asmenys persekiojami religiniu pagrindu. Be to, pats pareiškėjas asmeniškai jokių grasinimų nesulaikė. Pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, kad tarp jam tariamai gresiančio persekiojimo ir asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindė realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Be to, pagal Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) 2021 m. gaires, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

3.3. Tariamas pareiškėjo nurodytas persekiotojas (grupuotės nariai) nėra valstybinis subjektas. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Taip pat priešingai, nei nurodo pareiškėjas, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Be to, pareiškėjas nors ir nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdamas jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodo, kokią informaciją, jo manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kurios negalėtų turėti ir paskelbti ESPA – už kilmės valstybės informacijos rinkimą ir skelbimą atsakinga agentūra. ESPA 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis Migracijos departamentas.

3.4. Nustatyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvės valstybės terminai, atsakovo manymu, yra pagrįsti ir proporcingi.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė tokias aplinkybes:

5.1. Valstybės apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 2 d. sulaikė 42 asmenų grupę, tarp kurių buvo ir pareiškėjas. Pareiškėjas 2021 m. liepos 27 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

5.2. Pareiškėjas 2021m. liepos 27 d. pirminės apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) neturi jokių teisių, nėra galimybės užsidirbti. Kilmės valstybėje nebuvo nei laisvės, nei taikos, nei ramybės. Pareiškėjas nuolat gyveno baimėje. Pareiškėjo tikslas buvo pabėgti į bet kurią Europos šalį. Pareiškėjas informaciją apie Lietuvą rado internete, kur buvo nurodyta, jog Lietuva yra gera ir tinkama šalis gyventi.

5.3. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 25 d. Migracijos departamente apklausos metu nurodė, kad kilmės valstybėje socialinė padėtis yra labai bloga. Pareiškėjo šeima yra (duomenys neskelbtini), todėl jis atvažiavo tam, kad galėtų važiuoti pas juos. Pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nuolat puolami, todėl nuolat yra jaučiama baimė. (duomenys neskelbtini) turi labai daug priešų, tačiau konkrečiai jų neįmanoma įvardinti. Pareiškėjas asmeniškai nebuvo susidūręs su grėsmėmis dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) nebuvo įmanoma vystyti veiklos ir buvo draudimai.

5.4. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas byloje vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalių, 88 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) nors ir yra tikimybė, kad pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su (duomenys neskelbtini), persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau įvertinus bylos medžiagą, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu, ar asmeniškai su pareiškėju. Be to, pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Pareiškėjo nurodoma baimė yra grindžiama bendra kilmės valstybės informacija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kilmės šalyje, gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

8. Pareiškėjas nenurodė pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Priešingai, pareiškėjas tiek apklausų metu, tiek teismo posėdžio metu patvirtino, jog asmeniškai dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), jokių grasinimų nesulaikė. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjas savo baimę grįžti į kilmės valstybę siejo su kolektyvine grėsme, pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, neindividualizuoti. Pareiškėjas Migracijos departamente apklausos metu nurodė, (duomenys neskelbtini) turi labai daug priešų, tačiau konkrečiai, anot pareiškėjo, jų neįmanoma įvardinti. Pareiškėjas nenurodė tikslesnių asmeninių detalių, datų, pavyzdžiui, kada ir kaip prasidėjo (duomenys neskelbtini) genocidas prieš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad buvo (duomenys neskelbtini) genocidų atvejų, visiškai nesusiedamas jų su asmenine patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais. Teismo manymu, pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad būtent pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia.

9. Pareiškėjas tiek apklausų metu, tiek teismo posėdžio metu tvirtino, kad jo kiti giminės gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau jam pačiam nepavyko susitvarkyti dokumentų tam, kad galėtų gyventi kartu su jais. Taip pat pareiškėjas aiškino, kad (duomenys neskelbtini) vyrauja maži atlyginimai, todėl dėl blogos socialinės padėties teko išvykti. Tuo pačiu pareiškėjas Migracijos departamente apklausos metu nurodė, jog nori, kad kuo greičiau būtų išnagrinėta jo byla ir jis galėtų išvykti iš čia (Lietuvos) ir toliau vykti į Europą. Taigi, pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip nesusijusias su persekiojimu tokiu aspektu, pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jo išvykimą lėmė ne persekiojimo kilmės šalyje baimė, o ekonominės priežastys, siekiant finansiškai geresnio gyvenimo. Tačiau tokia ekonominio pobūdžio išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesudaro pagrindo suteikti tarptautinę apsaugą, kadangi neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

10. Teismo vertinimu, pagal byloje sutrinktus duomenis, nenustatyta, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei grėstų ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Atitinkamai, pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos nesuteikimo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau laikė, kad nustatyti draudimo atvykti terminai (5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes) yra neproporcingi, todėl sutrumpino juos iki 2 metų.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymint:

13.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

13.2. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, o (duomenys neskelbtini) yra įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. 2021 m. kovo 30 d. informacija iš publikacijų apie kilmės valstybę patvirtina, kad per šešis mėnesius mažai kas pasikeitė nuo tada, kai buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo buvo siekiama užtikrinti stabilumą ir atstatyti (duomenys neskelbtini) – ilgai ginčijamą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tėvynę. Laikytina, kad dėl priklausymo religinei mažumai, kurios atžvilgiu buvo naudojama intensyvi prievarta, vyko genocidas, kuri (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojama, atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Matyti, kad smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi ir pareiškėjo teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu atliekami veiksmai, požiūris gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, kas sąlygoja papildomos apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtina ir atsakovo surinkta informacija. Be to, šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, tik yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas, ką ne kartą savo sprendimuose yra pripažinęs ir atsakovas. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka minėtas įstatymo nuostatas.

13.3. Atsakovas rėmėsi ESPA ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio, o joje užfiksuoti duomenys yra pasenę. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija.

13.4. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Taip pat panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareikėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir nurodo šiuos argumentus:

14.1. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

14.2. Pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, neišsamus. Pareiškėjas negalėjo įvardinti asmenų, kurie jį persekioja, o pasakodamas apie persekiojimo įvykius, nesileido į detales. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakyti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais, vis grįždavo prie tariamų persekiojimo epizodų. Tam tikros detalės keitėsi (prieštaravo) pasakojimo eigoje, pvz., iš pradžių pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) blogos gyvenimo sąlygos, vėliau nurodė, kad grupuotės nariai persekioja piliečius religiniu pagrindu.

14.3. Pasakojimas ne tik turėjo trūkumų, bet ir neleido identifikuoti nei tariamo persekiotojo (grupuotės nariai), nei jo tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje. Pareiškėjas asmeniškai jokių grasinimų nesulaukė. Pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp jam tariamai gresiančio persekiojimo ir asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjui taip pat pagrįstai nebuvo suteikta papildoma apsauga.

14.4. Pareiškėjas nurodė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, kuri, anot ESPA, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), taip pat, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini) gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nėra riziką didinantis veiksnys. Įvertinus visas šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Migracijos departamentas surinko aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant ESPA informaciją apie (duomenys neskelbtini) . Tuo tarpu 2021 m. ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini)

14.5. Atsakovas rėmėsi aktualia ir naujausia medžiaga ir atliko tinkamą bei išsamų tyrimą, o pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 22S54400, kuriuo, be kita ko, atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjęs, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, minėtą terminą bei terminą įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, skaičiuojamą nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki dvejų metų.

17. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jų nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjo prašymo atlikti atidžiai, jo nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

21. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

22. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

23. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

25. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

26. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

27. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

28. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), jo tėvas, brolis ir šeima yra (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas atvažiavo čia tam, kad galėtų važiuoti pas juos. Taip pat nurodė, kad kilmės šalyje jo socialinė padėtis yra labai bloga. Taip pat pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė bloga (duomenys neskelbtini) padėtimi kilmės šalyje, grėsme dėl (duomenys neskelbtini).

31. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, apklausos metu nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamos situacijos vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių situacijų, kai jis individualiai buvo susidūręs su persekiojimų pabėgėlių teisės kontekste, nenurodė, kas konkrečiai grėstų, jeigu jis grįžtų į kilmės šalį (pateikė hipotetinio, subjektyvaus pobūdžio ir įrodymais neparemtus argumentus, kad grįžus į kilmės šalį jam grės „Baimė. Ten pas (duomenys neskelbtini) labai bloga situacija. <...>“. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausos metu pareiškėjas dėstė bendro pobūdžio teiginius, pasakojo apie bendrą situaciją šalyje, hipotetinę (duomenys neskelbtini) grėsmę, tačiau šių aplinkybių nesiejo su individualiai patirta grėsme ar persekiojimu. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas plačiai aptaria (duomenys neskelbtini) situaciją kilmės valstybėje, tačiau ši informacija yra bendro pobūdžio, nepatvirtinanti konkrečiai pareiškėjui tariamai gresiančio pavojaus. Pareiškėjas prieglobsčio procedūros metu neidentifikavo jokių nei jo, nei jo šeimos narių individualaus persekiojimo dėl religinės priklausomybės atvejų, tokio pobūdžio argumentų nėra ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad paklaustas, ar kada nors susidūrė su diskriminacija ar jam kažkas kada nors grasino, pareiškėjas nurodė, kad „Asmeniškai, konkrečiai man nebuvo, bet nebuvo įmanoma vystyti veiklą ir buvo draudimai. Aš norėjau dirbti, bet konkrečiai man nebuvo“. Byloje nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta.

32. Dėl (duomenys neskelbtini) grėsmės pažymėtina, kad Departamento surinktos kilmės šalies informacijos pagrindu nustatyta, kad, remiantis EPPB pateikiama informacija, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas vadovavosi aktualiausia EPPB ataskaita ir šių aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė. Akcentuotina, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., LVAT 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1277-520/2022, Nr. eA-1287-968/2022, Nr. eA-1299-815/2022, Nr. eA-1336-575/2022; kt.).

33. Be to, pažymėtina, kad iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad priežastys, paskatinusios jį išvykti iš kilmės šalies, taip pat buvo ir ekonominio pobūdžio (susidūrė su ekonominiais sunkumais, „socialinė padėtis pas mus ten yra labai bloga <...>“, „<...> nebuvo įmanoma vystyti veiklą <...>“). Akcentuotina, kad tokio pobūdžio priežastys, be kita ko, ekonominės, nėra tapačios persekiojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017; 2022 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1779-756/2022).

34. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

35. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, kaip minėta, EPPB 2021 m. ataskaitos rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

36. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) ir jo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė