2016-02-15 Nr. AB-3511-3-61-3-03026-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1915-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03026-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimą Nr. 62-144 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-144); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-2159 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-2159); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimu Nr. 62-144 jam buvo neteisėtai ir nepagrįstai skirta nuobauda, kadangi jis jokių pažeidimų nepadarė. Pareiškėjas paaiškino, kad jis jokių lempų neišsukinėjo, tai padarė kitas kartu su juo toje pačioje kameroje buvęs asmuo, o pareigūnui paprašius įsukti lemputę, jis to padaryti negalėjo, kadangi nėra elektrikas. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamas įvykis vyko vėliau, negu nurodyta minėtame nutarime skirti nuobaudą. Tuo tarpu elektrikui įsukus lemputę, vėliau apšvietimą išjungė pareigūnas, o kitas pareigūnas pamanė, kad apšvietimas atjungtas savavališkai. Tačiau įvykio aplinkybių pareigūnai netyrė ir neapklausė kartu su pareiškėju kameroje buvusio kito asmens, o pareigūno tarnybiniame pranešime surašyti teiginiai neatitinka tikrovės. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad minėtas Lukiškių TI-K pareigūnas yra prieš jį neigiamai nusistatęs. Taip pat akcentavo, jog Kalėjimų departamentas neatliko jokio tyrimo, tik atkartojo pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytus faktus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos jis patyrė pažeminimą, įsižeidė, buvo dvasiškai nuskriaustas, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 300 Eur.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, t. y. 2010 m. gegužės 10 d., buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais bei įspėtas dėl atsakomybės už minėtų teisės aktų pažeidimą.

Tačiau pareiškėjas vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors žinojo, kokios gali būti pasekmės, juolab kad jam jau ne pirmą kartą yra paskirta nuobauda už suėmimo režimo pažeidimus. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 1 d. padarė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą, kadangi apie 8 val. 10 min. pamainos priėmimo metu korpuso vyresnysis pastebėjo, kad gyvenamoje kameroje, kurioje buvo pareiškėjas, nedega dieninio apšvietimo lemputės. Buvo iškviestas elektrikas, kuris nustatė, kad šviestuvas techniškai tvarkingas, o dieninio apšvietimo lemputės buvo atsuktos savavališkai.

Korpuso vyresnysis nuteistiesiems pasakė, kad daugiau savavališkai neišsukinėtų dieninio apšvietimo lempučių. Pakartotinai priėjus prie minėtos kameros, korpuso vyresnysis pamatė, kad kameroje nedega dieninis apšvietimas. Korpuso vyresniajam paklausus pareiškėjo, kodėl nedega dieninis apšvietimas, pastarasis pasakė, kad jis išsuko lemputes, nes jam taip patogiau, ir pagrasino, jog tuo atveju, jei lemputės vėl bus įsuktos, jis jas sudaužys. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus).

Už tai pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 62-144 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – papeikimas. Lukiškių TI-K teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, yra skirta teisėtai ir pagrįstai, įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl ji neturėtų būti panaikinta. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K direktorius, vertindamas pareiškėjo suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, gautais darbuotojų tarnybiniais pranešimais dėl minėto įvykio, paties pareiškėjo paaiškinimu bei kita surinkta medžiaga ir, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė švelniausią BVK 142 straipsnyje numatytą nuobaudą.

Be to, akcentavo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, kuo ta žala pasireiškė, o skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K tvirtino, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Taigi pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Lukiškių TI-K papildomai nurodė, jog pareiškėjas ir toliau yra nelinkęs laikytis bausmės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, yra kategoriškai nusiteikęs prieš įstaigos administraciją, piktnaudžiauja teismine gynyba.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 42–45) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu Nutarimu Nr. 62-144 pareiškėjui nuobauda – papeikimas – buvo skirta už tai, jog jis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, t. y. pareiškėjas 2015 m. balandžio 1 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą: savavališkai išsuko dieninio apšvietimo lemputes kameroje, vėliau lemputės buvo įsuktos, o korpuso vyresnysis nuteistųjų pareikalavo, kad jie daugiau savavališkai neišsukinėtų lempučių, tačiau pakartotinai priėjęs prie kameros, korpuso vyresnysis pamatė, jog apšvietimas kameroje nedega, tuo tarpu pareiškėjas pareiškė, kad jis išsuko lemputes, nes jam taip patogiau.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad iš byloje esančio 2015 m. balandžio 1 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog vyresnysis prižiūrėtojas R. V. Lukiškių TI-K direktoriui pranešė, jog 2015 m. balandžio 1 d. tarnybos metu užėjęs į kamerą Nr. 226A, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, pastebėjo, kad kameroje nedega dieninio apšvietimo lemputės, o pareiškėjas jam pasakė, kad jis pats atsuko lemputes. Per teismo posėdį apklaustas kaip liudytojas R. V. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Be to, teismo posėdyje Lukiškių TI-K pareigūnas pareiškėją įvardijo kaip ginčo pažeidimą padariusį asmenį.

Tuo tarpu abejoti liudytojo R. V. parodymais nėra pagrindo, jo paaiškinimai yra nuoseklūs ir neprieštarauja jo tarnybiniam pranešimui. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, jog pareigūnas buvo šališkas, tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė skunde teismui ir teismo posėdžio metu, todėl abejoti liudytojo parodymų ir tarnybinių pranešimų teisingumu nėra teisinio pagrindo, dėl ko skundžiamas Nutarimas Nr. 62-144 buvo pagrįstai grindžiamas Lukiškių TI-K pareigūnų parodymais. Teismas kartu akcentavo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194, 73.4 punkte nustatyta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Tuo tarpu, jei nuteistasis nesilaiko bausmės atlikimo režimo reikalavimų, jam skiriama nuobauda numatyta BVK 142 straipsnyje, viena kurių – papeikimas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K direktorius, skirdamas nuobaudą, tinkamai rėmėsi teisės aktų nuostatomis ir pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 62-144 turinio matyti, jog ginčijamas atsakovo nutarimas buvo motyvuotas objektyviais duomenimis (faktais) bei konkrečiomis normomis, kurios sudarė pagrindą skirti BVK 142 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą nuobaudą – papeikimą, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Analogiškai nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą panaikinti Kalėjimų departamento 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-2159. Tuo tarpu nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą. Taigi, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 53–54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą arba jį pakeisti ir panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimą Nr. 62-144 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ bei Kalėjimų departamento 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 2S-2159 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius duomenis bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių Lukiškių TI-K pareigūno R. V. teiginius. Be to, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka jam dalyvaujant ir į teismo posėdį liudytojais kviesti nagrinėjamo įvykio metu kameroje kartu su pareiškėju buvusį R. M. bei Lukiškių TI-K pareigūną L. Š..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant ir į teismo posėdį liudytojais kviesti nagrinėjamo įvykio metu kameroje kartu su pareiškėju buvusį R. M. bei Lukiškių TI-K pareigūną L. Š.. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 37–39). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo nurodytas į teismo posėdį liudytoju kviesti prašomas Lukiškių TI-K pareigūnas L. Š. būtų tiesiogiai stebėjęs nagrinėjamą įvykį ir galėtų teismui paaiškinti nagrinėjamai bylai reikšmingas šio įvykio aplinkybes. Byloje taip pat yra pareiškėjo nurodyto nagrinėjamo įvykio metu kameroje kartu su juo buvusio R. M. rašytinis paaiškinimas (b. l. 23), o pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias dar bylai reikšmingas aplinkybes papildomai galėtų paaiškinti minėtas asmuo. Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 62-144, kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 2S-2159, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš nepagrįstai jam paskirtos minėtos nuobaudos, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 62-144 (b. l. 15), šiuo nutarimu pareiškėjui buvo skirta nuobauda – papeikimas – už tai, kad jis padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi 2015 m. balandžio 1 d. apie 8 val. 10 min. pamainos priėmimo metu gyvenamoje kameroje Nr. 226A, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, korpuso vyresnysis pastebėjo, kad nedega dieninio apšvietimo lemputės; buvo iškviestas elektrikas, kuris nustatė, kad šviestuvas techniškai tvarkingas, o dieninio apšvietimo lemputės buvo atsuktos savavališkai; todėl korpuso vyresnysis nuteistųjų pareikalavo, kad jie daugiau savavališkai neišsukinėtų dieninio apšvietimo lempučių; tačiau pakartotinai priėjęs prie minėtos kameros, korpuso vyresnysis pamatė, kad dieninis apšvietimas kameroje nedega; korpuso vyresniajam paklausus pareiškėjo, kodėl nedega dieninis apšvietimas, pastarasis pasakė, kad jis išsuko lemputes, nes jam taip patogiau, ir pagrasino, jog tuo atveju, jei lemputės vėl bus įsuktos, jis jas sudaužys.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Atitinkamai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkte (redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu) įtvirtinta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip nurodė atsakovas, pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2010 m. gegužės 10 d. asmeniškai ir pasirašytinai, be kita ko, buvo supažindintas su pagrindinėmis minėtų teisės aktų nuostatomis ir perspėtas, jog už šių teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine tvarka. Šiuo aspektu papildomai akcentuotina, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė skundžiamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarime Nr. 62-144 nurodytą jam inkriminuotą bausmės atlikimo režimo pažeidimą. Pabrėžtina, jog tai patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 16–23), tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklausto, įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 36), tiesiogiai nagrinėjamą įvykį užfiksavusio ir tarnybinį pranešimą surašiusio pareigūno R.

V. parodymai (b. l. 37–39). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėto liudytojo parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka jo tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Juolab kad minėtas pareigūnas nagrinėjamą pažeidimą užfiksavo atlikdamas savo tiesiogines funkcijas, o byloje nėra jokių duomenų, jog jis būtų suinteresuotas bylos baigtimi, šališkas ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti. Be to, nurodyto liudytojo tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes ir teismo posėdžio metu duotus parodymus patvirtina ir kito Lukiškių TI-K pareigūno – A.

N. – tarnybinis pranešimas bei protokolas dėl suimtojo (nuteistojo) atsisakymo pasiaiškinti raštu (b. l. 16, 18). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, minėto pareigūno parodymais, duotais teismo posėdžio metu. Tuo tarpu pareiškėjo versiją, kad lemputes išsuko kitas kartu su juo toje pačioje kameroje buvęs asmuo – R. M., iš esmės paneigia byloje esantis R. M. rašytinis paaiškinimas (b. l. 23), kuriame jis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jokių lempučių neišsukinėjo.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui inkriminuoti Nutarime Nr. 62-144 nurodyti pažeidimai įrodyti byloje esančiais duomenimis, jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti dėl to, jog pareiškėjas padarė minėtus pažeidimus, pareiškėjas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau dėl to nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutarimas Nr. 62-144 ir Kalėjimų departamento 2015 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 2S-2159 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunduose išdėstytais motyvais.

Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, jog tiek Nutarimas Nr. 62-144, tiek Sprendimas Nr. 2S-2159 yra aiškūs ir motyvuoti, priimti įgaliotų pareigūnų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius