2022-04-06 Nr. AB-8289-3-61-3-04807-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1815-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04807-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. N. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35437 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2051 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė motyvuodamas tuo, jog buvo priverstas palikti savo kilmės šalį, nes pritarė ir palaikė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)), organizavo mitingus prieš karą (duomenys neskelbtini) šalies dalyje ir už politinę veiklą yra persekiojamas, (duomenys neskelbtini), buvo kaltinamas mėginimu destabilizuoti politinę valdžią neleistinomis viešomis demonstracijomis ir mėginimu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jam kilmės šalyje nesaugu ne tik dėl politinio persekiojimo, bet ir dėl (duomenys neskelbtini) , todėl jis išvyko iš kilmės valstybės.

4. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento vertinimu, kad nebuvo būtinas žodinis skundo nagrinėjimas ir nurodė, kad jis prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, jog būtų užtikrinama jo teisė būti išklausytam.

5. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai nesuteikė jam pabėgėlio statuso pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas, (duomenys neskelbtini) dalis šalyje marginalizuojama. Pareiškėjas akcentavo, jog kilmės valstybės informacija sutapo su pareiškėjo pateikta informacija ir prašymo suteikti prieglobstį motyvais. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtino, kad pareiškėjas gali būti persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų, viešai reiškiamos paramos opozicinei (duomenys neskelbtini) partijai ir protestų prieš karą bei valdžios represijas (duomenys neskelbtini) šalies dalyje.

6. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas nepagrindė, kodėl prieglobsčio prašytojo pateiktų įrodymų nelaiko įrodymais. Migracijos departamentas neatliko jokio specialaus tyrimo, nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nėra priskirtinas (duomenys neskelbtini) bendruomenei. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) kriminalizuoti ir baudžiami, o asmenys – persekiojami valstybiniu lygmeniu, todėl pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini) kilo reali individuali persekiojimo grėsmė. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas taip pat neatsižvelgė į tai, kad politiniai aktyvistai, protestuotojai ir (duomenys neskelbtini) yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms.

7. Pareiškėjas nurodė, jog Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, o tik iš esmės argumentavo tuo, kad sprendimai teisėti, pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Migracijos departamentas paaiškino, kad skundas dėl Sprendimo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, o žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju, pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas.

10. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjo pagrindinis motyvas išvykti buvo politinis – pareiškėjas savo (duomenys neskelbtini) išreiškė politinius įsitikinimus, tačiau dar nebuvo (duomenys neskelbtini), jo (duomenys neskelbtini) buvo pašalintas valdžios institucijų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog politinei partijai nepriklauso, bet palaikė (duomenys neskelbtini), kvietė žmones (duomenys neskelbtini) prisidėti prie partijos veiklos. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas grėsmę kildino ir iš (duomenys neskelbtini), kuri kilmės šalyje nėra priimtina. Migracijos departamentas Sprendime atskirai atliko tyrimą dėl pareiškėjo nurodytų išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių ir įvertino, kad pareiškėjo atveju jo baimė patirti persekiojimą nėra pagrįsta.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl dalyvavimo protestuose buvo abstraktūs, nedetalūs. Pareiškėjas teikė nenuoseklią informaciją apie savo ryšius su (duomenys neskelbtini) partija, teigė, jog nebuvo partijos nariu, tačiau vėliau atsakovui siųstame laiške nurodė, kad policijos pareigūnai konfiskavo visus jo dokumentus, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) partijos nario bilietą. Pareiškėjas taip pat negalėjo įvardyti asmenų, su kuriais kartu (duomenys neskelbtini), iš jo pateiktų vaizdo įrašų nebuvo aišku kur ir kokiu metu vyksta demonstracija, neaiškios demonstracijos priežastys, organizatoriai, neįmanoma atpažinti pareiškėjo. Atsakovas patikrino (duomenys neskelbtini) partijos narių ir šalininkų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) sąrašą, tačiau pareiškėjo duomenų nerado.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimuose apie (duomenys neskelbtini) pastebimas nenuoseklumas, detalių trūkumas, apsiribojama bendro pobūdžio informacija, atsakymai nepakankamai išsamūs ir detalūs, pareiškėjas nereiškė emocijų, neapibūdino savo jausmų, tik teigė, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, pareiškėjo (duomenys neskelbtini) buvo pramanytas su tikslu pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį aplinkybėmis, kurių neįmanoma patikrinti bei, atitinkamai, paneigti. Be to, atsakovas pažymėjo, kad kilmės šalies pareigūnai, turėdami įrodymų apie (duomenys neskelbtini), jam skirtų realią bausmę, o ne paleistų. Todėl atsakovas pareiškėjo paaiškinimus dėl (duomenys neskelbtini) vertino kritiškai ir nelaikė šių aplinkybių patikimais įrodymais, pagrindžiančiais tarptautinės apsaugos bei pabėgėlio statuso suteikimo poreikį.

13. Atsakovas teigė, jog nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistavo individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui grėstų pavojus susidurti su padidinta persekiojimo rizika, todėl sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

14. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, be asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik po sulaikymo, jo veiksmai vertintini kaip keliantys nelegalios migracijos grėsmę ateityje, todėl jį buvo pagrįstai nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgus ir į tai, kad pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovo vertinimu, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo A. N. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21S35437 rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) piliečiui A. N. G. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 6K‑2051 dalį, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

16. Teismas nustatė, kad:

16.1. Pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, buvo sulaikytas ir pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes kilmės šalyje jam gyventi buvo nesaugu.

16.2. Pareiškėjas 2021 m. spalio 14 d. vykusios apklausos metu papasakojo, kad yra (duomenys neskelbtini), užsiima (duomenys neskelbtini), turėjo (duomenys neskelbtini), o prieglobsčio prašė dėl (duomenys neskelbtini) ir dėl politinių motyvų. Pareiškėjas apklausos metu teigė, jog jo (duomenys neskelbtini) yra „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) reiškė politinius įsitikinimus. Politinei partijai pareiškėjas nepriklausė, tačiau pritarė (duomenys neskelbtini) partijai, (duomenys neskelbtini) akcijos metu jis buvo sulaikytas, apkaltintas dalyvavimu nesankcionuotoje demonstracijoje. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), buvo mušamas bei kankinamas, nuo to laiko gyveno baimėje. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) demonstracijos metu buvo vėl sulaikytas, iš jo buvo atimti asmens dokumentai, telefonas. Pareiškėjas pažymėjo, jog oficialiai jam kaltinimai pareikšti nebuvo, tačiau kaltinimus pareiškėjui išsakė jį mušęs policininkas. Po paskutinių įvykių pareiškėjas (duomenys neskelbtini) praleido daugiau kaip (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas baiminosi, jog kilmės šalyje bus persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų, dėl (duomenys neskelbtini) ir dėl (duomenys neskelbtini).

16.3. Atsakovas konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) bei patirtus sulaikymus dėl dalyvavimo protestuose ir grėsmės dėl (duomenys neskelbtini), negalėjo būti laikytini tikrovę atitinkančiais duomenimi, todėl Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, jį apskundė Komisijai, kurį pareiškėjo skundą atmetė.

17. Teismas aptarė 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalies bei Įstatymo normas dėl prieglobsčio suteikimo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką bei sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

18. Teismas nurodė, kad atsakovas įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai negali būti laikomi kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas taip pat suabejojo, ar (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjas yra tas pats žmogus. Teismo vertinimu, pareiškėjo netikslus, prieštaringas ir abstraktus pasakojimas, kuriuo pareiškėjas grindė savo persekiojimo tikimybę, nepagrindė individualaus persekiojimo galimybės, o jo pateiktos nuotraukos, vaizdo įrašai, neturėjo įrodomosios galios, nes turi patikimumo trūkumų. Teismas pažymėjo, jog atsakovas rėmėsi bendra informacija apie pareiškėjo kilmės šalyje vykstančią „(duomenys neskelbtini)“, apie tebevykstantį endeminį smurtą, tačiau nurodė, jog bendra smurto situacija šalyje dar nereiškė, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė.

19. Teismas sprendė, jog pareiškėjo pagrindinis išvykimo iš kilmės valstybės motyvas buvo geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, nurodė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų.

20. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė savo deklaruojamos baimės patirti individualaus pobūdžio persekiojimą, todėl nebuvo pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 ar 3 punkte nurodyti veiksmai. Teismas sprendė, jog pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

21. Teismas pabrėžė, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

22. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui taikytina priemonė buvo motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo, nes pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, prieglobsčio pasiprašė po sulaikymo. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

23. Tačiau teismas nurodė, kad maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nebuvo proporcinga bei adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti pareiškėjui maksimalų 5 metų draudimo atvykti terminą. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, ar siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kurią pareiškėjui uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo dienos, keistina, nustatant, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Teismas likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

III. 24. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. N. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas. (duomenys neskelbtini) dalis kilmės šalyje jaučiasi politiškai, ekonomiškai ir kultūrine identiteto prasme marginalizuojami. (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. pradėjo protestuoti, o vyriausybė į protestus reaguoja griežtai, persekioja ir vykdo represijas. Kilmės valstybės informacija sutampa su pareiškėjo pateikta informacija ir prašymo suteikti prieglobstį motyvais.

26. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas nepagrindė kodėl pareiškėjo pateiktų įrodymų nelaikė pagrįstais. Taip pat atsakovas nepaneigė pareiškėjo (duomenys neskelbtini) , jam kyla reali persekiojimo grėsmė ir dėl (duomenys neskelbtini), nes kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

27. Pareiškėjas teigia, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių bei neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

28. Atsakovas Migracijos departamentas, pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas pažymi, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Migracijos departamento Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21S35437, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui A. N. G. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2051 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo (prieglobsčio prašytojų) pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (dėl pareiškėjo politinių įsitikinimų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas yra su trūkumais, neparemtas įrodymais. Atsakovas pareiškėjo nurodomą grėsmę būti persekiojamu kilmės valstybėje įvertino kartu su aktualia kilmės valstybės informacija ir konstatavo, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas.

33. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo baimės būti persekiojamu kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, nes teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, neatliko gilesnės analizės, o atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

35. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

40. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

41. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

42. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

43. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnyje.

44. Aiškindamas šias teisės normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pažymėjo, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

46. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis yra persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų, (duomenys neskelbtini) partijos palaikymo, jo (duomenys neskelbtini) ir buvo konfiskuotos kilmės valstybės pareigūnų. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį taip pat grindė ir (duomenys neskelbtini), nurodė, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) yra baudžiami, todėl jam kilo grėsmė.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam dėl (duomenys neskelbtini) pagrįstumo tyrimą. Migracijos departamentas pareiškėjo paaiškinimo (duomenys neskelbtini) galimo persekiojimo patikimumą vertino remdamasis (duomenys neskelbtini) ir Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo paaiškinimas apie jo (duomenys neskelbtini) yra nenuoseklus, nepasižymi detalumu, išsamumu, tam tikros paaiškinimo dalys yra prieštaringos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apie (duomenys neskelbtini) kalbėjo abstrakčiai, teikdavo lakoniškus, pamatuotus atsakymus, pasirinkdavo miglotas formuluotes. Įvertinęs pareiškėjo pateiktas aplinkybes tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, atsakovas priėjo išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimas apie tariamą priklausymą (duomenys neskelbtini) nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį, t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

48. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas plačiai aptaria (duomenys neskelbtini) situaciją kilmės valstybėje, tačiau ši informacija vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinanti konkrečiai pareiškėjui tariamai gresiančio pavojaus, neturinti sąsajų su jo individualia situacija. Pareiškėjo apklausos transkripcija patvirtina, jog jo pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) priklausančius asmenis neišeina už paviršutiniškumo ir stereotipinio suvokimo ribų. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas patyrė kokį nors (t. y. iš valstybinių organizacijų ar iš kitų nevalstybinių subjektų, įskaitant tėvo gentį) persekiojimą ar diskriminaciją. Byloje nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą ir / ar diskriminaciją yra pagrįsta. Kaip jau minėta, pareiškėjo paaiškinimas apie jo individualią situaciją (duomenys neskelbtini) stokoja konkretumo, detalumo, tikslumo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti Migracijos departamento, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl pareiškėjo paaiškinimų nepatikimumo ir nepagrįstos baimės grįžti į kilmės valstybę dėl jo (duomenys neskelbtini). Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

49. Pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį taip pat grindė (duomenys neskelbtini) partijos palaikymu, dalyvavimu protestuose ir (duomenys neskelbtini), po ko pareiškėjas buvo mušamas, (duomenys neskelbtini).

50. Iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją, be kita ko ir politinę, pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, dokumentais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

51. Įvertinus pareiškėjo pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo istorija, jog jis dėl savo politinių įsitikinimų ir dalyvavimo protestuose, nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo pasakojimai apie įvykius, kurie jį paskatino išvykti iš kilmės šalies, yra bendro pobūdžio ir neišsamūs, nepasižymi informatyvumu. Taip pat pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjų norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑3426-1062/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovas vertino pareiškėjo sulaikymo faktą, tačiau, atsižvelgęs į (duomenys neskelbtini) partijos narių ir šalininkų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), sąrašą, pareiškėjo duomenų nerado. Taip pat pareiškėjas pateikė vaizdo įrašus, turėjusius įrodyti jo (duomenys neskelbtini) faktą, tačiau atsakovas, įvertinęs minėtus vaizdo įrašus – nenustatė ar filmuota medžiaga buvo būtent iš (duomenys neskelbtini), ir tuo pačiu pareiškėjas nesugebėjo identifikuoti savęs filmuotoje medžiagoje.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad iš pareiškėjo pateiktų nuotraukų, kur jis galimai buvo (duomenys neskelbtini), neįmanoma nustatyti nuotraukų padarymo vietos, laiko, todėl nėra aišku kada ir kodėl pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nurodė esąs (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, tačiau byloje nebuvo užtikrintų įrodymų, ar minėtas asmuo ir pareiškėjas yra tas pats žmogus – atsakovas įvertino pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) veido formos neatitikimus bei (duomenys neskelbtini) nesutapimus ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad minėto pobūdžio aplinkybės turi žemą įrodomąją galią, laikytinos pramanytomis.

Bylos medžiaga taip pat nepatvirtino, jog (duomenys neskelbtini), kuriuo siekia prisistatyti pareiškėjas, yra politiškai angažuotas, ar (duomenys neskelbtini) kilmės šalies valdžią ir dėl to persekiojamas.

52. Konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, neįrodyta, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžtomis tikimybėmis.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojų pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje.

54. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

55. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

56. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

57. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

58. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

59. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, beatodairiško smurto lygis yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

60. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

61. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas jo išklausymas.

64. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

65. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

66. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. N. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė