2013-11-07 Nr. AB-8046-3-61-3-02767-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1500/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02767-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.1, 15.2.3.2, 21, 37.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2 su reversinėmis pusėmis) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, VAAT) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, apeliantas, Lukiškių TI-K), priteisti 21 000 Lt (dvidešimt vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimui.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 30 d. Lukiškių TI-K, kartu su 4 asmenimis yra kalinamas kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m. Kai kuriose iš jų nėra spintelių, nuo lubų byra tinkas, nuo sienų lupasi dažai ir byra į maistą, ant galvos, taip pat pasitaiko parazitų. Šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus.

Pažymėjo, kad tiek Lietuvos teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus. Neturtinę žalą kildina būtent iš atsakovo neteisėtų veiksmų.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 14-19) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. 2012 m. kovo 2 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 21 d. ryte, nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 5 d. ryte, 2012 m. spalio 9 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. spalio 14 d., 2012 m. spalio 15 d. ryte, 2012 m. spalio 16 d., 2012 m. spalio 17 d. ryte, 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. spalio 19 d. ryte, 2012 m. spalio 22 d. ryte, 2012 m. spalio 23 d. ryte, 2012 m. spalio 24 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., 2012 m. lapkričio 8 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. vakare, 2012 m. lapkričio 16 d., 2012 m. lapkričio 17 d. ryte – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko šį ploto reikalavimą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Teigė, kad nagrinėjamu atveju ryšio tarp prastų kalinimo sąlygų ir pareiškėjo esamų psichikos ir elgesio sutrikimų nėra. Pareiškėjas jau 12 metų vartoja narkotines medžiagas, dėl minėtų problemų jam ne kartą buvo teiktos gydytojų konsultacijos. Pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo O. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui O. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 14 d., kuriuo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Neturtinės žalos atlyginimo klausimas spręstinas pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas.

VAAT, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d.), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 265 paras. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą, t. y. 2012 m. kovo 2 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 21 d. ryte, nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 5 d. ryte, 2012 m. spalio 9 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. spalio 14 d., 2012 m. spalio 15 d. ryte, 2012 m. spalio 16 d., 2012 m. spalio 17 d. ryte, 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. spalio 19 d. ryte, 2012 m. spalio 22 d. ryte, 2012 m. spalio 23 d. ryte, 2012 m. spalio 24 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., 2012 m. lapkričio 8 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. vakare, 2012 m. lapkričio 16 d., 2012 m. lapkričio 17 d. ryte. Iš to suformulavo išvadą, kad 31 parą kalint Lukiškių TI-K buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas, o dar 11 parų minimalus plotas buvo užtikrintas ryte arba vakare. Neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto kameroje pareiškėjas kalėjo 223 dienas.

Iš pareiškėjo skundo turinio (nurodė, kad buvo kalinamas nepakenčiamomis sąlygomis) teismas padarė išvadą, kad jis iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės aktų reikalavimo dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto pažeidimu ir jokių kitų galimų pažeidimų nenurodo. VAAT pažymėjo, jog yra pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, nusprendė, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamo kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės byla Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamo kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, – pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma), šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl sveikatos sutrikdymo (pareiškėjas apsiribojo tik išvardydamas skunde, kad negalėjo miegoti, skaudėdavo galvą, trūkdavo oro, tapo irzlus ir nervingas), bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 800 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo jog duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Atsakovo nuomone, dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimo. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 punkte yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, t. y. pagal 11.1 punktą – Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo dieną tokių buvo 86) bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje.

Pabrėžia, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį, taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Abstraktūs teiginiai, kuriais pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012), todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartimi Nr. TA143-43/2013 (b. l. 108-110), kadangi jis buvo pateiktas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą ne dėl pateisinamų priežasčių.

Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidžiant nacionaliniais teisės aktais nustatytus kriterijus dėl minimalaus kameroje vienam asmeniui tenkančio ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, pragyvenimo lygį, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 800 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2012 kovo 1d. iki 2012 lapkričio 19 d. pareiškėjas atliko bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 264 paras. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą, t. y. 2012 m. kovo 2 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 21 d. ryte, nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 4 d., 2012 m. spalio 5 d. ryte, 2012 m. spalio 9 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. spalio 14 d., 2012 m. spalio 15 d. ryte, 2012 m. spalio 16 d., 2012 m. spalio 17 d. ryte, 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. spalio 19 d. ryte, 2012 m. spalio 22 d. ryte, 2012 m. spalio 23 d. ryte, 2012 m. spalio 24 d. vakare, nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., 2012 m. lapkričio 8 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. vakare, 2012 m. lapkričio 16 d., 2012 m. lapkričio 17 d. ryte. Iš to suformulavo išvadą, kad 31 parą kalint Lukiškių TI-K buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas, o dar 11 parų minimalus plotas buvo užtikrintas ryte arba vakare. Neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto kameroje pareiškėjas kalėjo 223 dienas.

Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė parų skaičių. Užtikrintas minimalus vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas buvo tik 29 paras ( nuo 2012-09-28 iki 2012-10-04. t.y 7 paros; nuo 2012-10-10 iki 2012-10-14, t.y 5 paros; 2012-10-16 ir 2012-10-18, t.y. po 1 parą ir nuo 2012-10-25 iki 2012-11-07, t.y. 14 parų), o dar 14 parų minimalus plotas buvo užtikrintas ryte arba vakare, tačiau pareiškėjas kartais vienoje kameroje praleisdavo ne visą dieną, taigi jei tai skaitytume po 0,5 paros, tai gautųsi 7 paros, kada minimalus plotas buvo užtikrintas ryte arba vakare. Atsižvelgiant į šiuos faktus, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto kameroje pareiškėjas kalėjo 228 dienas.

Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“, galiojusi iki 2010 m. balandžio 11 d. Šios higienos normos 6.15 punkte buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas vienam žmogui. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 p.). 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis byloje surinkta medžiaga darytina išvada, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t.y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti, konstatuojama kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Nors nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Teismas pažymi, kad teisėje galioja non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas, kuris reiškia, jog skundą teismui padavusio asmens padėtis dėl jo paties skundo negali būti bloginama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi non reformatio in peius principu, atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad pareiškėjas nėra apskundęs priteistos žalos dydžio, nevertins, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė žalos dydį, t. y. atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, nes skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti proceso dalyviai skundo nėra padavę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė