2025-05-21 Nr. AB-8863-3-61-3-00722-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1895-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00722-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 24S301146, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pateiktas suklastotas dokumentas ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) teisės normas, t. y. atsakovas atsisakė išduoti leidimą, nes pareiškėjas pateikė suklastotą teistumo pažymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik iš Sprendimo sužinojo, kad jo pateiktos teistumo pažymos legalizavimo antspaudas yra suklastotas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nesidomėjo, kokiu būdu pareiškėjas gavo legalizuotą Lietuvoje teistumo pažymą. Pareiškėjas nebuvo Lietuvoje, kadangi neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi, todėl pats fiziškai nuvykti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM) teistumo pažymos legalizavimui neturėjo galimybės, o atsakovui ši aplinkybė priimant Sprendimą buvo žinoma.

3. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad aplinkybę, jog teistumo pažymą legalizavo ne pats, patvirtina jo pasas, kuriame nėra atvykimo į Lietuvą antspaudo. Pareiškėjas paaiškino, kad norint gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje būtina pateikti teistumo pažymą, legalizuotą URM, todėl tam turi būti pasitelkti kiti asmenys. Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į asmenį, gyvenantį Lietuvoje, kurį pažinojo bei kuris patikino, kad Lietuvoje ras teisininkus, kurie padės jam legalizuoti teistumo pažymą URM. Tam, kad teistumo pažyma būtų legalizuota Lietuvoje, jos originalas turi būti pateiktas URM, todėl pareiškėjas išsiuntė minėtam asmeniui savo originalią teistumo pažymą jo gyvenamosios vietos adresu. Vėliau, gavęs Sprendimą, pareiškėjas kreipėsi į minėtą asmenį, prašydamas pasiaiškinti, tačiau šis asmuo jokios informacijos nepateikė.

4. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nes yra nepagrįstas teisingais ir objektyviais duomenimis. Atsakovas, žinodamas, kad pareiškėjas pats neturi galimybės legalizuoti teistumo pažymos, neprašė jo pasiaiškinti, nustatęs, kad kiti asmenys padarė nusikalstamą veiką, taip pat nesuteikė pareiškėjui termino kitai tinkamai legalizuotai teistumo pažymai pateikti. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Migracijos departamentas priėmė formalų Sprendimą, žinodamas, kad pareiškėjas nėra atsakingas už pateiktos teistumo pažymos tikrumą, ir, neįgyvendindamas Įstatyme įtvirtintų pareigų, apribojo pareiškėjo teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo įsitikinimu, jam neturėtų būti taikoma atsakomybė už kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, o šiuo atveju Sprendimas priimtas neteisėtai, neišsiaiškinus visų aplinkybių.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per išorės paslaugų teikėją pateikė tuo pagrindu, jog uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Construction Era“ (toliau – ir Bendrovė) ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (vamzdyno montuotojas). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas pateikė teistumo pažymą. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs, kad teistumo pažymoje uždėtas URM legalizavimo spaudas ir pasirašiusio asmens parašas kelia pagrįstų įtarimų dėl jo tikrumo, el. paštu išsiuntė URM Konsuliniam departamentui paklausimą, prašydamas pateikti informaciją apie tai, ar pateikta pareiškėjo teistumo pažyma buvo legalizuota URM. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 2024 m. gruodžio 16 d. atsakė, kad pareiškėjo pateikta teistumo pažyma nebuvo legalizuota URM, o tai reiškia, jog URM dokumento legalizavimo spaudas, URM Konsulinio departamento antspaudas, taip pat ir pasirašiusio asmens parašas yra suklastoti. Dėl šių priežasčių Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog legalizavimo spaudas ant teistumo pažymos, kurią jis pateikė Migracijos departamentui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, yra suklastotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybių dėl suklastotų dokumentų. Be to, pareiškėjas skunde nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paaiškinimų ar įtikinamų argumentų, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo priėmimą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pats pareiškėjas pateikė teistumo pažymą, kuri iš tikrųjų nebuvo legalizuota URM, o asmeniui, teikiančiam dokumentus, tenka atsakomybė įsitikinti, ar jo teikiami dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, šiuo atveju – ar jie nebuvo suklastoti.

8. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijų tvarkos aprašas), 9 punktu ir 6.1 punktu Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

9. Atsakovo įsitikinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo URM atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti URM nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra. URM paaiškino, kad Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 16 d. el. paštu kreipėsi su prašymu informuoti, ar tinkamai buvo legalizuota pareiškėjo teistumo pažyma. Atsakovas buvo informuotas, kad pateiktos teistumo pažymos legalizavimo įrašas – klastotė. Atsakymas atsakovui buvo pateiktas įvertinus visus pateiktos pažymos legalizavimo įrašo rekvizitus: pareiškėjo teistumo pažymoje esančiame URM legalizavimo spaude nurodytas legalizavimo veiksmo registracijos numeris neatitinka ministerijos Konsulinių procedūrų valdymo sistemos (KPVS) įrašų turinio, t. y. šiuo numeriu registruotas kito asmens legalizuotas dokumentas; 2024 m. spalio 16 d. URM dokumentų legalizaciją vykdė kitas pareigūnas; pareigūno asmeniniame spaude, tekste, yra lietuvių kalbos gramatikos klaidų ir tai skiriasi nuo tikro pareigūno asmeninio spaudo; pareigūno parašas neatitinka faktinio pareigūno parašo; URM legalizavimui nenaudojami tokio šrifto datos spaudai; kilo įtarimų dėl galimo herbinio spaudo klastojimo. URM taip pat nurodė, kad ir pareiškėjo atstovė kreipėsi į URM su prašymu pateikti informaciją, ar pareiškėjo teistumo pažyma legalizuota URM, ir jai buvo atsakyta, kad teistumo pažyma nebuvo legalizuota URM.

II. 11. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą atmetė.

12. Iš byloje esančių įrodymų, teismas nustatė, kad:

12.1. Pareiškėjas, kuris yra Bangladešo pilietis, 2024 m. lapkričio 22 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (vamzdyno montuotojas). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė teistumo pažymą.

12.2. Migracijos departamentas, nustatęs, kad teistumo pažymoje uždėtas URM legalizavimo spaudas ir pasirašiusio asmens parašas kelia pagrįstų įtarimų dėl jų tikrumo, el. paštu išsiuntė URM Konsuliniam departamentui paklausimą, prašydamas pateikti informaciją apie tai, ar pateikta asmens teistumo pažyma buvo legalizuota URM.

12.3. URM 2024 m. gruodžio 16 d. el. paštu atsakė Migracijos departamentui, kad asmens pateikta teistumo pažyma nebuvo legalizuota URM ir tai yra klastotė.

12.4. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad jis nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje.

12.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 2024 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 24S301146, kuriuo pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pateiktas (-i) suklastotas (-i) dokumentas (-ai) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamentas nurodė, kad asmuo pateikė teistumo pažymą, kuri iš tikrųjų nėra legalizuota URM, kas reiškia, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė suklastotą URM dokumento legalizavimo spaudą su URM Konsulinio departamento antspaudu ir parašu, ir tai sudaro rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

12.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, pateikė skundą teismui.

13. Teismas aptarė Įstatymo nuostatas, be kita ko, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą nuostatą, kad išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; taip pat to paties straipsnio 12 punkte įtvirtinta, kad jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

14. Teismas, iš Sprendimo turinio nustatė, kad Migracijos departamentas vertino tai, jog asmuo siekia gauti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti pagal darbo sutartį, ir pažymėjo, kad tam, jog asmeniui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, jis turi atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir LLG aprašas), nustatyta tvarka prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti visus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindžiančius duomenis ir dokumentus sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti. Migracijos departamentas vertino, kad nors pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma (asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė teistumo pažymą, kuri iš tikrųjų nebuvo legalizuota URM) sudaro pagrindą abejoti dėl jo atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, t. y. galima daryti išvadą, kad asmuo siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, pateikdamas suklastotus dokumentus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

15. Atsižvelgęs į LLG aprašo nuostatas, Migracijos departamentui įtarimus sukėlusios teistumo pažymos legalizavimo duomenis bei pažymėdamas, kad pareiškėjas neginčija Migracijos departamento Sprendime nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė suklastotą URM dokumento legalizavimo spaudą su URM Konsulinio departamento antspaudu ir parašu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, dėl kokių priežasčių buvo pateiktas suklastotas dokumentus, iš esmės neturi reikšmės, kadangi Sprendimo priėmimui aktualus pats faktas, jog buvo pateiktas suklastotas dokumentas, o ne jo suklastojimo aplinkybės. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas net ir po Sprendimo priėmimo nei Migracijos departamentui, nei bylos nagrinėjimo teisme metu teismui nepateikė pažymos dėl jo teistumo nebuvimo originalo, patvirtinto atitinkamų institucijų, iš kurio būtų galima nustatyti, kad asmuo nėra ar nebuvo teistas. Teismas akcentavo, kad pareiga pateikti Migracijos departamentui reikalingus dokumentus tenka asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi, o šiuo atveju pareiškėjas tokios pareigos neįvykdė, t. y. nepateikė duomenų, paneigiančių jo teistumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pateikė suklastotą dokumentą ir taip siekė neteisėtais būdais legalizuoti savo buvimą Lietuvoje.

16. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai) ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).

17. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nesiaiškino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių, teismas nurodė, kad Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, be kita ko, atsižvelgęs, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo informuoti ar apklausti pareiškėją. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui bylos nagrinėjimo metu nenurodė kitokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų priešingai įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus.

18. Teismas taip pat pastebėjo, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad jis nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

19. Apibendrinęs teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas nurodė, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 20. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

21.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas yra atsakingas už tai, kad jis pateikė atsakovui suklastotą URM antspaudą ir darbuotojo parašą. Pareiškėjas pateikė į bylą įrodymus, kad jis savo teistumo pažymos Lietuvoje nelegalizavimo, kadangi į Lietuvą be leidimo gyventi arba vizos negali atvykti, todėl pateikė savo paso visų lapų nuotraukas, kuriose matosi, kad pareiškėjas į Lietuvą atvykęs nebuvo. Byloje pateikti susirašinėjimai su asmeniu, kuris legalizavo už atlygį pareiškėjo teistumo pažymą.

21.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad net tuo atveju jeigu kiti asmenys suklastojo pareiškėjo teistumo pažymoje URM antspaudą / darbuotojo parašą, tai vis vien reikštų, kad pareiškėjas neteisėtais būdais siekė gauti leidimą laikinai gyventi. Dokumentų / antspaudų ir parašų klastojimas yra nusikalstama veika už kurios padarymą taikoma baudžiamoji atsakomybė. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui turi būti taikomos pasekmės už veiką, kurios jis nepadarė. Inicijavus šią bylą buvo parašytas pareiškimas į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau kol kas atsakymo iš ikiteisminio tyrimo įstaigos gauta nebuvo. Asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už kitų asmenų padarytus neteisėtus veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad visiškai nesvarbu kas suklastojo pareiškėjo teistumo pažymoje URM antspaudą / darbuotojo parašą.

21.3. Remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais, Lietuvoje teistumo pažymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo galima legalizuoti tik tuo atveju, kai Migracijos departamentas Migris informacinėje sistemoje nurodo, kad užsieniečio prašymas yra priimtas (patvirtintas) ir pan. Atsakovui priėmus ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas neturi galimybės legalizuoti naujos teistumo pažymos. Be kita ko, byloje nebuvo ginčo, kad informacija pateiktoje teistumo pažymoje yra teisinga.

21.4. Nagrinėjamu atveju pažeistas gero administravimo principas, teisė į teisingą teismą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai taikė Įstatymo 35 straipsnį. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas tuomet, kai asmuo tyčia, žinodamas, kad dokumentas suklastotas pateikė jį atsakovui, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodė, kad jis nežinojo, kad jo teistumo pažymos legalizacija Lietuvoje yra suklastota, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas atsiliepime akcentuoja, kad teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis kas ir kokiam tikslui siekia klastoti dokumentus. Pats pareiškėjas pateikė teistumo pažymą, kuri iš tikrųjų nebuvo legalizuota URM. Pareiškėjui, teikiant dokumentus, atitenka atsakomybės našta įsitikinti, jog jo teikiami dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, šiuo atveju ar jie nebuvo suklastoti. Ginčijamas Sprendimas nekonstatuoja pareiškėjo kaltės dėl dokumento klastojimo baudžiamosios teisės kontekste. Visiškai nesvarbu kas suklastojo pareiškėjo teistumo pažymoje Lietuvos Respublikos užsienio ministerijos antspaudą / darbuotojo parašą. Aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė suklastotą teistumo pažymą nėra ginčijama, o tai yra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 24S301146, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išnagrinėti iš naujo pagrįstumo.

25. Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas, konstatavus, kad buvo pateiktas suklastotas dokumentas ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamentas Sprendime nustatė, kad, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo pateikė teistumo pažymą, kuri iš tikrųjų nėra legalizuota URM, t. y. pareiškėjas pateikė suklastotą URM dokumento legalizavimo spaudą su URM Konsulinio departamento antspaudu ir parašu, ir tai sudaro rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą panaikinti ginčijamą Sprendimą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas turi teisinį ir faktinį pagrindą vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai) ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė) atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pareiškėjui minėtas punktas negali būti taikomas, kadangi jis teistumo pažymos neklastojo ir tai, anot jo, patvirtina bylos įrodymai, pabrėžia, kad jis negali būti baudžiamas už kito asmens padarytą nusikaltimą.

28. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 22 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (vamzdyno montuotojas). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė teistumo pažymą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo legalizuota URM (URM dokumento legalizavimo spaudas su URM Konsulinio departamento antspaudu ir parašu suklastoti). Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 2024 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 24S301146, kuriuo pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pateiktas (-i) suklastotas (-i) dokumentas (-ai) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės neginčija Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių, kad su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė teistumo pažymą, kuri yra su suklastotu URM dokumento legalizavimo spaudu su URM Konsulinio departamento antspaudu ir parašu. Šias aplinkybes nuosekliai patvirtina ir URM atsiliepime į skundą nurodyti duomenys, kad URM, įvertinęs visus pateiktos pažymos legalizavimo įrašo rekvizitus, nustatė, jog pareiškėjo teistumo pažymoje esančiame URM legalizavimo spaude nurodytas legalizavimo veiksmo registracijos numeris neatitinka ministerijos Konsulinių procedūrų valdymo sistemos (KPVS) įrašų turinio, t. y. šiuo numeriu registruotas kito asmens legalizuotas dokumentas; 2024 m. spalio 16 d. URM dokumentų legalizaciją vykdė kitas pareigūnas; pareigūno asmeniniame spaude, tekste, yra lietuvių kalbos gramatikos klaidų ir tai skiriasi nuo tikro pareigūno asmeninio spaudo; pareigūno parašas neatitinka faktinio pareigūno parašo; URM legalizavimui nenaudojami tokio šrifto datos spaudai; kilo įtarimų dėl galimo herbinio spaudo klastojimo.

31. Taigi byloje nustatytas faktas, kad pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė suklastotus duomenis ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui.

32. Teisėjų kolegija sutinka šiuo atveju su pirmosios instancijos teismu, kad minėtam pagrindui konstatuoti esminę reikšmę turi faktas, kad buvo pateiktas suklastotas dokumentas, o ne jo suklastojimo aplinkybės. Kita vertus, aplinkybės, kad dokumentus suklastojo kitas asmuo, ar suklastojo pareiškėjui nežinant, objektyviai ir vienareikšmiškai byloje neįrodytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti paso duomenys ir pateiktas susirašinėjimas su asmeniu, kuris neva organizavimo legalizavimo procesą, savaime šių aplinkybių neįrodo.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad byloje nėra ginčo, kad informacija pateiktoje teistumo pažymoje yra teisinga. Pažymėtina, kad teistumo pažymoje pateikta informacija, nustačius legalizavimo duomenų klastojimo faktą ir atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, Sprendime detaliau nebuvo vertinta ir iš esmės šiam ginčui nėra aktuali. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiga pateikti Migracijos departamentui reikalingus dokumentus tenka asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi, o šiuo atveju pareiškėjas tokios pareigos neįvykdė, t. y. nepateikė duomenų, paneigiančių jo teistumą.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad yra baudžiamas už kitų asmenų padarytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas, ir negali būti prilyginamas asmens nubaudimui.

35. Šiame kontekste paminėtina, kad Migracijos departamentas atlieka bendrąją užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 3 d.), o teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1363-520/2025, kt.).

36. Taip pat ginčijamame Sprendime nustatytas ir kitas savarankiškas atsisakymo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Minėta teisės norma numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

37. Kriterijų tvarkos aprašas reglamentuoja pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, sąrašą ir jų vertinimo tvarką (1 p.). Minėto aprašo 6 punktas numato, kad nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: 6.1. nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus <...>. Vadovaujantis Kriterijų tvarkos aprašo 9 punktu, įvertinus su konkrečiu užsieniečiu susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du aprašo 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus arba bent vieną aprašo 6.1, 6.9–6.12 papunkčiuose nurodytą kriterijų, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu reguliavimu, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes (nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus), į tai, kad suklastotų dokumentų pateikimas siekiant įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra prielaida piktnaudžiavimui migracijos procedūromis, taip pat įvertintus socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva (kad pareiškėjas nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje, jis nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos), daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto atsisakymo išduoti leidimą pagrindą, nes yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą ir pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Pareiškėjas šiuos pažeidimus iš esmės sieja su tuo, kad jam prieš priimant Sprendimą nebuvo sudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus.

40. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, teisė būti išklausytam yra teisinės valstybės principo elementas, visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas, kylantis ne tik iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir Konstitucijos 18 ir 30 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo. Taigi teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo.

41. Įstatyme nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Vis dėlto, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Prieš konkrečiai išnagrinėjant šios teisės įgyvendinimą šioje byloje, naudinga priminti, kad teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu.

42. Kalbant apie Migracijos departamento priimamus sprendimus panaikinti leidimą, išduotą darbo pagrindu, pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimai yra priimami asmeniui, neprašiusiam šio sprendimo priimti, todėl šio asmens galimybė pareikšti nuomonę dėl numatomo sprendimo yra iš esmės suvaržyta. Vis dėlto, kiekvienas suinteresuotasis asmuo turi teisę apskųsti Migracijos departamento priimtus sprendimus, susijusius su išduoto leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimu. Tai reiškia, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pateikus motyvuotą skundą dėl leidimo gyventi panaikinimo, pradedamas įprastas procesas, per kurį gali būti užtikrinta asmens teisė būti išklausytam, todėl pareiškėjo teisės būti išklausytam esmė nėra paveikiama. Be to, kaip matyti iš supranacionalinių teismų praktikos, su kuria darnos siekia nacionalinė administracinė doktrina, asmens išklausymas a posteriori, nagrinėjant dėl nepalankaus sprendimo pateiktą skundą, tam tikromis aplinkybėmis gali užtikrinti teisės būti išklausytam paisymą (mutatis mutandis žr. nuostatas dėl teisės į gynybą principo, įtvirtinto Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje, taikymo, suformuotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo byloje Texdata Software, C-418/11, EU:C:2013:588, 85 punkte; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Buterlevičiūtė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42139/08, 52–54 p.).

43. Siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą, teisė būti išklausytam skirta, kad asmuo galėtų pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas arba kad būtų nulemtas jo turinys. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju minėto pobūdžio aplinkybėmis pareiškėjas nesirėmė ir jų bylą nagrinėjantiems dviejų instancijų teismams, turintiems visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais, nenurodė. Kitaip tariant, pareiškėjui sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Faktas, jog užsienietis pateikė dokumentą, kuris pagal įstatymą privalomai pateikiamas leidimui gauti, su suklastotais legalizavimo duomenimis, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama. Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė