2016-12-08 Nr. AB-23188-3-61-3-03011-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. eA-1691-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03011-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio., Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Furnitūra marketingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Furnitūra marketingas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Furnitūra marketingas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (20.21-06)-RM-7900 „Dėl sumokėtų (išieškotų) delspinigių“ ir įpareigoti VMI įskaityti 20 863,35 Eur iš pareiškėjo nepagrįstai išieškotus delspinigius esamai ir būsimai mokestinei nepriemokai padengti.

Nurodė, kad 2014 m. balandžio 2 d. kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu, 2014 m. balandžio 15 d. su patikslintu prašymu įskaityti arba grąžinti nepagrįstai (neteisingai) iš pareiškėjo išieškotus 41 991,40 Lt delspinigius. VMI ginčijamu sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino.

Atsakovas VMI atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė atmesti pareiškėjo reikalavimą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad delspinigių permokos, iš kurios prašomas įskaityti mokestines prievoles, nenustatyta. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, 2007 metais kovą atliko visų delspinigių, kurie priskaičiuoti iki 2004 m. balandžio 30 d., perskaičiavimą, taikydamas patikslintus (sumažintus) delspinigių dydžius. Neperskaičiuoti tik tie delspinigiai, kurie sumokėti (išieškoti) iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 28 d.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Išanalizavęs bylos faktines aplinkybes bei Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimų išaiškinimus, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, teismas sutiko su VMI pozicija, jog nagrinėjamu atveju nors pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai ir buvo pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais iš dalies prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau pasekmės šiuo atveju netaikytinos, kadangi Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną sprendimai jau buvo įvykdyti.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias teisines ir faktines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad viso ginčo metu laikėsi pozicijos, jog finansų ministras ginčui aktualiu laikotarpiu apskritai neturėjo teisės skaičiuoti delspinigių. Finansų ministras turėjo įgaliojimus tik konstatuoti rinkoje objektyviai susiklosčiusį įstatyme nurodytą rodiklį – jo skaitinę išraišką. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąja nuomone dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies išaiškinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Konstitucinio Teismo nutarimai gali veikti atgal (šiuo aspektu vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimais). Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju buvo pažeista jo nuosavybės teisė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (20.21-06)-RM-7900 „Dėl sumokėtų (išieškotų) delspinigių“, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Furnitūra marketingas“ prašymas mokestinę nepriemoką iš dalies padengti nepagrįstai išieškotų delspinigių suma, nenustačius delspinigių permokos, iš kurios prašoma įskaityti mokestines prievoles, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjo įsitikinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. ir 2014 m. vasario 3 d. nutarimais, mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjui apskaičiavo ir išieškojo delspinigius laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. (iš viso – 72 036,98 Lt). Pareiškėjas tvirtino, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi atgalinio veikimo galią ir įvykdytiems sprendimams (žr. 2015 m. liepos 1 d. patikslintą skundą).

Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad, vadovaujantis atsakovo pateiktais duomenimis, susidarius mokestinei nepriemokai, pareiškėjui nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. buvo skaičiuojami delspinigiai, kurie iš pareiškėjo buvo išieškoti. Pareiškėjas skunde apskaičiuotų ir išieškotų delspinigių sumos neginčija. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo Konstituciniam Teismui 2006 m. rugsėjo 26 d. ir 2014 m. vasario 3 d. priėmus nutarimus ir pareiškėjui kreipusis į atsakovą, prašant grąžinti (įskaityti) delspinigius, apskaičiuotus vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu, esamoms ir būsimoms mokestinėms prievolėms padengti.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. ir 2014 m. vasario 3 d. nutarimais, kurių galiojimu atgal nagrinėjamu atveju vadovaujasi pareiškėjas, pripažino, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 39 straipsnio 3 dalis (įstatymo (1995 m. birželio 28 d.; 1998 m. liepos 2 d., 2001 m. birželio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytų palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgęs į šiuos Konstitucinio Teismo nutarimus, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. išieškotos delspinigių sumos pagal įstatymą, prieštaravusį Konstitucijai, yra išieškotos nepagrįstai ir neteisėtai, todėl grąžintinos (įskaitytinos).

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta šios taisyklės išimtis, įtvirtinanti, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Byloje kilusio ginčo aspektu – dėl asmens pažeistų teisių gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, ne kartą yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus dėl Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nuosekliai plėtodamas savo praktiką šiais aspektais, yra nurodęs, kad bendros taisyklės – Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo į ateitį – išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Akcentuotina, kad dėl asmens teisės kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime nurodė, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas be kita ko pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275 ir kt.) „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R146-2/2011).

Atsižvelgus į aptartą nuosekliai plėtojamą Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, turi būti vertinama, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje yra susiklosčiusios aplinkybės, kurioms esant, galima būtų taikyti vieną iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo į ateitį taisyklės išimčių – Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, t. y. analizuotina, ar nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas dėl delspinigių apskaičiavimo bei išieškojimo laikytinas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė, kai už laikotarpį nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. pareiškėjui priskaičiuotų delspinigių suma buvo išieškota, o pareiškėjas nekėlė teisės akto, kurio pagrindu buvo skaičiuojami delspinigiai, konstitucingumo klausimo, apskaičiuotų sumų nenuginčijo įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog mokesčių administratoriaus sprendimai buvo įvykdyti, t. y. delspinigiai buvo išieškoti, iki aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas inter alia vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1845/2013), kurioje viešojo administravimo subjekto sprendimas nebuvo laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje buvo susiklosčiusi situacija, kai pareiškėjai į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo kreipėsi nepažeidę (iš dalies nepažeidę) taikytino termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, t. y. priešingai nei šioje administracinėje byloje susiklosčiusioje situacijoje – nepraleidę galimybės įsiterpti ir koreguoti teisinių santykių, kurių pagrindu buvo apribotos pareiškėjų teisės.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai taikė šiuo atveju aktualias teisės normas bei vadovavosi byloje kilusio ginčo klausimu suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris dėl anksčiau nurodytų priežasčių paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Furnitūra marketingas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas