2019-10-23 Nr. AB-20308-3-64-3-02068-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-668-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02068-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (komisijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. T. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Mažeikių skyriui dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. T. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondas) 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. V-5370 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas), priteisti iš Fondo pareiškėjos naudai Vaikų išlaikymo fondo išmoką nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., t. y. 1 140,00 Eur (57 Eur x 20 mėn.), atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą administraciniam aktui ginčyti.

II. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pareiškėjos M. T. prašymo netenkino, termino pareiškimui paduoti dėl Fondo Sprendimo panaikinimo neatnaujino ir pareiškėjos pareiškimą atsisakė priimti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-723-502/2017).

Teismas nustatė, jog pareiškėja pareiškime dėl termino pareiškimui paduoti atnaujinimo nurodė, kad pareiškėja apie ginčijamą Fondo Sprendimą sužinojo, kuomet po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. priimto teismo įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-21087-854/2019 (toliau – ir teismo įsakymas), antstolė 2019 m. kovo 28 d. priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S-19-18-3940 ir pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Pareiškėja savarankiškai 2019 m. balandžio 3 d. kreipėsi į teismą dėl sprendimo vykdymo sustabdymo.

Teismui 2019 m. gegužės 3 d. nutartimi atnaujinus terminą pareiškėjai prieštaravimams pareikšti, teismas 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Mažeikių skyriaus (toliau – ir ieškovas) 2019 m. gegužės 15 d. ieškinį dėl 3 048,61 Eur iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų priteisimo (civilinė byla Nr. e2-21088-854/2019). Pareiškėja 2019 m. gegužės 29 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu, kuris 2019 m. birželio 6 d. gavo prieigą prie bylos per EPP ir pateikė atsiliepimą į ieškinį bei pareiškė priešieškinį, prašydamas atnaujinti praleistą 1 mėnesio terminą Fondo Sprendimui nuginčyti ir panaikinti šį Sprendimą, o taip pat priteisti iš Fondo negautą išmoką – 1 140 Eur.

Bylą nagrinėjantis teismas suabejojo bylos rūšiniu teismingumu ir 2019 m. birželio 10 d. nutartimi kreipėsi į Specialią teisėjų kolegiją ginčui dėl teismingumo išspręsti. Galimai suklaidintas tos aplinkybės, kad EPP sistemoje nurodytos dvi tos pačios dienos 2019 m. birželio 10 d. nutartys, advokatas atsidarė ir perskaitė tik minėtą nutartį dėl bylos siuntimo Specialiajai teisėjų kolegijai, tačiau nepastebėjo ir neatidarė kitos teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos priešieškinį.

EPP sistema rodė, kad advokatui 2019 m. birželio 11 d. buvo siųstas lydraštis su trimis priedais (galimai su minėtomis teismo 2019 m. birželio 10 d. nutartimis), tačiau šių priedų atidaryti buvo neįmanoma. Teismas nustatė, jog pareiškėja pareiškime pažymėjo, kad pažeidžiant CPK 137 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas šioje 2019 m. birželio 10 d. nutartyje dėl atsisakymo priimti priešieškinį nurodė, kad nutartis neskundžiama. Specialioji teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 26 d. nutartimi nutarė, jog ginčas teismingas administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. el-4255-451/2019 nustatė ieškovui terminą pateikti pareiškimą, atitinkantį ABTĮ reikalavimus, o 2019 m. liepos 16 d. nutartimi priėmė patikslintą pareiškimą ir įpareigojo iki 2019 m. liepos 25 d. pateikti atsiliepimą. Nesulaukdamas jokių duomenų apie tai, kokį sprendimą priėmė teismai dėl pareiškėjos priešieškinio, pasikeitus bylos žinybingumui, advokatas 2019 m. liepos 18 d. paskambino telefonu Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai, kuri informavo, jog minėtą priešieškinį teismas civilinėje byloje atsisakė priimti.

Kadangi 2019 m. liepos 18 d. per EPP nepavyko prisijungti prie civilinės bylos Nr. e2-21088-854/2019, advokatas 2019 m. liepos 19 d. nuvyko į Vilniaus miesto apylinkės teismo raštinę ir gavo 2019 m. birželio 10 d. teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos priešieškinį, kopiją. Teismas nustatė, jog pareiškėja pareiškime taip pat pažymėjo, kad advokatui 2019 m. liepos 11 d. buvo atlikta (duomenys neskelbtini) ir išduotas nedarbingumo pažymėjimas iki 2019 m. liepos 19 d.

Teismas nustatė, jog pareiškėja pareiškime nurodė, kad ji 2019 m. liepos 19 d. pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su pareiškimu dėl Fondo Sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos išmokos priteisimo. Teismas 2019 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-7970-394/2019 įpareigojo pareiškėją ištaisyti nutartyje nurodytus trūkumus. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 4 d. patikslintu pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, pridėdama atitinkamus dokumentus ir prašydama sujungti nagrinėjamą bylą su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracine byla Nr. eI-4255-451/2019 tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko. Teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją ištaisyti nutartyje nurodytus trūkumus iki 2019 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą dėl dokumentų prijungimo ir paaiškinimus dėl trūkumų pašalinimo. Teismas 2019 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją ištaisyti nutartyje nurodytus trūkumus iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. Kadangi pareiškėja dėl nebuvimo Lietuvoje negalėjo ištaisyti teismo nutartyje nurodyto trūkumo dėl netinkamo įgaliojimo surašymo savo atstovei J. L. iki teismo nurodyto termino, teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi grąžino pareiškėjos pareiškimą ir patikslintą pareiškimą, laikydamas juos nepaduotais. Pareiškėjai grįžus į Lietuvą ir pasirašius tinkamą atstovavimo sutartį su advokatu, 2019 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėja dar kartą teikė pareiškimą dėl Fondo Sprendimo panaikinimo, neišmokėtos Vaikų išlaikymo fondo išmokos priteisimo ir termino pareiškimui paduoti atnaujinimo.

Teismas pažymėjo, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi nurodė, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Teismas pažymėjo, jog vertinant skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013 ir kt.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Teismas nurodė, jog termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-53/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA822-89/2012). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006; 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006; 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006).

Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia (liet. be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-25/2012).

Teismas nurodė, jog vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011). Pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais teisės aktais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmus ar sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1042-1062/2017).

Teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad Fondas 2016 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (1.34-21746) D2-10591 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“ (toliau – 2016 m. gegužės 13 d. raštas) išsiuntė pareiškėjai Sprendimą. Pareiškėja dėl Fondo Sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 9 d. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju, kaip teigė pati pareiškėja savo pareiškime, apie ginčijamą Sprendimą ji sužinojo tik po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 21 d. priimto teismo įsakymo, kuomet antstolė 2019 m. kovo 28 d. priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S-19-18-3940 ir pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Teismas nustatė, jog pareiškėja savarankiškai 2019 m. balandžio 3 d. kreipėsi į teismą dėl sprendimo vykdymo sustabdymo.

Teismas nustatė, jog pareiškėja į Regionų apygardos administracinį teismą kreipėsi 2019 m. rugsėjo 9 d., t. y. gerokai praleidusi apskundimo terminą. Pati pareiškėja pareiškime nurodė, kad antstolė 2019 m. kovo 28 d. priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S-19-18-3940 ir pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus ir pareiškėja 2019 m. balandžio 3 d. kreipėsi į teismą dėl sprendimo vykdymo sustabdymo. Teismas pažymėjo, jog nuo 2019 m. kovo 28 d. pareiškėja žinodama apie ginčijamo administracinio akto turinį nesiėmė aktyvių veiksmų kreiptis į teismą. Teismas konstatavo, jog pareiškėja pareiškime dėl praleisto termino atnaujinimo nenurodė jokių objektyvių priežasčių ar veiksnių, sukliudžiusių per ABTĮ nustatytą terminą efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise ir pateikti skundą dėl Fondo Sprendimo.

Teismas dėl kitų pareiškėjos nurodytų priežasčių (dėl advokato suklaidintų aplinkybių dėl 2019 m. birželio 10 d. nutarčių, priešieškinio parengimo bendrosios kompetencijos teismui, o pasikeitus bylos žinybingumui, pareiškimo parengimo administraciniam teismui) dėl termino pareiškimui paduoti praleidimo, nurodė, jog jos yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjai laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą.

Teismas nustatė, jog pareiškėja kaip svarbias priežastis nurodė ir tai, jog 2019 m. liepos 19 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su pareiškimu dėl Fondo Sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos išmokos priteisimo. Teismas 2019 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-7970-394/2019 įpareigojo pareiškėją ištaisyti nutartyje nurodytus trūkumus. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 4 d. patikslintu pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, pridėdama atitinkamus dokumentus ir prašydama sujungti nagrinėjamą bylą su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracine byla Nr. eI-4255-451/2019. Teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją ištaisyti nutartyje nurodytus trūkumus iki 2019 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą dėl dokumentų prijungimo ir paaiškinimus dėl trūkumų pašalinimo. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją ištaisyti nutartyje nurodytus trūkumus iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. Teismas nustatė, jog 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi teismas konstatavo, kad pareiškėja neištaisė trūkumų ir grąžino pareiškėjos pareiškimą ir patikslintą pareiškimą, laikydamas juos nepaduotais.

Teismas, įvertinęs bylos faktinių aplinkybių visumą, darė išvadą, jog pareiškėja 2019 m. liepos mėnesį teikdama pareiškimą Regionų apygardos administraciniam teismui jau buvo praleidusi terminą kreiptis į teismą dėl Fondo Sprendimo apskundimo, todėl tai negali būti pagrindas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo teismui terminą. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateisinamai ilgą laiko tarpą delsė kreiptis teisminės gynybos, o toks jos elgesys vertintinas kaip nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą. Jokių kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjai laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, pareiškėja nenurodė.

Teismas nurodė, jog minėtų aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą vertinti, kad pareiškėjos nurodytos termino kreiptis į teismą dėl Fondo Sprendimo praleidimo priežastys nėra svarbios, nepriklausiusios nuo jos valios, nes pareiškėja terminus praleido dėl savo pasirinkto elgesio modelio (subjektyvių priežasčių). Teismas pažymėjo, jog pareiškėja jokių kitų svarbių, nuo jos valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nenurodė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškimą pareiškėjos vardu pateikė jos atstovas advokatas. Teismas pažymėjo, kad advokatas yra profesionalus teisininkas, kuriam, kaip tokia profesine veikla besiverčiančiam asmeniui, yra keliami didesni teisinės kvalifikacijos, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei kitiems visuomenės nariams, todėl advokatas privalo patikimai, atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir nuosekliai atstovauti atstovaujamojo interesams ir ginti jo teises. Teismas nustatė, jog administracinėje byloje nėra įrodymų, kad dėl advokato ligos (nedarbingumo pažymėjimas nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. liepos 19 d.) pareiškėjai buvo apribota galimybė įgalioti kitą asmenį laiku kreiptis į teismą, siekiant apginti galbūt pažeistas jos teises.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl termino pareiškimui paduoti atnaujinimo, bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo bei į tai, kad proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 52 straipsnio 3 dalis), konstatavo, kad pareiškėja neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, uždelsė paduoti pareiškimą teismui ir tokiais veiksmais sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių. Teismas nusprendė, jog pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo pačios pareiškėjos valios ir sietinos su pareiškėjos nepakankamu rūpestingumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis.

Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėja pareiškimą dėl Fondo Sprendimo panaikinimo teismui padavė praleidusi nustatytą pareiškimo padavimo terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, todėl teismas pareiškėjos pareiškimą dėl Fondo Sprendimo panaikinimo ir priteisimo iš Fondo pareiškėjos naudai Vaikų išlaikymo fondo išmoką nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., t. y. 1 140,00 Eur (57 Eur x 20 mėn.) atsisakė priimti.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui dėl Fondo Sprendimo paduoti.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kiekvienas asmuo, manydamas, jog jo teisės yra pažeistos, gali kreiptis į teismą teisminės gynybos. Pareiškėja teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas neparodė socialinio jautrumo ir neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėja yra vieniša motina, negaunanti iš vaiko tėvo jokio išlaikymo ir pagalbos auginant, išlaikant ir auklėjant vaiką, dėl ko buvo priversta emigruoti ir uždarbiauti užsienyje, o grįžusi į Lietuvą sužinojo, kad valstybės institucija, kurios pareiga padėti išlaikyti vienišoms motinoms vaikus, pareiškė tūkstantinį ieškinį dėl neva nepagrįstai permokėtų sumų.

2. Pareiškėja teigia, jog 2019 m. rugsėjo 8 d. pareiškime labai detaliai ir motyvuotai nurodytos visos faktinės aplinkybės, dėl kurių ji praleido apskundimo terminą, todėl teismo išvada, jog pareiškėja jau nuo 2019 m. kovo 28 d. žinodama apie ginčijamo Fondo Sprendimo turinį, nesiėmė aktyvių veiksmų kreiptis į teismą, yra visiškai nepagrįsta. Pareiškėja nurodo, jog iš antstolės veiksmų sužinojo tik apie patį priverstinio išieškojimo faktą ir skolos dydį, o ne apie Fondo Sprendimo turinį. Pareiškėja pabrėžia, jog iš pateiktų duomenų matyti, jog ji nedelsiant ėmė ginti savo teises, t. y. neturėdama jokių specialių žinių sudėtingo teisinio klausimo sprendimui, pati savarankiškai be advokato pagalbos 2019 m. balandžio 3 d. ir 2019 m. balandžio 26 d. surašė ir pateikė teismui prieštaravimus dėl skolos priteisimo byloje Nr. eL2-42677-854/2018. Pareiškėja pažymi, kad teismas minėtus prieštaravimus priėmė ir 2019 m. gegužės 3 d. nutartimi atnaujino terminą prieštaravimams pateikti. Pareiškėjos nuomone, jis savo veiksmais nedviprasmiškai parodė, jog nesutinka su Fondo Sprendimu ir iš jo kylančiomis prievolėmis, todėl tokia jos pozicija, kurią bendrosios kompetencijos teismas pripažino kaip tinkamą ir savalaikę teisių gynybą, neturėtų būti kvestionuojama kitame teisme. Pareiškėja pažymi, kad ji pirmiausiai rūpinosi tuo, kad remiantis Fondo Sprendimu iš jos nebūtų nepagrįstai priteista skola, tačiau ji nežinojo Fondo Sprendimo turinio ir galimai pažeistų jos teisių apimties.

3. Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi priėmus ieškovo 2019 m. gegužės 15 d. ieškinį dėl 3 048,61 Eur ir Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų priteisimo iš pareiškėjos (civilinė byla Nr. e2-21088-854/2019) ir nurodžius pareiškėjai pateikti atsiliepimą, pareiškėja apie tai sužinojo 2019 m. gegužės 24 d. ir po 5 dienų, t. y. per protingą terminą 2019 m. gegužės 29 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu J. J., kuris sužinojo minėto Fondo Sprendimo turinį ir 2019 m. birželio 6 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį bei pareiškė priešieškinį, prašydamas atnaujinti praleistą 1 mėnesio terminą Fondo Sprendimo apskundimui. Pareiškėja teigia, jog šiais savo veiksmais ji akivaizdžiai parodė, kad savo aktyviais veiksmais gina savo teises ir interesus.

4. Pareiškėja nurodo, kad 2019 m. rugsėjo 8 d. pareiškime teismui detaliai išdėstė aplinkybes, dėl kurių advokatas J. J. tinkamu laiku neperskaitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. nutarties atsisakyti priimti priešieškinį, tačiau pareiškėja neturėtų būti baudžiama už ne jos padarytas klaidas, atimant jai teisę į gynybą. Pareiškėja akcentuoja, kad Fondo Sprendimu galimai neteisėtai, t. y. atgaline data nuo 2011 m. spalio 6 d. buvo nutrauktos išmokos pareiškėjai, o Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi priėmęs ieškovo 2019 m. gegužės 15 d. ieškinį dėl išmokų priteisimo, tik 2019 m. birželio 10 d. suabejojo bylos žinybingumu bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjos nuomone, tai dar kartą įrodo šioje byloje sprendžiamų teisinių klausimų sudėtingumą, todėl sprendžiant ir vertinant aplinkybes, dėl kurių pareiškėja praleido administracinio akto apskundimo terminą, jai neturėtų būti keliami ypatingai aukšti ir nerealūs teisinio situacijos suvokimo reikalavimai, kliudantys realizuoti teisę į teisminę gynybą.

5. Pareiškėjos nuomone, ji praleido Fondo Sprendimo apskundimo terminą dėl objektyvių priežasčių, todėl jis turėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą pareiškimui dėl Fondo Sprendimo pateikti bei atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pažymėtina, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Taip pat aktuali ir praleisto termino trukmė, t. y. ar terminas buvo praleistas nežymiai, ar nuo termino eigos pradžios praėjo ilgas laikas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Fondas 2016 m. gegužės 13 d. raštu išsiuntė pareiškėjai Sprendimą, o pareiškėja teigė, jog pirmąkart apie jį sužinojo, kuomet antstolė 2019 m. kovo 28 d. priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S-19-18-3940 ir pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Pareiškėja 2019 m. balandžio 3 d. kreipėsi į teismą dėl sprendimo vykdymo sustabdymo, 2019 m. balandžio 26 d. teismui pateikė prieštaravimus, jog nesutinka mokėti teismo įsakymu priteistų sumų, o teismas 2019 m. gegužės 3 d. nutartimi atnaujino terminą ir priėmė pareiškėjos prieštaravimus civilinėje byloje dėl teismo įsakymo nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, jog procesiniai dokumentai faktiškai pasiekė pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžia – 2019 m. kovo 28 d.

Bylos duomenys patvirtina, kad teismas 2019 m. birželio 10 d. nutartimi atsisakęs priimti pareiškėjos priešieškinį, išaiškino pareiškėjai, jog priešieškiniu ji siekia nuginčyti viešojo administravimo subjekto jos atžvilgiu priimtą individualaus pobūdžio aktą, o tokio pobūdžio ginčą kompetentingi spręsti apygardų administraciniai teismai. Pareiškėja į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su pareiškimu kreipėsi 2019 m. liepos 19 d., tačiau nustatytais terminais nepašalino pareiškimo trūkumų, todėl 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi buvo laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai. Skundžiama nutartimi teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Fondo Sprendimo pateikti.

Teisėjų kolegija nekartodama išsamių ir detalių skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti dėl pačios pasirinkto elgesio modelio (subjektyvių priežasčių). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus, o pareiškėjos skunde nurodytos ir atskirajame skunde pakartotos (dėl advokato suklaidintų aplinkybių dėl 2019 m. birželio 10 d. nutarčių, priešieškinio parengimo bendrosios kompetencijos teismui, o pasikeitus bylos žinybingumui, pareiškimo parengimo administraciniam teismui) bei papildomai nurodytos praleisto termino skundui paduoti priežastys (pareiškėja yra vieniša motina, negaunanti iš vaiko tėvo jokio išlaikymo ir pagalbos auginant, išlaikant ir auklėjant vaiką, dėl ko buvo priversta emigruoti ir uždarbiauti užsienyje) yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad terminas praleistas dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodė, kad neturėtų būti baudžiama už advokato klaidas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Laikoma, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai, vertinant juos trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytini paties pareiškėjo veiksmais. Advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-382-822/2015; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-664-261/2016). Pastebėtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2019 m. liepos 19 d. pateikusi pareiškimą dėl Fondo Sprendimo jau buvo praleidusi terminą kreiptis į teismą. Papildomai pažymėtina, jog advokato neatidumas neužkerta kelio pačiai pareiškėjai būti aktyvia teismo proceso dalyve, domėtis teismo proceso eiga, suvokti procesinių terminų svarbą bei prisiimti atsakomybę už asmenų, kuriems patikėjo savo atstovavimą ginant galimai pažeistas teises, pasirinkimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentas, susijęs su advokato elgesiu, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja atskirajame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, atskirajame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjos prašymą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. T. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė