2015-11-25 Nr. AB-22960-3-63-3-00768-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-140-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00768-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio

25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo

posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens T. N. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr.

A-858-131/2013 pagal trečiojo suinteresuoto asmens T. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – T. N., Varnių regioninio parko direkcija) dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Klaipėdos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (t. I, b. l. 19-25) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 2205 papildymo“ dalį – įsakymo 15 punktą, kuriuo buvo patvirtintos T. N. suformuotų žemės sklypų: Nr.1215-1, sklypo plotas 2,53 ha bei 1215-2, sklypo plotas – 1,75 ha ribos bei kadastro specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos; 2) panaikinti Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ dalį bei šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų

neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktą, kuriais T. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant

nuosavybėn neatlygintinai 2.53 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime bei 1,75 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone;

3) panaikinti Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 87-13155 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. N.“, kuriuo T. N. perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtajam 2,48 ha žemės sklypas ir 1,80 ha miško sklypas (duomenys neskelbtini) kaimuose, Šilalės rajone. Pareiškėjas prašyme (t. I, b. l. 19-25) paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. yra įgijęs teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. S.-B. nuosavybės dalį ir ši teisė yra neginčijama, tačiau ginčijamais administraciniais aktais trečiojo suinteresuoto asmens T.

N. teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Šilalės rajone (duomenys neskelbtini) kaime – 1,75 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) realizuota neteisėtai. Nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra Varnių regioninio parko teritorijoje ir remiantis ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, nuosavybės teisės valstybiniuose parkuose galėjo būti atkurtos tik tiems asmenims, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame pake bei su juo besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose.

Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. neatitiko minėtų sąlygų, nuosavybės teisės į 1,75 ha žemės sklypą Šilalės rajone (duomenys neskelbtini) kaime, jam buvo atkurtos nepagrįstai. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepime į prašymą (t. I, b. l. 166-168) nurodė, kad su pareiškėjo prašymu ir jame išdėstytais argumentais sutinka. Pažymėjo, jog priimant Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 87-13155 bei įsakymą Nr. V-710 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo T.

N., buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (t. I, b. l. 170-180) nurodė, kad jo teisė į nuosavybės atkūrimą nėra ginčijama. Paaiškino, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami ir valstybė už juos atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, kurių plotus tvirtina Vyriausybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Varnių regioninio parko direkcija atsiliepime į pareiškėjo prašymą (t. I, b. l. 187-188) nurodė, jog su prašymo reikalavimais sutinka ir prašymą prašo tekinti.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu (t. III, b. l. 41-45) pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą tenkino ir panaikino 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 2205 papildymo“ dalį – įsakymo priedo „Šilalės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ 15 punktą, kuriuo patvirtintos suprojektuotos žemėnaudos ir T. N. suformuotas žemės sklypas Nr. 1215-2, sklypo plotas – 1,75 ha, nuosavybės teisių atkūrimui, nustatytos sklypų ribos, kadastro specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Taip pat panaikino Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ dalį bei šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų

neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktą, kuriais T. N. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant

nuosavybėn neatlygintinai 1,75 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone. Nustatyta, jog Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 87-13155 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. N.“ ir Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ T. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,75 ha žemės sklypą Šilalės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas bei planinė medžiaga neginčijamai patvirtina, jog 1,75 ha žemės sklypas Šilalės rajone (duomenys neskelbtini) kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Varnių regioninio parko teritoriją. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-639 redakcija) 16 straipsnio 7 dalis reglamentavo, jog Valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.

šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Nurodė, jog byloje esantys gyventojų registro tarnybos išrašai bei nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog T. N. nuosavybės teise priklausantys pastatai yra Šilalės r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) mst., (duomenys neskelbtini). Nurodytu adresu T. N. ir jo sutuoktinė R. N. yra deklaravę gyvenamąją vietą. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1314 patvirtintomis Varnių regioninio parko, jo zonų ir parko apsaugos zonos ribomis ir Varnių regioninio parko zonavimo pagrindinėmis nuostatomis, (duomenys neskelbtini) miestelis nėra Varnių regioninio parko teritorijoje ir nesiriboja su Varnių regioniniu parku.

Šias aplinkybes 2010 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 207 patvirtino Varnių regioninio parko direkcija. Kadangi nustatyta, jog nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. nuosavybės teisių atkūrimo metu Varnių regioninio parko teritorijoje naudojo žemę asmeniniam ūkiui arba iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis minėtame parke bei su juo besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šioje teritorijoje jo sutuoktinis turėjo gyvenamąjį namą, butą ar jų dalį, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad T.

N. situacija neatitinka Nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-639 redakcija) sąlygos, pagal kurią atkurti teisę į sklypą valstybiniame parke turi tik tie asmenys, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui. Teismas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą yra nusipirkęs iš kito asmens, jis pats pasirinko atkūrimo būdą ir vietą, todėl turėjo galimybę susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo valstybės saugomojoje teritorijoje tvarka ir elgdamasis sąžiningai bei protingai, galėjo numatyti ir tokiu būdu išvengti neigiamų pasekmių, kylančių dėl neteisėto nuosavybės teisių valstybės saugomojoje teritorijoje atkūrimo.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 47-50) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo reikalavimus, susijusius su žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žemėtvarkos projekte – Nr. 1215-2), kurio bendras plotas yra 1,75 ha, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, nuosavybės teisės grąžinimu. Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, nustatytų faktų, turinčių prejudicinę galią dėl aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę pilna apimtimi naikinimo nepagrįstumo.

Teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat neaptartas apelianto veiksmais sukurto turto likimas. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo bei nemotyvuodamas revizavo įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, kuriame konstatuotas nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo jam teisėtumas. Trečiasis suinteresuotas asmuo Varnių regioninio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.

III, b. l.

54) prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad apeliantui priklausantis 1,75 ha dydžio žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone yra Varnių regioninio parko (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinyje. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 58-61) prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą.

Nurodė, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, kad įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įgijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės įregistravimas, kuriuo valstybė išviešindamas šiuos faktus siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.

NTR įstatymas registro tvarkytojui iš esmės nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Pareiškėjas pripažįsta, kad esamas ginčo žemės sklypo registro įrašas nekilnojamojo turto registre buvo atliktas apelianto pateiktų nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, tačiau ginčas šioje byloje būtent ir yra kilęs dėl šių dokumentų (administracinių aktų) teisėtumo bei nurodytų duomenų teisingumo. Pareiškėjas nesutiko su apeliaciniame skunde pateiktu argumentu, dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nustatyto fakto paneigimo.

Nurodė, kad bylos dalis buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl procesinės teisės normos nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nurodė, jog ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, todėl nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu gali susiformuoti teisėti lūkesčiai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe. Paaiškino, kad saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu, kurį įstatymais suteiktos kompetencijos ribose privalo ginti prokuroras.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą (t. III, b. l. 62-63) prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ginčo žemės sklypas patenka į Varnių regioninio parko teritoriją. Nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d.

įstatymo IX-639 redakcija) 16 straipsnio 7 dalis reglamentavo, jog valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybės neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą, butą ar jų dalį. Pabrėžė, jog apeliantas iki minimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo ir po jos gyveno (duomenys neskelbtini) miestelyje, kuris nei yra Varnių regioninio parko teritorijoje, nei su juo ribojasi.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m kovo 19 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, proceso šalių pateiktus paaiškinimus, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog prokuroras kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka gindamas viešąjį interesą gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti.

Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Pastebėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006, 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009).

Be to, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą). Papildomai pažymėjo, jog ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr. A146-335/2008, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2006 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-86/2007). Sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo teisės ginti viešąjį interesą ginčas nekyla, šią aplinkybę nustatė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-198/2012 ir dėl to teisėjų kolegija atskirai nepasisakė.

Teisėjų kolegija vertino, kad šiuo atveju byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog trečiasis suinteresuotas asmuo T.

N. nuosavybės teisių atkūrimo metu Varnių regioninio parko teritorijoje naudojo žemę asmeniniam ūkiui arba iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis minėtame parke bei su juo besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio

17 d. šioje teritorijoje jo sutuoktinė turėjo gyvenamąjį namą, butą ar jų dalį, todėl darė išvadą, kad T. N. situacija neatitiko nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies, Atkūrimo tvarkos 24 punkto sąlygų. Šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimu trečiajam suinteresuotam asmeniui į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, buvo pažeistos imperatyvios normos, ribojančios nuosavybės teisių atkūrimą ir tokiu atveju žemės sklypo grąžinimas trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo neteisėtas (Atkūrimo įstatymo 16 str. 7 d., Atkūrimo tvarkos 24 p.).

Nagrinėjamu atveju taip pat atmesti kaip nepagrįsti trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-198/2012 nustatytų faktų, turinčių prejudicinę galią dėl aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę pilna apimtimi naikinimo, nepagrįstumo. Pažymėjo, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis negali būti laikoma turinčia prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, ja ginčas nebuvo išspręstas iš esmės, dėl analizuojamų teisinių santykių nebuvo pateiktas galutinis teisinis kvalifikavimas, byla dėl nuosavybės teisių atkūrimo trečiajam suinteresuotam asmeniui į 1,75 ha žemės sklypą, esantį Šilalės rajone (duomenys neskelbtini) kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo dalį ginčo, nebuvo pasisakyta dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies, Atkūrimo tvarkos 24 punkto taikymo.

Šiuo aspektu taip pat pažymėta, jog ABTĮ nenumato galimybės priimti dalinį teismo sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, pabrėžė, jog nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į nurodytą žemės sklypą trečiajam suinteresuotam asmeniui T. N. ir atmesti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei eliminuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą papildomai vertinti proceso šalių argumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į vandens telkinį, esantį ginčo žemės sklype ir su šio telkinio dydžiu, buvusiu skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu.

Manė, jog šiuo atveju dėl kitų administracinės bylos aplinkybių papildomai pasisakyti nėra tikslinga, kadangi į žemės sklypą nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, Atkūrimo tvarkos 24 punktą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog byloje nekyla ginčo dėl trečiojo suinteresuoto asmens T. N. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatavo, jog ginčijamų aktų priėmimas trečiajam suinteresuotam asmeniui sukūrė teisėtą lūkestį, kad teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisės bus atkurtos (žr.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją). Šiuo atveju teismo sprendimo, kuriuo ginčijami teisės aktai (jų dalys) panaikinami, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią jam įgyvendinti minėtą teisę. Taigi trečiojo suinteresuoto asmens teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises išlieka, tačiau jis gali būti įgyvendinamas kitu Atkūrimo įstatymo nustatytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūra teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose įtvirtintais principais bei normomis privalo būti tęsiama ir per protingą terminą privalo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-623/2010, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-859/2010). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti jam atlyginti turtinę ir/ar neturtinę žalą dėl byloje skundžiamų administracinių aktų priėmimo, jeigu jis vertina, kad tokią žalą jam sukėlė skundžiamų aktų priėmimas, veiksmai, atlikti vykdant nuosavybės teisių atkūrimą.

V.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. 2015 m. spalio 29 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-858-131/2013; panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo

19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą atmesti.

T. N. nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi su prašymu į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros veiksmų inicijuojant administracinių aktų, kuriais T. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, panaikinimo patikrinimo bei dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros veiksmų tikrinant Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2004 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. V-1600 teisėtumą ne tik T. N. atžvilgiu. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2015 m. rugsėjo 1 d. raštu nusprendė, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas. Esant tokioms aplinkybėms T.

N. mano, kad pateikdamas skundą teismui Klaipėdos apygardos prokuratūras užsiėmė ne viešojo intereso, o privataus intereso gynimu, todėl nebuvo tinkama proceso šalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atnaujinti procesą turinys turi atitikti reikalavimus, įtvirtintus ABTĮ 157 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad prašyme nurodoma:

1) teismo, kuriam prašymas paduodamas, pavadinimas;

2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė);

3) sprendimą (nutarimą, nutartį) priėmusio teismo pavadinimas; 4) įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) esmė ir proceso atnaujinimo pagrindas;

5) proceso atnaujinimo motyvai;

6) aplinkybės, kuriomis grindžiamas 156 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas;

7) subjekto prašymo esmė;

8) prašymo surašymo vieta, data, pareiškėjo parašas. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiantys įrodymai, taip pat įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) nuorašas. Reikalavimas nurodyti proceso atnaujinimo pagrindą reiškia, kad pareiškėjas turi nurodyti bent vieną įstatyme įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą. Iš prašyme nurodytų aplinkybių ir proceso atnaujinimo motyvų teismui turi būti aišku, kokiu pagrindu remiasi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą. Prašymo atnaujinti procesą pagrindai yra įtvirtinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad procesas gali būti atnaujintas šiais atvejais:

1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams;

2) naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; 4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą;

5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį;

6) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą;

7) jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų;

8) sprendimas ar nutartis yra be motyvų;

9) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas;

10) jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį;

11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą;

12) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 156 str. 1 d.). Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis nepagrįstas nei vienu iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų. Galimai pareiškėjas prašyme nurodytas aplinkybes vertina kaip sudarančias pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, tačiau teisėjų kolegijos nuomone prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka naujai paaiškėjusioms aplinkybėms keliamų kriterijų, t. y., kad:

1) jos egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį;

2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės;

3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui;

4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012). Prašyme atnaujinti procesą taip pat nėra jokių argumentų ir įrodymų apie teismų padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, ar nutartį. Be to, prašymas atnaujinti procesą paduotas praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutarties priėmimo, nenurodant aplinkybių, kuriomis pagrįstas termino skaičiavimas. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo suinteresuoto asmens T.

N. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra absoliučiai nepagrįstas, todėl atmestinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens T. N. prašymą atmesti. Atsisakyti atnaujinti procesą

administracinėje byloje Nr. A-858-131/2013 pagal trečiojo suinteresuoto asmens T. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio

teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – T. N., Varnių regioninio parko direkcija) dėl administracinių aktų panaikinimo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavčius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė