2016-03-01 Nr. AB-4663-3-64-3-01540-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-2057-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01540-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. J. ir G. A. individualiai įmonei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. B. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. SSA-77(16.5), bei įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės administraciją organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą (b. l. 8–11).

Pareiškėja I. B. skunde nurodė, kad 2007-01-05 ji ir A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis po 1/2 dalį įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2015-03-20 tarp užsakovų pareiškėjos I. B., trečiojo suinteresuoto asmens A. J. ir vykdytojo trečiojo suinteresuoto asmens G. A. individualios įmonės buvo pasirašyta žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sutartis Nr. 5, kuria šalys sutarė, kad vykdytojas atliks žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą. 2015-03-20 G.

A. individuali įmonė kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių prašydama organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. 2015-04-20 Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius raštu Nr. SSA-77(16.5) informavo, kad nerengs sprendimo ir nepateiks reikalavimų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kadangi šiam žemės sklypui nustatytas juridinis faktas – areštas.

Pareiškėja teigė, kad atsakovas neteisingai aiškina ir taiko Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 punkto nuostatas. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnis numato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.80 straipsnis įtvirtina kiekvieno bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti. Pareiškėja I. B., siekdama nevaržomai disponuoti jai priklausančiu turtu – 1/2 dalimi žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) – siekia pasinaudoti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje numatyta teise kiekvienam bendraturčiui reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir šiuo tikslu kartu su bendraturčiu A. J. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį G. A. individualią įmonę dėl sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimo.

Žemės sklypas gali būti pertvarkomas padalinimo būdu nepaisant to, kad 1/2 sklypo dalis, priklausanti bendraturčiui A. J., yra areštuota. Pareiškėja I. B. teigė, kad atsakovas neteisingai taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį, nes šiuo atveju yra areštuotas ne visas žemės sklypas, o tik jo dalis, priklausanti A. J.. I. B. su bendraturčio skolomis neturi nieko bendra, nėra su juo susijusi jokiais ryšiais (nei giminystės, nei finansiniais ar kitokiais), įsigydama bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypą 2007-01-05 tikėjosi juo disponuoti laisvai ir negalėjo nuspėti, kad dėl kito asmens skolų ji negalės tos teisės realizuoti.

Pareiškėjos žiniomis, A. J. turtas yra areštuotas dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir nėra jokių duomenų apie tai, kada jis padengs įsiskolinimus ir kada bus nuimtas A. J. žemės sklypo dalies areštas. Įvertinus tai, kad yra areštuota ne pareiškėjai I. B. priklausanti sklypo dalis, Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatos neturi būti taikomos nagrinėjamu atveju ir pareiškėjai turi būti leidžiama organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą su pareiškėjos reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–31). Teigė, kad vadovaujantis Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 punktu, kuris reglamentuoja tai, jog negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai ar teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius nerengė sprendimo ir nepateikė reikalavimų žemės sklypo ir pertvarkymo projektui rengti žemės sklypui (duomenys neskelbtini), nes žemės sklypui nustatytas juridinis faktas – areštas. Kai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą priklauso keliems asmenims, pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise. Jeigu kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys į daiktą yra nustatytos, daiktas bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 str. 1 d.). Tokiais atvejais į tą patį nuosavybės teisės objektą nukreiptos visų to daikto bendraturčių nuosavybės teisės gali konkuruoti, varžyti viena kitą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 3D-1/D1-1 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 10 punktas nurodo, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti arba esantys teisminio ginčo objektu žemės sklypai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepime (b. l. 29) nurodė, kad palaiko pareiškėjos skundą. Nurodė, kad jo sklypo dalis yra areštuota ir pareiškėja negali disponuoti jai priklausančia sklypo dalimi.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos I. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015-04-03 išrašo matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise lygiomis dalimis priklauso A. J. ir I. B., tačiau A. J. priklausanti ½ žemės sklypo dalis yra areštuota. Nors CK 4.80 straipsnio 1 dalis numato teisę kiekvienam bendraturčiui reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau kaip ir bet kurią kitą teisę, taip ir teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį, bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo (ginčijamo sprendimo priėmimo) metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Be to, ji turi būti realizuojama norminių aktų nustatyta tvarka. Vienas tokių teisės aktų yra Žemės įstatymas, kurio 30 straipsnio 9 dalis įtvirtina, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad žemės sklypas priklauso dviem savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir nėra tarp jų padalintas, aiškiai nustatytos dalys, uždėtas apribojimas (areštas) žemės sklypo daliai yra aktualus visam žemės sklypui, kadangi Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis neišskiria dalies žemės sklypo arešto ir nustato, jog negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Ši nuostata taikytina nepriklausomai nuo to, ar areštuotas (yra ginčo objektu) visas žemės sklypas ar tik jo dalis. Atidalijimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, kuriuo realizuojama disponavimo turtu teisė, todėl nustačius, jog yra apribota vieno iš ginčo žemės sklypo bendraturčio teisė disponuoti šiuo sklypu, darytina išvada, kad šis bendraturtis savarankiškai negali sudaryti susitarimo su kitais bendraturčiais dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo.

Teismas nesutiko su pareiškėjos atstovės argumentu, kad atsisakant rengti sprendimą ir teikti reikalavimus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui yra pažeidžiama pareiškėjos prigimtinė teisė į nuosavybę. CK 4.75 straipsnis įtvirtina bendrosios nuosavybės teisės institutą, pagal kurį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, nes tiek sujungiant savo nuosavybę su kitų asmenų nuosavybe, tiek ir atskiriant ją nuo kitų asmenų nuosavybės, įgyvendinama disponavimo turtu teisė. Tačiau šiuo atveju tokia teisė kaip atidalijimas gali būti įgyvendinama pagal CK 4.80 straipsnio nuostatas, bet turi būti laikomasi įstatymų nuostatų, įskaitant ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį.

III. Pareiškėja I. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: tenkinti pareiškėjos I. B. skundą, panaikinti 2015-04-20 Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus sprendimą Nr. SSA-77(16.5) nerengti sprendimo ir nepateikti reikalavimų žemės sklype, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės administraciją organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą (b. l. 64 – 68).

Apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir pažeidžiantis jos, kaip bendraturtės teises ir galimybę laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu, todėl toks sprendimas turi būti panaikintas. Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Nors minėtoje įstatymo normoje nėra išskirta galimybė atidalinti dalį žemės sklypo, kuris nėra areštuotas, tačiau tai jokiu būtu nereiškia, jog to, daryti negalima, t. y. Žemės įstatymas imperatyviai nenurodo, jog draudžiama atidalinti neareštuotą žemės sklypo dalį nuo areštuotos. Sistemiškai aiškinant minėtas įstatymo nuostatas, seka išvada, jog negalima atlikti tik viso areštuoto žemės sklypo atidalijimo. Apeliantė mano, kad įstatymo, kuris neišskiria draudimo atidalinti neareštuotą jai priklausančią 1/2 dalį sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvimas leidžia tai daryti ir nevaržomai disponuoti šiuo atveju I. B. priklausančiu turtu.

A. J. priklausanti 1/2 žemės sklypo dalis yra areštuota remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos arešto aktu. Teisę areštuoti mokesčių mokėtojui priklausantį turtą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnis. Remiantis šiuo įstatymu, taip pat įvertinus Civilinio proceso kodekso mokesčių administratoriui suteiktas teises, matyti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija turi kone absoliučią teisę iš esmės neribotą laiką suvaržyti I. B. teises laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu, nors ji nėra mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjusi kokių nors mokesčių, priešingai, nei bendraturtis tretysis asmuo šioje byloje A. J., ir draudimas atidalinti jai priklausančią 1/2 žemės sklypo dalį grubiai pažeidžia jos teisę į nuosavybę bei prieštarauja įstatymo nuostatoms.

Tiek 2007-01-05 pirkimo-pardavimo sutartyje, tiek 2015-04-03 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše aiškiai nurodoma, kad I. B. ir A. J. priklauso po 1/2 žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalys yra nustatytos aiškiai, jokio ginčo tarp bendraturčių nėra, todėl teismo išvados neatitinka realių duomenų. Apeliantė nei savo turtu, nei įsipareigojimais, nei asmeniškai nėra susijusi su bendraturčio A. J. turtui uždėto arešto priežastimis ir pasekmėmis, todėl išvada, kad areštas yra aktualus visam žemės sklypui, yra neteisinga ir I. B. teisės yra suvaržytos visiškai be jokio teisinio pagrindo.

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SSA-77(16.5), kuriuo nuspręsta nerengti sprendimo ir nepateikti reikalavimų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, nes žemės sklypui nustatytas juridinis faktas – areštas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš pareiškėjos I. B. skundo esmės – ji į teismą kreipėsi siekdama apginti savo nuosavybės teisę nuo valdžios institucijų veiksmų.

Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 1 protokolą, kurio 1 straipsnis, skelbia kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-164/2008 yra pažymėjęs, kad tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kaip tarptautinės kilmės teisės akto, pobūdis, tiek šios Konvencijos paskirtis – žmogaus teisių apsauga – lemia, kad ši Konvencija byloje ginčytiniems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikoje taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu.

Todėl pareiškėjos keliami nuosavybės apsaugos nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų klausimai negali būti sprendžiami neatsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

Valstybių įsipareigojimų pagal Konvenciją laikymuisi užtikrinti buvo įsteigtas nuolat veikiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį į tai, kad Konvencijos normos yra abstraktaus pobūdžio, ir siekiant suvokti Konvencijos suteikiamų teisių turinį, teismams būtina vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. N3-1603-05; 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A3-750-04).

Taigi, ir šioje byloje sprendžiant dėl pareiškėjos nuosavybės apsaugos tiesiogiai turi būti taikomos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos. Be to, taikant Konvencijos nuostatas, būtina atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktą jų aiškinimą. Deja, šioje byloje Šiaulių apygardos administracinis teismas netaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, taip pat nenustatė reikšmingų aplinkybių su kurių buvimu ar ne Europos Žmogaus Teisių Teismas sieja nuosavybės teisių apsaugą pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49 – 50 par., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.).

Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69–74 par., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumărescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.).

Iš Konvencijos teksto ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos seka, kad yra trys galimi būdai kaip gali būti pažeidžiama nuosavybės teisė pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (išskyrus atvejus, kai dėl teisinės ir faktinės situacijos kompleksiškumo konkretus pažeidimas negali būti priskiriamas vienam iš jų, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. sausio 5 d. sprendimas byloje Beyeler prieš Italiją (pareiškimas Nr. 33202/96) 106 par.): trukdoma naudotis savo nuosavybe, atimama nuosavybė, kontroliuojamas nuosavybės naudojimas. Iš byloje esančių nepilnai surinktų įrodymų nėra galima padaryti išvados, kad pareiškėjos nuosavybė būtų buvusi de facto atimta, bet byloje yra duomenų, kad pareiškėjai kliudoma naudotis nuosavybe, taip pat jos nuosavybės naudojimas kontroliuojamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręsdamas ar valdžios institucijos trukdo pareiškėjai I. B. naudotis nuosavybe (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio 1 sakinys) atsižvelgia į Konvencijos nuostatą, kad Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje L. S. prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.) bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendime byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 58-60 paragrafuose.

Byloje yra įrodymų, kad I. B. areštavus bendrasavininkio sklypo dalį dėl valdžios institucijų veiksmų (tiesiogiai – atsakovo ir netiesiogiai – Valstybinės mokesčių inspekcijos) negali rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, jos galimybė naudotis ir disponuoti žemės sklypu nors teoriškai išliko, bet realiai yra reikšmingai apribota, jos nuosavybės teisė tapo priklausoma nuo kito valios ir neapibrėžtų aplinkybių (bendrasavininkio noro ir galimybių grąžinti skolas valstybei, valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų efektyvumo išieškant mokesčius iš bendrasavininko ir t.t.), pareiškėja yra neapibrėžtumo ir netikrumo būklėje. Pareiškėjos nuosavybės apribojimus apsunkina galimas ilgas ribojimų laiko tarpas ir esami draudimai (rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą), bei tai, kad dėl patiriamų trukdymų pareiškėja beveik neturi realios galimybės gauti kompensaciją. Taigi, byloje yra įrodyta Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio taikymo sąlyga - valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl nepilnai surinktų įrodymų negali nuspręsti, ar trukdymas naudotis nuosavybe yra teisėtas, taip pat ar būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo, nes nėra išreikalauti byloje nei teismo antstolio patvarkymai nei Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai dėl turto arešto.

Kaip jau minėta anksčiau, naudojimosi nuosavybe trukdymas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Proporcingumo klausimui išspręsti taip pat būtina rinkti naujus įrodymus. Byloje pareiškėja teigia, kad nei savo turtu, nei įsipareigojimais, nei asmeniškai nėra susijusi su bendraturčio A. J. turtui uždėto arešto priežastimis ir pasekmėmis. Šios aplinkybės teismo nėra tirtos ir reikiami įrodymai nesurinkti. Sprendžiant proporcingumo klausimą yra labai svarbūs apribojimų trukmės klausimai. Byloje yra duomenų, kad A. J. galimai yra sudaręs sutartį su Valstybine mokesčių inspekcija dėl mokesčių mokėjimo 5 metams (b. l. 59). Ši aplinkybė turi būti nustatyta ir preliminariai vertinama kiek laiko gali tęstis trukdymas pareiškėjai naudotis nuosavybės teise tiek dėl mokesčių inspekcijos, tiek dėl antstolio veiksmų. Byloje nėra duomenų, kokį asmeninį poveikį patiria pareiškėja dėl naudojimosi nuosavybe trukdymo atsižvelgiant į jos asmeninę situaciją.

Teismas pripažįsta, kad apeliantė yra teisi teigdama, kad mokesčių išieškojimo procesas gali trukti ilgą laiką, kad Valstybinė mokesčių inspekcija turi teisę itin ilgą laiką suvaržyti A. J. turtines teises į žemės sklypo dalį mokesčių išieškojimo procese.

Nustatęs aukščiau paminėtas aplinkybes ir surinkęs naujus įrodymus teismas turi svarstyti ar asmeniui, kuris galimai nieko nėra susijęs su bendrasavininkio skolomis, tame tarpe valstybei, ilgą laiką trukdant naudotis nuosavybe, netenka pernelyg didelė asmeninė našta, o reikiama pusiausvyra tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų nėra užtikrinta.

Nagrinėjant bylą iš naujo, atkreiptinas teismo dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1514/2012 priėmė esant kitai reikšmingai faktinei aplinkybei – bylos nagrinėjimo metu Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme turto areštas jau buvo panaikintas ir kliudymas naudotis nuosavybės teise jau buvo išnykęs. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, teismas, vykdydamas teisingumą, turėtų apsvarstyti galimybę plėtoti doktriną aiškinant nepakankamai aiškią Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį.

Taip pat teismas manantis, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis negali būti interpretuojama kitaip nei administracinėje byloje Nr. A858-1514/2012 ir tai sudaro kliūtis ginti pareiškėjos teises turėtų svarstyti galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Šioje byloje Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi nuspręsdamas nelaikyti antstolio A. L. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos trečiaisiais suinteresuotais asmenimis suklydo, nes patenkinus pareiškėjos reikalavimus bus įtakojamos jų teisės ir pareigos. Todėl teismas iš naujo turėtų apsvarstyti proceso šalių klausimą byloje sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsniu. Įtraukus į bylą paminėtus suinteresuotus asmenis teismas turės galimybę atkreipti proceso šalių dėmesį į taikos sutarties galimybę.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, neišaiškino bylai spręsti reikšmingų aplinkybių, nesurinko reikiamų įrodymų, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius