3f3d98e2-fbdd-4ef8-9880-29a32c901304 · Klaipėdos apygardos teismas

?Pranešėja R. BertaÅ¡ienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-255/2019 Teisėjas V. AlÅ¡ka Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33326-2018-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1.; 2.4.6.1 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. vasario 28 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Reginos BertaÅ¡ienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Redai TamoÅ¡auskaitei, dalyvaujant prokurorei Reginai Bučinskaitei, gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės D.

R. apeliacinį skundÄ dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rÅ«mų 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. iÅ¡teisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos – panaikintas nuosprendžiui įsiteisėjus. Nukentėjusiosios L. V. ieÅ¡kinys paliktas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. I. M. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. liepos 10 d., apie 14.45 val., (duomenys neskelbtini), barnio dėl mirusios J. Z. pinigų metu, I. M. tyčia sugriebė L. V. už kairio žasto, stipriai jį suspaudė ir L. V. pastÅ«mė, tokiu bÅ«du I. M. smurtaudama sukėlė nukentėjusiajai L. V. fizinį skausmÄ ir padarė poodinę kraujosruvÄ ant kairio žasto tai sukėlė nukentėjusiajai L. V. nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

2. Apeliaciniu skundu prokurorė praÅ¡o panaikinti 2018 m. gruodžio 5 d. Plungės apylinkės teismo Kretingos rÅ«mų nuosprendį, pripažinti I. M. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti jai bausmę – vienerius metus laisvės apribojimo, įpareigojant vienerius metus bÅ«ti namuose nuo 21 iki 6 val. ir nebendrauti su nukentėjusiÄ ja L. V.. Nukentėjusiosios civilinį ieÅ¡kinį tenkinti. 2.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas, nes teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių.

IÅ¡teisinamasis nuosprendis grindžiamas selektyviu bylos duomenų vertinimu, lemiamÄ reikÅ¡mę teikiant kaltinamosios parodymams ir visiÅ¡kai nevertinant kitų tyrimo duomenų. Pasak apeliantės, baudžiamosios teisės teorijos požiÅ«riu nepagrįsti teiginiai nuosprendyje apie neva nevalingus ir dėl to nebaustinus kaltinamosios veiksmus. Artimo asmens mirties, smurto spontaniÅ¡kumo aplinkybės, kurios akcentuojamos skundžiamame nuosprendyje, gali bÅ«ti pripažįstamos nebent kaltinamosios atsakomybę lengvinančiomis, o ne atsakomybę už smurtÄ Å¡alinančiomis aplinkybėmis.

Net ir nusprendęs, kad smurtaudama prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ kaltinamoji nesiekė tyčia sukelti jai skausmÄ ar jÄ sužaloti, teismas neiÅ¡vengiamai kaltinamosios veiksmus turėtų analizuoti neapibrėžtos tiesioginės ar netiesioginės tyčios, neatsargios kaltės ir ginties aspektais, kadangi kitaip pagrįsti iÅ¡vadÄ , kodėl kaltinamosios smurto veiksmai pripažįstami padarytais be kaltės (nevalingais), nėra įmanoma. Visa smurto prieÅ¡istorė – aktyvus kaltinamosios siekimas surasti mirusiosios dokumentus ir pinigus, prieÅ¡iÅ¡kumo mirusiosios dukrai demonstravimas, dalies rastų mirusiosios pinigų ir papuoÅ¡alų pasisavinimas, vienaÅ¡aliÅ¡kas sprendimas pačiai organizuoti laidotuves – leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad kaltinamoji prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ smurtavo tiesiogine tyčia, siekdama įgyvendinti savo tikslus paveldimo turto ir laidotuvių organizavimo klausimais.

Duomenų, kad Å¡iuos kaltinamosios tikslus reikėtų pripažinti teisėtais ar bent jau moraliÅ¡kai pagrįstais, byloje nenustatyta. Taip pat nenustatyta duomenų, kurie leistų kaltinamosios smurto prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ veiksmus pripažinti bÅ«tinÄ ja gintimi. 2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kitas skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo aspektas yra tas, kad baudžiamojoje byloje I. M. buvo kaltinama ne tik skausmo nukentėjusiajai sukėlimu, bet ir nežymiu jos sveikatos sutrikdymu. Tuo tarpu nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmas ir priežastys skundžiamame nuosprendyje visiÅ¡kai neanalizuojami.

Sprendžiant iÅ¡ proceso duomenų visumos, tikėtina, kad teismas suabejojo, ar nukentėjusiosios sužalojimai padaryti bÅ«tent kaltinamosios veiksmais. Tačiau jokių motyvų, kodėl teismo medicininio tyrimo iÅ¡vadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai nevertinami kaip kaltinamÄ jÄ kaltinantys ar, atvirkščiai, teisinantys duomenys, skundžiamame nuosprendyje nenurodoma. Teisminio nagrinėjimo metu gynyba kėlė versijÄ , kad nukentėjusiÄ jÄ sužalojo kitas asmuo kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, tačiau patikimų duomenų Å¡iai versijai pagrįsti nebuvo pateikta.

Gynybos praÅ¡ymu, į teismÄ liudyti iÅ¡kviestas nukentėjusiosios brolis I. K. nurodė, kad kaltinamoji prieÅ¡ teismo posėdį primygtinai reikalavo sakyti, kad pats sužalojo nukentėjusiÄ jÄ laidojimo biure ir grasino įskųsti jį policijai, jei taip nepadarys. Kita gynybos praÅ¡ymu kviesta liudytoja E. B. taip pat nepatvirtino, kad bÅ«tų mačiusi I. K. smurto prieÅ¡ L. V. veiksmus, tik nurodė girdėjusi apie tai iÅ¡ kito asmens. I. K. 2018 m. rugpjūčio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. 01-1-33133-18 pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo L.

V. tampant jÄ už plaukų. Duomenų apie kitokius I. K. smurto veiksmus minėtoje byloje nebuvo. Teismo baudžiamasis įsakymas byloje Nr. 01-1-33133-18 įsiteisėjęs, todėl gynybos versija, kad kraujosruvos nukentėjusiosios žaste atsirado dėl I. K. veiksmų, negali bÅ«ti pripažįstama pagrįsta. 2.3. Skunde nurodoma, kad kaltinamÄ jÄ teisinančiais duomenimis negali bÅ«ti pripažįstami ir duomenys apie nukentėjusiosios kreipimosi į policijÄ laikÄ ar duomenys apie apžiÅ«ros ekspertinėje įstaigoje laikÄ .

Nukentėjusioji į policijÄ kreipėsi kitÄ dienÄ po motinos laidotuvių, į ekspertinę įstaigÄ nuvyko netrukus po to, kai ikiteisminio tyrimo įstaiga teismo medikams surašė užduotį atlikti objektų tyrimÄ . Aplinkybė, kad ir po 7 dienų nuo patirto smurto nukentėjusiosios žaste vis dar buvo kraujosruva, tik patvirtina, kad veiksmai, kuriais padaryti Å¡ie sužalojimai, buvo skausmingi. 2.4. Prokurorės manymu, byloje nustatytų duomenų pakanka pripažinti, kad I. M. padarė veikÄ , kuria kaltinama.

Nukentėjusioji nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, kad kaltinamosios sugriebta už žasto ir stumdoma jautė skausmÄ . Liudytoja I. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme nurodė, kad I. M. smurto prieÅ¡ L. V. veiksmai nutrÅ«ko tik dėl jos (liudytojos) įsikiÅ¡imo. Sprendžiant iÅ¡ I. S. teiginių apie sustabdytÄ kaltinamosios rankÄ , galima manyti, kad kaltinamosios puolimas buvo staigus, agresyvus, nepanaÅ¡us į tuoj besibaigsiantį vienkartinį veiksmÄ . I. S. taip pat patvirtino po I.

M. smurtinio iÅ¡puolio pastebėjusi nukentėjusiosios elgesio ypatumus, leidžiančius suprasti, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas skausmas – nukentėjusioji buvo iÅ¡sigandusi, pasipiktinusi, verkė. Vertinant duomenis, susijusius su nukentėjusiosios reakcija į smurtÄ , bÅ«tina vertinti ir tai, kad motinos mirties akivaizdoje net labai stiprus fizinis skausmas nukentėjusiajai tebÅ«tų buvęs mažesnis dirgiklis, nei motinos mirties įvykis, todėl pakankamai santÅ«ri nukentėjusiosios reakcija į skausmÄ tiriamosios bylos kontekste negali bÅ«ti vertinama kaip skausmÄ nuvertinantys ar kaltinamÄ jÄ teisinantys duomenys, juo labiau, kad smurto padariniai įrodyti ir nukentėjusiosios teismo medicininio tyrimo duomenimis.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ iÅ¡teisintoji I. M. praÅ¡o prokurorės apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepime nurodo, kad veikos, kuria yra kaltinama, ji nepadarė, bet buvo apkalbėta L. V. bei jos draugės liudytojos I. S., kuri yra suinteresuota bylos baigtimi ir kurias sieja glaudÅ«s ir artimi Å¡eiminiai ryÅ¡iai. Minėto konflikto tarp nukentėjusiosios ir kaltinamosios iniciatorė buvo pati nukentėjusioji. Ji pirma pradėjo I. M. Å¡meižti, reikalavo parodyti rankinę, tampė už rankinės, vadino vagimi. I. M. bÅ«dama įžeista ir pažeminta parodė rankinę, kurioje nebuvo piniginės su pinigais ir iÅ¡vyko kartu su V. D. ir jos vyru. Taip pat atsiliepime į skundÄ atkreiptas dėmesys į specialisto iÅ¡vadoje Nr. G1204/18(03) nurodytÄ nekonkretų sveikatos sužalojimo laikÄ .

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, iÅ¡teisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7. Prokurorė teigia, kad iÅ¡teisinamasis nuosprendis grindžiamas selektyviu bylos duomenų vertinimu, lemiamÄ reikÅ¡mę teikiant kaltinamosios parodymams ir visiÅ¡kai nevertinant kitų tyrimo duomenų. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Baudžiamajame procese įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesÄ .

Kaip ne kartÄ konstatuota kasacinio teismo praktikoje, įrodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiÅ¡kiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. IÅ¡samus bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas suponuoja reikalavimÄ indukuoti į šį procesÄ visas reikÅ¡mingas bylai aplinkybes, iÅ¡naudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiÅ¡kai sujungiant visus faktus į loginę visumÄ , ir po to daryti apibendrinančias iÅ¡vadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-295/2013).

Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sÄ lygų yra ta, kad turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016). Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, neturi pagrindo daryti iÅ¡vados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, bÅ«tų nesilaikęs įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) ar padaręs iÅ¡vadas, neatitinkančias nustatytų aplinkybių.

Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai ar neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus ir padarė išvadas, atitinkančias nustatytas aplinkybes.

7. I. M. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. liepos 10 d., apie 14.45 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė L. V. už kairio žasto, stipriai jį suspaudė, L. V. pastÅ«mė ir tokiu bÅ«du sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmÄ ir nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje buvo apklausta kaltinamoji ir nukentėjusioji, visi konfliktÄ matę ir net įvykio vietoje nebuvę asmenys, iÅ¡tirti ir įvertinti visi į bylÄ surinkti įrodymai.

Teismas iÅ¡tyrė specialisto iÅ¡vadÄ Nr. G 1812/2017(03), kuria nustatyta, kad nukentėjusiajai L. V. yra padaryta poodinė kraujosruva ant kairio žasto, atitinkanti nežymaus sveikatos sutrikdymo mastÄ . Kraujosruva padaryta ne mažiau kaip vienu trauminiu poveikiu kietu buku ribotÄ pavirÅ¡ių turinčiu daiktu suduodant ar suspaudžiant (b. l. 32). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji I. M. parodė, kad į mirusios sesers butÄ atvyko sesers dukra L. V., paklausė, ar ji turi paėmusi mamos piniginę.

Jos stovėjo viena prieÅ¡ais kitÄ , L. V. griebė už jos rankinės. Ji iÅ¡ savo rankinės išėmė rankinėje buvusius daiktus, parodė L. V. ir po Å¡io konflikto išėjo iÅ¡ buto (b. l. 135). Pažymėtina, kad iÅ¡ esmės analogiÅ¡kus parodymus I. M. davė apklausiama kaip įtariamoji ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 84–86, 97–98) bei akistatos su nukentėjusiÄ ja L. V. metu (b. l. 37–39). L. V. teisiamajame posėdyje apklausta kaip nukentėjusioji parodė, kad ji paprašė I.

M. parodyti rankinę, nes įtarė, kad Å¡i paėmė mamos piniginę. Tada I. M. griebė jÄ už rankų ir papurtė (b. l. 137). Ä®vykio vietoje buvusi ir kaip liudytoja apklausta I. S. apie įvykį davė tokius parodymus: „... kai I. M. ruošėsi iÅ¡eiti, L. užstojo jai keliÄ ir pasakė parodyti rankinę, ar nepasiėmė mamos pinigų. Tada I. M. čiupo L. už rankų ir stÅ«mė jÄ link spintos...“ (b. l. 137). Liudytoja V. D. parodė, kad ji kartu su kaimyne išėjo į koridorių parÅ«kyti ir tuo metu iÅ¡girdo sÄ myšį kambaryje.

Įėjusi į kambarį pamatė iÅ¡kratytÄ I. M. rankinę, ant žemės mėtėsi kažkokie maiÅ¡eliai. Ä® teisėjo klausimÄ dėl pavartoto smurto liudytoja atsakė: „I. su J. dukra gal ir susistumdė dėl rankinuko. AÅ¡ tik girdėjau kambary Å¡urmulį, bet kas ten vyko negirdėjau“ (b. l. 135–136). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja matytÄ situacijÄ ji apibÅ«dino taip: „ Kai grįžau, pamačiau tik, kad L. apvertusi kratė I. rankinę, tada I. traukė rankinę prie savęs, o L. prie savęs, taip pasitampė ir kai I. atsiėmė rankinę, išėjo iÅ¡ buto“ (b. l. 55–56).

Anksčiau aptartus įrodymus teismas vertino priimdamas nuosprendį.

8. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie pavojingÄ veikÄ charakterizuoja kaip nusikalstamÄ . Tam, jog bÅ«tų galima konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamÄ veikÄ , reikia jo veiksmuose nustatyti visus bÅ«tinus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi esant anksčiau aptartiems į bylÄ surinktiems ir teisimajame posėdyje iÅ¡tirtiems įrodymams yra pagrindo konstatuoti objektyviuosius veikos požymius, o bÅ«tent tai, kad konflikto tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios, vykusio nustatytoje vietoje ir nustatytu laiku, metu I.

M. sugriebė L. V. už kairio žasto ir sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmÄ bei nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Tačiau vien objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nepakanka I. M. kaltei konstatuoti. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimÄ ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ atsako tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Å ia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kÅ«no neliečiamumÄ (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatÄ (nežymiai ar trumpam laikui jÄ sutrikdžius).

Å is nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veikÄ asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimÄ kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ baudžiamoji atsakomybė nekyla.

9. IÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad nagrinėjant situacijÄ , kuriÄ galbÅ«t reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį bÅ«tina vertinti ne tik formaliÄ veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situacijÄ , kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pirmosios instancijos teismas priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį įvertino, kad I. M. veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti kitÄ asmenį. Darydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ teismas atsižvelgė į susiklosčiusiÄ situacijÄ : kaltinamoji I.

M. atvyko į butÄ , kur rado mirusiÄ savo seserį J. Z.. Praėjus kuriam laikui į butÄ atvyko nukentėjusioji L. V., kuri yra mirusios J. Z. dukra. Tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios kilo konfliktas dėl neva kaltinamosios paimtos mirusiosios piniginės su bankine kortele. Konflikto metu, nukentėjusiajai bandant sulaikyti iÅ¡einančiÄ kaltinamÄ jÄ , kad patikrintų, ar ne ji paėmė piniginę, Å¡i rankomis nustÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ , parodė rankinę, kad joje nėra piniginės, ir išėjo iÅ¡ buto.

Teismas vertino, kad konfliktas įvyko tuoj pat po abiejų artimo žmogaus mirties, dėl to abi konflikto Å¡alys buvo labiau nei įprasta susijaudinusios ir galėjo neadekvačiai vertinti situacijÄ . Kaltinamoji už rankų nukentėjusiÄ jÄ suėmė ne norėdama jÄ sužaloti ar sukelti fizinį skausmÄ , o norėdama iÅ¡eiti iÅ¡ kambario po neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų – reikalavimo patikrinti rankinę ir trukdymo iÅ¡eiti. Byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad paimdama L.

V. už rankų I. M. suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, arba nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti. Pagal nagrinėjamoje byloje teismo nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas, iÅ¡teisindamas I. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nesant jos veikoje nusikaltimo sudėties, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino į bylÄ surinktus ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus bei nusikalstamos veikos sudėties požymius, atsižvelgė į svarbias aplinkybes sprendžiant klausimus tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobÅ«džio, t. y.

įvertino konflikto kilmę, eigÄ , konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti teiginiai, kad kaltinamoji prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ smurtavo tiesiogine tyčia, siekdama įgyvendinti savo tikslus paveldimo turto ir laidotuvių organizavimo klausimais, yra niekuo nepagrįsti.

10. Nustačius, kad iÅ¡teisintosios veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties – tyčios – nėra pagrindo svarstyti ir vertinti apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad nebuvo atsakomybę už smurtÄ Å¡alinančių aplinkybių ar bÅ«tinosios ginties situacijos, kadangi pirmosios instancijos teismas iÅ¡teisinamajame nuosprendyje apie tai nepasisakė. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl kaltinamosios gynybos versijos vertinimo. Skunde teigiama, kad kaltinamoji bandė įrodyti, tačiau neįrodė, jog nukentėjusiÄ jÄ galėjo sužaloti kitas asmuo kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad įvertinus įrodymų visumÄ nėra pagrindo abejoti dėl konflikto tarp iÅ¡teisintosios ir nukentėjusiosios. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad I. M. suspaudė L. V. rankÄ . Apskųsto iÅ¡teisinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje taip pat konstatuota, kad konflikto metu, nukentėjusiajai bandant sulaikyti iÅ¡einančiÄ kaltinamÄ jÄ ir patikrinti, ar ne ji paėmė piniginę, Å¡i rankomis nustÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ . Vadinasi, bylÄ iÅ¡nagrinėjęs teismas neabejojo kaltinime nurodytais I.

M. veiksmais, tačiau vertino, kad ji neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sukelti fizinį skausmÄ ar padaryti nežymų sveikatos sutrikdymÄ . IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinamoji buvo įsitikinusi, kad jos veiksmai negalėjo sukelti tam tikrų pasekmių nukentėjusiajai ir teisiamajame posėdyje prašė apklausti papildomus asmenis. Teismas praÅ¡ymÄ tenkino, apklausė E. B. ir I. K., tačiau Å¡ių liudytojų parodymai sprendžiant I. M. kaltės klausimÄ nebuvo reikÅ¡mingi.

Kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieÅ¡ save laikoma neatskiriama teisingo proceso sÄ lyga, kaltinamasis turi teisę pasirinkti bet kokiÄ gynybos pozicijÄ , o pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms. Ä®rodymų naÅ¡tos kaltinamajam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai, tai ir buvo padaryta vertinant I. M. veiksmų motyvus ir tyčios turinį.

11. Skunde teigiama, kad I. M. buvo kaltinama ne tik skausmo nukentėjusiajai sukėlimu, bet ir nežymiu jos sveikatos sutrikdymu. Tuo tarpu nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmas ir priežastys skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizuojami. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu galima sutikti tik iš dalies, nes nuosprendyje pasisakoma ir dėl skausmo nukentėjusiajai sukėlimo, ir dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje pasisakyta tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau I.

M. buvo kaltinama tik vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Kaltinime nurodyta, kad I. M. sugriebė L. V. už kairio žasto, stipriai jį suspaudė ir tokiu bÅ«du sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmÄ ir padarė poodinę kraujosruvÄ , sukėlusiÄ nukentėjusiajai L. V. nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Kadangi ir fizinis skausmas, ir nežymus sveikatos sutrikdymas pagal pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ buvo padarytas tuo pačiu metu toje pačioj vietoje tais pačiais veiksmais ir kvalifikuotas kaip viena nusikalstama veika pagal tÄ patį straipsnį, dėl nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nepaminėto kvalifikuojančio požymio – skausmo nukentėjusiajai sukėlimo – nuosprendis nėra neaiÅ¡kus ar prieÅ¡taringas.

12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , todėl panaikinti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Regina BertaÅ¡ienė Dalia Kursevičienė Linas Pauliukėnas