3f3d70ec-8b3b-4e75-9205-9b06d2d4f882 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr Administracinė byla Nr. A261-2453/2012Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02607-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 28 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. spalio 15 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano KliÅ¡ausko ir ArÅ«no Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjo atstovui advokatei Dovilei Greblikienei, atsakovo atstovams Mindaugui Jaskelevičiui ir Renaldui Viščiniui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Vilmai Skinderytei ir Povilui Kazlauskui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų Å¡iluma“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų Å¡iluma“ skundÄ atsakovui Druskininkų savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė:I. PareiÅ¡kėjas UAB „Litesko“ (filialas „Druskininkų Å¡iluma“) (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ praÅ¡ydama panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2011 m. spalio 28 d. sprendimÄ Nr. T1-141 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų Å¡iluma“ centralizuotai teikiamos Å¡ilumos kainų dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T1-141), įpareigoti atsakovÄ Ä¯vertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensacijÄ dėl neteisėto Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant sprendimÄ Nr. T1-141 bei priteisti iÅ¡ atsakovo pareiÅ¡kėjo naudai bylinėjimosi iÅ¡laidas.Nurodė, kad atsakovas 2011 m. spalio 28 d. priėmė sprendimÄ Nr. T1-141, kuriuo pakeitė Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimÄ Nr. T1-209, ir išėmė Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudas (t. y. atliktų investicijų atsipirkimÄ ) iÅ¡ Å¡ilumos kainos, todėl pareiÅ¡kėjas nebegali į Å¡ilumos kainÄ Ä¯skaičiuoti Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudų.

PareiÅ¡kėjo nuomone, sprendimas Nr. T1-141 yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieÅ¡taraujantis aukÅ¡tesnės galios teisės aktams.Anot pareiÅ¡kėjo atsakovas, priimdamas sprendimÄ Nr. T1-141, pažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį. PaaiÅ¡kino, kad, vykdydamas Lietuvos valstybės ir Druskininkų savivaldybės tarybos suformuotÄ politikÄ didinti Å¡ilumos tiekimo vartotojams efektyvumÄ bei kokybę, taip pat vykdydama su atsakovu suderintÄ investicijų planÄ , nuo 2004 m. į Å¡ilumos punktų įrengimÄ /jų modernizavimÄ Druskininkuose investavo apie 1,85 mln.

Lt. Nusidėvėjimo sÄ naudos, apskaičiuotos nuo investicijų, atliktų nuo 2004 m. iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Druskininkų miesto pirmojo laikotarpio bazines Å¡ilumos kainas, o nusidėvėjimo sÄ naudos, apskaičiuotos nuo investicijų, atliktų nuo 2005 m. iki 2011 m., buvo įskaičiuotos į Druskininkų miesto antrojo laikotarpio bazines Å¡ilumos kainas, kurios galiojo nuo 2011 m. sausio 1 d. Investicijos į Å¡ilumos punktų įrengimÄ /modernizavimÄ buvo suderintos su atsakovu ir sukurto turto vertės nusidėvėjimo sÄ naudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimÄ Druskininkų mieste, buvo įskaičiuotos į pareiÅ¡kėjo Å¡ilumos kainÄ atsakovo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-236.

Iki Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo (toliau – ir Å ilumos Å«kio įstatymas) pakeitimo įsigaliojimo, t. y. 2011 m. lapkričio 1 d., per Å¡ilumos tarifus Druskininkų mieste pareiÅ¡kėjas surinko apie 0,5 mln. Lt Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo sÄ naudų, o apie 1,35 mln. liko nepadengti. Pažymėjo, kad, priimdamas aukščiau minėtus sprendimus dėl kainos dedamųjų nustatymo, atsakovas laikėsi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir atitinkamai numatė bÅ«tinas iÅ¡laidas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, tačiau, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ Nr. T1-141, atsakovas nukrypo nuo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir iÅ¡laidas, bÅ«tinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iÅ¡ Å¡ilumos kainos, neįvertindamas, kaip jos turėtų bÅ«ti padengiamos.PareiÅ¡kėjo nuomone, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 18 d. raÅ¡te Nr. R2-2025 taip pat pripažįsta, kad turi bÅ«ti imamasi priemonių, jog iki Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grÄ Å¾inimo/jų nusidėvėjimo padengimo klausimas bÅ«tų iÅ¡spręstas, nes prieÅ¡ingu atveju Å¡ilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus.

PareiÅ¡kėjo įsitikinimu, atsakovas, priimdamas sprendimÄ Nr. T1-141, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintÄ teisinės valstybės principÄ , kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lÅ«kesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai, bei nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principÄ .Pažymėjo, kad, vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodamas į Å¡ilumos punktų sistemÄ , pagrįstai tikėjosi, jog atsakovas nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris Å¡ias investicijas pavers neatlygintinais nuostoliais.

BÅ«tinųjų sÄ naudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, leido pagrįstai tikėtis, kad atsakovas, įgyvendindamas Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimus bei kartu laikydamasis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių keliÄ pareiÅ¡kėjo atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Atkreipė dėmesį, kad iÅ¡ anksto žinodamas tokiÄ atsakovo pozicijÄ , tokių investicijų nebÅ«tų vykdęs. Pažymėjo, kad sprendimas Nr. T1-141 pažeidžia ne tik pareiÅ¡kėjo, bet ir jo (akcijų) savininko, arba investuotojo, teisėtus lÅ«kesčius, kad valdoma įmonė ne tik, kad neÅ¡tų pelnÄ , bet kad bent jau nesukeltų jam nuostolių.

PareiÅ¡kėjo teigimu, remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, atsakovui tenka pareiga užtikrinti pareiÅ¡kėjo nuosavybės teisių gynimÄ ir apsaugÄ â€“ apsaugoti pareiÅ¡kėjo investicijas į Å¡ilumos punktų sistemÄ , kurias jis atliko vykdydamas tuo metu galiojančiuose įstatymuose jam priskirtÄ ir su atsakovu suderintÄ veiklÄ , tačiau atsakovas, priimdamas sprendimÄ Nr. T1-141, elgėsi visiÅ¡kai prieÅ¡ingai ir taip pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principÄ , nes priimtas reguliavimas paneigė pareiÅ¡kėjo galimybes atgauti investicijas, kurias, laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų, jis atliko.Atsakovas Druskininkų savivaldybės taryba atsiliepime (b. l. 30-32) pareiÅ¡kėjo skundÄ prašė atmesti kaip nepagrįstÄ .Atsakovo nuomone, Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T1-141 yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi buvo priimtas įgyvendinant Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo nuostatas bei Komisijos, kaip nepriklausomo energetikos srities reguliatoriaus, nutarimÄ .Pasak atsakovo, Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos ne vėliau kaip per vienÄ mėnesį nuo Komisijos patvirtintos Daugiabučių namų Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų priežiÅ«ros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) įsigaliojimo patvirtina daugiabučių namų Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų priežiÅ«ros (eksploatavimo) maksimalius tarifus.

Pažymėjo, kad Komisija 2011 m. lapkričio mėn. parengė ir paskelbė derinimui Metodikos projektÄ . Metodikos projekte yra numatyta nauja sÄ voka – Å¡ilumos punkto bÅ«klės atkÅ«rimo kaupiamieji mokėjimai, kurie apskaičiuojami kaip ilgalaikio turto nusidėvėjimas, taikant tiesiogiai proporcingÄ nusidėvėjimo skaičiavimo metodÄ . Taigi, Metodikos projekte sprendžiamas Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo sÄ naudų padengimas. Atsakovo teigimu, Komisijai patvirtinus MetodikÄ Druskininkų savivaldybė nustatys Metodikos reikalavimus atitinkančius daugiabučių namų Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų priežiÅ«ros (eksploatavimo) maksimalius tarifus.Atsakovo nuomone, sprendimas Nr. T1-141 niekaip nelemia Å¡ilumos punktų nuosavybės teisės subjekto, todėl pareiÅ¡kėjo teiginiai, kad sprendimas prieÅ¡tarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamybės principui, yra neteisingi.

Be to, atsakovo manymu, pareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės skundžia ne Druskininkų savivaldybės priimtų sprendimų neatitikimÄ teisės aktams, bet Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimÄ , dėl kurio savivaldybė ir Komisija turėjo atlikti tam tikrus veiksmus.Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime (b. l. 46-52) prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Komisija nurodė, kad 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiÅ¡kėjo Å¡ilumos bazinės kainos dedamÄ sias ir nebeįtraukė Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiÅ«ros sÄ naudų, tokiu bÅ«du nustatant pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę nediferencijuotÄ Å¡ilumos kainÄ .

Pažymėjo, jog investicijoms (įskaitant Å¡ilumos punktų įrengimui) paimtų paskolų palÅ«kanų sÄ naudos nebuvo pakeistos.Komisijos nuomone, pareiÅ¡kėjas klaidina teismÄ ir skunde nukrypsta nuo savo pozicijos, nes pats patvirtina, jog atsakovas ir Komisija tinkamai perkėlė Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir kartu nurodo, kad sprendimas Nr. T1-141 prieÅ¡tarauja aukÅ¡tesnės galios teisės aktams. Pažymėjo, kad tiek Komisija, tiek atsakovas, vykdydami įstatymais deleguotas funkcijas, privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, jas tinkamai įgyvendinti bei nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties, bei privalo veikti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus, todėl atsakovas, perkeldamas Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei numato minėtas teisės aktas, bei iÅ¡plėsti įstatymo leidėjo nustatyto teisinio režimo, susijusio su Å¡ilumos kainų, atsižvelgiant į patiriamas sÄ naudas, diferencijavimu pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę.Pažymėjo, kad pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį valstybės reguliuojamų kainų nomenklatÅ«ra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl Å ilumos Å«kio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios Å¡ilumos Å«kio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios Å¡ilumos Å«kio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jos neprieÅ¡tarauja specialiosioms ir jų nereglamentuotiems klausimams.

Todėl, Komisijos nuomone, tiek ji, tiek atsakovas, įgyvendindami įstatymų leidėjo suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir, priimdami įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Å iuo atveju atsakovas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , įgyvendino Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytÄ teisinį režimÄ .Komisija nuomone, sprendimas Nr. T1-141 negali prieÅ¡tarauti teisinės valstybės principui, nes atsakovas skundžiamu sprendimu įgyvendino Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas.

Komisijos teigimu, pareiÅ¡kėjo lÅ«kesčiai negali bÅ«ti laikomi pagrįstais ir teisėtais – Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi bÅ«ti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas, todėl pareiÅ¡kėjas negalėjo tikėtis, kad atsakovas, priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. UAB „Litesko“, bÅ«dama atidi bei pakankamai rÅ«pestinga rinkos dalyvė, privalėjo žinoti minėtas teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lÅ«kesčių, kad atsakovas, priimdamas sprendimÄ Nr. T1-141, taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose.

Be to, tiek anksčiau galiojusios Metodikos, tiek Å¡iuo metu galiojančios Metodikos nuostatos įgyvendina Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytÄ teisinį reguliavimÄ Å¡ilumos kainodaroje. Pabrėžė, kad įstatymÄ Ä¯gyvendinantys teisės aktai negali iÅ¡plėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti visiÅ¡kai naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas. II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu atmetė pareiÅ¡kėjo UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų Å¡iluma“ skundÄ kaip nepagrįstÄ .Teismo vertinimu, Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktas yra imperatyvaus pobÅ«džio, todėl, atsižvelgiant į tai, Druskininkų savivaldybės taryba, nustatydama Å¡ilumos kainų dedamÄ sias pareiÅ¡kėjui, privalėjo atsižvelgti į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimÄ Nr. 03-302, kuriuo pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiÅ¡kėjo Å¡ilumos bazinės kainos dedamÄ sias ir nebeįtraukė Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiÅ«ros sÄ naudų, tokiu bÅ«du nustatant pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę nediferencijuotÄ Å¡ilumos kainÄ .Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 120 straipsnio normos analizė laidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad savivaldybės veiklos laisvė nėra beribė, o savarankiÅ¡kumas nėra galimybė ignoruoti imperatyvias įstatymų nuostatas, Å¡iuo atveju – Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, pagal kuriÄ Ä¯ Å¡ilumos ar karÅ¡to vandens kainas negali bÅ«ti įtraukiamos jokios sÄ naudos, susijusios su pastatų vidaus Å¡ildymo (įskaitant ir Å¡ilumos punktus) ir karÅ¡to vandens sistemomis.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai į sprendimÄ Nr. T1-141, nustatydamas UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų Å¡iluma“ centralizuotai teikiamos Å¡ilumos dedamÄ sias, neįtraukė Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudų.Teismo nuomone, kaip teisingai nurodo Komisija, sprendimas Nr. T1-141 negali prieÅ¡tarauti teisinės valstybės principui, nes atsakovas minėtu sprendimu įgyvendino Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, ir negalėjo nuo jų nukrypti, numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, ar iÅ¡plėsti nustatyto teisinio reguliavimo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, pagal kuriÄ teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiÅ«riu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas nevirÅ¡ijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieÅ¡tarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, teismas nagrinėjamu atveju nevertino pareiÅ¡kėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria esant pagrįstam ir teisėtam sprendimui Nr. T1-141.Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T1-141 yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiÅ¡kėjo skundas dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. T1-141 panaikinimo ir įpareigojimo įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensacijÄ atmestas kaip nepagrįstas.

III. PareiÅ¡kėjas UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų Å¡iluma“ pateikė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti 2012 m. kovo 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ tenkinti UAB „Litesko filialo „Druskininkų Å¡iluma“ skundÄ . Taip pat praÅ¡o kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalis ir Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo (2011 m. spalio 11 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalis, nei vienai iÅ¡ Å¡ių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu bÅ«du investicijos, atliktos į Å¡ilumos punktų įrengimÄ /modernizavimÄ turėtų bÅ«ti sugrÄ Å¾intos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintÄ teisėtų lÅ«kesčių principÄ ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintÄ nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principÄ .Apeliacinis skundas (b. l. 103-111) grindžiamas iÅ¡ esmės analogiÅ¡kais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad:Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė ir iÅ¡aiÅ¡kino materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 143 str.); Teismas, vertindamas Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 6 dalį, Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, 3 dalį ir 5 dalies 1 punktÄ taikė ir aiÅ¡kino jas netinkamai, nesistemiÅ¡kai, nevertindamas Å¡ių nuostatų galiojimo sÄ ryÅ¡io su kitomis Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo nuostatomis bei Energetikos įstatymo nuostatomis, ir todėl neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė atmesti pareiÅ¡kėjo skundÄ .

Teismas negalėjo neatsižvelgti į Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 3 dalį. Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio, kuris reglamentuoja Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įgyvendinimÄ , 3 dalis numatė, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2011 m. lapkričio 1 d.) priima Å¡iam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ir tik 8 straipsnio 6 dalis numato, kad Å¡ilumos ir karÅ¡to vandens kainos, diferencijuotos pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę, gali bÅ«ti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

Tai reiškia, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimu pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies normos reikalauja specifinio jų įgyvendinimo ir atitinkamų tvarkų/taisyklių/metodikų priėmimo. Tik atlikus 8 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus – iki 2011 m. lapkričio 1 d. priėmus šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ima veikti kitas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo straipsnis – 8 straipsnio 6 dalis, atitinkamai numatanti, kad kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

Tol, kol nėra įvykdytos visos Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įgyvendinimui privalomos sÄ lygos, pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatos negali bÅ«ti taikomos, nes jų taikymo sÄ lygos nėra įgyvendintos. Iki 2011 m. lapkričio 1 d. nei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, nei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo visų bÅ«tinų Å¡iam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų nepriėmė ir neiÅ¡sprendė klausimo, kokiu bÅ«du iki Å¡ios akto įsigaliojimo teisėtai atliktos ir su visomis institucijomis suderintos bei jų patvirtintos investicijos į Å¡ilumos punktų įrengimÄ /modernizavimÄ toliau atsipirks.

Taigi, teisine prasme susidaro pažeidimo situacija, kuri laikytina neteisėta. Pažymi, kad visos Å¡ios bylos Å¡alys teismo posėdžio metu pripažino ir neginčijo, kad iki Å¡io momento vis dar nėra priimtas joks teisės aktas, kuris iÅ¡spręstų atliktų investicijų atsipirkimo klausimÄ po Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo priėmimo. Pažymi, kad Komisija savo 2011 m. spalio 18 d. raÅ¡te Nr. R2-2025, adresuotame pareiÅ¡kėjui, mini, kad ji 2011 m. spalio 14 d. raÅ¡tu Nr. R2-2006 yra kreipusis į Energetikos ministerijÄ ir nurodžiusi, kad „<...> lieka neaiÅ¡ku dėl Å¡ilumos tiekėjams priklausančių Å¡ilumos punktų remonto ir bÅ«klės atstatymo <...>“, taip pat, kad „<...> jei Å¡ilumos tiekėjams priklausančių Å¡ilumos punktų remonto ir bÅ«klės atstatymo (nusidėvėjimo) lėšos nuo 2011 m. lapkričio 1 d. nebus įskaičiuotos į Å¡ilumos kainÄ , galimai susidarys sunkumai Å¡ilumos tiekėjams vykdyti nenutrÅ«kstamÄ jiems nuosavybės teise priklausančių Å¡ilumos punktų priežiÅ«rÄ , remontÄ ir bÅ«klės atstatymÄ <...>“.

Komisijos 2011 m. gruodžio 9 d. posėdžio protokole Nr. 02-40 nurodoma, kad „Energetikos ministerija rengia teisės akto projektÄ , kuriame bus įtvirtinta Å¡ilumos punktų, nuosavybės teise priklausančių Å¡ilumos tiekėjams, perdavimo daugiabučio namo gyventojams tvarka, iÅ¡sprendžiant ir visų pagrįstų investicijų atlyginimo klausimus“. Komisija tokia iÅ¡dėstyta pozicija pripažįsta, kad turi bÅ«ti imamasi priemonių, jog iki Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grÄ Å¾inimo/jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi bÅ«ti iÅ¡spręstas, nes prieÅ¡ingu atveju Å¡ilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus.Teismas negalėjo neatsižvelgti į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį (Apeliaciniame skunde minimos Skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu galiojusios t. y. 2011 m. birželio 28 d.

Energetikos įstatymo redakcijos nuostatos, iÅ¡skyrus kuomet nurodyta kitaip). Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje naujoje Energetikos įstatymo redakcijoje Skundo pateikimo metu galiojusi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata dar aiÅ¡kiau detalizuojama ir 19 straipsnio 2 dalyje pažymima, jog nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi bÅ«ti [...] įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grÄ Å¾a ir (ar) nuosavybės grÄ Å¾a taip pat gali bÅ«ti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrÄ ir energijos efektyvumÄ , vieÅ¡uosius interesus atitinkančių paslaugų teikimÄ .

Taigi, įstatymu imperatyviai numatoma, kad investicijų grÄ Å¾a ir (ar) nuosavybės grÄ Å¾a yra neatsiejama valstybės reguliuojamos kainos elementas ir ji turi bÅ«ti atitinkamai įvertinta reguliuojant Å¡ilumos veiklÄ . Tačiau įstatymas nebÅ«tinai detalizuoja, kokioje reguliuojamoje kainoje ar kokia kitokia forma Å¡i grÄ Å¾a yra pateikiama. Todėl, jeigu nėra galimybės Å¡ios investicijų grÄ Å¾os numatyti per tam tikras reguliuojamas kainas, ji turi bÅ«ti numatoma pasinaudojant kitais reguliuojamais energetikos sektoriaus institutais.

Taigi, turi bÅ«ti numatyta nauja energetikos įmonių investicijų į jų vykdomÄ veiklÄ sugrÄ Å¾inimo principo įgyvendinimo tvarka. T. y. turi bÅ«ti sukurtas naujas reguliacinis mechanizmas ir (ar) priimti individualÅ«s sprendimai, kurie užtikrintų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudų padengimÄ . Å iuo tikslu, užtikrinti Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies vykdymÄ , inter alia Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos ir Komisijos pareiga priimti visus Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimÄ Ä¯gyvendinančius teisės aktus.

Visgi, nepaisant aiÅ¡kios institucijų kompetencijos įtvirtinti naujÄ investicijų į Å¡ilumos punktų įrengimÄ /jų modernizavimÄ sugrÄ Å¾inimo tvarkÄ , jokie su tuo susiję sprendimai, iÅ¡sprendžiantys pareiÅ¡kėjo atžvilgiu kilusiÄ problemÄ , nebuvo priimti iki Å¡iol.Pirmosios instancijos teismas dalies įrodymų apskritai nevertino, o dalį įrodymų įvertino netinkamai, dėl ko priėmė nepagrįstÄ GinčijamÄ sprendimÄ (ABTÄ® 142 str. 2 d. 5 p.); teismas iÅ¡samiai ir objektyviai neiÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybių viseto bei neargumentavo teisinės valstybės principo pažeidimo pareiÅ¡kėjo investicijų atžvilgiu.Teismas iÅ¡samiai ir objektyviai neiÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybių viseto, kadangi tiesiog konstatuodamas, jog Savivaldybė turi vadovautis Å ilumos Å«kio įstatymu, neįvertino teisės aktų sisteminio taikymo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentacija iš esmės remiasi tuo, jog Savivaldybės sprendimas negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes Savivaldybė juo tiesiog įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo (ir atitinkamai Šilumos ūkio įstatymo) nuostatas. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria esant Sprendimui, t. y. teismas apskritai nevertino jokių faktų – neanalizavo faktinės situacijos, susidariusios iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo priėmimo ir po jo, nevertino kaip ši faktinė situacija kito pasikeitus reglamentavimui ir kaip tai įtakojo pareiškėjo teises ir pareigas.

Tačiau Å¡ių aplinkybių analizė yra bÅ«tina siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti ir suvokti Savivaldybės Sprendimo įtakÄ pareiÅ¡kėjo veiklai. Ginčijame sprendime pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie ginčo esmę – apie tai, kad Å¡ios investicijos turi atsipirkti per nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudas ar kokiu nors kitu bÅ«du. Teismas tik formaliai nurodė, kad nevertins akto ekonominio ir politinio tikslingumo požiÅ«riu. Tačiau nurodyti klausimai ir aplinkybės nėra susijusios nei su ekonominiu nei su politiniu Savivaldybės Sprendimo tikslingumu.

Å iuo atveju Ginčijame sprendime teismas ignoravo pareiÅ¡kėjo keliamÄ patiriamų nuostolių teisinį, o ne ekonominį ar politinį klausimÄ . Pirmosios instancijos teismas neargumentavo teisinės valstybės principo pažeidimo pareiÅ¡kėjo investicijų atžvilgiu. Teismo argumentacija remiasi tuo, jog Sprendimas tiesiog negali prieÅ¡tarauti teisinės valstybės principui jau vien dėl to, kad Savivaldybė Sprendimu įgyvendina Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir Å ilumos Å«kio įstatymo nuostatas.

Taigi, teismas tik bendrai pasisako dėl Sprendimo atitikimo teisinės valstybės principo reikalavimams procesine Sprendimo prasme, bet ne materialiÄ ja, t. y. jog Sprendimas priimtas formaliai įgyvendinant Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, tačiau visiÅ¡kai nevertinama sistemiÅ¡kai, kad Sprendimu yra pažeidžiama Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis ir nevertinta, jog yra pažeisti teisinės valstybės principo sudėtiniai elementai, t. y. teisėtų lÅ«kesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principai.

Pagal teismų praktikÄ â€žsÄ Å¾iningai ir teisėtai įgytų teisių gynimui turi bÅ«ti suteikiamas prioritetas, nes tai atitinka teisinio reguliavimo tikrumo bei stabilumo ir teisėtų lÅ«kesčių principų turinį“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. A(15)-223/2005). Todėl, jei Savivaldybė ir Komisija priėmė sprendimus, kuriais sukurto turto vertės nusidėvėjimo sÄ naudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimÄ , Druskininkų mieste buvo įskaičiuotos į pareiÅ¡kėjo Å¡ilumos kainÄ , jos pripažino, jog investicijos atitinka Å¡ilumos sektorių reguliuojančių teisės aktų nustatytus reikalavimus, tačiau Savivaldybė priimdama SprendimÄ , kuriuo ji išėmė Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudas iÅ¡ Å¡ilumos kainos, kol nėra iÅ¡spręsta, kaip jos turi bÅ«ti pareiÅ¡kėjui padengiamos, paneigė pareiÅ¡kėjo įgytÄ pagrįstÄ teisę į investicijų padengimÄ .Ginčijamame teismo sprendime nurodytas Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies iÅ¡aiÅ¡kinimas ir taikymas prieÅ¡tarauja Konstitucijai, todėl keltinas Å¡ių teisės normų atitikimo Konstitucijai klausimas.Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktas Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir Å ilumos Å«kio įstatymo aiÅ¡kinimas, kad Savivaldybė neva formaliai tinkamai vykdė numatytus įpareigojimus, nes tiesiog vykdė Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimÄ , prieÅ¡tarauja Konstitucijai, nes pareiÅ¡kėjui yra apribotos teisės naudotis turtu, kurį jis sukÅ«rė, t. y. apribojama teisė susigrÄ Å¾inti į Å¡ilumos punktų įrengimÄ /renovavimÄ investuotas lėšas.

Taigi, manytina, kad Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad „į Å¡ilumos ar karÅ¡to vandens kainas negali bÅ«ti įtraukiamos jokios sÄ naudos, susijusios su pastatų vidaus Å¡ildymo (įskaitant ir Å¡ilumos punktus) ir karÅ¡to vandens sistemomis“ ir Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis, nustatanti, jog „šilumos ir karÅ¡to vandens kainos, diferencijuotos pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę, gali bÅ«ti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.“, tačiau nei vienai iÅ¡ Å¡ių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus (o atitinkamai nei minėtoms valstybės institucijoms, nei Savivaldybei Å¡ios tvarkos nenumatant), kokiu bÅ«du investicijos atliktos į Å¡ilumos punktus įrengimÄ /modernizavimÄ turėtų bÅ«ti sugrÄ Å¾intos, prieÅ¡tarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lÅ«kesčių principu, ir Konstitucijos 23 straipsnyje, įtvirtinančiam nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principui.Pagal Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 6 dalį „šilumos ir karÅ¡to vandens kainos, diferencijuotos pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę, gali bÅ«ti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.“, taigi suderintos pareiÅ¡kėjo investicijos per Å¡ilumos kainÄ buvo padengiamos tik iki Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 6 dalyje nurodytos datos, o Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis apkritai uždraudžia į Å¡ilumos kainas įtraukti sÄ naudas, susijusias su pastatų vidaus Å¡ildymo (įskaitant ir Å¡ilumos punktus) sistemomis.

Tačiau investicijos jau yra atliktos nuo 2003 m., o minimos nuostatos paneigia iki tol garantuotÄ teisėtÄ jų grÄ Å¾Ä . PareiÅ¡kėjas, suderinęs savo investicijas, turėjo pagrįstÄ teisę į jų padengimÄ , tačiau priimtas naujas teisinis reguliavimas, veikdamas atgal (t. y. veikdamas tų investicijų atžvilgiu, kurios jau yra atliktos), panaikino galimybę gauti atliktų investicijų atsipirkimÄ prieÅ¡ tai neįvertinant, kaip jos turėtų bÅ«ti padengtos.Esama situacija, kai teisės aktai, nenumatydami tvarkos, kaip turi atsipirki iki tol į Å¡ilumos kainas įtrauktos investicijos, tiesiog numato Å¡ių investicijų išėmimÄ iÅ¡ Å¡ilumos kainos, akivaizdžiai atitinka neteisėtos netiesioginės investicijų ekspropriacijos atvejį.

Tarptautinėje praktikoje jau seniai pripažįstama, jog vis dažniau nei tradicinė ekspropriacija pastebimos reikÅ¡mingos netiesioginės ekspropriacijos formos ar priemonės, turinčios lygiavertį poveikį. Jungtinių tautų prekybos ir plėtros konferencijos – UNCTAD atliktoje studijoje dėl Nuosavybės paėmimo tarptautinių investicijų sutartyse pažymėjo, jog ne fizinis kėsinimasis į nuosavybę apibÅ«dina nacionalizavimÄ arba ekspropriacijÄ , bet valstybės intervencija ir teisių, susijusių su nuosavybe, naikinimas.

Kaip viena iÅ¡ netiesioginės ekspropriacijos formų žinoma „sėlinanti“ ekspropriacija (angl. creeping expropriation), kuri pasireiÅ¡kia kaip eilė valstybės (jos institucijų) veiksmų, kurių nei vienas atskirai nekvalifikuojamas kaip ekspropriacija, tačiau jų bendras galutinis poveikis sunaikina investicijos vertę, t. y. poveikis de facto lygus ekspropriacijai. Akivaizdu, jog Å¡ioje byloje susidariusi teisinė situacija atitinka tarptautiniu lygiu pripažįstamÄ ekspropriacijos sÄ vokÄ , t. y. išėmus iÅ¡ Å¡ilumos kainos teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudas, neįvertinant, kaip jos turėtų bÅ«ti padengiamos, yra pažeidžiama pareiÅ¡kėjo Konstitucinė teisė į nuosavybės apsaugÄ .Atsakovas Druskininkų savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ , pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Atsiliepime į apeliacinį skundÄ (b. l. 129-132) nurodoma:PareiÅ¡kėjas nepagrįstai teigia, kad nebuvo priimti visi įstatymo įgyvendinimui reikalingi teisės aktai ir dėl to jis negali susigrÄ Å¾inti atliktų investicijų.

Tačiau visos pareiÅ¡kėjo atliktos investicijos į Å¡ilumos punktų įrengimÄ buvo atliktos jo paties iniciatyva. PareiÅ¡kėjas, siekdamas vykdyti ir plėsti Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų priežiÅ«ros veiklÄ , pastato Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų priežiÅ«ros sutartyse su vartotojais (toliau – ir Sutartys) įsipareigojo per atitinkamÄ laikÄ nuo Sutarčių pasiraÅ¡ymo įrengti naujus Å¡ilumos punktus. Sutartys buvo parengtos paties pareiÅ¡kėjo.Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo 3 straipsnyje nustatyta, kad pastato Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų prižiÅ«rėtoju (eksploatuotoju) negali bÅ«ti Å¡ilumos tiekėjas.

Å is draudimas netaikomas prižiÅ«rint daugiabučio namo Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 50 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Druskininkų savivaldybės taryba nėra priėmusi draudimo pareiÅ¡kėjui kaip Å¡ilumos tiekėjui vykdyti Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų priežiÅ«ros veiklÄ . PareiÅ¡kėjas ir po skundžiamo sprendimo priėmimo toliau iÅ¡lieka prižiÅ«rėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, su kurių gyventojais yra sudarytos Sutartys.Komisija, įgyvendindama Å ilumos Å«kui įstatymo pakeitimo nuostatas, 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 03-426 pakeitė Daugiabučių namų Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų priežiÅ«ros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikÄ .

Druskininkų savivaldybės taryba, atsižvelgdama į metodikos pakeitimus, 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. Tl-4 atitinkamai pakeitė daugiabučių namų Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų priežiÅ«ros maksimalius tarifus. Tokiu bÅ«du, Å¡ilumos tiekėjui priklausančių Å¡ilumos punktų priežiÅ«ros sÄ naudos, kurios buvo iÅ¡imtos iÅ¡ Å¡ilumos kainos, buvo įtrauktos į priežiÅ«ros tarifÄ , taip užtikrinant Å¡ių sÄ naudų susigrÄ Å¾inimÄ .Priėmus Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimus, buvo pakeista Å¡ilumos punkto sÄ voka.

Ankstesnėje Å ilumos Å«kio įstatymo redakcijoje Å¡ilumos punktas buvo apibrėžtas kaip Å¡ilumos perdavimo tinklo įrenginys, t. y. Å¡ilumos punktas buvo priskirtas reguliuojamo Å¡ilumos Å«kio turto daliai. Atitinkamai Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiÅ«ros sÄ naudos buvo įtrauktos į Å¡ilumos kainas. Pakeitus Å¡ilumos Å«kio įstatymÄ , nustatyta, kad Å¡ilumos punktas – prie Å¡ilumos įvado prijungtas pastato Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemos įrenginys, su Å¡ilumneÅ¡iu gaunamÄ Å¡ilumÄ transformuojantis pristatymui į pastato Å¡ildymo prietaisus.

Daugiabučio namo Å¡ilumos punkto įrenginiai, bÅ«tini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir Å¡io namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kuriÄ draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra Å¡io namo butų ir patalpų savininkai). Taigi, pagal galiojantį reglamentavimÄ , Å¡ilumos punktas yra neatsiejama pastato, o ne perdavimo tinklo, dalis, priklausanti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Å ilumos Å«kio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai Å¡ilumos punkto įrenginių bendrosios nuosavybės teise nevaldo, bendroji nuosavybės teisė gali bÅ«ti įgyjama:

1) Civilinio kodekso nustatyta daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai tvarka išsiperkant renovuotų šilumos punktų įrenginius iš trečiųjų asmenų pagal įrenginių likutinę vertę;

2) įsigyjant (įsirengiant) šilumos punkto įrenginius finansinės nuomos (lizingo) sutarties pagrindu;

3) kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi, ir ankstesnėje ir galiojančioje Å ilumos Å«kio įstatymo redakcijoje yra nuostata, kuria vadovaujantis, pareiÅ¡kėjas gali pasiÅ«lyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams įsigyti pareiÅ¡kėjui priklausančius Å¡ilumos punktus, taip susigrÄ Å¾inant atliktas investicijas. Å ilumos punktui esant daugiabučio namo Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų sudėtinei daliai ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei, jokios su Å¡ilumos punktu susijusios sÄ naudos negali bÅ«ti įtraukiamos į bendrai visų vartotojų mokamÄ Å¡ilumos kainÄ .

Druskininkų savivaldybės tarybos Sprendimas niekaip neįtakojo Å¡ilumos punktų nuosavybės teisės subjekto. PareiÅ¡kėjo įrengti Å¡ilumos punktai ir po Sprendimo priėmimo iÅ¡lieka jo nuosavybe iki kol, vadovaujantis galiojančiomis Å ilumos Å«kio įstatymo nuostatomis, nebus perleisti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybei, todėl pareiÅ¡kėjo teiginiai, kad Sprendimas prieÅ¡tarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamybės principui yra neteisingi.Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo apeliacinį skundÄ praÅ¡o jo netenkinti, o pirmosios instancijos tesimo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Atsiliepime (b. l. 121-128) nurodo, kad:Pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo byloje kilusį ginÄÄ dėl Skundžiamo sprendimo.

Teismas faktinių aplinkybių kontekste tinkamai vadovavosi nurodytomis teisės aktų nuostatomis, pagrįstai atmetė pareiÅ¡kėjo argumentus ir priėjo teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis ABTÄ® nuostatomis bei administracinių teismų praktika, nėra niekur įtvirtintas griežtas įpareigojimas bylÄ nagrinėjančiam teismui visais atvejais pasisakyti dėl visų pateiktų ginčo Å¡alių argumentų bei teiginių. Teismui yra suteikta diskrecija pačiam spręsti, kuriuos Å¡alių pateiktus duomenis bei informacijÄ pripažinti svarbiais tiriant bylos medžiagÄ bei kuriais yra grindžiamas teismo priimtas sprendimas.

Komisija ir atsakovas, kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektai, įgyvendinantys įstatymų leidėjo suteiktas teises ir pareigas, privalo veikti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus. Dėl to atsakovas, perkeldamas Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdamas skundžiamÄ SprendimÄ , negalėjo nukrypti nuo Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo ir negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato minėtas teisės aktas bei iÅ¡plėsti įstatymo leidėjo nustatyto teisinio režimo, susijusio su Å¡ilumos kainų, atsižvelgiant į patiriamas sÄ naudas, diferencijavimu pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę.

Pagal Energetikos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1 dalį bei Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį Šilumos ūkio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms ir jų nereglamentuotiems klausimams. Todėl tiek Komisija, tiek atsakovas, įgyvendindami įstatymų leidėjo jiems suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdami įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų.

Å iuo atveju, atsakovas, priimdamas skundžiamÄ SprendimÄ Ä¯gyvendino Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytÄ teisinį režimÄ . Kadangi tik įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrÄ teisinį reguliavimÄ , todėl tiek Komisija, tiek atsakovas, kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektai, privalo nenukrypti nuo įstatymo leidėjo įtvirtintų reikalavimų bei juos tinkamai įgyvendinti.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. nutarime yra konstatavęs, jog kainų ribų nustatymas yra vienas iÅ¡ bÅ«dų ginti vartotojų interesus.

Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra valstybės reguliuojamos, o Komisija, kuri nustato šias kainas, tvirtindama kainų skaičiavimo metodikas, turi atsižvelgti į Šilumos ūkio įstatyme nustatytus kriterijus. Taigi Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje.Pareiškėjo teisėti lūkesčiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, nes Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas.

Todėl pareiÅ¡kėjas negalėjo tikėtis, kad atsakovas, priimdamas SprendimÄ , taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. PareiÅ¡kėjas, bÅ«damas atidus bei pakankamai rÅ«pestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtas teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lÅ«kesčių, kad atsakovas, priimdamas SkundžiamÄ sprendimÄ , taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Be to, tiek anksčiau galiojusios Metodikos, tiek Å¡iuo metu galiojančios Metodikos nuostatos įgyvendina Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytÄ teisinį reguliavimÄ Å¡ilumos kainodaroje.

Pabrėžtina, kad įstatymÄ Ä¯gyvendinantys teisės aktai negali iÅ¡plėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti visiÅ¡kai naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas. Pabrėžtina, jog Komisija ir Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo aptarti tuos klausimus, kuriuos turi teisę reglamentuoti tik įstatymo leidėjas.Be to, verslo santykių subjektai veikia savo rizika ir turi bÅ«ti ganėtinai apdairÅ«s, jiems taikomi griežtesni atsakomybės kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378).

Todėl pareiÅ¡kėjas, kaip ne vienerius metus veikiantis juridinis asmuo, turėtų bÅ«ti gerai susipažinęs su jo veiklÄ reguliuojančiais teisės aktais bei jų nesilaikymo pasekmėmis.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1773-624/2012 pagal pareiÅ¡kėjo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės Å¡iluma“ 2011 m. gruodžio 30 d. skundÄ Komisijai dėl Komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 03-412 „Dėl Å¡ilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės Å¡iluma“, Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-328 „Dėl Å¡ilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės Å¡iluma“ ir 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 03-452 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės Å¡iluma“ Å¡ilumos kainų dedamųjų pažymėjo, kad daugiabučio namo Å¡ilumos punkto įrenginiai bÅ«tini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir Å¡io namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kuria yra naudojamasi ir ji yra įgyjama įstatymo nustatytais bÅ«dais.

Kadangi Å¡iluminės energijos pirkimo ir daugiabučio namo Å¡ilumos punkto įrenginių naudojimo bei pirkimo sandorių dalykai yra skirtingi, jų sudarymÄ reglamentuoja skirtingos teisės normos, draudimas įtraukti sÄ naudas, susijusias su Å¡ilumos punktais, į Å¡ilumos kainas, bei <...> sprendimas nustatyti atskirÄ Å¡ilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių Å¡ilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, iÅ¡pirkimo ir (ar) perleidimo tvarkÄ , yra pagrįstas, atitinkamai Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis (2011 m. rugsėjo 29 d.

įstatymo Nr. XI-1608 redakcija) bei 2011 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1608 8 straipsnio 3 ir 6 dalių nuostatos neprieÅ¡tarauja pareiÅ¡kėjo nurodytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms (teisinės valstybės, teisėtų lÅ«kesčių ir kitiems principams).PareiÅ¡kėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių Skundžiamo sprendimo neteisėtumÄ , o abstraktÅ«s ir subjektyvÅ«s samprotavimai negali bÅ«ti laikomi pakankami įrodymų prasme (ABTÄ® 57 straipsnis).

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinis skundas atmestinas.Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. T1-141 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų Å¡iluma“ centralizuotai teikiamos Å¡ilumos kainų dedamųjų nustatymo“, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, kuriuo pakeistas Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T1-209, ir iÅ¡ Å¡ilumos kainos iÅ¡imtos Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudos (t. y. atliktų investicijų atsipirkimas).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktÄ pareiÅ¡kėjo Å¡ilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 (b. l. 7). Ä®gyvendindama Å ilumos Å«kio įstatymo nuostatas ir atsižvelgdama į minėtÄ Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimÄ Nr. 03-324, Druskininkų savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 (b. l.

8) ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-236 (b. l.

9) nustatė Å¡ilumos kainų dedamÄ sias pirmiesiems Å¡ilumos bazinių kainų galiojimo metams, įsigaliojusias nuo 2011 m. sausio 1 d.Pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakcijÄ , galiojusiÄ iki 2011 m. lapkričio 1 d., Å¡ilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sÄ naudas, galėjo bÅ«ti diferencijuojamos pagal Å¡ilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, Å¡ilumos pirkimo–pardavimo vietÄ , Å¡ilumos punktų nuosavybę, tiekimo–vartojimo ribÄ , Å¡ilumos vartojimo mastÄ , Å¡ilumneÅ¡ius ir jų kokybę, tiekimo patikimumÄ , vartojimo sezoniÅ¡kumÄ , periodiÅ¡kumÄ ir apskaitos bÅ«dus.

Pagal atsakovo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimÄ Nr. T1-209 ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimÄ Nr. T1-236, pareiÅ¡kėjui nustatytos Å¡ilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę.2011 m. rugsėjo 29 d. priimto Lietuvos Respublikos Å¡ilumos Å«kio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2011, Nr. 123-5816) 7 straipsniu buvo pakeistos Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys, nustatant, jog į Å¡ilumos ar karÅ¡to vandens kainas negali bÅ«ti įtraukiamos jokios sÄ naudos, susijusios su pastatų vidaus Å¡ildymo (įskaitant ir Å¡ilumos punktus) ir karÅ¡to vandens sistemomis, tokiu bÅ«du panaikinant galimybę Å¡ilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sÄ naudas, diferencijuoti pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę.

Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis nustatė, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2008 (b. l.

39) informavo savivaldybes, kad atsižvelgiant į Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimus, turi bÅ«ti pakoreguoti savivaldybių tarybų sprendimai dėl Å¡ilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-325 (b. l. 10-11), atsižvelgdama į Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimus, atitinkamai pataisė Å ilumos kainų nustatymo metodikÄ , o 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 (b. l. 37-38) pakeitė savo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiÅ¡kėjo Å¡ilumos bazinės kainos dedamÄ sias ir nebeįtraukė Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiÅ«ros sÄ naudų, tokiu bÅ«du nustatant pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę nediferencijuotÄ Å¡ilumos kainÄ .

Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktu, Å ilumos Å«kio pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302, 2011 m. spalio 28 d. priėmė skundžiamÄ sprendimÄ Nr. T1-141 ir atitinkamai pakeitė savo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimÄ Nr. T1-209 (b. l. 6, 33-34). Sprendimo Nr. T1-141 aiÅ¡kinamasis raÅ¡tas patvirtina, kad minėtas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įtvirtintus pakeitimus (b. l. 35-36).

Savo ruožtu Komisija 2011 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 03-391 (b. l. 43-44) konstatavo, kad atsakovas skundžiamu sprendimu Nr. T1-141 šilumos kainas nustatė be pažeidimų.Taigi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu atitinkamai buvo pakeistos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį jis įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d., pagal 8 straipsnio 6 dalį šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., o pagal to paties straipsnio 3 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigotos iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus.Pareiškėjas UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ teigia, kad, kol nėra įgyvendinta minėta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata, negali būti taikomos pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos.

PareiÅ¡kėjo teigimu, nei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, nei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo visų bÅ«tinų Å¡iam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų nepriėmė ir neiÅ¡sprendė klausimo, kokiu bÅ«du iki Å¡io akto įsigaliojimo teisėtai atliktos ir su visomis institucijomis suderintos bei jų patvirtintos investicijos į Å¡ilumos punktų įrengimÄ /modernizavimÄ toliau atsipirks, todėl atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas negali bÅ«ti laikomas teisėtu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas. Lingvistinė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo analizė leidžia teigti, kad pakeitimų įsigaliojimo data yra aiškiai įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje t. y. pakeitimai įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o to paties straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

Minėtos nuostatos įsigaliojimas nėra siejamas su 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos ar Komisijos pareigos įvykdymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nei Komisija, nei atsakovas, priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , neturėjo teisės keisti įstatyme įtvirtintos jo įsigaliojimo datos, o prieÅ¡ingas sprendimas reikÅ¡tų esminį kompetencijos virÅ¡ijimÄ , bei VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimÄ .Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte yra įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį, savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės vieÅ¡ojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnis apibrėžia savivaldybės tarybos funkcijas, ir viena iÅ¡ jų – kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimÄ vietiniais marÅ¡rutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos Å¡ilumos, Å¡alto ir karÅ¡to vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka (16 str. 1 d. 37 p.) BendrÄ energetikos veiklÄ , energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos iÅ¡teklių vartojimÄ nustato Energetikos įstatymas, kuriame nurodyta, kad atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (1 str. 1 d.).

Å io įstatymo 8 straipsnio 1 punktas nustato, kad savivaldybė savo teritorijoje pagal įstatymų nustatytÄ kompetencijÄ reguliuoja vartotojų aprÅ«pinimÄ tiekiama Å¡iluma. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalis apibrėžia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijas, kurios yra: valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikų tvirtinimas; valstybės reguliuojamų kainų virÅ¡utinių ribų nustatymas; valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymo kontrolė; teisė vienaÅ¡aliÅ¡kai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko Å¡ių kainų nustatymo reikalavimų ir kitos.Å ilumos Å«kio valstybinį valdymÄ , Å¡ilumos Å«kio subjektų veiklÄ , jų santykius su Å¡ilumos vartotojais, tarpusavio ryÅ¡ius ir atsakomybę reglamentuoja Å ilumos Å«kio įstatymas, kuriame taip pat imperatyviai nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareiga patvirtinti Å¡ilumos kainų nustatymo metodikÄ bazinei Å¡ilumos kainai apskaičiuoti (2 str. 28 d.), o savivaldybės tarybos pareiga pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktÄ â€“ vadovaujantis Komisijos nustatytomis Å¡ilumos bazinėmis kainomis ir Å ilumos kainų nustatymo metodika nustatyti Å¡ilumos kainų dedamÄ sias kiekvienam Å¡ilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh Å¡ilumos per metus.

Pirmaisiais Å¡ilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato Å¡ilumos kainų dedamÄ sias, atsižvelgdama į Komisijos nustatytas Å¡ilumos bazines kainas. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytÄ terminÄ nenustato Å¡ilumos kainų dedamųjų pirmiesiems Å¡ilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija vienaÅ¡aliÅ¡kai nustato Å¡ilumos kainų dedamÄ sias, lygias Å¡ilumos bazinių kainų dedamosioms. Komisijos vienaÅ¡aliÅ¡kai nustatytos Å¡ilumos kainų dedamosios skelbiamos vieÅ¡ai ir taikomos nuo kito mėnesio pirmos dienos.Taigi Å¡ilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Å ilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96.

Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-325 (b. l. 10-11), įgyvendindama Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, pakeitė Metodikos 64 punktÄ , kuriame nurodė, kad Å¡ilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo bÅ«tinomis (valstybės normuojamomis) Å¡ilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų Å¡ilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiÅ«ros (eksploatacijos) ir patikros, sÄ skaitų (mokėjimo praneÅ¡imų) už Å¡ilumÄ parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sÄ naudomis.

Turto nuomos mokesčiai ir kitos sÄ naudos, nesusijusios su Å¡ilumos tiekimo veikla, negali bÅ«ti įtraukiamos į Å¡ilumos kainų dedamÄ sias. Ä® Å¡ilumos kainų dedamÄ sias negali bÅ«ti įtraukiamos jokios sÄ naudos, susijusios su pastatų vidaus Å¡ildymo (įskaitant ir Å¡ilumos punktus) ir karÅ¡to vandens sistemomis. BÅ«tinosiomis sÄ naudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebÅ«tų susidariusios, jei Å¡ilumos tiekimo veiklÄ vykdytų turto savininkas. Atitinkamai Komisija pakeitė savo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiÅ¡kėjo Å¡ilumos bazinės kainos dedamÄ sias ir nebeįtraukė Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiÅ«ros sÄ naudų, tokiu bÅ«du nustatant pagal Å¡ilumos punktų nuosavybę nediferencijuotÄ Å¡ilumos kainÄ .

Savo ruožtu Druskininkų savivaldybės taryba 2011 m. spalio 28 d. skundžiamu sprendimu Nr. T1-141 atitinkamai pakeitė savo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimÄ Nr. T1-209 ir pagrįstai neįtraukė Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiÅ«ros sÄ naudų į Å¡ilumos kainÄ (b. l. 6, 33-34). Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas negalėjo neatsižvelgti į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat po Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo trÅ«ksta tvarkos, užtikrinančios pareiÅ¡kėjo investicijų grÄ Å¾Ä .

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma.

Å iuo metu galiojančios Energetikos įstatymo redakcijos 19 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi bÅ«ti numatytos bÅ«tinos energijos iÅ¡teklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir Å¡io įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos iÅ¡laidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grÄ Å¾a ir (ar) nuosavybės grÄ Å¾a, taip pat gali bÅ«ti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrÄ ir energijos efektyvumÄ , vieÅ¡uosius interesus atitinkančių paslaugų teikimÄ .

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad minėtos įstatymo nuostatos yra privalu laikytis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija, vadovaudamosi Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, turi pareigÄ priimti minėto įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus inter alia susijusius su atlyginimu už Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacija) sÄ naudas ir teisėtai bei pagrįstai atliktų investicijų atsipirkimu.

Todėl Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai ir Komisijai neįvykdžius Å¡ios pareigos ar įvykdžius jÄ netinkamai ir neužtikrinus tinkamo atlyginimo už teisėtas ir pagrįstas Å¡ilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudas, pareiÅ¡kėjas turėtų teisę kreiptis dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Tačiau Å¡iuo atveju atsakovas, bÅ«damas vieÅ¡ojo administravimo subjektas ir vykdydamas jam įstatymais deleguotas funkcijas, privalėjo tinkamai įgyvendinti Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas ir nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties, todėl negalėjo nukrypti nuo Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitime ir kituose įstatymuose nustatytų taisyklių ir negalėjo nustatyti kitokio ar papildomo teisinio reguliavimo, kurio nenumato galiojantys teisės aktai.

Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal pareiÅ¡kėjo skundÄ iÅ¡imtinai nagrinėjo tik atsakovo kompetencijos ribas ir jo priimto ginčijamo sprendimo teisėtumÄ bei pagrįstumÄ taip pat ar aktas neprieÅ¡tarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Å¡i institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl, remdamasis ABTÄ® 3 straipsnio 2 dalimi, neturėjo pareigos vertinti ginčijamo administracinio akto bei atsakovo veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiÅ«riu ir vertinti, ar kitos atitinkamos valstybės institucijos priėmė Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įstatymÄ Ä¯gyvendinančius teisės aktus.Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino pareiÅ¡kėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria galiojant ginčijamam Sprendimui bei nevertino jokių faktų – neanalizavo faktinės situacijos, susidariusios iki Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo priėmimo ir po jo, nevertino kaip Å¡i faktinė situacija kito pasikeitus reglamentavimui ir kaip tai įtakojo pareiÅ¡kėjo teises ir pareigas, pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie ginčo esmę – apie tai, kad Å¡ios investicijos turi atsipirkti per nusidėvėjimo (amortizacijos) sÄ naudas.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimÄ , administracinis teismas įvertina iÅ¡tirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikÅ¡mės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi bÅ«ti taikomas Å¡ioje byloje ir ar skundas (praÅ¡ymas) yra tenkintinas.

Taigi teismas privalo motyvuoti savo iÅ¡vadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas iÅ¡vadas (ABTÄ® 87 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijÄ teismo pareiga motyvuoti priimtÄ spendimÄ nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ pareiÅ¡kėjo argumentÄ (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimÄ byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Vertindamas įrodymus (ABTÄ® 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTÄ® 57 str. 6 d.).Patikrinusi bylÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumÄ vertino pagal ABTÄ® 57 straipsnyje nustatytas taisykles.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti ginčijamo administracinio akto bei atsakovo, juo labiau kitų institucijų, veiksmų ar neveikimo politinio ar ekonominio tikslingumo požiÅ«riu. Kaip matyti iÅ¡ teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas įvertino pagrindinius pareiÅ¡kėjo pateiktus argumentus, byloje surinktus įrodymus, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo. Apeliantas taip pat praÅ¡o kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ dėl Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieÅ¡tarauja Konstitucijai.

Atitinkama nuostata numatyta ABTÄ® 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo Å¡ios bylos nagrinėjimÄ ir kreipiasi į Konstitucinį TeismÄ praÅ¡ydamas spręsti, ar Å¡is įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka KonstitucijÄ . Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ pagrindas nurodytas ABTÄ® 4 straipsnio 2 dalyje.

Tokiu bÅ«du proceso dalyvio praÅ¡ymas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ iÅ¡tirti taikytino teisės akto atitikimÄ Konstitucijai. Pateikto praÅ¡ymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiÅ¡kai vertina praÅ¡ymo pagrįstumÄ . Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ yra bylÄ nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su atitinkamu paklausimu gali bÅ«ti tik paties bylÄ nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009; 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.).

Tai nereiÅ¡kia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir iÅ¡dėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiÅ¡kia ir to, kad teismas, nesutikdamas su praÅ¡ymu (siÅ«lymu) kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimÄ ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTÄ® 87 str. 4, 5 d.). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl pareiÅ¡kėjo nurodytų materialinės teisės normų atitikimo Konstitucijai, todėl pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ dėl Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Å ilumos Å«kio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atmestinas.Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, minėtais teisės aktais bei padarytomis iÅ¡vadomis, konstatuojama, kad pareiÅ¡kėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Å¡is sprendimas paliekamas nepakeistas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a: PareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų Å¡iluma“ apeliacinį skundÄ atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Romanas Klišauskas Arūnas Sutkevičius