3f3444a2-5930-481b-9df2-86d90edecd86 · Panevėžio apygardos teismas

Pirmosios instancijos teismoPirmosios instancijos teismo teisėja                            Civilinė byla Nr. e2A-541-544/2016Liudmila Kuzmickienė                                     Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00661-2015-5Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.4.11; 3.3.1.18; 3.4.4.1; 3.4.4.2; (S)    PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 14 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos MickevičiÅ«tės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos M.

P. apeliacinį skundÄ dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiÅ¡kėjos M. P. pareiÅ¡kimÄ suinteresuotiems asmenims V. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Gražutės regioninio parko direkcijai, E. K., G. K., dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, ir n u s t a t ė: PareiÅ¡kėja M. P. patikslintu pareiÅ¡kimu kreipėsi į teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, kad jos tėvams J.

G. ir S. G. priklausiusi sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini) m. statybos), tvarto – kluono ((duomenys neskelbtini) m. statybos), pirties ((duomenys neskelbtini) m. statybos), buvo žemės sklype (duomenys neskelbtini) raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės ūkio paskirties sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) raj., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jos tėvams J.

G. ir S. G. nuosavybės teise priklausė 1,25 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniÅ«nijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, į kurį jai 2000 m. balandžio 17 d. Utenos apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos nuosavybės teisės grÄ Å¾inant jį natÅ«ra bendrosios nuosavybės teisėmis kartu su bendraturčiais K. F., I. G. ir P. G.. Vėliau Å¡is žemės sklypas buvo parduotas kitiems asmenims. Å iuo metu siekia nustatyti juridinį faktÄ , kad jos tėvų sodyba buvo iÅ¡sidėsčiusi per du žemės sklypus.

PareiÅ¡kėja negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių jos praÅ¡omÄ nustatyti faktÄ . Utenos apskrities archyvo 2004 m. birželio 8 d. pažyma dėl S. G. Å«kinio kiemo pastatų yra vienintelis dokumentas, kuriame atsispindi archyvuose turimi duomenys apie pareiÅ¡kėjos motinai priklausiusį Å«kinį kiemÄ : buvusiÄ sodybÄ Å¾emės sklypuose, Å¡iuo metu esančiuose (duomenys neskelbtini) raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

FaktÄ , kad sodyba egzistavo, patvirtina pagal archyvinius duomenis atlikta ekspertizė. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiÅ¡kėjos M. P. pareiÅ¡kimo netenkino ir paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiÅ¡kėjos tėvams J. G. ir S. G. priklausiusi sodyba, susidedanti iÅ¡ gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini) m. statybos), tvarto – kluono ((duomenys neskelbtini) m. statybos), pirties ((duomenys neskelbtini) m. statybos), buvo miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini) raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės Å«kio paskirties sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) raj., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas pabrėžė, jog sklypai, kuriuose norima atkurti tėvų sodybÄ , pareiÅ¡kėjai nuosavybės teise nepriklauso. Ji kartu su dabartiniu žemės sklypo savininku V. R. 2015 m. liepos 29 d. sudarė jungtinės veikos sutartį, pagal kuriÄ sutarė, kad abu partneriai, kooperuodami savo darbÄ ir žinias, įsipareigoja bendrai įgyvendinti sutartį, kad Å¡ioje sutartyje numatytais tikslais bei teisės aktų nustatyta tvarka galėtų įteisinti pastatÄ â€“ gyvenamÄ jį namÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatÄ â€“ pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos buvo nuspręsta nugriauti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas nurodė, kad V. R. priklausantis žemės sklypas, kurį 2015 metais iÅ¡sinuomojo pareiÅ¡kėja, yra miÅ¡kų Å«kio paskirties, dėl ko bet kokios statybos tokiame sklype yra draudžiamos, iÅ¡skyrus atvejį, kada įstatyme numatyti įstatyminiai įpėdiniai atkuria buvusiÄ sodybÄ . Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Å¡ios aplinkybės patvirtina, kokių tikslų yra siekiama pateiktu pareiÅ¡kimu dėl juridinio fakto nustatymo. Teismo nuomone, byloje pateiktos ekspertizės akto duomenys taip pat neįrodo, jog pareiÅ¡kėjos sodyba buvo iÅ¡sidėsčiusi per du žemės sklypus.

Teismo posėdyje apklausta ekspertė parodė, kad negalima nustatyti, kokio pastato pamatai galėjo bÅ«ti V. R. sklype ir kad galimai tai yra dalis pareiÅ¡kėjos tėvų sodybos. Ekspertė patvirtino, kad gyvenamasis namas su Å«kio pastatu, ekspertizės akte apibrėžtas kaip sodyba, yra gretimame žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklausė K.. Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis pareiÅ¡kėjai kartu su kitais bendraturčiais buvo atkurtos nuosavybės teisės į tÄ patį sklypÄ , kuris priklausė jos tėvams, ir tai Å¡iuo metu yra V.

R. priklausantys žemės sklypai. PareiÅ¡kėja gimtinėje gyveno iki jai sukako 7 metai, o pagal bylos duomenis (duomenys neskelbtini) kaime buvo ne viena sodyba. Todėl teismas laikė neįrodytu faktÄ , kad sodyba K. priklausančiame sklype ir pastatas V. R. priklausančiame žemės sklype, yra pareiÅ¡kėjos tėvams priklausiusios sodybos dalys. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylÄ pareiÅ¡kėja nurodė siekianti atkurti sodybÄ per du žemės sklypus, tačiau tokie ketinimai prieÅ¡tarauja teisės aktams ir teismų praktikai, pagal kuriÄ buvusios sodybos vietoje neleidžiama atkurti dviejų ar daugiau sodybų ir formuoti daugiau kaip vieno atstatytai sodybai naudoti skirto žemės sklypo (LAT CBS civilinė byla Nr. 3K-3-270/2013), dėl ko jos praÅ¡omas nustatyti faktas negali bÅ«ti vertinamas kaip juridinis ir galintis sukurti atitinkamas teisines pasekmes.

Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad K. priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) r., yra žemės Å«kio paskirties, kuriame teisę vykdyti statybÄ Â Â turi sklypo savininkas, nuomininkas ir pan., nes Å¡iam sklypui netaikomos Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo nuostatos (toliau – MiÅ¡kų įstatymas), o atlikus ekspertizę buvo nustatyta, jog Å¡iame sklype yra sodybos – gyvenamojo namo ir priklausinių liekanos (pamatai).

Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėja M. P. praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad pareiÅ¡kėjos M. P. tėvams J. G. ir S. G. priklausiusi sodyba, susidedanti iÅ¡ gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini) m. statybos), tvarto – kluono ((duomenys neskelbtini) m. statybos), pirties ((duomenys neskelbtini) m. statybos), buvo žemės sklype (duomenys neskelbtini) raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės Å«kio paskirties sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) raj., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas esminius civilinio proceso principus, dalį savo iÅ¡vadų grindė byloje nesančiu įrodymu - Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nors pastaroji civilinė byla prie nagrinėjamos prijungta nebuvo, o pareiÅ¡kėja joje nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu. Tokie teismo veiksmai, atsižvelgiant dar ir į tai, kad teismas tendencingai nurodė aptariamo Vilniaus apygardos teismo sprendimo motyvus, parodo teismo Å¡aliÅ¡kumÄ .

Apeliantės vertinimu, byloje esantys objektyvÅ«s duomenys (ekspertizės aktas ir ekspertės paaiÅ¡kinimai) leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad V. R. priklausančiame žemės sklype buvo pareiÅ¡kėjos tėvams priklausiusios sodybos dalis, juo labiau, kad ekspertė teismo posėdžio metu paaiÅ¡kino, jog pagal kartografinius duomenis aplinkui nagrinėjamÄ teritorijÄ daugiau sodybviečių nesimato. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 3 d. 2 p., kadangi nagrinėjant bylÄ buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės. Nors nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme pats teismas nusprendė, jog yra reikalingos vertėjo paslaugos, nes pareiÅ¡kėja nepakankamai gerai supranta lietuvių kalbÄ , tačiau pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimus teismas gavo užduodamas klausimus lietuvių kalba jai tiesiogiai, Å¡ių klausimų į pareiÅ¡kėjos gimtÄ ja kalbÄ neiÅ¡verčiant.

Tai parodo teismo nusistatymÄ prieÅ¡ pareiÅ¡kėjÄ . Vien pareiÅ¡kėjos subjektyvi nuomonė, kad jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į tÄ patį sklypÄ , kuris priklausė jos tėvams, o Å¡iuo metu priklauso V. R., nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad pareiÅ¡kėjos tėvams priklausiusio žemės sklypo ribos nepasislinko ir nebuvo nustatytos kitoje vietoje, juo labiau, kad naujai formuojant žemės sklypus galėjo susidaryti 8-10 arų paklaida. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su kita pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjos pateiktas reikalavimas negali bÅ«ti laikomas juridiniu faktu, kadangi pagal formuojamÄ teismų praktikÄ ir teisės aktų nuostatas negalima atkurti sodybos per du skirtingus žemės sklypus.

Pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismo nurodyta teismų praktika netinkama, kadangi skiriasi faktinės bylos aplinkybės, o nagrinėjamu atveju egzistuojanti situacija automatiÅ¡kai neleidžia spręsti, jog pareiÅ¡kėjai įstatymai draudžia atkurti jos tėvų sodybÄ daugiau kaip viename žemės sklype. Be to, aplinkybė, kokiu bÅ«du pareiÅ¡kėja įgyvendins savo teisę Å¡ioje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, neaktuali. Be to, pagal Å¡iuo metu galiojančius teisės aktus du žemės sklypai gali bÅ«ti sujungti į vienÄ , o sodybos atstatymas teisiÅ¡kai galimas ir parenkant kitÄ statinių vietÄ .

Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad praÅ¡omas nustatyti faktas nėra juridinis, kadangi jis pareiÅ¡kėjai sukels asmenines turtines ir neturtines teises bei suteiks subjektinę teisę kreiptis į Zarasų rajono savivaldybės administracijÄ dėl Specialiųjų architektÅ«ros reikalavimų projekto rengimo ir sodybos atstatymo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nurodė, kad tikrieji pareiÅ¡kėjos tikslai kelia abejonių, kadangi tai neturi įtakos procesinio sprendimo motyvavimui, tačiau tai parodo teismo Å¡aliÅ¡kumÄ bei nusistatymÄ prieÅ¡ pareiÅ¡kėjÄ .Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ Gražutės regioninio parko direkcija praÅ¡o skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir apeliacinį skundÄ atmesti.

Vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai iÅ¡tyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas iÅ¡vadas. Nurodo, kad pareiÅ¡kėjos M. P. nurodomi žemės sklypai yra saugomoje teritorijoje – Gražutės regioniniame parke, dėl ko statybÄ Å¡ioje teritorijoje reglamentuoja specialÅ«s teisės aktai (Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 289 „Dėl statybų techninio reglamento STR 1.01.09:2003 ir kt.).

Direkcijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėja nepateikė konkrečių duomenų, rodančių, jog jos tėvų sodyba, t. y. buvęs gyvenamosios paskirties pastatas, buvo konkrečiame žemės sklype.Atsiliepimu į pateiktÄ apeliacinį skundÄ Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiÅ«ros skyrius praÅ¡o skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir M. P. apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas iÅ¡vadas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžia, kad apeliantė reikalauja nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad pareiÅ¡kėjos tėvams priklausiusi sodyba buvo skirtinguose žemės sklypuose. Buvusios pareiÅ¡kėjos tėvų sodybos fakto nustatymas saugomojoje teritorijoje (Gražutės regioniniame parke, rekreacinėje teritorijoje, pavirÅ¡inio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos) siejamas su teisės atstatyti sodybos statinius įgijimu remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) 9 str. 2 d. 8 p., tačiau tokia teisė nėra absoliuti.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad praÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas pareiÅ¡kėjai nesukels jokių teisinių padarinių, kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. ir 13 str. 2 d. 5 p. nustatytais ribojimais, draudimais siekiama užtikrinti, kad nebÅ«tų statomi statiniai, pakeičiantys kraÅ¡tovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamose vietovėse esančių objektų vertę, statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidas užterÅ¡ti gamtinę aplinkÄ ar kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) statiniai, kurių statyba ar eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių saugumui, sveikatai ir pan.

Be to, aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos reglamento STR 1.01.09:2003 5.15 p. pateikta sodybos samprata Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. kontekste yra reikÅ¡minga ta prasme, kad istoriniais – archyviniais dokumentais arba teismo sprendimu turi bÅ«ti įrodytas faktas, jog asmeniui, pretenduojančiam vykdyti statybas saugomojoje teritorijoje esančiame ir nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, priklausė gyvenamasis namas su priklausiniais. Pagal kasacinio teismo formuojamÄ teismų praktikÄ pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas.

Dėl to apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apeliantė galimai parengs Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektÄ , kuriuo minėti du žemės sklypai bÅ«tų sujungti į vienÄ , nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog sodybos atstatymas skirtinguose sklypuose yra teisiÅ¡kai galimas. Be to, pareiÅ¡kėja nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimÄ , vertino byloje esančių įrodymų visumÄ , o ne tik Vilniaus apygardos teismo sprendimÄ civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Ginčijamame sprendime teismas pasisakė tik dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas esminių proceso pažeidimų nepadarė ir byloje esančius įrodymus vertino tinkamai. Mano, jog apeliantės nurodyti argumentai dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo ir nusistatymo prieÅ¡ jÄ yra nepagrįsti, nes nei vienas proceso dalyvis teismui nuÅ¡alinimo nereiÅ¡kė. Be to, pati pareiÅ¡kėja teismo posėdžio metu nurodė, kad už simbolinę kompensacijÄ Ä¯gyvendins statytojo teisę atstatyti buvusiÄ sodybÄ , tačiau galutinio rezultato savininkas vis tiek liks V.

R.. Taigi faktinis statytojas ir galutinis statybos rezultato (neva atstatytos sodybos) savininkas vis tiek liks ne buvęs sodybos savininkas ar jo įpėdinis. Atsižvelgiant į tai, galima spręsti, jog neteisėtų statinių įteisinimas, nesiejant jo su buvusių savininkų interesu atsikurti savo sodybÄ , prieÅ¡tarautų ir įstatymo leidėjo valiai.Apeliacinis skundas atmetamas, Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, argumentams ir motyvams, kurių pagrindu buvo nutarta pareiÅ¡kimo netenkinti, nes teismas iÅ¡tyrė teisingam ginčo iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iÅ¡ esmės tinkamai iÅ¡aiÅ¡kino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pareiÅ¡kėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog praÅ¡omas nustatyti faktas iÅ¡ esmės nesukelia materialinių teisių ir pasekmių; mano, kad teismas pažeidė įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančias teisės normas ir rėmėsi byloje nesančiu įrodymu, pažeidė proceso kalbos taisykles, kadangi rėmėsi pareiÅ¡kėjos paaiÅ¡kinimais, kurie buvo pateikti vertėjai neiÅ¡vertus pateikto klausimo, kas rodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas.

Papildomai apeliaciniame skunde pažymima, jog vien subjektyvi pareiÅ¡kėjos nuomonė, kad Å¡iuo metu nuosavybės teise V. R. priklausantis žemės sklypas yra atkurtas toje vietoje, kur buvo jos tėvų žemės sklypas, nėra pakankamas įrodymas, leidžiantis konstatuoti tiksliÄ atkurto žemės sklypo lokalizacijÄ , nes formuojant žemės sklypus galėjo susidaryti 8-10 arų paklaida. Apeliantė taip pat tvirtina, jog teismų praktikoje nėra įtvirtintas draudimas atkurti vienÄ sodybÄ dviejų žemės sklypų teritorijoje, o tikrieji pareiÅ¡kėjos ir V.

R. ketinimai kreipiantis į teismÄ dėl juridinio fakto nustatymo nėra svarbÅ«s ir reikÅ¡mingi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad pareiÅ¡kėja M. P. yra I. G. ir S. G. dukra. J. G. ir S. G. nuosavybės teise priklausė 1,25 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniÅ«nijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, į kurį pareiÅ¡kėjai M. P. kartu su bendraturčiais 2000 m. balandžio 17 d. Utenos apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos nuosavybės teisės į J.

G. nuosavybės teise valdytÄ 1,25 ha žemės sklypÄ grÄ Å¾inant jį natÅ«ra. Atsižvelgiant į tai ir į Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, pareiÅ¡kėja M. P. turi teisę atstatyti buvusiÄ tėvų sodybÄ , kuriÄ pagal byloje esančius duomenis sudarė gyvenamasis namas, tvartas – kluonas ir pirtis (1 t.,11 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiÅ¡kėjai kartu su bendraturčiais grÄ Å¾intas natÅ«ra žemės sklypas Å¡iuo metu nuosavybės teise priklauso suinteresuotam asmeniui V.

R. ir jo paskirtis yra miÅ¡kų Å«kio (1 t., 98 – 100 b.l.). Gretimas žemės sklypas priklauso E. K. ir G. K. ir Å¡is žemės sklypas yra žemės Å«kio paskirties (1 t., 133 – 135 b. l.). Kaip matyti iÅ¡ patikslinto M. P. pareiÅ¡kimo, ji siekia, kad bÅ«tų nustatytas juridinė reikÅ¡mę turintis faktas, jog jos tėvų sodyba, kuriÄ sudarė trys statiniai, buvo iÅ¡sidėsčiusi per suinteresuotiems asmenims V. R. bei E. ir G. K. nuosavybės teise priklausančius suformuotus du skirtingos paskirties žemės sklypus.

Byloje pateiktas 2015 m. gegužės 22 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos institute atliktos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, jog sodyba: gyvenamasis namas ir Å«kinis pastatas, - yra gretimame, nepriklausančiame V. R., žemės sklype (1 t., 12 – 24 . l.). IÅ¡ bylos duomenų taip pat nustatyta, kad 2015 m. liepos 29 d. pareiÅ¡kėja M. P. ir suinteresuotas asmuo V. R. sudarė Jungtinės veiklos sutartį, pagal kuriÄ jie sutarė, kad abu partneriai, kooperuodami savo darbÄ ir žinias, įsipareigoja bendrai įgyvendinti sutartį, kad Å¡ioje sutartyje numatytais tikslais bei teisės aktų nustatyta tvarka galėtų įteisinti pastatÄ â€“ gyvenamÄ jį namÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatÄ â€“ pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos buvo nuspręsta nugriauti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 25 – 28 b. l.).

Be to, pareiÅ¡kėja M. P. 2015 m. gruodžio 7 d. sudarė sutartį, kuria iÅ¡sinuomojo V. R. nuosavybės teise priklausantį miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir E. K. bei G. K. priklausantį žemės Å«kio paskirties žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) r. (2 t., 49 – 51 b. l.). Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ juridinę reikÅ¡mę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.

Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismÄ , praÅ¡ydamas nustatyti atitinkamÄ juridinį faktÄ . Pagal CPK 444 str. 1 d. ypatingosios teisenos tvarka gali bÅ«ti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes.

Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus tik tada, kai pareiÅ¡kėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Todėl juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ teismas gali nustatyti, kai yra Å¡ios aplinkybės:

1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę;

2) pareiÅ¡kėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tÄ juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ ;

3) pareiÅ¡kėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamÄ juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , arba pareiÅ¡kėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Kai nėra bent vienos iÅ¡ nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-97/2009;

Nr. 3K-3-543/2010; kt.). Asmens kreipimasis į teismÄ su praÅ¡ymu nustatyti tam tikrÄ faktÄ lemia, kad pareiÅ¡kėjas žino (ar turi žinoti), kokia materialioji teisė Å¡iam faktui suteikia juridinę reikÅ¡mę ir kokių jo asmeninių ar turtinių teisių gali dėl to fakto atsirasti. PareiÅ¡kėja pareiÅ¡kime ir teismas sprendime nurodė, kad juridinę reikÅ¡mę turintis faktas, jog pareiÅ¡kėjos tėvams J. G. ir S. G. priklausiusi sodyba, susidedanti iÅ¡ gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini) m. statybos), tvarto – kluono ((duomenys neskelbtini) m. statybos), pirties ((duomenys neskelbtini) m. statybos), buvo miÅ¡ko paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini) raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės Å«kio paskirties sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) raj., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), siekiamas nustatyti norint įgyti teisę atstatyti sodybos statinius per du minėtus žemės sklypus. Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, iÅ¡skyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra iÅ¡likę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktÄ ).

MiÅ¡kų įstatymo 11 str. 1 d. 7 p. numatyta, kad miÅ¡ko žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkÄ nustato Vyriausybė ir kad miÅ¡ko žemė gali bÅ«ti paverčiama kitomis naudmenomis tik Å¡iame įstatyme nustatytais iÅ¡imtiniais atvejais: <...> 7) buvusioms sodyboms privačioje miÅ¡ko žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neiÅ¡likusiÄ sodybÄ , kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neiÅ¡likę, – nustatant juridinį faktÄ , turi tik Å¡ios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymÄ .Taigi juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymas yra vienas iÅ¡ bÅ«dų saugomoje teritorijoje buvusios sodybos faktui patvirtinti tuo atveju, kai egzistuoja visos CPK 444 str. 1 d., 445 str. nustatytos sÄ lygos.

Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėja prašė nustatyti virÅ¡ minėtÄ turintį juridinę reikÅ¡mę faktÄ ir jį pagrindė savo paaiÅ¡kinimais, ekspertizės akto ir kitų raÅ¡ytinių įrodymų duomenimis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiÅ¡kėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali bÅ«ti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra iÅ¡likę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas visų pirma siejamas su gyvenamojo namo, kaip pagrindinio sodybos elemento, žemės sklype buvimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009; 2008-05-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-2008, 2007-10-05 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007 ir kt.).Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados apie tai, kad, nenustačius aplinkybės, jog suinteresuotam asmeniui V.

R. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra miško žemėje ir regioninio parko teritorijoje, yra buvęs gyvenamasis namas – pagrindinis sodybos objektas, negali būti nustatytas minėtas faktas, atitinka byloje nustatytoms bylos aplinkybėms, minėtų įstatymų nuostatoms ir teismų praktikai šiuo klausimu (Saugomų teritorijų įstatymo 3 str., CK 4.19 str.). Aplinkybę, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas taip, kaip jis suformuluotas, negali būti nustatytas, patvirtina ir tai, kad byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad šiuo metu V.

R. žemės sklype, kuris yra miÅ¡ko Å«kio paskirties, yra M. P. tėvų sodybos statinys, tačiau ne gyvenamasis namas, dėl ko, atsižvelgiant į Saugomų teritorijų įstatymo bei Gražutės regioninio parko taisyklių nuostatas, o taip pat ir į formuojamÄ teismų praktikÄ , Å¡iame sklype nėra galimas sodybos atkÅ«rimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2013). Pastatų elementų ar pamatų liekanų buvimas sklype nėra pagrindas iÅ¡vadai, jog fakto apie Å«kinio pastato buvimÄ nustatymas pagal įstatymo, su kuriuo pareiÅ¡kėja sieja asmeninių ar turtinių teisių atsiradimÄ , nuostatas sukurs teisines pasekmes, nes tokie duomenys nėra pakankami laikyti, kad žemės sklype buvo iÅ¡likusi sodyba.

Pamatų buvimas turėtų teisinės reikÅ¡mės tik tada, jei jie bÅ«tų žemės sklype su gyvenamuoju namu (Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p.). Pažymėtina, kad vienas iÅ¡ M. P. pareiÅ¡kime nurodytų žemės sklypų, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris galimai priklauso buvusio mirusio savininko įpėdiniams E. K. ir G. K., yra žemės Å«kio paskirties sklypas. Taigi Å¡iame žemės sklype, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žemės įstatyme įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ , žemės sklypo savininkas ar valdytojas gali statyti statinius, dėl ko sodybos buvimo faktas nėra reikÅ¡mingas, nes tiek pareiÅ¡kėja, tiek žemės sklypo savininkai teisės aktų nustatyta tvarka gali įgyvendinti savo teises.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ir to pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neneigė ir pati pareiÅ¡kėja, byloje esantys duomenys patvirtina, kad, prieÅ¡Â kreipdamasi į teismÄ , pareiÅ¡kėja nebuvo siekusi įstatymu nustatyta tvarka įgyvendinti savo subjektinę teisę atstatyti tėvų sodybÄ K. priklausančiame žemės sklype, kuriame, kaip virÅ¡ nurodyta, yra sodybos liekanos ir nėra kreipusis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekcijÄ , Gražutės regioninį parkÄ bei Zarasų rajono savivaldybės administracijÄ .

IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovė buvo nurodžiusi, kad pagal byloje esančius duomenis leidimas atkurti tėvų sodybÄ pareiÅ¡kėjai bÅ«tų iÅ¡duotas, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas nurodė, kad susiklosčiusioje situacijoje leidimas iÅ¡duotas negalėtų bÅ«ti. Nepaisant to, esminis aspektas nagrinėjamu atveju yra tas, kad pareiÅ¡kėja turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas dėl leidimo atstatyti tėvų sodybÄ iÅ¡davimo bei skųsti Å¡ių institucijų priimtus sprendimus.

Taigi jos teisė įgyvendinti savo subjektines teises nėra apribota ar negalima, juo labiau, kad pareiÅ¡kėjos praÅ¡omas nustatyti faktas niekaip neįtakoja subjektinių teisių įgijimo, įgyvendinimo ar pasibaigimo, t. y. savaime nesukuria pareiÅ¡kėjai teisinių pasekmių ir neleidžia atkurti sodybÄ per du virÅ¡ minėtus sklypus. Vienas iÅ¡ esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, buvo Å¡aliÅ¡kas, kadangi rėmėsi byloje nesančiu įrodymu, teismo sprendimo iÅ¡vadas pagrindė pareiÅ¡kėjos M.

P. atsakymais, kurie buvo gauti klausimus jai uždavus lietuvių kalba ir jų dar neiÅ¡vertus į rusų kalbÄ . Tačiau su Å¡iais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad CPK 179 str. 3 d. yra įtvirtinta teismo teisė ir galimybė naudoti duomenis iÅ¡ teismų informacinės sistemos, taip pat iÅ¡ kitų informacinių sistemų ir registrų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ir vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nutarta nugriausti V.

R. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančius pastatus, iÅ¡vadomis. Nors apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentu, kad minėtu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės neturi apeliantei prejudicinės reikÅ¡mės CPK 182 str. 2 p. prasme, tačiau Å¡is procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs ir juo yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad suinteresuoto asmens V. R. įvykdyta statyba minėtame žemės sklype yra neteisėta ir kad tas žemės sklypas buvo be statinių ir želdinių, galinčių sudaryti sodybÄ .

TokiÄ iÅ¡vadÄ papildomai pagrindžia ir tai, kad tarp pareiÅ¡kėjos M. P. ir suinteresuoto asmens V. R. 2015 m. liepos 29 d. sudarytoje Jungtinės veiklos sutartyje yra numatyta, kad Å¡ia sutartimi abu partneriai, kooperuodami savo darbÄ ir žinias, įsipareigoja bendrai įgyvendinti sutartį, kad joje numatytais tikslais bei teisės aktų nustatyta tvarka galėtų įteisinti pastatÄ â€“ gyvenamÄ jį namÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatÄ â€“ pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos buvo nuspręsta nugriauti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Å is aplinkybė tiesiogiai patvirtina, kad pareiÅ¡kėjai minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo turinys ir juo nustatytos esminės aplinkybės buvo ir yra žinomas. Todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog priimant skundžiamÄ sprendimÄ buvo pasiremta pareiÅ¡kėjai nežinomais duomenimis, juo labiau, kad minėtas teismo sprendimas nebuvo vienintelis ir esminis įrodymas nagrinėjamoje byloje, nulėmęs nepalankaus sprendimo priėmimÄ apeliantei. Tai, kad teismo priimtas sprendimas yra nepalankus apeliantei, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad bylos įrodymai įvertinti netinkamai.

Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju buvo esmingai pažeistos įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančios teisės normos ir nukrypta nuo Å¡iuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Kartu apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje egzistuoja CPK 329 str. 3 d. 2 p. nurodytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas rėmėsi M. P. atsakymais į klausimus, kurie nebuvo iÅ¡verti į jai suprantamÄ kalbÄ .

Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių duomenų, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nei pati pareiÅ¡kėja, nei jos atstovas teismui nenurodė, kad M. P. nesupranta lietuvių kalbos, ja nekalba ir kad jai reikalingas vertėjas. PrieÅ¡ingai, pradėjus pareiÅ¡kėjos apklausÄ , pats teismas pakvietė vertėjÄ siekdamas užtikrinti CPK 11 str. įtvirtintas asmenų teisių garantijas. IÅ¡ pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio garso įraÅ¡o galima suprasti, kad pareiÅ¡kėja lietuvių kalbÄ supranta pakankamai gerai, nes, jau dalyvaujant vertėjai, adekvačiai lietuvių kalba atsakydavo į dalį ne tik teisėjos, bet ir savo atstovo užduodamų klausimų net vertėjui nespėjus jų iÅ¡versti į rusų kalbÄ .

Apeliaciniame skunde nurodomas klausimas nebuvo iÅ¡imtis, kadangi viso proceso metu pareiÅ¡kėja į tam tikrus klausimus atsakydavo lietuviÅ¡kai, tiek ji pati, tiek jos atstovas dėl to jokių pastabų nereiÅ¡kė. Taigi byloje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir dėl to egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.Bylos aplinkybės neleidžia vertinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ar nusistatęs prieÅ¡ pareiÅ¡kėjÄ .

Pabrėžtina, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylÄ nagrinėjantis teisėjas gali bÅ«ti neobjektyvus ir Å¡aliÅ¡kas, gali, remdamasis CPK 65–66 str. nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotÄ teisėjo nuÅ¡alinimo pareiÅ¡kimÄ (CPK 68 str.). Asmuo, reikÅ¡damas nuÅ¡alinimÄ , turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus iÅ¡nagrinėta neobjektyviai ir Å¡aliÅ¡kai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindÄ egzistuojant.

Å iuo atveju byloje tėra prielaidos ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad egzistuoja bylÄ nagrinėjusio teisėjo nuÅ¡alinimo pagrindai. Nė vieno iÅ¡ pagrindų nenurodė bei jo nepagrindė ir pati apeliantė, o bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei pareiÅ¡kėja, nei jos profesionalÅ«s atstovai teisininkai nuÅ¡alinimo nereiÅ¡kė. Be to, atsižvelgiant į visus pirmiau iÅ¡dėstytus duomenis, iÅ¡ties galima pagrįstai vertinti, kad pareiÅ¡kėjos M. P. kreipimasis į pirmosios instancijos teismÄ dėl juridinio fakto nustatymo yra susijęs su tuo, jog V.

R. įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra įpareigotas nugriauti jo sklype pastatytus statinius, juo labiau, kad bÅ«tent tokį tikslÄ yra iÅ¡reiÅ¡kę ir pareiÅ¡kėja bei V. R. sudarytoje jungtinės veiklos sutartyje. Taigi pirmosios instancijos galimai tikruosius pareiÅ¡kėjos ir V. R. ketinimus, prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantė, įvertino tinkamai. Apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad formuojant sklypus galėjo susidaryti 8 – 10 arų paklaida, dėl kurios pareiÅ¡kėjos tėvų sodyba nebepatenka į V.

R. sklypÄ , plačiau neanalizuojamas, nes V. R. ir E. K. bei G. K. žemės sklypų ribos bei galima jų paklaida nėra Å¡ios bylos dalykas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. R. bÅ«tų kreipęsis į kompetentingas institucijas ir siekęs patikslinti žemės sklypų ribas.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas atskirÄ jį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Vadovaudamasis virÅ¡ iÅ¡dėstytais argumentais tenkinti apeliacinį skundÄ nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjų kolegija:                                                     Ramunė Čeknienė                                                                  Zina MickevičiÅ«tė                                                                  Birutė Valiulienė