2013-12-02 Nr. AB-9412-3-62-3-00946-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1864/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00946-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė nuo 2004 m. suimant Švedijos Karalystėje, o 2007 m. pervežant atlikti bausmę į Lietuvos Respubliką iki skundo padavimo, buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. T. y. laisvės apribojimo vietos gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko apie 2,3 kv. m. Per visą bausmės atlikimo laiką pataisos įstaiga buvo perpildyta, pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 60 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo ir nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos negalėjo aptarnauti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus (1 200-2 000). Baudos izoliatoriai taip pat neatitiko higienos normų, nes kamerose nebuvo įrengta šilto vandens sistema. Pasak pareiškėjo, pataisos namai neturėjo leidimo – higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nebuvo suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų. Kadangi pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitiko reikalavimų, buvo ir yra užteršta, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr.1R-85 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo tvirtinimu, dėl bausmės Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje atlikimo jis nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, jis patyrė sveikatos sutrikimų, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

Pagal aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pasak pareiškėjo, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau.

Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nurodė, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtino Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalį nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną. Pažymėjo, kad skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotams teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Pabrėžė, kad visų 5-ių Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5 831,49 kv. m, o maksimalus nuteistųjų skaičius 2010-2012 metų laikotarpiu buvo 1 449 nuteistųjų, todėl minimaliai tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto rodiklis sudaro 4,02 kv. m Taigi, 4,02 kv. m. yra mažiausias vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas per visą pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką, t.y. nepažeidžiantis teisės aktais nustatytos normos ir paneigiantis pareiškėjo teiginį apie pažeistas jo teises į Lietuvos higienos normomis ir Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis garantuojamą 3,1 kv. m dydžio minimalų gyvenamąjį plotą.

Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Laikotarpiui nuo 2007 m. kovo iki 2009 m. rugsėjo 19 d. prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismas nustatė, kad paskaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį plotą nėra pagrindo remtis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d.

įsakymu Nr. 310 patvirtintu organizaciniu tvarkomuoju statybos techniniu reglamentu STR 14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Nurodė, kad tikslių duomenų apie tai, kiek pareiškėjo skunde nurodytu kalinimo metu nuteistųjų buvo laikoma brigadose, byloje nėra, todėl siekiant nustatyti pareiškėjui tekusio ploto dydį tikslinga paskaičiuoti konkrečios gyvenamosios patalpos, į kurią nuteistasis paskirtas įstaigos direktoriaus įsakymais, ploto ir jame esančių miegamųjų vietų santykį. Nustatė, kad 2 būrio 2 brigados gyvenamoji patalpa sudaro 66,07 kv. m., joje yra 22 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui skunde nurodytu laikotarpiu, t.y. nuo 2007 m. kovo 6 d. iki 2010 m. spalio 15 d. teko 3,00 kv. m. ploto (66,07:22).

Taigi laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 6 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. (iki Taisyklių 111.1 punkto įsigaliojimo) nebuvo pažeista ploto norma, o laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. spalio 15 d. buvo pažeista labai nežymiai – iki normos trūko 0,1 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2011 m. spalio 13 d. pareiškėjui teko 3,2 kv. m. ploto, kuris viršijo teisės aktuose nustatytą minimalią ploto normą. Pareiškėjui skunde nurodytu laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 12 d. teko 3,27 kv. m. ploto, kuris viršijo teisės aktuose nustatytą minimalią ploto normą.

Nuo 2012 m. sausio 12 d. iki skundo teismui pateikimo dienos (2012 m. rugsėjo 25 d.) pareiškėjui teko 3,00 kv. m. ploto, kuris nežymiai, t.y. 0,1 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Teismas taip pat nustatė, kad 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo patalpintas 13 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 8,50 kv. m. ir kurioje įrengtos 2 miegamosios vietos. Taigi vienam nuteistajam teko 4.24 kv. m gyvenamojo ploto, todėl Taisyklių 111.2 punkto reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto užtikrinimo asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, šiuo atveju nepažeistas.

Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų teismas pažymėjo, kad 2010 m. kovo 30 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos pataisos įstaigoje reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbiama 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 pagrindu.

Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ taip pat yra pasirašęs sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, o dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB „Koslita“. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo, Kenkėjų kontrolės darbų ataskaitų duomenys patvirtina, jog nurodytų sutarčių sąlygos dėl šio pobūdžio paslaugų teikimo vykdomos.

Teismas pabrėžė, kad nebuvo pateikti jokie duomenys, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog aukščiau nurodytų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį arba jų nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t.t. Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13).

Teismo vertinimu, bylos duomenys paneigia ir pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktas numato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Pravieniškių pataisos namų –atvirosios kolonijos baudos izoliatoriuje yra įrengta priverstinė ir natūrali vėdinimo sistema, o gyvenamosiose patalpose įrengtas natūralus vėdinimas.

Iš 2010 m. birželio 29 d. Kauno visuomenės sveikatos centro pažymos Nr. 39-299(13) nustatė, jog visose patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais bei natūralios traukos kanalais. Duomenų apie ventiliacijos sistemos užterštumą byloje nesurinkta. Pabrėžė, kad žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18, tame tarpe patvirtinti ir evakavimo planai iš 2-ojo, 3-ojo, 21 būrio patalpų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, taip pat paneigia pareiškėjo argumentus, jog pataisos namuose nėra numatyti evakuaciniai išėjimai.

Priešingai negu nurodė pareiškėjas, yra parengtas ir Statinio techninis pasas. Teismas nurodė, kad reikalavimo baudos izoliatoriaus tipo kamerose įrengti šilto vandens sistemą ir reikalavimo įrengti šiltą vandenį nuteistųjų valgyklose teisės aktai nenustato. Nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog būtų įrengta šilto vandens sistema nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų kambariuose (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Tačiau atsižvelgęs į tai, kad Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalis numato trumpalaikio pasimatymo trukmę iki 4 valandų, teismas sprendė, jog per tokį trumpą laiką šilto vandens nebuvimas negalėjo turėti neigiamos įtakos pareiškėjo teisėms, o ilgalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose šilto vandens sistema yra įrengta.

Taip pat nustatė, kad praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, ir byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose būtų parengtas Techninis – energetinis pasas, kurį numato 2002 m. gegužės 14 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 242 patvirtinto Statinių techninio reglamento (STR) „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 20 punktas.

Taigi, teismo vertinimu, nustatyta nežymių higienos normų, materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų neatitikimų teisės aktų reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 8 dalimi, numatančia, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, nustatė, kad pagal subjektyvius kriterijus pareiškėjas turėjo galimybę apie savo teisių pažeidimą sužinoti nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t.y. nuo 2007 m. kovo 6 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2012 m. rugsėjo 24 d., todėl reikalavimui už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl atsakovo prašymu pareiškėjo reikalavimui už šį laikotarpį taikė senaties terminą ir skundą dėl šios reikalavimų dalies atmetė. Teismas pažymėjo, kad pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Nurodė, kad pareiškėjas skunde neišdėstė, kaip konkrečiai minėti nežymūs neatitikimai teisės aktų reikalavimams pažeidė jo subjektines teises, jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl sveikatos būklės pablogėjimo, siejant tai su netinkamomis gyvenimo sąlygomis. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui, o nustatyti nežymūs neatitikimai teisės aktų reikalavimams, nesant duomenų apie subjektinių pareiškėjo teisių pažeidimą, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą ir priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodo, kad pataisos įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Byloje taip pat nustatyti kiti pažeidimai patvirtina, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administracija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Pareiškėjo teigimu, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Pasak pareiškėjo, jo kalinimo sąlygos, neatitinkančios teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai daro poveikį jo psichologinei būklei. Be to, pažeidimų laikotarpis nėra trumpas, o Higienos normos HN 76:2010 pažeidimas nėra mažareikšmis.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo kalinimu Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. spalio 15 d. ir nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, taip pat kad nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens sistema, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 27 punkto, o praustuvių, klozetų, pisuarų ir atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, ir byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose būtų parengtas Techninis – energetinis pasas (Statinių techninio reglamento (STR) „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 20 punktas). Teismas nurodė, kad nustatyti pažeidimai nežymūs bei kad pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo, todėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkino.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtindamas, kad nustatyti pažeidimai darė neigiamą poveikį jo psichologinei būklei bei kad pažeidimų laikotarpis nėra trumpas, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimas nėra mažareikšmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui (CK 1.127 str. 8 d.) ir vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pažymėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Pagal sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85. Šių Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad laikotarpiais nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. spalio 15 d. ir nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. pareiškėjui teko 0,1 kv. m mažiau ploto nei nustatyta norma vienam asmeniui. Taigi pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje metu buvo nežymiai pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl labai nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimus tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Kitų nustatytų neatitikimų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, susijusių su šilto vandens sistemos nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų kambariuose neįrengimu, nevisiškai pakankamu skaičiumi praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų ir neturėjimu Techninio – energetinio paso, taip pat nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą EŽTK 3 straipsnio prasme.

Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Nagrinėjamu atveju vertinant dėl pareiškėjo laikymo teisės aktų reikalavimus nevisiškai atitinkančiomis sąlygomis jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti nedideli nukrypimai nuo normų sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Byloje nėra duomenų, kad nustatytais laikotarpiais pareiškėjas būtų kreipęsis į bausmės vykdymo institucijos administraciją dėl kalinimo sąlygų netinkamumo. Todėl šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, kurioje pareiškėjas atlikinėjo laivės atėmimo bausmę, nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, bei kad joje nuteistasis turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę ir galimybes užsiimti leistina veikla, o buvimas pačioje gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas buvo iš dalies kompensuotas pareiškėjo turėta judėjimo laisvė. Todėl remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2013 ir kt.), teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. C. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys