A-602-101-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-101/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02879-2011-3 Procesinio sprendimo kategorija 9.3.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui A. C.,

atsakovo atstovei R. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RZS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RZS“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RZS“ (toliau – ir pareiškėjas; Bendrovė; UAB „RZS“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija; atsakovas) 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (4.65)-333-2076 (b. l. 1 – 3) bei prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Skunde paaiškino, jog skundžiamu Inspekcijos 2010 m. spalio 20 d. sprendimu Bendrovė buvo išregistruota iš Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojų registro, kadangi atsakovo turimais duomenimis pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos ir/ar nevykdo įsigijimų iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių. Nurodė, kad su šiuo sprendimu, nesutinka, nes jis prieštarauja galiojantiems teisės aktams bei pažeidžia pareiškėjo teises. Pažymėjo, jog Juridinių ir fizinių asmenų, taip pat juridinio asmens statuso neturinčio Lietuvos Respublikoje įsteigto kolektyvinio investavimo subjekto, kurio veiklos forma yra investicinis fondas, įregistravimo į PVM mokėtojų registrą ir išregistravimo iš PVM mokėtojų registro tvarką nustato Įregistravimo į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002 m. birželio 26 d.

įsakymu Nr. 178. Nurodė, kad apie priimtą sprendimą Bendrovė atsitiktinai sužinojo tik 2011 m. lapkričio 25 d. per EDS pateikusi deklaraciją FR0600 ir gavusi pranešimą, kad yra išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Teigė, jog nei apie ketinimą išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų registro, nei apie priimtą sprendimą išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų registro, pareiškėjas nebuvo informuotas. Tuo tarpu Taisyklių 48.3. punkte nurodyta, kad PVM mokėtojai iš Registro išregistruojami Inspekcijos viršininko ar jo įgalioto asmens sprendimu (FR0518 forma), kuriame turi būti nurodytos faktinės išregistravimo priežastys.

Šis sprendimas pildomas 2 egzemplioriais. Vienas jų ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo turi būti įteikiamas (asmeniškai arba registruotu laišku) iš registro išregistruotam PVM mokėtojui, o jeigu jo nėra – jo teisių perėmėjui, o antrasis įsegamas į to mokesčių mokėtojo bylą. Pažymėjo, jog nors atsakovo darbuotojai ir nurodė, kad sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjo buveinės adresu, tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių jis pareiškėjui nebuvo įteiktas ir grąžintas atgal siuntėjui, t. y. atsakovui.

Taigi, atsakovas, žinodamas, kad sprendimas nebuvo įteiktas, nesiėmė priemonių, kad realiai būtų įteiktas pareiškėjai, nors ir žinojo tiek atsakingo darbuotojo telefono numerį, tiek elektroninio pašto adresą, taip pat galėjo informuoti pareiškėją per D. P., jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. kovo 5 d. rašte Nr. (18.2-31-2)-R-2194) (Dėl pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71, 74, 75 ir 76 str. apibendrintų paaiškinimų (komentarų) pakeitimų) nurodyta, kad išvada, jog PVM mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos ir (ar) neįsigyja prekių iš ES valstybių narių turi būti pagrįsta surinktais tai pagrindžiančiais įrodymais, kurių pakankamumas yra vertinamas kiekvienoje konkrečioje situacijoje.

Tokiais atvejais turėtų būti nagrinėjama ir vertinama aplinkybių visuma (ar su PVM mokėtoju galima susiekti randamas jo nurodytose buveinės ir veiklos vykdymo vietose; ar teikiamos PVM deklaracijos, ar PVM mokėtojas turi samdomų darbuotojų, ar teikiamos pelno mokesčio deklaracijos ir t. t.). Pridūrė, kad Taisyklių 471 punkte nurodyta, jog apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva negali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kuriantys (statantys) ilgalaikį materialųjį turtą. Pažymėjo, jog dar 2011 m. balandžio 15 d., atsakydama į atsakovo prašymą pateikti informaciją apie vykdomą veiklą, pateikė atsakovui paaiškinimus apie kuriamą (statomą) ilgalaikį materialųjį turtą.

Tikina, jog šią veiklą Bendrovė vykdo iki šiol: yra rengiamas pareiškėjui bendrosios nuosavybės teise priklausančio 2.6500 ha žemės sklypo (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), detalusis planas), sudaryta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 1498-11. Taigi, artimiausiu metu parengus minėto žemės sklypo detalųjį planą, gavus statybos leidimą, bus pradėti statybos darbai. Pridūrė, jog pareiškėjas apie minėtų darbų eigą bei privalomai atliekamas pasiruošimo procedūras informavo atsakovą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Mokesčio mokėtojo registre ir PVM deklaracijose nurodytu pareiškėjo adresu ((duomenys neskelbtini)) 2011 m. rugsėjo 13 d. registruotu laišku Inspekcija išsiuntė raštą Nr. (4.65)-46-35063, kuriame buvo prašoma pateikti informaciją apie vykdomą veiklą ir pranešama, kad, nepateikus informacijos, pareiškėjas bus išregistruotas iš PVM mokėtojų registro. Pažymėjo, jog raštas negrįžo, atsakymo iš pareiškėjo Inspekcija negavo, todėl, įvertinus turimą informaciją, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas nevykdo veiklos bei nuspręsta jį išregistruoti iš PVM mokėtojų registro.

Nurodė, jog Inspekcijos 2011 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. (4.65)-333-2076 buvo išsiųstas 2011 m. spalio 21 d. registruotu laišku (adresu (duomenys neskelbtini)), tačiau 2011 m. lapkričio 4 d. paštas grąžino laišką Inspekcijai su atžyma „išvykęs“. 2011 m. gruodžio 22 d. atvykus į Inspekciją pareiškėjo buhalterei J. K., jai buvo įteiktas 2011 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. (4.65)-333-2076 kartu su Inspekcijos 2011 m. spalio 21 d. raštu Nr. (4.65)-46-39809. Informacija, kad pareiškėjas buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, taip pat buvo patalpinta į internetiniame puslapyje www.vmi.lt.

Pažymėjo, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog vietos mokesčių administratoriaus iniciatyva iš PVM mokėtojų gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kurie mokesčių administratoriaus duomenimis nevykdo ekonominės veiklos, neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių, neįsigyja paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų ar kitoje valstybėje narėje neteikia paslaugų. Tuo tarpu Taisyklių 47.1 punkte numatyta, kad Inspekcijos iniciatyva (įvertinus atskiro PVM mokėtojo veiklos ypatybes) iš PVM mokėtojų registro gali būti išregistruojamas PVM mokėtojas, kuris mokesčių administratoriaus duomenimis nevykdo ekonominės veiklos ir/ar per praėjusius kalendorinius ir einamuosius metus neįsigijo prekių iš kitų ES valstybių narių.

Akcentavo, jog išanalizavo Bendrovės teikiamas PVM deklaracijas per paskutinius 12 mėn. ir nustatė, kad pareiškėjas ne mažiau kaip 12 iš eilės mokestinių laikotarpių PVM deklaracijose nedeklaravo prekių tiekimų ar paslaugų tiekimų ar prekių įsigijimų iš ES valstybių narių ar nevykdo ilgalaikio turto įsigijimo (statybos) ar prekių (paslaugų) įsigijimo, todėl 2011 m. spalio 20 d. sprendime konstatavo, kad yra pagrindas išregistruoti jį iš PVM mokėtojų registro. Pridūrė ir tai, jog Bendrovės teiginys, kad jos atžvilgiu turi būti taikomos Taisyklių 471 punkto nuostatos, yra nepagrįstas, nes Inspekcija neturi duomenų, kad pareiškėja vykdo ekonominę veiklą, t. y. stato ilgalaikio materialaus turto objektus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RZS“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 75 straipsnio 4 dalimi bei šią nuostatą detalizuojančiu Taisyklių 47 punktu, taipogi apžvelgė Taisyklių 471 punktą. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant PVMĮ 75 straipsnio 4 dalies ir Taisyklių 47.1 punkto nuostatas, ne kartą pažymėta, kad išregistravimui iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva yra svarbus pats ekonominės veiklos ar prekių įsigijimų iš kitų ES valstybių narių nevykdymo faktas, kuriam patvirtinti mokesčių administratorius ir privalo nustatyti atitinkamas aplinkybes. Išdėstė, jog nurodyti teisės norminiai aktai nenumato, jog, siekdamas išregistruoti PVM mokėtoją iš PVM mokėtojų registro dėl ekonominės veiklos ar prekių įsigijimų iš kitų ES valstybių narių nevykdymo, mokesčių administratorius privalo papildomai tirti ir ekonominės veiklos ar prekių įsigijimų iš kitų ES valstybių narių nevykdymo priežastis, taip pat nenustato jokių kriterijų tokioms priežastims ir jų juridinei reikšmei įvertinti. Būtent ekonominės veiklos (prekių teikimo ar paslaugų teikimo) vykdymas yra esminė įsiregistravimo ir buvimo PVM mokėtoju sąlyga, įtvirtinta PVMĮ 71 straipsnio 1 dalyje, todėl asmenys, kurie buvo įregistruoti PVM mokėtojais, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių nebevykdo anksčiau pradėtos ekonominės veiklos (ją nutraukė, sustabdė ir pan.) pagrįstai gali būti išregistruojami iš PVM mokėtojų registro, jei tik nustatomos Taisyklių 47.1 punkte išvardintos aplinkybės (rėmėsi LVAT 2008 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-823/2008; „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 5 (15), 2008 m.).

Atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas, išregistruodamas Bendrovę iš PVM mokėtojų registro vadovaujantis PVMĮ 75 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos ir/ar nevykdo įsigijimų iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, nurodė konkrečią faktinę aplinkybę – ekonominės veiklos nevykdymą ir/ar nevykdymą įsigijimų iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių – ir ši aplinkybė šiuo atveju yra pagrindinis ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo faktinis pagrindas.

Pažymėjo, jog Bendrovės mokesčių administratoriui teiktos PVM deklaracijos rodo, kad pareiškėjas daugiau kaip 12 mėnesių iš eilės nedeklaravo prekių (paslaugų) tiekimų ar prekių įsigijimų iš ES valstybių narių, ilgalaikio turto įsigijimo, dėl ko ginčo byloje iš esmės nekyla. Nurodė, jog iš Bendrovės teismui pateiktame skunde ir paaiškinimuose išdėstytos pozicijos matyti, kad savo reikalavimų pagrįstumą pareiškėjas sieja su galimybe nagrinėjamu atveju taikyti Taisyklių 471 punkto nuostatas, nustatančias, kad mokesčių administratoriaus iniciatyva negali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kuriantys (statantys) ilgalaikį materialųjį turtą, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik ta aplinkybė, jog PVM mokėtojas valdo žemės sklypą, kuriam yra ruošiami teritorijų planavimo dokumentai, nelaikytina pakankama sąlyga šiuos veiksmus vertinti kaip ekonominės veiklos vykdymą PVMĮ 75 straipsnio 4 dalies taikymo prasme (rėmėsi LVAT 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3119/2011 bei LVAT 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575–876/2011 ir kt.).

Pridūrė, jog byloje esantys įrodymai liudija, kad tarp UAB „RZS“ ir Vilniaus rajono savivaldybės sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, kuria pareiškėjui yra perduodamos 2,65 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, buvo sudaryta 2011 m. lapkričio 5 d. Tuo tarpu planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentams rengti Vilniaus rajono savivaldybės administracija išdavė 2012 m. sausio 11 d., o pareiškėjas 2010 m. spalio mėnesio patikslintą PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 15 120 Lt pardavimo ir atskaitomo PVM, pateikė 2011 m. lapkričio 28 d.

Atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog aplinkybės, kuriomis Bendrovė grindžia ekonominės veiklos vykdymą, o taip pat ir skundo reikalavimus, atsirado jau po Inspekcijos 2011 m. spalio 20 d. sprendimo priėmimo, todėl jomis negali būti paneigtas šio sprendimo pagrįstumas. Teismas vertino, jog dėl tos pačios priežasties nėra reikšminga ir ta aplinkybė, kad Inspekcijos 2011 m. rugsėjo 13 d. raštas, kuriuo Bendrovė prašoma informuoti atsakovą apie vykdomą veiklą, pareiškėjui nebuvo tinkamai įteiktas, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie skundžiamo Inspekcijos sprendimo priėmimo metu nebuvo įvertinti ir kuriais galėjo būti grindžiama pareiškėjos vykdoma ekonominė veikla.

Pridūrė, jog minėtos aplinkybės (ruošiami teritoriniai planavimo dokumentai pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui) galėtų būti vertinamos pareiškėjai kreipiantis į Inspekciją su prašymu pakartotinai įregistruoti jį į PVM mokėtojų registrą. Pažymėjo ir tai, jog sprendžiant klausimą dėl PVM mokėtojo išregistravimo iš PVM mokesčio mokėtojo registro, Inspekcija privalo surinkti įrodymus, patvirtinančius PVMĮ 75 straipsnyje nurodytas aplinkybes, tačiau teisės aktai nenumato mokesčių administratoriui pareigos prieš priimant sprendimą apie tai pranešti PVM mokesčio mokėtojui.

Todėl teismas pareiškėjo nurodytus argumentus, kad mokesčių administratoriui tinkamai neįteikus 2011 m. rugsėjo 13 d. rašto, pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės teikti paaiškinimus apie vykdomą ekonominę veiklą, laikė teisiškai nereikšmingais. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino ir jo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RZS“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 145 – 156), kuriuo prašo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (4.65)-333-2076 bei priteisti iš atsakovo apelianto naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Bendrovė buvo įsteigta būtent tuo tikslu, kad statytų komercinės-gyvenamosios paskirties objektus (tą patvirtina byloje esantis UAB „Nordic Real Estate“ 2010 m. spalio 1 d. paaiškinimas);

2) Dar prieš įregistruojant UAB „RZS“ į PVM mokėtojų registrą, Inspekcija buvo informuota, kad 2.6500 ha žemės sklypą, unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), minėto žemės sklypo bendrasavininkai ketina perleisti UAB „RZS“, bei, kad šiame žemės sklype UAB „RZS“, užbaigusi reikiamus projektavimo darbus, ketina statyti komercinės-gyvenamosios paskirties objektus;

3) Iki išregistruojant UAB „RZS“ iš PVM mokėtojų registro, UAB „RZS“ įsigijo ginčo žemės sklypo dalį (jis jai buvo perduotas kaip nepiniginis įnašas), sudarė projektavimo darbų sutartį, kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę dėl Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo. Mano, jog tai, kad Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 1498-11 buvo sudaryta bei planavimo sąlygos ir kiti reikalingi dokumentai gauti po UAB „RZS“ išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nereiškia, kad šiomis aplinkybėmis negali būti grindžiamas ekonominės veiklos vykdymo faktas bei paneigiamas Sprendimo pagrįstumas. Pažymi, kad dėl Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo UAB „RZS“ į Vilniaus rajono savivaldybę kreipėsi dar prieš ją išregistruojant iš PVM mokėtojų registro (tą patvirtina byloje esanti Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, kurios 14.1. punkte nurodyta, jog vienas iš šios sutarties priedų, kurie lieka tik Vilniaus rajono savivaldybėje, yra 2011 m. rugsėjo 30 d. prašymas Nr. A34-6721; tuo tarpu UAB „RZS“ iš PVM mokėtojų registro buvo išregistruota 2011 m. spalio 20 d.;

4) Kaip yra konstatavęs Europos Teisingumo Teismas, taip pat ir mokesčių administratorius, vykdomos ekonominės veiklos procesas apima tiek paruošiamuosius darbus, skirtus ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymą, tiek ekonominės veiklos užbaigimo darbus. Taigi, ekonominė veikla apima ir paruošiamuosius veiksmus (jie sudaro tokios veiklos dalį), o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, šių aplinkybių nevertino, dėl jų apskritai nepasisakė, nors ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais;

5) Po UAB „RZS“ įregistravimo į PVM mokėtojų registrą, kaip jau buvo minėta, šiuo metu UAB „RZS“ priklausanti aukščiau nurodyto žemės sklypo dalis buvo perduota UAB „RZS“ kaip nepiniginis įnašas, buvo sudaryta 2011 m. gegužės 3 d. Projektavimo darbų sutartis, Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 1498-11, gautos planavimo sąlygos ir kiti reikalingi dokumentai. Taigi, UAB „RZS“ visą laikotarpį nuo jos įregistravimo į PVM mokėtojų registrą dienos vykdė paruošiamuosius darbus (veiksmus), reikalingus ir būtinus, norint minėtame žemės sklype statyti komercinės-gyvenamosios paskirties objektus. Teigia, jog minėti UAB „RZS“ paruošiamieji darbai yra skirti būtent komercinės-gyvenamosios paskirties objektų, kurie bus naudojami PVM apmokestinamoje veikloje, statybai. Šią veiklą bendrovė vykdė ir iki šiol vykdo, ir parengusi sklypo detalųjį planą, gavusi visus kitus statybos darbams atlikti reikalingus dokumentus, minėtame žemės sklype statys komercinės-gyvenamosios paskirties objektus;

6) Inspekcija, iš esmės remdamasi tik tuo, kad pareiškėjas PVM deklaracijose nedeklaravo PVM apmokestinamo tiekimo bei įsigijimo iš ES valstybių narių, padarė išvadą, kad pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos. Išvadoje nėra nurodyti argumentai, motyvai, kodėl vien tik šios aplinkybės buvimas yra pakankamas padaryti išvadą, kad pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos. Mano, kad PVM apmokestinamo tiekimo bei įsigijimo iš ES valstybių narių nedeklaravimo faktas pats savaime nepatvirtina ekonominės veiklos nevykdymo, o yra tik viena iš daugelio aplinkybių, kurios turėtų būti vertinamos, siekiant padaryti išvadą, kad mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos;

7) Inspekcija, padarydama išvadą, kad pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos, nesivadovavo mokesčių administratoriaus 2009 m. kovo 5 d. paaiškinimais Reg. Nr. (18.2- 31-2)-R-2194, nors pagal 12 straipsnio 3 dalį turėjo jais vadovautis;

8) Išvada, kad pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos buvo padaryta nepaisant to, kad tik 2 iš visų Išvadoje nurodytų vertintinų aplinkybių (o tokių, kaip jau buvo minėta, yra 14) buvo įvertintos kaip įrodančios, kad pareiškėjas galimai nevykdo ekonominės veiklos ir neįsigyja prekių iš ES valstybių narių, tuo tarpu likusios, atvirkščiai, iš esmės patvirtina, kad ekonominė veikla yra vykdoma;

9) UAB „RZS“ yra randama buveinės adresu, nustatytu laiku teikia PVM deklaracijas, pelno mokesčio deklaracijas, teikia finansinės atskaitomybės dokumentus, turi samdomų darbuotojų, neturi įsiskolinimų biudžetui, vykdo mokesčių administratoriaus nurodymus ir kt. Tai patvirtina, kad UAB „RZS“ yra realiai veikianti įmonė, siekianti jai priklausančiame žemės sklype statyti komercinės-gyvenamosios paskirties objektus;

10) Pirmosios instancijos teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-60-281/2009 yra nurodęs, kad: „ekonominės veiklos nevykdymo fakto konstatavimas reiškia objektyvų patvirtinimą, jog bendrovė apskritai nevykdo veiklos“;

11) Teigia, jog sistemiškai aiškinant Taisyklių nuostatas, galima daryti išvadą, kad net konstatavus, jog mokesčių mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos (ekonominės veiklos siaurąja prasme, t. y. prekių tiekimo ir/ar paslaugų teikimo), tačiau turint duomenų, kad toks mokesčių mokėtojas kuria (stato) ilgalaikį materialųjį turtą, toks mokesčių mokėtojas AVMI iniciatyva negali būti išregistruojamas iš PVM mokėtojų registro;

12) Ilgalaikio materialaus turto kūrimas (statyba) yra ne tik pačių statybos darbų vykdymas, tačiau tai yra procesas, kurio metu yra įsigyjamas žemės sklypas, rengiamas tokio sklypo detalusis planas, gaunami kiti statybai reikalingi kompetentingų institucijų dokumentai ir tik po to jau yra atliekami patys statybos darbai. Akivaizdu, kad tai yra sudėtingas ir ilgas procesas, galintis trukti keletą metų. Ilgalaikio materialaus turto kūrimą (statybą) traktuojant tik kaip pačius statybos darbus, būtų nepagrįstai paneigiama mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą (tokiu atveju mokesčių mokėtojas negalėtų įtraukti į PVM atskaitą už įsigytą žemės sklypą sumokėto PVM ir pan.). Taigi, Taisyklėse „ilgalaikio materialaus turto kūrimas (statyba)“ yra išskirtas neatsitiktinai, kadangi kuriant (statant) ilgalaikį materialųjį turtą ekonominė veikla (siaurąja prasme) ilgą laiką dar nėra vykdoma, todėl tokiu atveju iš PVM mokėtojų registro išregistruoti tokį mokesčių mokėtą (t.y. kuriantį (statantį) ilgalaikį materialųjį turtą) dėl to, kad jis nevykdo ekonominės veiklos, būtų nepagrįsta;

13) Nurodo, jog šio ginčo aplinkybės nėra analogiškos faktinėms aplinkybėms, dėl kurių LVAT pasisakė administracinėje byloje Nr. A302-3119/2011 bei administracinėje byloje A575-876/2011 ir kuriomis pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas sprendimą;

14) Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą neatsižvelgė į LVAT 2007 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-469-1116-07 suformuotą išaiškinimą, nepaisant to, jog bylų faktinės aplinkybės buvo iš esmės tapačios;

15) Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai dalies byloje esančių įrodymų apskritai nenagrinėjo ir nevertino;

16) Priduria, jog net jei UAB „RZS“ jau atlikti ir iki šiol atliekami darbai (veiksmai) nebūtų laikomi ekonominės veiklos vykdymu ar ilgalaikio materialaus turto kūrimu (statyba), pareiškėjo išregistravimas iš PVM mokėtojų registro pažeistų teisėtų lūkesčių principą ir pareiškėjo teises, kadangi Inspekcija įregistruodama pareiškėją žinojo apie esamą situaciją, t. y. kad komercinės-gyvenamosios paskirties objektus ketinama statyti žemės ūkio paskirties sklype, todėl iki pačių komercinės-gyvenamosios paskirties objektų statybos darbų pradėjimo, tokių objektų pastatymo ir naudojimo PVM apmokestinamoje veikloje, praeis nemažai laiko.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 162 – 163) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime iš esmės pakartoja motyvus, teiktus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotą skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į PVM registrą įregistruotas 2010 m. spalio 8 d. Pareiškėjas, prašė įregistruoti įmonę PVM mokėtoja vadovaujantis PVMĮ 72 straipsnio 1 dalimi, t. y. savanoriškai kaip asmenį vykdantį ar ketinantį vykdyti ekonominę veiklą.

Inspekcijos 2011 m. spalio 20 d. sprendimu, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 75 straipsnio 4 dalimi, nuspręsta nuo 2011 m. spalio 20 d. UAB „RZS“ išregistruoti iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro, nes PVM mokėtojas Inspekcijos duomenimis nevykdo ekonominės veiklos ir/ar nevykdo įsigijimų iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių; bendrovė įpareigojama per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos pateiki Inspekcijai tinkamai užpildytą išregistruojamo asmens paskutinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 formą.

Inspekcijos 2011 m. spalio 20 d. sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėja nevykdo ekonominės veiklos ir/ar nevykdo įsigijimų iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių. Inspekcijos išvada, jog pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos padaryta nustačius tokias aplinkybes: 1) pareiškėjas 2010 m. spalio mėn. – 2011 m. rugpjūčio mėn. PVM deklaracijose nedeklaravo prekių tiekimo, paslaugų teikimo ar prekių įsigijimo iš ES valstybių narių; 2) nedeklaravo per pastaruosius 12 mėnesių PVM deklaracijose PVM apmokestinamo tiekimo; 3) nedeklaravo įsigijimo iš kitų ES valstybių narių per praėjusius kalendorinius metus ir einamaisiais metais; 4) nepateikė kitų mokesčių deklaracijų (FR0572); 5) 2011 m. rugsėjo 13 d. išsiųstas įspėjimas dėl numatomo išregistravimo Mokesčių mokėtojo registre nurodytu adresu grįžo neįteiktas; 6) nuosavybės teise nuo 2010 m. lapkričio mėn. įregistruotas turtas – žemės sklypas (atskaita nedeklaruojama); 7) atlygio, nurodyto PVMĮ 71 straipsnio 1 dalyje, suma per 12 mėnesių nesiekė 100 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas, todėl jo naikinti teismas nenustatė pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir sprendžia, jog teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normas dėl žemiau nurodytų motyvų.

PVMĮ 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vietos mokesčio administratoriaus iniciatyva iš PVM mokėtojų gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kurie mokesčio administratoriaus duomenimis nevykdo ekonominės veiklos, neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių, neįsigyja paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų ar kitoje valstybėje narėje neteikia paslaugų. Šią įstatyminę nuostatą detalizuoja Taisyklių 47.1 punktas, kuriame nustatyta, kad vietos mokesčių administratoriaus iniciatyva (įvertinus atskiro PVM mokėtojo veiklos ypatybes (sezoniškumą ir pan.) iš PVM mokėtojų registro gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kurie mokesčių administratoriaus duomenimis nevykdo ekonominės veiklos ir/ar per praėjusius kalendorinius ir einamuosius metus neįsigijo prekių iš kitų ES valstybių narių. Taisyklių 471 punkte nustatytas apribojimas mokesčių administratoriui jo iniciatyva išregistruoti PVM mokėtojus, kuriančius (statančius) ilgalaikį materialųjį turtą.

LVAT praktikoje, aiškinat PVMĮ 75 straipsnį ir Taisyklių 47.1 punkto nuostatas dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva, pažymėta, kad minėti teisės aktai numato būtinybę nustatyti vertinamojo pobūdžio aplinkybę – tai, ar mokesčių mokėtojas nevykdo veiklos ir/ar neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių – turi būti analizuojama ir vertinama konkrečios situacijos aplinkybių visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-876/2011).

Pažymėtina, kad Taisyklės (nauja redakcija nuo 2011 m. sausio 1 d.), taip pat PVMĮ nenustato sąrašo kriterijų, kuriais turėtų vadovautis mokesčių administratorius spręsdamas išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar mokesčių mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos. Sprendžiant klausimą dėl ekonominės veiklos nevykdymo turėtų būti atsižvelgiama į PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą ekonominės veiklos sąvoką (Ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno)) bei į PVM mokėtojų registro paskirtį.

Direktyvos 2006/112/EB 213 straipsnyje yra nustatyta asmenims prievolė deklaruoti PVM mokėtojo veiklos pradžią, pasikeitimus ir pasibaigimą. Direktyvos 2006/112/EB pagrindu PVMĮ ir Taisyklėse yra nustatytas reglamentavimas, susijęs su mokesčio mokėtojų registravimu PVM mokėtojais, šis reglamentavimas nustato subjektus, kurie privalo registruotis PVM mokėtojais, registravimosi taisykles, pasikeitimų įregistravimą bei įtvirtina PVM mokėtojų išregistravimo prielaidas. PVM mokėtojų registravimas yra skirtas tam, kad mokesčių administratoriui būtų teikiama informacija apie PVM apmokestinamą veiklą, jos vykdomą apskaitą ir būtų teikiamos deklaracijos. Pats prašymo registruotis PVM mokėtoju pateikimas nedaro asmens PVM mokėtoju, asmuo tampa PVM mokėtoju atlikęs PVM apmokestinamus veiksmus, atlikdamas pasiruošimo vykdyti ekonominę veiklą veiksmus, todėl pareiga mokėti PVM atsiranda ir už laikotarpį iki įregistravimo mokesčių mokėtoju.

Europos Teisingumo Teismo praktikoje yra akcentuojama, kad asmuo, kuris ketina pradėti vykdyti ekonominę veiklą pagal Šeštosios direktyvos nuostatas ir šie ketinimai yra pagrįsti objektyviais įrodymais, atlieka pirmuosius investicinius veiksmus tokiai veiklai vykdyti, turi būti pripažįstamas mokesčių mokėtoju. Mokesčių mokėtojo teisė į atskaitą negali būti paneigta vien dėl to, kad jis neįvykdė pareigos registruotis PVM mokėtoju (C-110/98 ir C-147/08 Gabalfrisa SL ir kt.).

Minėta, kad PVMĮ numato galimybę išregistruoti mokesčių mokėtoją iš registro mokesčių administratoriaus iniciatyva, kuomet mokesčių mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos. Išregistravimas vykdomas neinformavus mokesčių mokėtojo. Ši mokesčių administratoriaus funkcija yra reikšminga tuo, kad išregistravus mokesčių mokėtoją iš PVM registro, mokesčių mokėtojas netenka ir teisių, susijusių su šiuo mokesčiu (pvz., atskaityti PVM). PVMĮ ir Taisyklės nenustato konkrečių veiksmų, kurių turėtų imtis mokesčių administratorius, vykdydamas savo funkciją dėl PVM mokėtojo išregistravimo iš registro savo iniciatyva, todėl ši funkcija turi būti vykdoma atidžiai renkant ir vertinant įrodymus, taip, kad nebūtų pažeistos mokesčių mokėtojo teisės. PVM mokėtojų išregistravimas turėtų būti taikomas, visų pirmą tų subjektų atžvilgiu, kurie neegzistuoja, arba vengia kontaktų su mokesčių administratoriumi, nes būtent tokiais atvejais subjektai realiai nevykdantys veiklos, tik teikia sąskaitas-faktūras. Atvejai, kai mokesčių mokėtojai nevykdydami veiklos, tik formaliai atlieka veiksmus, susijusius su PVM apmokestinama veikla, gali būti susiję su PVM sukčiavimu, kuriam esant gali būti ribojamos iš PVM vykdymo atsirandančios mokesčių mokėtojų teisės. Taigi, mokesčių administratorius, tvarkydamas PVM mokėtojų registrą, turi galimybę nustatyti ir PVM sukčiavimo atvejus, kurie yra nesuderinami su Direktyvos 2006/112/EB tikslais.

Dėl nurodytų motyvų, išregistruoti mokesčių mokėtoją iš registro galima jeigu yra surenkami įrodymai dėl įstatyme nustatytų prielaidų, kurioms esant mokesčių mokėtojas išbraukiamas iš registro, buvimo. Tokia prielaida negali būti tik kai kurių mokesčio mokėtojo pareigų nevykdymas. Minėta, kad turi būti nustatyta aplinkybių visuma, patvirtinanti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos arba neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių.

Nagrinėjamu atveju tiek mokesčių administratoriaus, tiek pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, t. y. atliko pirmuosius investicinius veiksmus tokiai veiklai vykdyti. Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neturėtų būti pripažįstamas mokesčių mokėtoju, todėl neturėjo teisėto pagrindo konstatuoti, kad PVM mokėtojo išregistravimas yra teisėtas. Tiek mokesčių administratoriaus, tiek pirmosios instancijos teismo minėta išvada padaryta neįvertinus to, kad investicinis procesas (teritorijos planavimas, statyba) yra sudėtingas tiek teisine, tiek faktine prasme ir gali užtrukti labai ilgą laiką.

Mokesčių administratorius, išregistruodamas pareiškėją iš PVM mokėtojų, turėjo mokesčių administratoriaus prašymu pareiškėjo pateiktus 2010 m. spalio 1 d. paaiškinimus, patvirtinančius kaip pareiškėjas ketina pradėti vykdyti veiklą, būtent – kad pareiškėjas ketina įgyti dalį žemės sklypo, kuriame vykdys statybos darbus, t. y. užsiims PVM apmokestinama veikla. Pareiškėjas, būdamas įregistruotu PVM mokėtoju, kaip ir minėjo mokesčių administratoriui, įgijo dalį žemės sklypo, apie ką paaiškino 2011 m. balandžio 15 d. pranešime, pateiktame mokesčių administratoriui. 2011 m. balandžio 15 d. pranešime nurodyta, kad ketinama sudaryti detaliojo plano parengimo projektavimo sutartį bei kitas aplinkybes, patvirtinančias pasiruošimą ekonominei veiklai vykdyti atliekamus veiksmus, pažymėta, kad gali pateikti įrodymus, patvirtinančias nurodomas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta 2011 m. gegužės 3 d. projektavimo darbų sutartis. Minėti duomenys patvirtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas ketina pradėti vykdyti ekonominę veiklą, todėl turi būti pripažįstamas mokesčių mokėtoju. Pastebėtina ir tai, kad mokesčių administratorius siųsdamas raštus mokesčių mokėtojui, reikalavo iš mokesčių mokėtojų tik informuoti jį apie numatomą vykdyti veiklą, tačiau nereikalavo pateikti įrodymus. Minėta, kad mokesčių administratorius vykdymas savo funkciją dėl mokesčių mokėtojo turi surinkti įrodymus, patirtinančius, kad yra pagrindas priimti administracinį sprendimą, kitaip jis bus nesuderinamas su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kuris nustato viešojo administravimo subjektams bendro pobūdžio įrodinėjimą pareigą, būtent nustato, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais).

Tačiau mokesčių administratorius gavęs pareiškėjo raštus su paaiškinimais, kad gali pateikti ir paaiškinime nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, nereikalavo iš mokesčio mokėtojo jokių įrodymų. Todėl teismas vadovaujasi ir pirmosios instancijos teismui pateiktais dokumentais, kurie nebuvo pateikti mokesčių administratoriui, nors administraciniame teisme įrodinėjimo procesas yra tik subsidiarinio pobūdžio. Administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, tačiau nagrinėdamas šiuos ginčus neatlieka viešojo administravimo funkcijų, o tik vertina viešojo administravimo subjektų veiksmų ar sprendimų teisėtumą.

Taigi, administracinis procesas prasideda ne teisme, bet viešojo administravimo institucijoje, todėl viešojo administravimo institucijoje prasideda ir įrodinėjimo procesas, kurio nereglamentuoja ABTĮ, bet – Viešojo administravimo įstatymas bei atitinkamą sritį reglamentuojantys įstatymai, šiuo atveju Mokesčių administravimo įstatymas. Administraciniame teisme įrodinėjimo procesą reglamentuojančios taisyklės yra taikomos atsižvelgiant į šio proceso pobūdį ir ypatumus, todėl išvados dėl mokesčių administratoriaus įrodinėjimo pareigos yra daromos vadovaujantis PVMĮ, kuris suponuoja pareigą mokesčių administratoriui surinkti įrodymus dėl to, ar mokesčių mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos ir tik tokiu atveju numato teisę priimti sprendimą dėl išregistravimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad aplinkybės, atsiradusios po ginčijamo sprendimo priėmimo, neturi esminės įtakos jo galiojimui, būtent taip teismas įvertino detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, sudarytą po sprendimo priėmimo – 2011 m. lapkričio 18 d. Administracinis teismas, tikrindamas viešojo administravimo subjekto sprendimų teisėtumą, vertina administracinį sprendimą pagal jo priėmimo metu buvusią faktinę padėtį bei teisinį reglamentavimą (ABTĮ 3 straipsnis, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Faktinių aplinkybių pasikeitimas arba teisinio reglamentavimo pasikeitimas po sprendimo priėmimo nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimo neteisėtumą ir dėl to keisti ar naikinti priimtą sprendimą, bet gali sudaryti pagrindą priimti naują administracinį sprendimą. Ši teismo išvada neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes kaip jau yra minėta, iki sprendimo priėmimo buvo pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ketina pradėti vykdyti ekonominę veiklą, todėl turi būti pripažįstamas mokesčių mokėtoju.

Apibendrinant minėtus motyvus, spręstina, kad mokesčių administratoriaus sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas netinkamai pritaikius PVMĮ 75 straipsnį, neaiškinant šio straipsnio nuostatų kartu su ekonominės veiklos sąvoka, kas šiuo atveju yra neatsiejamai susiję dalykai, ką papildomai patvirtina ir Taisyklių 471 punkte nustatytas apribojimas mokesčių administratoriui jo iniciatyva išregistruoti PVM mokėtojus, kuriančius (statančius) ilgalaikį materialųjį turtą, t. y. vykdančius pasiruošimo veiksmus tokiai veiklai vykdyti. Mokesčių administratorius taikė PVM mokėtojo išregistravimą neatsižvelgdamas į šio instituto paskirtį.

Dėl nurodytų motyvų, mokesčių administratoriaus sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Be to, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti administracinį sprendimą neteisėtu ir ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kaip neteisėtą, dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Mokesčių administratorius priėmė ginčijamą sprendimą nustatęs vieną, nagrinėjamam atvejui reikšmingą aplinkybę, patvirtinančią, kad įmonė nedeklaravo per pastaruosius 12 mėnesių PVM deklaracijose PVM apmokestinamo tiekimo. Tačiau minėta, kad įmonė savanoriškai įsiregistravo PVM mokėtoju, kaip ketinanti vykdyti ekonominę veiklą. Kita mokesčio mokėtojo nustatyta aplinkybė, kad raštas dėl ketinimo išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų, buvo grąžintas mokesčių mokėtojui neįteiktu, nesudaro pagrindo daryti prielaidų, kad įmonė realiai neegzistuoja, kad nevykdo jokios veiklos, nes yra nerandama jos buveinėje. Mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės neleido daryti tokios išvados, nes iš surinktų dokumentų matyti, kad įmonė turi darbuotojus, teikia deklaracijas, teikia paaiškinimus mokesčių administratoriui (išskyrus atvejį, kai korespondencija nebuvo įteikta), turi nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, kuriame yra pradėtas investicinis procesas. Teismų praktikoje tokie atvejai, kuomet mokesčių administratorius padaro išvadą dėl ekonominės veiklos nevykdymo gavęs neįteiktą mokesčių mokėtojui siųstą korespondenciją su reikalavimu pateikti duomenis dėl ekonominės veiklos, yra vertinami kaip atvejai, kuomet mokesčių administratorius padaro minėtą išvadą teisės aktų nustatyta tvarka neįsitikinęs, kad subjektas nevykdo ekonominės veiklos, nes mokesčių administratorius netaiko kitų Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje nustatytų dokumentų įteikimo būdų, todėl toks sprendimas pripažįstamas neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-1116/2007).

Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra teisėtas mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo buvo nustatytos aplinkybės, leidžiančios konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – skundą tenkinti (ABTĮ 143 straipsnis, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamu atveju taip pat egzistuoja teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui jo sumokėtą žyminį mokestį (150 Lt).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RZS“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (4.65)-333-2076, kuriuo nuspręsta nuo 2011 m. spalio 20 d. UAB „RZS“ išregistruoti iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „RZS“ 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius