2022-03-16 Nr. AB-6092-3-61-3-04079-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1552-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04079-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Departamento sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija netinkamai išnagrinėjo jo skundą, neįvertino motyvų, argumentų dėl jo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, neteisingai įvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio proporcingumo bei būtinybės taikyti tokį laikotarpį. Komisija jo skundą išnagrinėjo neišsamiai ir neteisingai, Komisijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Be to, Komisija, išnagrinėjusi jo skundą jam nedalyvaujant, pažeidė teisės būti išklausytam principą.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas pažymėjo, kad jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų patvirtinti pareiškėjo pasakojimo istoriją, prieglobsčio prašytojas nepateikė, o surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo. Be to, pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus, neišsamus, prieštaringas, todėl Departamento įvertintas kaip pramanytas ir nelaikytas pagrįstu įrodymu.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, o remiantis surinkta kilmės valstybės informacija šiuo metu pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.

7. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Aprašo 99 punkto nuostatų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini). Todėl Departamentui kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pasakojimo dalies apie tai, kad (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)), padarė išvadą, kad pareiškėjo papasakota istorija nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremta objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, tam tikri pasakojimų epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio. Atsakinėdamas į klausimus, užsienietis vietoj patikslinimų apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais apie situaciją kilmės šalyje, vengė tikslių, konkrečių atsakymų. Pareiškėjo pasakojimas grindžiamas schemine istorija, tam tikrų įvykių seka, tačiau, bandant išsiaiškinti šių įvykių detales, pareiškėjas nebuvo nuoseklus, keitė savo pasakojimą, teikė improvizuotus paaiškinimus, nesuderinamus su prieš tai pateikta informacija.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjo abstrakti istorija savaime neleidžia nei nustatyti potencialų persekiotoją, nei identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti pareiškėją. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, nes istorija nėra nei pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, nei savaime sklandi ar detali, dėl to nėra tikėtina. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

10. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Departamento sprendime aiškiai išskirti pareiškėjo pasakojimo esminiai trūkumai ir prieštaravimai, kuriais remdamasis Departamentas priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Atsakovo teigimu, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o nurodytos aplinkybės, privertusios jį išvykti, nesuponuoja prielaidos, jog dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

11. Atsakovas, atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, darė išvadą, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakovas vadovavosi Aprašo 222 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsakovo teigimu, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Atsakovas pažymėjo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl Departamento sprendimo 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo 76 straipsnio 2 dalimi, 83 straipsnio 5 dalimi, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Aprašo 89, 99 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) ir yra už savo kilmės valstybės ribų. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas grėsme, kylančia iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausų metu patvirtino, jog jis jokiai politinei organizacijai nepriklauso. Nurodė, kad kilmės valstybėje liko gyventi jo tėvai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo papasakota istorija dėl jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje nepasižymi nei nuoseklumu, nei detalumu. Prieglobsčio prašytojo nurodyta grėsmė yra paremta tik prielaidomis ir jo asmeniniu subjektyviu situacijos vertinimu, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir prieštarauja kilmės valstybės informacijai.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad, pasak pareiškėjo, jis (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai. Teismas pažymėjo, kad pagal kilmės valstybės informaciją (duomenys neskelbtini).

17. Teismas darė išvadą, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) neatitinka tikrovės. Teismo vertinimu, Departamento surinktos informacijos visuma bei užsieniečio papasakotos istorijos tiek apklausų metu Departamente, tiek teismo posėdžio metu nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojui gresia persekiojimas. Užsieniečio deklaruojama baimė šiuo aspektu taip pat negali būti laikoma „visiškai pagrįsta“. Teismas nurodė, kad Departamento surinkta informacija taip pat nepagrindžia tikimybės, jog prieglobsčio prašytojas dėl savo socialinės padėties gali patirti persekiojimą. Teismas darė išvadą, kad užsieniečio baimė patirti šiuos veiksmus dėl socialinės padėties taip pat nėra visiškai pagrįsta. Tokiu būdu pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta ir visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

18. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

19. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

20. Teismas pažymėjo, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek Komisija pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo argumentų.

21. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Teismas konstatavo, kad Departamentas, atlikdamas vertinimą, Aprašo nuostatų nepažeidė. Teismas darė išvadą, kad Departamentas tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste.

22. Teismas nurodė, kad, priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų Šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, Departamentas, spręsdamas klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir spręsti, ar to asmens atžvilgiu numatyti prievolę savanoriškai išvykti (grįžti) ar vykdyti išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių, trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę. Teismas vadovavosi Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalimi, nustatė, kad prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Į Lietuvos Respubliką prieglobsčio prašytojas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Teismas darė išvadą, kad šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra prieglobsčio prašytojo tikslas. Teismas nurodė, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Teismas darė išvadą, kad užsieniečiui pagrįstai taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

23. Teismas nurodė, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) neturi įtakos prieglobsčio prašytojo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos, kadangi jis nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Teismas nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos.

24. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), 44.3 ir 44.3.1 papunkčiais ir pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

25. Teismas nurodė, kad, nors Departamentui suteikta diskrecijos teisė nustatyti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, tačiau nustatomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismas pažymėjo, jog penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Tvarkoje nustatytų kriterijų ir teismo vertinimu nėra proporcingas. Teismas konstatavo, kad Departamentas sprendime nemotyvavo penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo dienos laikotarpio.

26. Teismas darė išvadą, kad, atsižvelgiant į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką dvejų metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Pareiškėjas atitinka Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintus reikalavimus.

27. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas nurodė, kad atitinkamai keistinas ir Komisijos sprendimas.

28. Teismas pažymėjo, kad Komisija nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl netenkinus reikalavimo panaikinti Departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, todėl šias pareiškėjo skundo dalis atmetė.

III. 30. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti jo pasakojimu, nenustatė jokių esminių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti.

Atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė. Pareiškėjas pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina jo pasakojimo esmines aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, kilmės šalies informacija sutampa su pareiškėjo prieglobsčio prašyme nurodytomis aplinkybėmis dėl (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas pagrindė savo prašymą ir įrodė, kad jam kilo reali individuali persekiojimo grėsmė dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjas pažymi, kad yra dar labai jauno amžiaus, neturi gyvenimiškos ir politinės patirties, todėl iš jo negalima reikalauti absoliutaus tikslumo apie (duomenys neskelbtini) vykusius politinius ir su jais susijusius įvykius, kuriuose jam teko dalyvauti.

Pareiškėjas nurodo, kad asmenys persekiojami dėl (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindas pareiškėjui suteikti prieglobstį. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis apie pareiškėjo kilmės šalį. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, tokiu būdu netinkamai taikydamas Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m.

Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Vadovas) 62, 63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Be to, tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

Pareiškėjas nurodė, kad, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Departamento sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas pasižymi nenuoseklumu, yra prieštaringas ir jo nepatvirtina surinkta kilmės valstybės informacija. Departamento tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia prieglobsčio prašymą, yra ne tik nedetalios, bet ir prieštarauja kilmės valstybės informacijai. Departamento surinkta informacija taip pat nepagrindžia tikimybės, jog prieglobsčio prašytojas dėl savo socialinės padėties gali patirti persekiojimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nei Departamentas, nei teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl savo socialinės padėties gali patirti persekiojimą ar yra priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei.

34. Atsakovas pažymi, kad Departamento tyrimo metu buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo individuali situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Byloje taip pat nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Atsakovas pažymi, kad Departamentas surinko tiek aktualios kilmės valstybės informacijos, kuri yra pakankama tinkamai įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymo atitikimą Įstatymo 86, 87 straipsnių nuostatoms. Atsakovas pabrėžia, kad tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti ar kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 7 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

36. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. kovo 4 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

37. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

38. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

40. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

42. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

43. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

44. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

45. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

46. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

47. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

49. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

50. Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias išvykti iš kilmės šalies, pastebėtina, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo nuoseklus ir detalus, pareiškėjas skirtingai nurodė aplinkybes, kada išvyko iš šalies, kada grįžo pas tėvą, kada mirė (duomenys neskelbtini). Be to, kaip teisingai nustatė atsakovas tyrimo metu, pareiškėjo kilmės valstybės informacija nesutapo su pareiškėjo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini). Atlikęs pareiškėjo situacijos tyrimą, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad tokios aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo jį suteikti. Pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą, pareiškėjas nepateikė.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, susijusio su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Šiuo atveju pažymėtina, kad Departamentui nustatyta pareiga surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę nereiškia pareigos rinkti informaciją pareiškėjo norimais aspektais, ypač jei tokių aspektų pareiškėjas nenurodė prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausoje.

52. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.).

53. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Be to, įvertinus surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią, iš įvairių šaltinių gautą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjui draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Departamento sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos iki dvejų metų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė