2023-04-12 Nr. AB-8165-3-61-3-00958-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-256-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00958-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas užsienietis J. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 23S11627 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21S36194 dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį (toliau – ir Sprendimas dėl išsiuntimo); 3) išreikalauti iš Departamento pareiškėjo asmens bylą; 4) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo; 5) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybai (toliau – ir VSTT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės šalį kol nagrinėjama ginčo byla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 8 d. nutartimi nepriėmė pareiškėjo skundo dalies, susijusios su reikalavimu panaikinti Departamento Sprendimą dėl išsiuntimo; netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, likusią skundo dalį priėmė, administracinės bylos medžiagą pripažino nevieša ir paskyrė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje ir atleido pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Teismas nurodė, kad Departamento 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21S36194 teisėtumas ir pagrįstumas (visa apimtimi) yra įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartimi. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigia. Aplinkybės, atsiradusios po sprendimo priėmimo (praėjus metams), neturi reikšmės vertinant sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl ir negali sudaryti naujo faktinio pagrindo sprendimui ginčyti.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Departamento Sprendimą dėl išsiuntimo.

Įvertinęs prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – uždrausti VSTT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės šalį kol nagrinėjama ginčo byla, pagrįstumą, teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, kad pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį bus padaryta neatitaisoma žala pačiam pareiškėjui, nes pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo taip ir negalės būti išnagrinėtas iš esmės ir objektyviai įvertintas atsižvelgiant į jo pateiktus įrodymus. Pareiškėjas grindžia savo prašymą aplinkybėmis apie itin ilgą buvimo Lietuvoje laikotarpį, jo socialinius ryšius su šia šalimi ir, be kita ko, konkliudentinius atsakovo veiksmus dėl jo „priėmimo“ Lietuvoje išduodant leidimą dirbti. Pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, šie jo argumentai nebebus reikšmingi ir aktualūs, nes jo socialiniai ryšiai, kuriuos atsakovas pats itin ilgą laiką skatino, bus nutraukti, o pats skundas, remiantis praktika, iš viso nebus nagrinėjamas. Todėl, pritaikius laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones, galima žala migracijos teisės saugomiems teisiniams gėriams bus mažesnė nei žala, kuri gali kilti nesiėmus laikinųjų užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius pareiškėjo išsiuntimo sprendimo vykdymo.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl galimos žalos yra deklaratyvūs, abstraktūs, daugiausia paremti hipotetinio pobūdžio pasvarstymais, subjektyviu vertinimu, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Departamento Sprendimą dėl išsiuntimo ir atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, priimti pareiškėjo skundą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą dėl išsiuntimo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti VSTT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės šalį kol bus išnagrinėta byla.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog su teismo vertinimu nesutinka, nes jis yra akivaizdžiai nelogiškas ir neteisėtas, prasilenkiantis su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, todėl prašo teismo panaikinti skundžiamą nutartį bei išspręsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą. Pareiškėjas neneigia ir pats pareiškime nurodė, jog jo skundas dėl priimto sprendimo visa apimtimi jau buvo išnagrinėtas ir 2022 m. gegužės 5 d. priimta galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2262-552/2022. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato baigtinį 3-jų elementų sąrašą, kuriems egzistuojant byla laikoma tapačia – tai yra proceso šalys, ginčo dalykas ir pagrindas. Pareiškėjas labai aiškiai skunde teismui įvardijo, jog šalys ir dalykas yra tapatūs, tačiau pagrindas dalyje dėl išsiuntimo yra visiškai naujas – taigi, nėra būtinosios 3-ios sąlygos, kad ginčą laikyti visa apimtimi tapačiu. Iš pareiškimo turinio, kuriame nurodytos faktinės aplinkybės, konkrečiai – socialiniai, ekonominiai pareiškėjo ryšiai su Lietuva, atsiradę po ginčijamo sprendimo priėmimo, kurie yra pagrįsti rašytiniais įrodymais bei per tiek laiko pasikeitusi situacija kilmės šalyje. Pareiškėjas nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės yra naujos, teismine tvarka nenagrinėtos aplinkybės, atsiradusios jau po teismų sprendimų priėmimo.

Pareiškėjas teigia, kad nors iškeltas ginčas yra tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, tačiau visiškai kitu, po 2022 m. gegužės 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties atsiradusiu nauju faktiniu pagrindu, todėl bylos aplinkybės neatitinka ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygų ir teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Vien tai, kad ginčas keliamas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti priimti skundą, nes tam yra būtinas ir 3-iasis įstatyme įvardintas pagrindas – ginčo pagrindo tapatumas. Pareiškėjo įsitikinimu, tai, kad atsakovo Sprendimas dėl išsiuntimo jau buvo patikrintas teismine tvarka pagal skunde įvardintą konkretų faktinį pagrindą, neatima iš pareiškėjo teisės skųsti sprendimo visiškai kitu, po sprendimo priėmimo atsiradusiu pagrindu, kuris pagrindžia sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Pareiškėjo nuomone, VSAT, sprendžiant teisme klausimą dėl pareiškėjo laisvės ribojimo, teigė, jog 2023 m. vasario 8 d. pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės šalį. Nors pareiškėjas nebuvo išsiųstas į kilmės šalį, kaip ir nurodė atsakovas (dėl tokio grasinimo nepagrįstai buvo ir vėl apribota pareiškėjo laisvė), tačiau ši grėsmė išlieka nuolat ir yra nereikalingas ir beprasmis psichologinis spaudimas pareiškėjui, nesąžiningas vertimas būti nuolatinėje įtampoje jau itin ilgą laiką. Be to, užsieniečiams nebesant Lietuvoje, paprastai teismai bylų dėl prieglobsčio suteikimo ir išsiuntimo į kilmės šalį nebenagrinėja, motyvuojant pareiškėjo prarastu suinteresuotumu bylos baigtimi.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Byloje yra akivaizdūs įrodymai apie tai, kad grėsmė būti išsiųstam į kilmės šalį yra visiškai reali. Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra (FRONTEX) 2022 m. gruodžio 14 d. vykdė (duomenys neskelbtini) piliečių išsiuntimo operaciją, kurios metu turintys analogiškus sprendimus asmenys buvo išvežti į kilmės šalį. 2023 m. sausio mėnesį (duomenys neskelbtini) piliečiai buvo masiškai iš naujo uždaromi Užsieniečių registracijos centre apribojant jų laisvę vieninteliu tikslu – kad jie būtų grąžinti FRONTEX vykdomos operacijos metu į kilmės šalį. Todėl pareiškėjo išsiuntimo grėsmė yra visiškai reali, o teiginiai apie tai, kad tai tik prielaida, yra apsimestiniai, konformistiški viešai atsakovo deklaruojamos pozicijos atžvilgiu apie neteisėtus migrantus, vaizduojant juos kaip grėsmę Lietuvos valstybingumui.

Pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, tėra prielaida ir savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Tokie teiginiai patvirtina cinišką ir žiaurų požiūrį į pareiškėją, kuris integravosi Lietuvoje, dirba sunkų darbą už minimalų atlyginimą, tokiu būdu išsilaikydamas finansiškai pats ir užimdamas darbo vietą – dirbdamas darbą, kurio dirbti Lietuvoje niekas nenori. Išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį jo skundas dėl prieglobsčio išnagrinėjimo nebus išnagrinėtas, Vilniaus gatvės liks nevalytos, o pats pareiškėjas bus ištremtas į svetimą jam ir pavojingą aplinką – kad pareiškėjo kilmės šalyje vyksta ginkluotas konfliktas, atsakovas skundžiamame Sprendime yra pripažinęs. Taigi, neigiamų pasekmių įvykdžius skundžiamą sprendimą pašalinimas objektyviai nebebus įmanomas.

Pareiškėjo tvirtinimu, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones galima žala migracijos teisės saugomiems teisiniams gėriams iš viso yra abejotina, nes nuo galutinio teismo sprendimo dėl išsiuntimo ir taip praėjo itin daug laiko ir jis nebuvo įvykdytas – taigi, jo nevykdymas dar keletą mėnesių nieko iš esmės nepakeis. Taigi, ši žala bus akivaizdžiai mažesnė, nei žala, kuri gali kilti nesiėmus laikinųjų užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius pareiškėjo išsiuntimo sprendimo vykdymo. Šiuo atveju teismas turi pasirinkti, kam skiria prioritetą – ar teoriniam formaliam teisiniam gėriui – Departamento Sprendimo dėl išsiuntimo vykdymui, ar konkretaus asmens sveikatai, gyvybei ir laisvei.

Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir netenkinti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Departamentas nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Pats pareiškėjas pripažino, kad Departamento Sprendimo dėl išsiuntimo teisėtumas ir pagrįstumas (visa apimtimi) yra įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartimi, ir, nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jis turi teisę apskųsti šį sprendimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, šie argumentai deklaratyvūs. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 5 d. Departamentui pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, tačiau jis buvo grindžiamas tiek aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek bendro pobūdžio nesaugia situacija šalyje dėl teroristinės grupuotės. Departamentas 2023 m. vasario 1 d. priėmė Sprendimą, kuriame, įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją, buvo konstatuota, kad ji nepatvirtina, kad pareiškėjo įvardintas „naujas“ persekiotojas ((duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) vykdė išpuolius jo gyvenamojoje vietovėje, be to, jis ir pats patvirtino jokių grasinimų nebuvo sulaukęs.

Departamento vertinimu, pareiškėjas taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, o būtent – nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentai dėl galimos žalos yra deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo argumentai, kad nesustabdžius sprendimo galiojimo, jo byla teisme nebus nagrinėjama, nes teismas vertins, kad jis nebus suinteresuotas byla, yra subjektyvi nuomonė, kadangi dalyvavimas byloje yra jo teisė. Pareiškėjo byla yra elektroninė, t. y., pareiškėjas turi galimybę teikti visus įrodymus, paaiškinimus teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, taip pat per portalą susipažinti su kitų bylos dalyvių teikiamais procesiniais dokumentais, dalyvauti nuotoliniu būdu organizuojamame teismo posėdyje. Be to, pareiškėjui byloje atstovauja advokatas, per kurį pareiškėjas gali įgyvendinti savo procesines teises. Paaiškina, kad nors skunde nurodyta, kad pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės valstybę 2023 m. kovo 8 d., tačiau į bylą nėra pateikti jokie tą patvirtinantys įrodymai, taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai. Pažymi ir tai, kad pareiškėjo nurodyti hipotetiniai ir deklaratyvūs teiginiai apie nesaugią situaciją jo kilmės šalyje nereiškia, kad dėl to jam bus padaryta neatitaisoma žala. Pareiškėjo argumentas, kad Lietuva negaus naudos iš jo atliekamo darbo, niekaip nesusijęs su reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu.

Pasisakydamas dėl skunde nurodytų argumentų, kad Departamentas pats gali panaikinti įsiteisėjusius sprendimus (pirminiame skunde kaip pavyzdys nurodyta administracinė byla Nr. eI3-11750-331/2022), atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra vertinama pareiškėjo situacija, o ne kitų trečiųjų asmenų, todėl jie neaktualūs. Be to, minima byla savo aplinkybėmis yra visiškai skirtinga nuo pareiškėjo situacijos, nes joje Departamentas panaikino savo priimtą sprendimą išsiųsti užsienietį į kilmės valstybę todėl, kad jis po šio sprendimo priėmimo pateikė prieglobsčio prašymą, taigi, minimoje prieglobsčio prašytojo byloje, priešingai nei dėl pareiškėjo, nebuvo priimtas galutinis teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Departamento Sprendimą dėl išsiuntimo (pagal ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p.) ir atsisakyta taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Patikrinus skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), pagrindai ją naikinti ar keisti nėra nustatyti: įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui. Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-642/2010).

Taigi, pareiškėjo skundo dalies, kurią atsisakyta priimti, aplinkybės, susijusios su Sprendimu dėl išsiuntimo, kurios buvo bylos dėl šio sprendimo proceso metu, iš esmės negali būti naujo skundo dėl Sprendimo dėl išsiuntimo panaikimo pagrindu (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p., 156 str. 2 d. 2 p.), o naujos aplinkybės, t. y. atsiradusios laikotarpiu, kai Sprendimas dėl išsiuntimo nebuvo vykdomas (po galutinio Sprendimo prieglobsčio byloje pareiškėjas praleido ilgą laiką Lietuvos Respublikoje, kurioje užmezgė socialinius ir ekonominius ryšius, reikšmingai pakito faktinė padėtis kilmės valstybėje (pablogėjo viešojo saugumo prasme) ir pan.), nėra susijusios su dar 2021 m. spalio 29 d. priimtu Sprendimu dėl išsiuntimo, ir yra (gali būti) vertinamos (dėl faktinės padėties kilmės valstybėje pasikeitimas) paskesnio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo procedūroje.

Dėl nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas prašo sustabdyti jo išsiuntimą į kilmės valstybę, tačiau iš esmės siekia Sprendimo dėl išsiuntimo sustabdymo ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. siekia laikinai sustabdyti ginčijamo individualaus teisės akto, galiojimą, šiuo atveju – vykdymą.

Kaip minėta aukščiau, ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, kitaip tariant prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos padarymo rizika.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos: pareiškėjo argumentai, jog jį iš išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, jam kils tam tikra neapibrėžta žala, t. y. kils neindividualizuota grėsmė pareiškėjo saugumui, o Lietuvoje jis negalės dirbti fizinio darbo, viena vertus, yra nekonkretūs ir deklaratyvūs (dėl saugumo) bei nepagrįsti (dėl darbo). Pažymėtina, kad aplinkybės, sietinos su bendru kriminogeniniu ir politiniu pareiškėjo kilmės šalies situacijos pablogėjimu, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui kyla didesnė individualizuota grėsmė dėl persekiojimo ar nežmoniško elgesio jį išsiuntus į kilmės valstybę. Kita vertus, priėmus pareiškėjo skundą dėl Sprendimo, teismas proceso, kuris, atsižvelgiant teisės aktais nustatytus terminus, paprastai vyksta trumpesnį laiko tarpą, iš esmės išnagrinės pareiškėjo paskesnio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo netenkinimo motyvus teisėtumo ir pagrįstumo aspektu.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. E. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ernestas Spruogis

Veslava Ruskan