2016-08-18 Nr. AB-15994-3-61-3-04853-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2569-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04853-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir LAVL, Ligoninė, atsakovė) 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2013 m. birželio mėnesį ir 2014 m. gegužės mėnesį buvo laikomas Ligoninėje nežmoniškomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikomas mažose palatose, kurių beveik visą plotą užimdavo inventorius ir sanitarinis mazgas, todėl nebuvo laisvos vietos judėti. LAVL nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje suformuotų nuostatų, kad kaliniui pasivaikščiojimo kiemelyje turi tekti ne mažiau kaip 8 kv. m ploto ir suteikiama teisė pasivaikščioti nuo 2 iki 8 valandų, nes buvo sudaromos sąlygos pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną. Pareiškėjo teigimu, palatose sanitariniai mazgai buvo įrengti ne atskirose, o gyvenamosiose patalpose ir atskirti tik žemomis sienelėmis, todėl kiti palatoje laikyti asmenys ir pareigūnai galėjo stebėti tualetu besinaudojantį pareiškėją. Sanitariniai mazgai neturėjo oro šalinimo sistemos, juose nebuvo lentynėlių, spintelių reikmenims laikyti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad palatų nebuvo įmanoma vėdinti per langus, nes prieš juos buvo įrengtos grotos, todėl trūkdavo gryno oro ir buvo drėgna. Pareiškėjas pažymėjo, kad kadangi yra aiškus priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, yra pagrindas reikalauti atlyginti dėl nepatogumų ir išgyvenimų patirtą neturtinę žalą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad Ligoninė negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo gydomas ginčo laikotarpiu, nes tokios statistikos neveda. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to, turi užtikrinti izoliacijos reikalavimus. Atsakovės teigimu, palatų remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, langai ir ventiliacinė vėdinimo šachta užtikrina vėdinimą. Ligoninė kasdien suteikia nuteistiesiems pasivaikščiojimą gryname ore pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio reikalavimus. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad Ligoninės turimas leidimas – higienos pasas patvirtina, jog palatos atitinka higienos normų reikalavimus. Nepakanka nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai neteisėtai veikė (neveikė), bet būtina nustatyti, ar toks veikimas (neveikimas) lėmė žalos atsiradimą. Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio samprotavimus, nepagrindė priežastinio ryšio, niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti žalos suma.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. birželio 27 d. ir nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. balandžio 2 d., t. y. iš viso 16 parų. Teismo vertinimu, pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovei.

Teismo vertinimu, nors Ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes tokie duomenys nėra fiksuojami, tačiau Ligoninė iš esmės pripažino, jog kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl galima spręsti, kad viso buvimo Ligoninėje laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas. Pareiškėjas buvo gydomas 16 parų kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų. Teismas sprendė, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo ženkliai pažeista jo teisė į minimalų plotą.

Teismas konstatavo, kad Ligoninės turimas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas – higienos pasas patvirtina, jog Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog išvesdavo į pasivaikščiojimo kiemelį tik 1 valandai, tačiau nenurodė, kokią žalą jis dėl to patyrė. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimo pažeidimo atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, t. y. pareiškėjas detaliai nepaaiškino ir nepagrindė sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo jų konstatuoti.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo gydymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, t. y. jo trukmė pakankamai ilga (16 parų), į tai, kad palatų plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjas beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, į tai, kad pareiškėjas palatoje praleisdavo 23 valandas per parą, darė išvadą, jog pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Teismas sprendė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjo laikymas Ligoninės palatose neabejotinai sukėlė pareiškėjui rimtą fizinį diskomfortą ir psichologinę kančią, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgęs į pažeidimo trukmę, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 100 Eur.

III. Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra nesąžiningas, prieštarauja EŽTT jurisprudencijai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė tuo, kad teisės pažeidimo metu Lietuvoje buvo prasta ekonominė padėtis, maža minimali mėnesinė alga, tačiau toks argumentavimas yra diskriminacinio pobūdžio ir nesuderinamas su Konvencijos 14 straipsniu, nes pažeidžia asmenų, gaunančių dideles pajamas, ir tautinės lygybės principus. EŽTT, nustatęs Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimus, priteisia akivaizdžiai didesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas. Pareiškėjo prašyta priteisti 1 000 Eur suma atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus bei prilygsta EŽTT priteisiamoms sumoms.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovės argumentus, pateiktus įrodymus bei skundžiamą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl skundžiamas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia / nenurodo naujų nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų ar motyvų, o tik vadovaujasi prielaida, kad pirmosios instancijos teismas neturtinę žalą įvertino per maža pinigų suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. B. už kalinimą Ligoninėje 2013 m. birželio mėnesį ir 2014 m. gegužės mėnesį teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje patyrė 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. birželio 27 d. ir nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. (iš viso 16 parų). Pirmosios instancijos teismas, visas abejones dėl ploto (ne)užtikrinimo įvertinęs pareiškėjo naudai, padarė išvadą, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. 16 parų, pareiškėjas buvo kalinamas palatose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Taisyklėse. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartomis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu priteisti pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir prašo jo skundą tenkinti visiškai, priteisiant 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, t. y. pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja dėl nustatyto palatų perpildymo atsiradusių pasekmių įvertinimą pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su minėto pažeidimo nustatymo aplinkybėmis ar kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (pasivaikščiojimų sąlygomis ir trukme, vėdinimo problemomis, sanitarinio mazgo įrengimu). Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjui priteistos neturtinės žalos sumos dydžiu. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti priteistas ne 100 Eur, o 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Šią savo poziciją pareiškėjas grindžia tuo, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas prieštarauja EŽTT jurisprudencijai, nes EŽTT priteisia akivaizdžiai didesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentavimas tuo, kad teisės pažeidimo metu Lietuvoje buvo prasta ekonominė padėtis, maža minimali mėnesinė alga, yra diskriminacinio pobūdžio ir nesuderinamas su Konvencijos 14 straipsniu, nes pažeidžia asmenų, gaunančių dideles pajamas, ir tautinės lygybės principus.

Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad valstybės ekonominė padėtis ir minimalus darbo užmokestis negali būti kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, nes toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių skirtingo dydžio pajamas, lygybės principą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Be to, diskriminacijos uždraudimas yra įtvirtintas ir Konvencijos 14 straipsnyje, kurį aiškindamas, EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr., pvz., 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė, be kita ko, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, atmeta nepagrįstą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma prieštarauja EŽTT jurisprudencijai.

Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas negrindė savo teisių pažeidimo, kad Lietuvos teismai diskriminuodami tautiniu ar kitu pagrindu priteisia skirtingas žalos atlyginimo sumas asmenims dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT bylose prieš Lietuvą nėra nurodęs, jog Lietuvos nacionaliniai teismai priteisdami neturtinės žalos atlyginimą būtų diskriminavę savo piliečius lyginant su kitų šalių piliečiais, kuriems neturtinės žalos atlyginimo sumos yra priteisiamos kitų valstybių teismų, EŽTT. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į EŽTT priteisiamas sumas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis, ir daro išvadą, kad pareiškėjas teisiškai nepagrindė Konstitucijos 29 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo.

Akcentuotina, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2014 m. balandžio 2 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Pažymėtina, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2068-502/2016; 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2015-624/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimo aplinkybes (pažeidimo pobūdį, minimalaus ploto palatose neužtikrinimo trukmę ir kt.), į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose bylose taikytus pažeistų teisių gynimo būdus / priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 100 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto palatose neužtikrinimo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 16 parų buvo pažeista palatos ploto norma, nes atsakovės atstovė nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie palatų perpildymą, t. y. nesant įrodymų apie pažeidimą, abejonės buvo įvertintos pareiškėjo naudai. Byloje nėra duomenų, kad ploto palatose trūkumas būtų turėjęs neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, pakenkęs gydymo veiksmingumui ar būtų atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent pareiškėjui, tik skunde abstrakčiai tvirtino, jog patyrė nepatogumų ir išgyvenimų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai, išskyrus ploto palatose trūkumą, nepasitvirtino. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar išskirtinių / ypatingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista jo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyto dydžio (1 000 Eur) neturtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (1 000 Eur) ar būtų pagrindas padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą (100 Eur).

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė