2020-06-17 Nr. AB-12333-3-62-3-01328-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-1360-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01328-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas Marijampolės PN 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurioje gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei teisės aktuose nustatyta ploto norma. Kalinimo Marijampolės PN sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes gyvenamosiose patalpose trūko spintelių, 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo 36 dviaukštės lovos. Patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, buvo tamsu. Sanitarinio mazgo patalpose neužtikrinamas privatumas, tris sėdimus unitazus skyrė neaukštos sienelės, du pisuarai nebuvo atskirti jokiomis pertvaromis, tualete trūko sanitarinių įrenginių. Gyvenamųjų patalpų sienos buvo suskilinėjusios, byrėjo tinkas, kampuose kaupėsi pelėsis. Nebuvo galimybės išsiskalbti drabužius, kadangi visam būriui buvo tik viena skalbimo mašina. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurioje jo teisės dėl tinkamo kalinimo nebuvo pažeistos. Minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Marijampolės PN patalpos yra nuolatos prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą. Sanitarinio mazgo patalpos įrengtos vadovaujantis teisės aktais. 22 būryje yra skalbimo mašina, todėl suteikta galimybė skalbti. Nuteistieji pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą skalbyklos grafiką gali ateiti ir atiduoti rūbus bei patalynę skalbti, todėl patiems nuteistiesiems nėra būtinybės skalbti rūbus.

5. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

7. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų užtikrinimo aspektu, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, atkreipdamas dėmesį į tai, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, kad Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-516 pareiškėjas 2017 m. birželio 16 d. buvo perkeltas iš 162 brigados (16 būrio) į 223 brigadą (22 būrį), Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-1074 pareiškėjas 2017 m. gruodžio 28 d. buvo perkeltas iš 223 brigados (22 būrio) į 82 brigadą (8 būrys). Pareiškėjas Marijampolės PN 22 būryje buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d.

8. Teismas, vadovaudamasis Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto 2018 m. liepos 18 d. pažyma Nr. 14/07-3836 ir Marijampolės PN 2018 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 9/07-11821, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. atliko laisvės atėmimo bausmę 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, todėl atmetė įrodymais nepagrįstus skundo teiginius, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 2. Teismas nustatė, kad 22 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 1 plotas yra 28,67 kv. m, joje įrengtos 9 gyvenamosios vietos, ginčo laikotarpiu šioje gyvenamojoje patalpoje buvo iki 9 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,18 kv. m gyvenamojo ploto.

9. Teismas vertino pareiškėjo skundo papildyme nurodytus argumentus, kad jis buvo paskirtas į 22 būrį, tačiau nuėjęs į gyvenamąją patalpą Nr. 1 nerado laisvos lovos, todėl nuėjo gyventi į gyvenamąją patalpą Nr. 2. Teismas nesivadovavo pareiškėjo pateiktais nuteistojo E. S. parodymais dėl pareiškėjo buvimo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, nes šis asmuo atlieka kartu su pareiškėju laisvės atėmimo bausmę, todėl gali būti suinteresuotas bylos baigtimi.

10. Teismas akcentavo, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, ir konstatavo, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo.

11. Teismas, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) kontekste įvertinęs Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinį, atmetė skundo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų neatitikimo higienos normos reikalavimams.

12. Teismas, įvertinęs Marijampolės PN 2018 m. liepos 18 d. pažymoje Nr. 14/07-3836 ir 2016 m. rugsėjo 23 d. Patikrinimo akte užfiksuotą informaciją, sprendė, kad ginčo laikotarpiu 22 būrio sanitariniame mazge įrengtų sanitarinių įrenginių skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl atmetė skundo teiginius dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge.

13. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo pagrįstumą, pažymėjo, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog klozetai nėra visiškai uždari, o tik atitverti sienele, iš esmės sutiko su atsakovo atstovo tvirtinimu, jog 22 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų yra įrengtos pertvaros. Sanitarinis mazgas patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas, t. y. jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos ir sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, dėl ko buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat nėra duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių teiginį dėl spintelių trūkumo (pvz., rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Teismas pareiškėjo teiginius šiuo aspektu vertino kaip deklaratyvius, todėl atmetė.

15. Teismas, Higienos normoje HN 134:2015 nustatytų reikalavimų kontekste įvertinęs bylos medžiagą, susijusią su skalbimo paslaugų Marijampolės PN teikimo tvarka, atmetė skundo abstrakčius, įrodymais nepagrįstus argumentus dėl galimybės išsiskalbti rūbus neužtikrinimo.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

III. 17. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 29 d. sprendimo prašo jo skundą išnagrinėti iš naujo, priimti tinkamą sprendimą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų gyvenamosios patalpos Nr. 1 nuotraukų matyti, kad šioje patalpoje yra 9 gyvenamosios vietos, o spintelių daiktams susidėti – 6. Nors jis buvo registruotas gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, tačiau joje negyveno, o gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, ką patvirtina į bylą pateiktas kito nuteistojo liudijimas. Tačiau teismas į šį liudijimą neatsižvelgė, šį liudijimą rašiusio asmens į teismą liudyti neiškvietė ir sprendimą šiuo aspektu priėmė išimtinai atsakovo naudai.

19. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai išnagrinėjo ir nepagrįstai atmetė skundo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Į bylą pateiktos sanitarinio mazgo nuotraukos patvirtina, kad privatumas nebuvo užtikrintas, o tai pažeidžia Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijas šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ privatumo užtikrinimo aspektu.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad yra pateikęs atsiliepimus į skundą ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus.

22. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Bylos ginčo dalykas – 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui S. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje, – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto ir valstybės institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, o ne gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, gyvenamojoje patalpoje buvo 9 vietos, o spintelės – tik 6. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis patyrė neturtinę žalą ir jam turi būti priteistas 8 000 neturtinės žalos atlyginimas.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygas ir jo patirtą neturtinę žalą.

28. Dėl įrodymų vertinimo nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

29. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

31. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

32. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

33. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

34. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto 2018 m. liepos 18 d. pažyma Nr. 14/07-3836; Individualaus darbo su nuteistuoju knygele), nustatė, kad pareiškėjas atliko bausmę 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 (plotas – 28,67 kv. m, joje įrengtos 9 gyvenamosios vietos, ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo iki 9 nuteistųjų, pareiškėjui teko 3,18 kv. m gyvenamojo ploto), o ne gyvenamojoje patalpoje Nr. 2. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minėtą aplinkybę, įvertino tiek atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, tiek pareiškėjo paaiškinimus bei nuteistojo E. S. rašytinius parodymus dėl pareiškėjo buvimo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neiškvietė liudytojo, kad jis būtų apklaustas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė jį iškviesti ir apklausti.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, kad sanitariniai mazgai (tualetai) nebuvo atitverti vienas nuo kito ir taip buvo pažeistas jo privatumas, nustatė, kad 22 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų yra įrengtos pertvaros (su tuo sutiko ir pareiškėjas), sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos, ir konstatavo, jog buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus.

36. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018; kt.).

37. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad jam naudojantis tualetu, kuris įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrintas privatumas, t. y. kad jis neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu.

38. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad gyvenamojoje patalpoje trūko spintelių, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (tokių įrodymų nenurodo ir apeliaciniame skunde).

39. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl spintelių trūkumo, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, o pareiškėjo argumentus vertino kaip deklaratyvius. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tik deklaratyviai nurodo, kad spintelės buvo 6, tačiau šios aplinkybės visiškai nesusieja su jo pažeista teise turėti spintelę, t. y. kad pareiškėjui konkrečiai trūko spintelės, jis dėl to kreipėsi į atsakovo atstovą, tačiau nebuvo imtasi jokių priemonių, kad būtų išspręstas šis pareiškėjo nepatogumas.

40. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė