2018-09-27 Nr. AB-16766-3-62-3-02514-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2052-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02514-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai), 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. spalio 10 d. buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis perpildytose baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose. Dalį kamerų ploto užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22, kuri buvo skirta 6 asmenims. Šioje kameroje buvo drėgna, šalta. Kalint šioje kameroje, buvo draudžiama turėti šiltas antklodes, o čiužinys buvo drėgnas. Kameroje tualetas buvo tupimas, antisanitarinės būklės, surūdijęs, be emalio.

4. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 13 nebuvo lango, buvo šalta, drėgna, natūrali dienos šviesa nepatekdavo, nes už lango buvo siena. Langas šioje kameroje buvo įrengtas tik 2015 m. sausio 18 d. Kalint šioje kameroje, taip pat buvo draudžiama turėti šiltas antklodes. Kameroje tualetas buvo tupimas, blogos būklės, surūdijęs. Čiužiniai buvo supeliję, drėgni.

5. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 4 nuobaudą atliko trise. Šioje kameroje tualetas taip pat buvo tupimas, netvarkingas, surūdijęs, be emalio. Ventiliacija buvo netinkama, natūrali šviesa nepatekdavo.

6. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 2 gyveno keturiese. Šios kameros lange buvo orlaidė, tačiau ji neužtikrino tinkamo vėdinimo, į kamerą nepateko natūrali šviesa, buvo drėgna, tualeto ventiliacija visiškai neveikė. Tualetas buvo tupimas, surūdijęs, be emalio. Iš nuotekų vamzdžio išlįsdavo žiurkės. Kameroje buvo šalta, o turėti šiltas antklodes taip pat buvo draudžiama. Kalint tokiomis sąlygomis, pablogėjo pareiškėjo sveikata, sirgo plaučių uždegimu, po to gripu. Dėl to pareiškėjas labai jaudinosi, lankėsi pas gydytojus.

7. Pareiškėjas nurodė, kad į kameras karštas vanduo nebuvo tiekiamas. Maistą valgydavo kameroje. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, o duše neveikdavo įrenginiai, danga buvo slidi, kilimėlių nebuvo. Ne kartą buvo paslydęs duše. Per mėnesį gaudavo tik vieną ritinėlį prastos kokybės tualetinio popieriaus. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, maži. Pasivaikščioti buvo išvedamas tik valandai. Marijampolės PN pastato konstrukcijose buvo asbesto. Maisto energinė vertė neatitiko teisės aktuose numatytų normų, o giminaičiai jam negalėjo atsiųsti pinigų, kadangi antstolių jo sąskaita buvo užblokuota. Buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Pareigūnai pareiškėjui grasino, nepriėmė jo laiškų ir skundų.

8. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs skausmą, nerimą, depresiją, t. y. neturtinę žalą.

9. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki skundo padavimo buvo baustas perkeliant jį į baudos izoliatorių, vėliau – į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma. Kameros įrengtos ir aprūpintos inventoriumi vadovaujantis teisės aktais. Patalpų atitikimas higienos normoms nuolat tikrinamas, o radus pažeidimų – jie nedelsiant šalinami. Pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją dėl prastų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, kurie įrengti vadovaujantis teisės aktais. Graužikų, tarakonų ir kitų parazitų kontrolė ir naikinimas buvo ir yra vykdomas operatyviai. Susidėvėję čiužiniai ir patalynė keičiami. Kamerose įrengti tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmu. Pastatuose ir kanalizacijoje asbesto nėra. Maitinimas organizuojamas vadovaujantis teisės aktais.

II. 11. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. spalio 10 d. atliekant Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimą.

13. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktu, kuriame nustatyta, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, taip pat iš dalies atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Teismas dėl baudos izoliatoriaus kameros Nr. 22 pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas teigė, jog šioje kameroje yra įrengtos 5 gyvenamosios vietos, tačiau tikslių duomenų, kiek nuteistųjų buvo laikoma minėtoje kameroje ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d.), nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, liko nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 gyveno 6 asmenys ir buvo įrengtos 6 miegamosios vietos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko 3,39 kv. m gyvenamojo ploto (167 paras trūko 0,21 kv. m ploto kamerų tipo patalpoje), t. y. ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, o tai yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau apribojo jo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpoje.

14. Pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių teismas laikė neatsiejamai susijusius su byloje nustatytu minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertino juos kaip šio pažeidimo dalį.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, rėmėsi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 (galiojusia iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojančia nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), Marijampolės visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktais, kuriuose analizuojamu aspektu nenustatyta jokių pažeidimų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros vėdinamos per langus arba orlaides, tačiau oras į kameras nepatenka. Atsakovo atstovas nurodė, jog kamerų vėdinimas vykdomas per langus. Iš to teismas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovo atstovas šiuo aspektu teisės aktų normų nepažeidė.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, drėgmės, oro temperatūros, rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 22 punktu ir Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktais, Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kuriuose baudos izoliatoriaus kamerose higienos normos pažeidimų dėl dirbtinės apšvietos, oro drėgmės ir temperatūros nenustatyta, taip pat konstatuota, kad kamerose yra įrengtas natūralus apšvietimas (langas), tačiau natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog oro temperatūra kamerose žiemos metu buvo žema, o vasaros metu buvo aukšta, tačiau kokiu būdu (prietaisu) jis temperatūrą išmatavo, nepaaiškino, taip pat nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl analizuojamų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, juolab, kad nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, be kita ko, patvirtinančių, jog pats kreipėsi dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nereagavo.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, rėmėsi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622, 3.4 punktu, ir konstatavo, jog teisės aktuose nėra nustatyta konkrečių reikalavimų pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Be to, byloje esančiuose patikrinimo aktuose užfiksuota, jog kiekvienoje kameroje yra įrengta tualeto patalpa su plautuve, patalpų įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas buvo išdėstyta, analizuojamus pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl asbesto, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje būtų vykdomi remonto darbai ir ardomi paviršiai, kurių sudėtyje yra asbesto. Pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, taip pat nepateikus asbesto dulkių pasklidimo aplinkoje galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturėjo teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto dulkių, todėl šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per trumpo pasivaikščiojimo lauke laiko (1 valanda vietoje 8 valandų), pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose išaiškinimuose nurodyta, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, o reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo atitinkama teisė pažeista nebuvo.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus bei jam negalėjo būti perduodamas maistas, nurodė, jog minėtos pareiškėjo teisės buvo apribotos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalies pagrindu. Į kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo perkeltas dėl jam paskirtų nuobaudų, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą. Galiojantys teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems (išskyrus nėščias moteris ir krūtimi maitinančias motinas) gauti maisto siuntinius, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl negalėjimo gauti maisto iš artimųjų ir kitų asmenų yra nepagrįstos.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažos maisto energinės vertės negali būti laikomi pagrįstais, nes toks rodiklis gali būti nustatytas tik atliekant cheminius tyrimus (laboratorijoje). Šie jo teiginiai buvo paneigti atsakovo atstovo pateiktais Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centro tyrimo protokolais, kuriuose jokių pažeidimų neužfiksuota. Pareiškėjo argumentas dėl užblokuotos sąskaitos nėra pagrįstas jokiomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis galimai neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, o nesant neteisėtų veiksmų, atsakovo deliktinė atsakomybė negalima.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pats pavirtino, jog jam suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu, o tai atitinka Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Higienos norma HN 76:2010, nei Higienos norma HN 134:2015 nenustato, jog duše turi būti guminiai kilimėliai ar šiukšliadėžės. Byloje esančiuose Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra konstatuota, kad dušai neatitiko higienos normų reikalavimų. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, būtent naudodamasis dušu, dėl slidžių grindų būtų patyręs traumų, byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas naudodavosi dušais, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis per mėnesį gaudavo vieną prastos kokybės tualetinio popieriaus ruloną, kurio nepakakdavo, nebuvo leidžiama turėti šiltą antklodę, lovos surūdijusios, čiužiniai drėgni, supeliję, sanitarinio mazgo ventiliacija neefektyvi, kamerose nėra įrengtos šilto vandens tiekimo sistema, iš unitazo skylės išlįsdavo žiurkės, pasivaikščiojimo kiemeliai purvini, nėra šiukšliadėžių, rėmėsi Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, Higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir Higienos normos HN 134:2015 18 punktu, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18–21 punktais, taip pat Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kuriuose konstatuota, kad patikrinimų metu pelėsių gyvenamosiose patalpose nebuvo aptikta, graužikų nepastebėta, ir konstatavo, jog analizuojami pareiškėjo teiginiai nepagrįsti, o apibūdinta faktinė situacija atitinka teisinį reglamentavimą.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl Marijampolės PN pareigūnų elgesio, nepriimant jo prašymų, jų neregistruojant, grasinant jam drausminėmis nuobaudomis, yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

25. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie kalinimo sąlygų Marijampolės PN įtaką pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, jo emocinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, jog dėl netinkamų laikymo Marijampolės PN sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę (167 paras trūko 0,21 kv. m ploto kamerų tipo patalpoje), jo pobūdį (gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana nežymiai) bei kitus nustatytus pažeidimus, nesant duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė, jam būnant Pataisos namuose, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur suma, priteistina iš atsakovo.

III. 26. Atsakovo atstovas Marijampolės PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais ir priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo pinigais pareiškėjui nepriteisti.

27. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui piniginę kompensaciją už neva padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, o atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais buvo laikomas kameroje Nr. 22, kurios plotas yra 20,39 kv. m, kameroje yra įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,07 kv. m kameros ploto. Atsakovo atstovas su apeliaciniu skundu papildomai pateikė duomenis, kokie asmenys buvo laikomi kartu su pareiškėju nurodytoje kameroje ginčui aktualiais laikotarpiais, o tai patvirtina prieš tai nurodytą Marijampolės PN poziciją, jog pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis nebuvo pažeista.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

30. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

31. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

32. Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

34. Pagal Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 punktas); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų gyvenamosiose patalpose (111.3 punktas) bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (111.4 punktas).

35. Jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, taip pat koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018).

36. Nutarties 13 punkte nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų pagrindu konstatuotinas pareiškėjo teisių pažeidimas, dėl kurio pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

37. Su apeliaciniu skundu pateikti nauji duomenys, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam šia bylą. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas, teikdamas naujus duomenis, nepagrindė, kodėl šie duomenys negalėjo būti pateikti ankščiau, arba kodėl būtinybė pateikti šiuos duomenis iškilo tik dabar. Akivaizdu, kad naujų pateiktų ginčui aktualių duomenų dalis galėjo būti pateikta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių naujų įrodymų nepriima ir nevertina.

39. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys