2018-06-12 Nr. AB-11403-3-61-3-01082-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-411-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01082-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viner“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viner“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Viner“ (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 29 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. S-146 (7-138/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas) 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. FR0682-327 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir šį skundą priimti atsisakė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, be kita ko, skundžia bei prašo panaikinti Komisijos ir VMI sprendimus, kurie priimti atitinkamai 2015 m. rugpjūčio 20 d. ir 2015 m. gegužės 25 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2018 m. kovo 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams ir 7 mėnesiams nuo Komisijos sprendimo priėmimo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo kartu su skundu pateiktus dokumentus ir Komisijos 2018 m. balandžio 9 d. rašte pateiktą informaciją bei ją pagrindžiančius įrodymus, nustatė, kad Komisijai skundą dėl VMI sprendimo pateikė pareiškėjo akcininkas A. (A.) Ž., kuris teiktame skunde nenurodė pareiškėjo korespondencijos adreso. Komisijos sprendimo nuorašas pareiškėjui išsiųstas 2015 m. rugpjūčio 21 d. registruota pirmenybine pašto korespondencijos siunta adresu Pramonės g. 97, Vilnius, tačiau Komisijos sprendimas grįžo su nuoroda – „nežinomas“. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija (toliau – ir JAR išrašas) duomenimis, būtent šiuo adresu nuo 2010 m. birželio 22 d. yra registruota pareiškėjo buveinė. Taip pat iš JAR išrašo teismas nustatė, kad nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. pareiškėjo direktorius buvo S. P. (S. P.), A. Ž. bendrovei vadovavo nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. kovo 26 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. kovo 9 d., o nuo 2018 m. kovo 20 d. buvo paskirtas naujas direktorius K. T.. Iš Komisijos gauti dokumentai patvirtina ir tai, kad 2018 m. kovo 14 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams ir 6 mėnesiams nuo Komisijos sprendimo priėmimo, šis sprendimas įteiktas asmeniškai pareiškėją Komisijoje atstovavusiam akcininkui A. Ž..

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, susijusias su Komisijos sprendimo įteikimu pareiškėjui, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 164 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Komisija pagrįstai registruotu laišku savo sprendimą išsiuntė JAR išraše nurodytu pareiškėjo buveinės adresu. Taigi Komisijos sprendimo įteikimo pareiškėjui diena laikytina 2015 m. rugpjūčio 28 d., t. y. penkta darbo diena, einanti po Komisijos siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Tai reiškia, kad pareiškėjas skundą dėl Komisijos sprendimo, taip pat ir dėl VMI sprendimo, teismui turėjo pateikti 2015 m. rugsėjo 17 d., o pateikė tik 2018 m. kovo 29 d., t. y. praleidęs MAĮ nustatytą Komisijos ir VMI sprendimų apskundimo terminą. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijus su, jo nuomone, netinkamu Komisijos sprendimo įteikimu, nes jie nelaikytini pagrindu atnaujinti praleistą skundo dėl Komisijos ir VMI sprendimų pateikimo terminą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti grindė ir ta aplinkybe, jog jam atstovavo ir jo vardu skundą Komisijai pateikė akcininkas A. Ž., todėl esą vieninteliam teisėtam pareiškėjo atstovui – jo direktoriui – nebuvo žinoma nei apie atliekamą mokestinį patikrinimą, nei apie mokestinio ginčo nagrinėjimą Komisijoje. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad paminėti argumentai iš esmės susiję su galimais pažeidimais mokesčių administratoriui atliekant mokestinį patikrinimą ir mokestinį ginčą nagrinėjant Komisijoje, t. y. su Komisijos ir VMI sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu iš esmės. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentus teismas laikė reikšmingais tik tuo aspektu, kiek jie gali patvirtinti ar paneigti faktinę aplinkybę, ar pareiškėjo direktorius galėjo ir privalėjo žinoti apie jo vadovaujamoje bendrovėje atliekamą mokestinį patikrinimą ir mokestinio ginčo nagrinėjimą Komisijoje. Teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, vidiniu įsitikinimu, protingumo bei sąžiningumo principais, konstatavo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog bendrovės direktoriai laikotarpiu nuo mokestinio patikrinimo pradžios iki 2018 m. kovo 29 d. (šiuo laikotarpiu pareiškėjo direktoriumi ilgą laiką buvo ir skundą Komisijai padavęs A. Ž.), negalėjo ir (arba) neprivalėjo žinoti apie bendrovėje atliekamą mokestinį patikrinimą, mokestinio ginčo nagrinėjimą Komisijoje ir Komisijos sprendimą.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytus argumentus, konstatavo, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog terminą Komisijos ir VMI sprendimams apskųsti pareiškėjas praleido dėl svarbių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, todėl pareiškėjo prašymo šį terminą atnaujinti netenkino, o jo skundą priimti nagrinėti atsisakė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas akcentuoja, jog jo nurodytos aplinkybės dėl netinkamo atstovavimo tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek nagrinėjant skundą Komisijoje, turėjo tiesioginės įtakos jo negalėjimui žinoti apie priimtą Komisijos sprendimą. Tai patvirtina ir pati Komisija savo 2018 m. balandžio 9 d. atsakyme pažymėdama, kad ji neturi duomenų apie pareiškėjo atstovavimą VMI ir Komisijoje. Komisija disponavo visa mokestinės bylos medžiaga, todėl turėjo nustatyti, kad bendrovės registracijos adresu dokumentai mokestinio patikrinimo metu siunčiami nebuvo, o buvo įteikiami akcininkui A. Ž. asmeniškai. Taigi Komisija, priėmusi pateiktą skundą nagrinėti, neatidžiai įvertino byloje esančią medžiagą, neįsitikino asmenų įgaliojimais atstovauti pareiškėjui, o spręsdama, kad A. Ž. laikytinas tinkamu atstovu, grįžusį neįteiktą sprendimą turėjo išsiųsti jo gyvenamosios vietos adresu, nurodytu patikrinimo akte. Be to, A. Ž. pateikė pareiškėjui keletą mokesčių administratoriaus raštų, kurie 2015 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. laikotarpiu buvo siųsti būtent jo, kaip akcininko, gyvenamosios vietos adresu.

Pareiškėjas pažymi, kad jo buveinės adresu niekas negalėjo atsiimti korespondencijos, nes nuo 2014 m. sausio mėn. (t. y. dar iki mokestinio patikrinimo pradžios) nebuvo nė vieno darbuotojo. Vėlesnis A. Ž. tapimas pareiškėjo vadovu nekeičia išdėstytos faktinės situacijos vertinimo, nes jam Komisijos sprendimas įteiktas nebuvo. A. Ž. (šiuo metu esantis tik įmonės akcininkas), asmeniškai atsiėmė Komisijos sprendimą 2018 m. kovo 14 d., nes bankroto byloje Nr. eB2‑3338‑803/2018, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme, yra patrauktas atsakovu. Tuo tarpu pareiškėjo vadovui, galinčiam atstovauti bendrovei pagal įstatymą, apie priimtą Komisijos sprendimą tapo žinoma tik 2018 m. kovo 16 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria, be kita ko, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl VMI ir Komisijos sprendimų paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1‑8 punktuose <...>; to paties straipsnio 2 dalyje – jog prašyme atnaujinti terminą yra nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai <...>.

MAĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui; to paties straipsnio 3 dalyje – jog skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos.

MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti; tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis – pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims – gyventojų registre nurodytą adresą); dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006; 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006; 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006). Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑798/2008).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas siekia apskųsti teismui Komisijos 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir VMI 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą, todėl prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir skundą priimti nagrinėti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija savo sprendimą pareiškėjo buveinės adresu išsiuntė 2015 m. rugpjūčio 21 d. registruota pašto siunta (b. l. 117–118, 125), todėl laikoma, kad šis sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. rugpjūčio 28 d. (MAĮ 164 str. 3 d.), o skundas teismui dėl VMI ir Komisijos sprendimų turėjo būti pateiktas 2015 m. rugsėjo 17 d. (MAĮ 159 str. 3 d.). Nepaisant to, pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2018 m. kovo 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams ir 6 mėnesiams nuo Komisijos sprendimo priėmimo.

Iš pareiškėjo teiktų procesinių dokumentų turinio (b. l. 1–16, 137–139) matyti, kad, viena vertus, pareiškėjas teigia, jog jo akcininkas A. Ž. neturėjo teisės jam atstovauti ir teikti jo vardu skundus VMI ir Komisijai, taip pat gauti iš šių institucijų dokumentus, todėl pats pareiškėjas (jo vardu veikiantis direktorius) nieko apie mokestinį patikrinimą ir jo metu priimtus sprendimus nežinojo, todėl negalėjo jų laiku apskųsti teismui; kita vertus, pareiškėjas vertina Komisijos darbą kaip aplaidų, nes ji siuntė savo priimtą sprendimą pareiškėjo buveinės adresu, o ne to paties akcininko gyvenamosios vietos adresu.

Teisėjų kolegija nustatė, kad mokestinio ginčo Komisijoje nagrinėjimą (apskundus atitinkamą VMI sprendimą) inicijavo pareiškėjo interesais veikiantis akcininkas, nes, paties pareiškėjo teigimu, tuo metu bendrovėje nebuvo įdarbinto nė vieno darbuotojo, tame tarpe ir direktoriaus. Minėtas akcininkas, būdamas sąžiningas, atidus ir rūpestingas, turėjo skunde Komisijai nurodyti tokį adresą, kuriuo būtų galima realiai įteikti pareiškėjui dokumentus, tačiau to nepadarė (MAĮ 153 str. 1 d. 1 p.), taip pat per protingą laiką negavęs iš Komisijos jokio sprendimo, turėjo pareigą pats pasidomėti mokestinio ginčo eiga bei priimtais sprendimais, tačiau tai padarė tik 2018 m. kovo 14 d. (b. l. 123). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių ir nuo A. Ž. bei nuo kitų ginčo laikotarpiu pareiškėją atstovavusių asmenų valios nepriklausiusių aplinkybių, taip pat nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, paaiškinančių, kodėl apie dvejus su puse metų buvo delsiama kreiptis į Komisiją dėl priimto sprendimo.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad net ir darant prielaidą, jog akcininkas A. Ž. neturėjo teisės atstovauti pareiškėjui ir teikti jo vardu skundus VMI ir Komisijai, taip pat gauti iš šių institucijų dokumentus, todėl pats pareiškėjas (jo vardu veikiantis direktorius) nieko apie mokestinį patikrinimą ir jo metu priimtus sprendimus nežinojo, todėl negalėjo jų laiku apskųsti teismui, iš JAR išrašo (b. l. 127) matyti, jog A. Ž. nuo 2016 m. gruodžio 7 d. pats buvo paskirtas pareiškėjo direktoriumi, taigi nuo šio momento pareiškėjui (jo vardu veikiančiam direktoriui) tapo žinoma apie jo vardu pateikto skundo dėl VMI sprendimo nagrinėjimą Komisijoje, todėl kilo pareiga domėtis mokestinio ginčo nagrinėjimo eiga bei jo metu priimtu Komisijos sprendimu.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad terminą Komisijos ir VMI sprendimams apskųsti pareiškėjas praleido dėl svarbių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viner“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė