2019-07-17 Nr. AB-14434-3-61-3-00893-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4652-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00893-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. (D. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. P. (D. P.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1)11U-00005 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei D. (D.) P.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Ginčijamame sprendime remiamasi išvada, jog pagal esančias valstybės sienos kirtimo žymas ir 2019 m. vasario 14 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo nustatyta, kad pareiškėja nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas (t. y. daugiau nei 29 mėnesius). Ši išvada neatitinka tikrovės ir yra paremta prielaidomis.

2.2. Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ji pateikė kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi, buvo išduotas tik 2018 m. rugsėjo 18 d., todėl jame negalėjo būti atžymų nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 11 straipsnio 2 dalis numato, jog trečiųjų šalių piliečių, kurie yra Europos Sąjungos piliečių šeimos nariai ir kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB, bet kurie nepateikia toje direktyvoje numatyto leidimo gyventi šalyje kortelės, kelionės dokumentai antspauduojami jiems atvykstant ir išvykstant, tačiau pateikus patikros metu tokį leidimą gyventi, išduotą tuo pagrindu, jog asmuo yra Europos Sąjungos piliečių šeimos narys, taikoma bendra taisyklė, kad atvykimo ar išvykimo spaudu tokių asmenų kelionės dokumentai nežymimi. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Nr. LT7405836 išduotas 2017 m. kovo 9 d. tuo pagrindu, kad asmuo yra „šeimos narys“ bei nurodytas išdavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis atžymos pateiktame pase Nr. (duomenys neskelbtini), nepatvirtina visų vykimų per valstybės sieną, nes dalies vykimų metu atžymos nebuvo dedamos, remiantis Šengeno sienų kodekso 11 straipsnio 3 dalies g) punkto reikalavimais.

2.3. 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublika prisijungė prie Šengeno erdvės, nebeliko kontrolės ant valstybės sienos su Lenkijos Respublika bei Latvijos Respublika, o nuo 2008 m. kovo mėn. atsisakyta patikrų ir oro uostuose skrydžiams vidaus erdvėje. Išvykus iš Lietuvos per išorinę Šengeno erdvės sieną, o grįžus per vidinę Šengeno erdvės sieną, duomenys apie atliktą patikrinimą bus tik apie vykimą per išorinę sieną, todėl 2019 m. vasario 14 d. VSAT informacinės sistemos duomenys apie jos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną negali atspindėti, kiek laiko ji gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar kiek laiko buvo išvykusi, jie tik parodo, kada ir kur buvo atliktas asmens tikrinimas kertant sieną. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 8 straipsnio 2 dalies, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB 1 straipsnio a) punkto, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies c) punkto nuostatomis jos patikrinimai per duomenų bazes, kertant išorines Šengeno erdvės sienas, galėjo būti atliekami tik nesistemingai, tai yra ne kiekvieną kartą jai vykstant per valstybės sieną ir jokiu būdu negali atspindėti jos buvimo laiko Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje.

2.4. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno nuo 2011 m. kovo 1 d., atvyko kaip nepilnametis šeimos narys. Nuo pat atvykimo mokėsi pagal bendrojo lavinimo programą, 2016 m. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje įgijo pagrindinį išsilavinimą. Dar būdama nepilnametė, 2017 m. rugsėjo 1 d. pradėjo studijas (duomenys neskelbtini) universitete (duomenys neskelbtini). 2018 m. gruodžio 12 d. pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke. Nurodytos aplinkybės nebuvo įvertintos priimant ginčijamą sprendimą. Neaišku, kaip atsakovas vykimų per valstybės sieną atžymas vertino apskaičiuodamas buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laiką. Ne vieną kartą ji buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir grįžusi atgal tą pačią dieną po keleto valandų, todėl neaišku, kaip tokiu atveju buvo paskaičiuotas gyvenimo ar negyvenimo Lietuvoje laikotarpis. Sprendime abstrakčiai nurodomas 898 dienų skaičius, kuomet pareiškėja buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų per 5 metų laikotarpį, tačiau nenurodoma ne tik konkretūs išvykimo laikotarpiai ir kuo remiantis atsakovas mano, kad šį laikotarpį buvo išvykta už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau nenurodomi net išvykimo laikotarpiai per kiekvienus metus atskirai. Nurodytas laikotarpis neatitinka realybės, nes pareiškėja visą aptariamą penkerių metų laikotarpį (išskyrus aukščiau nurodytą studijų laikotarpį) gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje, ką patvirtina pridedami dokumentai apie mokymąsi bendrojo lavinimo mokykloje. Per šį laikotarpį buvo keletą kartų išvykusi aplankyti giminaičių ar į atostogas su šeima, tačiau išvykimo laikotarpis negali sudaryti nurodyto dienų skaičiaus, taip pat ir dienų skaičiaus, viršijančio Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies reikalavimus. Nurodyto 898 dienų buvimas išvykus iš Lietuvos Respublikos skaičiaus nurodymas ginčijamame sprendime nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Sprendimas priimtas įvertinus, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Pagal Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. IV-445 patvirtinto Fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 53 punktą sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Migracijos departamentas siūlo tik nustatęs, ar užsienietis atitinka kurį nors iš Įstatymo 53 straipsnyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir ar nėra pagrindų, numatytų Įstatyme, dėl kurių atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui.

3.2. Aplinkybę, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių, patvirtina VSAT informacinėje sistemoje užfiksuoti pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, pareiškėjos kelionės dokumentuose esančios valstybių sienų kirtimo žymos bei VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateikta informacija. Įvertinus visus duomenis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas (t. y. daugiau nei 29 mėnesius). Atsižvelgęs į tai atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, dėl ko ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.

3.3. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, buvo išsiųsti paklausimai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, VSAT bei Kauno teritorinei muitinei. Taip pat atlikti patikrinimai informacinėse sistemose ir registruose: Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje, Užsieniečių registre (ar pareiškėja nėra įtraukta į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir ar nebuvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba grąžinimo į užsienio valstybę), Administracinių nusižengimų registre, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre, Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre, Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje. Patikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenys, ar pareiškėja turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos biudžetui.

3.4. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507 patvirtintų VSAT informacinės sistemos nuostatų 4.2 papunktį ir 6 punktą, viena iš pagrindinių VSAT informacinės sistemos funkcijų – duomenų apie asmenis, kertančius Lietuvos valstybės sieną, kaupimas, o asmens duomenų šioje informacinėje sistemoje tvarkymo tikslas – fizinių asmenų, kertančių Lietuvos valstybės sieną, tapatybės nustatymas ir apskaita. Vertinant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, buvo vertinami visų pastarųjų 5 metų duomenys ir su prašymais išduoti / pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktos kelionės dokumentų kopijos bei juose esančios atžymos. Migracijos departamentas vertindamas spaudus pareiškėjos kelionės dokumentuose atsižvelgė į tai, ar yra aiškiai matyti, kada į šalį yra atvykta, o kada yra pažymėtas išvykimas. Jeigu užsieniečio pase nėra visų duomenų apie atvykimą ir išvykimą, o tik atvykimas arba tik išvykimas, Migracijos departamentas vertina tik tikslią ir objektyvią informaciją, o netikslius ar neturinčius paaiškinimų spaudus vertina užsieniečio naudai. Nagrinėjamu atveju visi neaiškumai ir netikslumai vertinti pareiškėjos naudai ir remtasi tik tiksliai nustatytais bei objektyviais duomenimis.

3.5. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Migracijos departamentas ištyrė aplinkybę apie pareiškėjos įsidarbinimą, tai patvirtina bylos medžiagoje esantys išrašai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodros), tačiau tai nepaneigė duomenų visumos apie pareiškėją. Pareiškėja nepaaiškino, kaip būtų nulėmę ginčijamą sprendimą aplinkybė, jog ji 2018 m. gruodžio 12 d. įsidarbino Lietuvos Respublikoje.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino visiškai: panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. gruodžio 21 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateiktą prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, akcentavo, kad VSAT pateikti duomenys, kuriais savo išvadas grindė atsakovas, gali būti pripažįstami tinkamais įrodymais, tačiau jie turi būti tikslūs ir nekelti abejonių. Iš 2019 m. vasario 14 d. pateiktų VSAT duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir tik 2019 m. sausio 11 d. atvyko į Lietuvą; iš 2019 m. vasario 9 d. pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. atvyko į Lenkijos Respubliką, 2018 m. gruodžio 16 d. išvyko iš Lenkijos Respublikos. Pareiškėjos prašymas išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 21 d., kas, teismo įsitikinimu, pagrindė, jog atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėjos buvimą Lietuvos Respublikoje nagrinėjamoje byloje negali būti laikomi tiksliais ir išsamiais. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovė negalėjo paaiškinti šių surinktų duomenų neatitikimų, prašė atidėti teismo posėdį, kad būtų galima pateikti tikslius duomenis. Teismas šio prašymo netenkino, nes nenustatė priežasčių, kodėl šie duomenys nebuvo pateikti su atsiliepimu.

6. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas neatliko reikiamų veiksmų, siekdamas visapusiškai išsiaiškinti aplinkybes dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, kad pareiškėjos prašymas dėl ilgalaikio leidimo gyventi Europos Sąjungoje turėjo būti išsamiai išnagrinėtas jau prieš priimant ginčijamą sprendimą, o ne po sprendimo priėmimo teismo posėdyje.

7. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Atsakovas Sprendime ne tik abstrakčiai nurodė pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje dienas – 858 dienos, tačiau nei iš pateiktų teismui duomenų, nei atsiliepime, nei teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kaip apskaičiuotas šis skaičius. Taip pat teismo posėdyje nustatyta, jog atsakovo skaičiavimuose yra klaidų (2018 m. gruodžio 21 d. pareiškėja buvo Lietuvoje, tačiau šis laikotarpis pagal pieštuku žymėtus duomenis, tikėtina, įskaičiuotas į nebūtų Lietuvoje dienų skaičių). Kadangi ginčijamame sprendime nepateikti konkretūs nebuvimo Lietuvoje laikotarpiai, teismui nebuvo galimybės nustatyti, ar 2018 m. gruodį Migracijos departamentas laikė pareiškėjos (ne)būtu Lietuvoje.

8. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas atliko formalų VSAT pateiktų duomenų vertinimą, nesiaiškino nustatytų neatitikimų ir, esant būtinybei, papildomų duomenų. Pažymėjo, kad vien formalus VSAT duomenų surinkimas, jų nevertinant ir neanalizuojant, negali būti laikomas tinkamu atsakovui suteiktos pareigos įgyvendinimu. Pareiškėjai kreipusis dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo atsakovas turėjo pareigą įvertinti šį prašymą visapusiškai. Pagrindai, kuriems esant galėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi, nustatyti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje, tačiau ginčijamame sprendime nėra motyvuojama, kodėl pareiškėja nelaikoma Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nare.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio nuostatas, nes iš jo negalima daryti neabejotinos išvados, kad pareiškėja būtent 898 dienas buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, taip pat kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnyje numatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjos skundą tenkino, panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. gruodžio 21 d. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

III. 10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus: išrašą apie pareiškėjos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius; Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus vyresniojo specialisto E. R. 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinį pranešimą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Teismas vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas padarė akivaizdžius ir esminius materialinės bei proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

10.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas ne tik abstrakčiai nurodė pareiškėjos nebuvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje dienas, bet ir nepaaiškino, kaip apskaičiuotas pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje dienų skaičius. Teismo posėdžio metu buvo nurodyta, jog pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje laikotarpis nustatytas įvertinus datas, kada pareiškėja išvyko iš Lietuvos Respublikos ir suskaičiavus, kiek dienų truko iki kol vėl atvyko į Lietuvos Respubliką. Aplinkybę, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių, patvirtina byloje pateikti VSAT informacinėje sistemoje užfiksuoti pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, pareiškėjos kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos bei VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateikta informacija.

10.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo faktų, paneigiančių pareiškėjos buvimą Lietuvos Respublikoje 2018 m. gruodžio 21 d., t. y. jog pareiškėja išvyko iš Lietuvos Respublikos 2018 m. gruodžio 12 d. 15.18 val. per Panemunės tarptautinį PKP (per Kaliningradą); Į Lenkijos teritoriją atvyko 2018 m. gruodžio 12 d. 21.13 val. per Grzechotki – Mamonowo II PKP; 2018 m. gruodžio 16 d. iš Lenkijos teritorijos atvyko i Baltarusiją per K. B. – Bruzgi PKP. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame teismo sprendime nurodyta, jog pareiškėja 2018 m. gruodžio 16 d. įvažiavo iš Baltarusijos į Lenkiją, tačiau jos judėjimo kryptis buvo priešinga, t. y. 2018 m. gruodžio 16 d. ji iš Lenkijos įvažiavo į Baltarusiją (tai patvirtina Lenkijos K. B. – Bruzgi PKP duomenys apie judėjimo per sieną kryptį, prie sienos kirtimo datos pažymėta W raidė, kas reiškia išvykimą). Į Lietuvą pareiškėja sugrįžo iš Baltarusijos 2019 m. sausio 11 d. per Raigardo tarptautinį PKP.

10.4. Lietuvos ir Lenkijos PKP duomenys įrodo, jog pareiškėja, 2018 m. gruodžio 16 d. kirtusi Lenkijos / Baltarusijos sieną per K. B. – Bruzgi PKP, 2018 m. gruodžio 21 d. fiziškai negalėjo pateikti prašymo Tauragės AVPK Migracijos skyriui, nes jos judėjimo kryptis buvo priešinga Tauragės krypčiai. Aplinkybę, jog pareiškėja sugrįžo į Lietuvą 2019 m. sausio 11 d. per Raigardo tarptautinį PKP įrodo duomenys, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 16 d. atvykusi į Baltarusiją iš Lenkijos per K. B. – Bruzgi PKP judėjo Baltarusijos teritorijoje Gardino kryptimi, nes VSAT Informacinės sistemos duomenimis pareiškėja dažniausiai Lietuvos Respublikos sieną kirsdavo per Raigardo tarptautinį PKP. Migracijos skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. pateiktas tarnybinis pranešimas Nr. 85-PR2-3857 patvirtina faktą, jog pareiškėja prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė asmeniškai 2018 m. gruodžio 12 d., o prašymas užregistruotas 2018 m. gruodžio 21 d., kuomet pareiškėjos atstovas, o ne ji pati asmeniškai, pateikė papildomus dokumentus. Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu neturėdama reikiamos informacijos dėl konkrečios dienos per ginčui aktualų 5 metų laikotarpį, kurią buvo galima gauti tik iš Migracijos skyriaus, iškilus poreikiui teismo posėdžio metu, negalėjo atsakyti į teismui kilusį klausimą ir prašė atidėti teismo posėdį, tačiau teismas atsisakė tenkinti Migracijos departamento atstovės prašymą, dėl ko, atsakovo manymu, nesuteikus galimybės pateikti įrodymus buvo neteisingai išspręsta byla.

10.5. Migracijos departamentas tiksliai nustatė pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje laikotarpį. Nei pareiškėja, nei teismas iki teismo posėdžio neprašė pateikti detalesnių paaiškinimų dėl konkrečių laikotarpių, kurie būtų neaiškūs. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, dėl ko nėra pagrindo išvadai, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

10.6. Pareiškėja siekė suklaidinti teismą, nurodydama, jog jos leidimas laikinai gyventi išduotas tuo pagrindu, kad asmuo yra „šeimos narys“. Pareiškėja prašymą pateikė pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, pagal kurį prašymas ir buvo nagrinėtas. Minėtoje Įstatymo normoje nėra specialių taisyklių šeimos nariams, o Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalyje pareiškėjos nurodytas minimalus patikrinimas taikomas ir asmenims, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Europos Sąjungos teisę.

11. Pareiškėja D. P. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad:

11.1. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) jai išduotas 2017 m. kovo 9 d. tuo pagrindu, jog ji yra Europos Sąjungos piliečio šeimos narė, tai aiškiai parašyta žodžiu bei nurodytas išdavimo pagrindas – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Atsižvelgiant į šias nuostatas, atžymos pase Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjos teigimu, nepatvirtina visų vykimų per valstybės sieną, nes dalies vykimų metu atžymos nebuvo dedamos, vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 11 straipsnio 3 dalies g) punkto reikalavimais.

11.2. Aplinkybę, jog atvykimo ar išvykimo datos spaudai nededami, o nuodugnūs patikrinimai kertant valstybės sieną atliekami pasirinktinai, patvirtina byloje pateikti įrodymai. Migracijos departamento pateiktais 2019 m. vasario 14 d. VSAT informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pareiškėja su (duomenys neskelbtini) pasu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo jo išdavimo datos 2018 m. rugsėjo 18 d. iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo datos 2018 m. gruodžio 21 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vyko 16 kartų, tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pase Nr. (duomenys neskelbtini) yra 11 Lietuvos Respublikos datos spaudų žyminčių vykimus per Lietuvos Respublikos sieną. Pase nėra atžymų nurodytų apie vykimus per valstybės sieną 2018 m. spalio 2 d., 2018 m. spalio 14 d., 2018 m. spalio 28 d., 2018 m. lapkričio 11 d. ir 2018 m. lapkričio 30 d. Pase taip pat nėra Lenkijos Respublikos datos spaudo apie atvykimą 2018 m. gruodžio 12 d., nors yra tos dienos datos spaudas apie išvykimą iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities pasienio kontrolės punkte Mamonovo, kuris yra ant valstybės sienos su Lenkijos Respublika. Pareiškėja atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad vertinant vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenis, užfiksuotus VSAT informacinėje sistemoje, minimu laikotarpiu matomi trys paeiliui atvykimai į Lietuvos Respubliką: 1) 2018 m. spalio 25 d.; 2) 2018 m. spalio 28 d.; 3) 2018 m. lapkričio 8 d., visi vykimai per Raigardo pasienio kontrolės punktą iš Baltarusijos Respublikos ir tuo laikotarpiu nėra fiksuota išvykimų iš Lietuvos Respublikos. Apie pareiškėjos vykimus per valstybės sieną nurodytu laikotarpiu nėra pateikta ir Migracijos departamento duomenyse, pateiktuose iš Latvijos Respublikos bei Lenkijos Respublikos, taip pat nėra nei vienos valstybės datos spaudų atžymų pase. Vien tik vertinant šį trumpą laikotarpį matyti, jog atsakovo pateiktų duomenų nepakanka nustatyti, kiek laiko ji buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos. Atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktame išraše apie jos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius taip pat yra nemažai klaidų ir neatitikimų.

11.3. Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinis pranešimas neatitinka tikrovės. Šis tarnybinis pranešimas surašytas 2019 m. gegužės 17 d. apie 2018 m. gruodžio 12 d. ir 21 d. įvykius. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos atstovą, nėra nei įgaliojimo, nei atstovavimo sutarties, nenurodoma nei kas yra pareiškėjos atstovas, nei kokius dokumentus jis pateikė, nėra jokių įrašų apie dokumentų priėmimą 2018 m. gruodžio 21 d. ir juos pateikusį asmenį (išskyrus atžymą, kad tą dieną pareiškėja asmeniškai pateikė prašymą), papildomai pateiktų dokumentų registracijos duomenų. Atsakovo pateiktoje medžiagoje nėra nei vieno dokumento, kurio data būtų nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki gruodžio 21 d., todėl nurodoma aplinkybė apie 2018 m. gruodžio 21 d. pateiktus papildomus dokumentus, kurių neva trūko 2018 m. gruodžio 12 d., yra akivaizdžiai melaginga. Pareiškėja patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 12 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje nebuvo ir jokių dokumentų nurodytą dieną nepateikė, todėl mano, jog turi būti sprendžiamas klausimas dėl asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl dokumento klastojimo ir suklastoto dokumento pateikimo. Todėl prašo apie galimai suklastotą teismui pateiktą oficialų dokumentą – Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus vyresniojo specialisto E. R. 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinį pranešimą Nr. 85-PR2-3857 – pranešti prokurorui.

11.4. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog 2018 m. gruodžio 21 d. jos pagal VSAT informacinės sistemos ir Migracijos skyriaus duomenis Lietuvoje nebuvo, tačiau Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje 2018 m. gruodžio 21 d. yra registruotas prašymas Nr. 85-PC304991 išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, kuris pasirašytas ir pateiktas asmeniškai pareiškėjos, prašyme nėra duomenų, kad jis pateikiamas per atstovą ar įgaliotinį, taip pat nėra pridėta nei atstovavimo sutartis nei įgaliojimas pateikti prašymą ar dokumentus. Tai dar kartą patvirtina, jog pagal Europos Parlamento ir tarybos Direktyvą 2004/38/EB laisvo judėjimo teise besinaudojančių asmenų buvimo šalyje laikotarpiui nustatyti VSAT informacinės sistemos duomenys yra nepakankami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nustačius, jog ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, teisėtumo bei pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą patenkino, spręsdamas, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

15. Teisinius santykius dėl pareiškėjos prašomo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 1 d.). Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygom, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas; leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

16. Aprašo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 3 d.) 36 punkte numatyta, kad jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu, tai įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9, 91 ir 11 dalis, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.

17. Vadovaujantis Aprašo 37 punktu, nustatant, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, įvertinami šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje (37.1 p.); Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis (37.2 p.); mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis (37.3 p.); turimi kitų valstybių išduoti leidimai gyventi ir vizos (37.4 p.); kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos (37.5 p.); vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (37.6 p.); sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir / ar Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis (37.7 p.); nepilnamečių vaikų ugdymo, mokymosi, studijavimo ar sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo, mokymo ar sveikatos priežiūros įstaigose vieta ir laikotarpis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nepilnamečių vaikų duomenys, nurodyti aprašo 37.3–37.6 punktuose (37.8 p.); sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, duomenys, nurodyti aprašo 37.1–37.8 punktuose (37.9 p.); pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, migracijos tarnybos ir (ar) Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus aprašo 36 punkto antrojoje pastraipoje nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (37.10 p.).

18. Pagal Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1 p.); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.2 p.); jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis nustatoma, kad užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu, buvo teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas nuo pirmos dienos po paskutinės atliktos laisvės atėmimo bausmės (38.21 p.).

19. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 53 straipsnio 10 dalimi ir 55 straipsnio 2 dalimi bei Aprašo 38.2 papunkčiu. Atsakovas, atsižvelgdamas į VSAT informacinės sistemos duomenis, sprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėja per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas, t. y. daugiau nei 29 mėnesius).

20. Pareiškėja skunde nesutiko su minėta Migracijos departamento išvada, teigdama, kad VSAT informacinės sistemos duomenys apie jos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną negali atspindėti, kiek laiko ji gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar kiek laiko buvo išvykusi. Pareiškėja teigė, kad jai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, todėl ji naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise ir patikrinimai per duomenų bazes, kertant išorines Šengeno erdvės sienas, galėjo būti atliekami nesistemingai, t. y. ne kiekvieną kartą jai vykstant per valstybės sieną.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime tik apibendrintai nurodė pareiškėjos nebūtų Lietuvos Respublikoje dienų skaičių, nedetalizavo ir nesukonkretino, kokie tiksliai laikotarpiai laikomi pareiškėjos nebūtais Lietuvoje, dėl ko Sprendimą pripažino kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra konstatavęs, jog ne bet koks formalus VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., LVAT 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma LVAT praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). LVAT šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019).

23. LVAT laikosi pozicijos, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo ir pareiškėjos skundo turinį, konstatuoja, kad pareiškėja galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Migracijos departamento sprendimas. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai iš esmės yra susiję su VSAT informacinės sistemos duomenų nepakankamumu išvadai, jog ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Nors, kaip skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas Sprendime nedetalizavo ir nesukonkretino, kokie tiksliai laikotarpiai laikomi pareiškėjos nebūtais Lietuvoje, minėti individualaus administracinio akto trūkumai nevertintini kaip esminiai. Atsakovui ginčijamame sprendime konstatavus, jog pareiškėja per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas, o pareiškėjai minėtą išvadą ginčijant teisme, būtent pirmosios instancijos teismui kilo pareiga patikrinti ginčijamo sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.

25. LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administraciniame procese teismas yra aktyvus. Tai matyti ir iš procesinės teisės normų, įtvirtintų ABTĮ, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 56 str. 4 d., 80 str.). ABTĮ 12 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 80 straipsnis numato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 4 d.). Taigi, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 12 str.) Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis pripažįsta teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.) (žr., pvz. LVAT 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2353-146/2015).

26. Aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kita vertus, administracinio teismo aktyvus vaidmuo byloje (ABTĮ 10, 80 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus pareiškėjo ar kitų bylos proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo bei išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma liečiamumo, leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-423-146/2017).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino teismo posėdžio metu atsakovo atstovės pateikto prašymo atidėti teismo posėdį, siekiant pateikti papildomą informaciją apie pareiškėjos buvimą Lietuvos Respublikoje ir už jos teritorijos ribų, motyvuodamas, tuo, jog nenustatyta priežasčių, dėl kurių šie duomenys nebuvo pateikti su atsiliepimu, taip pat atsižvelgiant į specialius teisės aktuose nustatytus bylos nagrinėjimo terminus ir į VAĮ įtvirtintus reikalavimus skundžiamame sprendime motyvuoti priimtą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju teismas nustatęs, kad įrodymai dėl bylai esminę reikšmę turinčios aplinkybės – išvados dėl pareiškėjos buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas, yra prieštaringi, turėjo imtis priemonių jiems pašalinti. Teismo posėdžio atidėjimas ir galimybės atsakovo atstovei pateikti papildomą informaciją suteikimas, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, kadangi pagal ABTĮ 11 straipsnio 1 dalį teismo siekis išnagrinėti bylą per vieną teismo posėdį neturi pakenkti tinkamam bylos išnagrinėjimui. Šiuo atveju skundžiamas sprendimas iš esmės ir buvo grindžiamas argumentais, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankamai tikslūs ir nekeliantys abejonių, atsakovas ginčijamame sprendime nedetalizavo ir nesukonkretino, kokie tiksliai laikotarpiai laikomi pareiškėjos nebūtais Lietuvoje, tačiau pirmosios instancijos teismas pats šių aplinkybių netyrė ir nevertino, taip pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 80 str.).

28. Byloje taip pat buvo keliamas klausimas dėl pareiškėjos, kaip šeimos nario, statuso. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šiuo aspektu pažymėjo, kad atsakovas Sprendime nemotyvavo, kodėl pareiškėja nelaikoma Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nare, ir tai vertino kaip prieštaravimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Tačiau pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčijamas sprendimas ir šiuo aspektu neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, padarė neįvertinęs Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

29. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.).

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą).

31. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 str.).

32. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 80 str.), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas byloje negali priimti galutinį sprendimą. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

34. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (išrašą apie pareiškėjos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus vyresniojo specialisto E. R. 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinį pranešimą), kuriais siekia pagrįsti ginčijamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovo pateikti nauji įrodymai turėtų būti įvertinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo.

35. Dėl pareiškėjos prašymo pranešti prokurorui apie galimai suklastotą teismui pateiktą oficialų dokumentą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo, priėmusio ginčijamą sprendimą, veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų nusikalstamos veikos požymių. Be to, reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nustatytus nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 111 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 111 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 111 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjai neužkirstas kelias pačiai kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė