2018-12-18 Nr. AB-23596-3-61-3-00236-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1135-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00236-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Vil-training“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Gribžiniai“), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. SPRE-2504, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (1.45)I-8014; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti K. M. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijoje dirba savarankiškai. Nuo 2009 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti ir pagal darbo sutartį Lietuvoje, uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vil-training“, joje dirbo iki 2015 m. vasario 28 d. UAB „Vil-training“ 2014 m. kovo 1 d. su pareiškėju pratęsė darbo sutartį iki 2015 m. vasario 28 d. ir tuo pagrindu pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo. 2015 m. gegužės 4 d. Lenkijos kompetentinga įstaiga įvertino darbo laiką ir atlyginimą pagal darbo sutartį bei savarankiškos veiklos vykdymą pagal mokesčio kortą ir nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2015 m. vasario 28 d. turi būti taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. 2015 m. birželio 23 d. Tarnyba pareikalavo pateikti papildomus dokumentus (sutartis dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., dokumentus apie gautas pajamas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje minėtu laikotarpiu), tam, kad galėtų įvertinti pareiškėjo vykdomos savarankiškos veiklos bei atliekamo darbo pagal darbo sutartį apimtis, nes, atsakovo manymu, Lenkijos kompetentinga įstaiga to nepadarė. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 1 d. pateikė Tarnybai dokumentus bei paaiškino, kad savarankišką veiklą Lenkijoje vykdo pagal mokesčių kortą, t. y. tokia forma, kai mokamas fiksuoto dydžio pajamų mokestis nepriklausomai nuo gautų pajamų, teikia smulkias taksi paslaugas. Lenkijoje nereikalaujama, kad asmuo, vykdantis savarankišką veiklą, tvarkytų buhalterinę apskaitą. 2015 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas papildomai išsiuntė Tarnybai 2015 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimą apie jo gaunamas Lenkijoje pajamas: 2014 metais mėnesio pajamos buvo 450 Lenkijos zlotų, 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. kovo 31 d. – 500 Lenkijos zlotų. 2015 m. spalio 6 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. SPRE-2504, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą. Tarnyba pripažino, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. VSDFV 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (1.45)I-8014 Tarnybos sprendimas paliktas galioti.

3. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamais sprendimais ir juose esančiu teisės taikymu, rėmėsi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012, 2012 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1224/2012, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintu VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d.

įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas). Pareiškėjo teigimu, jo darbo sutartis buvo tęsiama, nauja darbo sutartis 2014 metais nesudaryta, o ankstesniu laikotarpiu jam buvo išduodama atitinkama pažyma (iš pradžių E101 pažyma, po to A1 pažymėjimas, išduotas 2012 m. liepos 31 d.). Pareiškėjo nuomone, Tarnyba pažeidė Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnį, Reglamento Nr. 287/2004 14 straipsnio 5 b punktą, Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 punktą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalimi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, nors privalėjo šiais įstatymais vadovautis.

Pareiškėjas teigė, kad reikia vadovautis Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalimi, o Tarnyba šias nuostatas taikė netinkamai. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punktas į lietuvių kalbą išverstas netinkamai, nes turi būti nurodoma „labai nedidelės veiklos apimtis“, yra ir kitų netikslumų. Pareiškėjas nesutiko su nedidelės apimties apskaičiavimu, nes reikia vertinti, kiek asmuo realiai laiko dirbo pagal darbo sutartį, o ne tai, kiek darbo valandų per dieną yra nustatyta, kadangi buvo sutarta dėl valandinio atlyginimo.

Pareiškėjas 2014 metais dirbo nuo 22 iki 28 valandų per mėnesį. Tarnyba vadovavosi iš Lenkijos gauta informacija tik tiek, kiek ta informacija naudinga Tarnybai. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba, 2015 metais reikalaudama papildomų dokumentų pagal Tvarkos aprašo 27.3 punktą dėl savarankiškai vykdomos veiklos, viršijo savo įgaliojimus, privalėjo vadovautis Europos Sąjungos teisės viršenybės principu ir negalėjo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Tvarkos aprašo 27.3 punkto. Pareiškėjui nežinoma, ar naujos redakcijos (įsigaliojo nuo 2014 m. gruodžio 23 d.) Tvarkos aprašo 27 punktas taip pat galėtų būti jam taikomas, jeigu pažymėjimas A1 būtų išduodamas nuo 2014 m. gruodžio 23 d.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties. Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus ir, nors nurodytoje normoje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau analogiškais kriterijais turi būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip neapriboja asmens darbo Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje; toks pažymėjimas negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. rugsėjo 23 d. informavo Tarnybą, kad pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Tarnyba 2014 m. lapkričio 12 d. gavo pareiškėjo prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. (toliau – ir Prašymas).

Tarnyba 2014 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (7.2.)S2-37911 ir pakartotinai 2015 m. gegužės 5 d. raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti ar darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pareiškėjo pasirašytą su UAB „Vil-training“ apimtis lyginant su savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikytinų teisės aktų nustatymo. Tarnyboje 2015 m. gegužės 15 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymas, kuriuo informuojama, kad pareiškėjui nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Tarnyba paaiškino, kad nagrinėdama pareiškėjo prašymą vertino:

1) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Vil-training“ darbuotojas, o jo gautos pajamos nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vidutiniškai sudarė po 155 Lt per mėnesį iki mokesčių, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. – 72 Eur iki mokesčių; 2) 2014 m. kovo 1 d. darbo sutarties Nr. 2103/14 duomenis, pagal kuriuos pareiškėjui nustatoma 1 valandos darbo diena;

3) pareiškėjo užpildyto prašymo duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas Lietuvoje dirbo vieną savaitę per mėnesį; 4) 2015 m. balandžio 4 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos rašte Nr. 180000/511/248/2014 pateiktą informaciją, kad pagrindiniu vertinimo kriterijumi, ar Lietuvoje atliekama veikla yra labai nedidelės apimties veikla, yra samdomojo darbo laikas; imamas faktinis darbo laikas, nustatytas darbuotojams, dirbantiems pilnu etatu per einamuosius 12 kalendorinių darbo mėnesių. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-training“, apimtis lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 6 d. sprendimu atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pareiškėjui turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. VSDFV paaiškino, kad išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. lapkričio 10 d. skundą dėl Tarnybos 2015 m. spalio 6 d. sprendimo remdamasi Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies a punktu, 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalimi. Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. VSDFV rėmėsi Tvarkos aprašo 15, 27, 31 punktų nuostatomis. Tarnybos sprendimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis, kurios sprendime paaiškinamos, ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes Tarnyba įvertino turimus ir pateiktus duomenis nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-training“ apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Tarnybos pozicija dėl analogijos taikymo pagrįsta. Pareiškėjas dėl pažymėjimo A1 išdavimo kreipėsi 2014 metais, jau po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo 2012 m. birželio 28 d. Pareiškėjo nauja darbo sutartis su UAB „Vil-training“ sudaryta 2014 m. kovo 1 d., todėl tai yra pakankamas pagrindas laikyti, kad pareiškėjo situacija pasikeitė. VSDFV nuomone, reglamentų normos yra išverstos tinkamai.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo K. M. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Tarnybos 2015 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. SPRE-5204 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nustatyti / taikytini / Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimas priimtas vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 883/2004, Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 bei Reglamentu (EB) Nr. 465/2012. Pareiškėjas prašymą išduoti A1 pažymėjimą pateikė 2014 m. lapkričio 12 d., jame nurodė darbdavį UAB „Vil-training“, darbo laikotarpį – nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d.; nurodė, kad savarankiška veikla užsiima Lenkijoje (PL), o darbo sutartį sudarė Lietuvoje (LT); kartu su prašymu pateikė darbo sutartį ir kitus prašyme nurodytus dokumentus. Tarnyba 2014 m. lapkričio 13 d. raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingas institucijas, o šiuo raštu atsakoma į 2014 m. rugsėjo 11 d. raštą, taigi Lenkijos kompetentingos institucijos raštas buvo pateiktas kartu su pareiškėjo prašymu. Tarnyba rašte nurodė, kokias pajamas pareiškėjas gavo dirbdamas pagal darbo sutartį Lietuvoje nuo 2012 iki 2014 metų ir prašė atsižvelgti į pateiktus duomenis, įvertinti, ar darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis lyginant su savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje apimtimi galėjo būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų teisės aktų nustatymo 2012 m.; jeigu Lenkijos kompetentinga institucija nuspręstų, kad taikoma Lietuvos teisė, prašė pateikti dokumentus apie asmens gautas pajamas ir faktinį darbo laiką vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje.

10. Teismas nustatė, kad Lenkijos socialinio draudimo įstaiga (Krokuvos skyrius) 2015 m. gegužės 4 d. raštu atsakė į minėtą Tarnybos raštą ir nurodė, jog pareiškėjo darbas Lietuvoje dirbant pagal darbo sutartį nelaikytinas nedidelės apimties veikla pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį; taip pat nurodė, jog nėra galimybės nustatyti faktiškai dirbto laiko, skirto individualiai veiklai vykdyti, bei sunku nustatyti faktiškai pareiškėjo vykdomos individualios veiklos gautas pajamas; pareiškėjui Tarnyba už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. išdavė pažymą E101/A1, todėl tik Tarnyba gali anuliuoti išduotus dokumentus. Lenkijos įstaiga lieka prie savo anksčiau išsakytos pozicijos. Visgi, rašte nurodoma, kad Lenkijos įstaiga pakeis savo poziciją, jeigu Tarnyba įrodys, jog veikla Lietuvoje nebuvo vykdoma arba darbo sutartis yra negaliojanti, ar pagal tą sutartį pareiškėjui netaikytini Lietuvos teisės aktai.

11. 2015 m. birželio 23 d. raštu Tarnyba, atsakydama į Lenkijos įstaigos raštą, kreipėsi į pareiškėją ir Lenkijos kompetentingą įstaigą, nurodė teisės aktus, kuriais vadovaujasi, taip pat vadovaudamasi Tvarkos aprašo 27 punktu, prašė pateikti rašte nurodytus dokumentus: sutarčių (susitarimų ar kitų veiklą įrodančių dokumentų) dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., patvirtintas kopijas; dokumentų apie gautas pajamas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje (sąskaitų faktūrų registro, sąskaitų-faktūrų ar kitų dokumentų įrodančių gautas pajamas) laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., patvirtintas kopijas (dokumentus prašoma pateikti iki 2015 m. rugpjūčio 4 d.). Pareiškėjas dalį dokumentų teikė po nurodytos datos. Pareiškėjas dėl Tarnybos Sprendimo 2015 m. lapkričio 17 d. padavė skundą VSDFV, kuri 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, taip pat 2012 m. gegužės 22 d. Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Tvarkos aprašas.

13. Aktualios Reglamentų Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 465/2012 nuostatos, kurios reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pareiškėjas teigia, jog pagal nurodytą reglamentavimą neleidžiama iš viso vertinti darbo pagal darbo sutartį apimties, mano, kad dėl veiklos apimties VSDFV vadovaujasi netinkamu vertimu. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Reglamentai Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiantis Reglamentas Nr. 465/2012 yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, jog visiems ES laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

14. Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinė dalis (11–16 str.) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

15. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta: „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai. Atsižvelgiant į tiesioginį minėtų reglamentų taikymą, atsakovas turi teisę ir tuo pačiu pareigą sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatos. Teismas sprendė, kad VSDFV sprendimuose nepagrįstai nurodyta, jog nedidelės apimties kriterijų jie taikė pagal analogiją, nes šis kriterijus turėjo būti taikomas pagal pareiškėjo nurodomus teisės aktus.

16. Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka. Dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 1 d.). Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį ir į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnį; toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 2 d.).

Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 3 d.).

Jei nustatant taikomus teisės aktus kyla abejonių ir dėl to dviejų ar daugiau valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius, vienos ar daugiau atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtų įstaigų prašymu arba pačių kompetentingų valdžios institucijų prašymu atitinkamam asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio atitinkamas nuostatas; jei atitinkamos įstaigos arba kompetentingos valdžios institucijos nesutaria, šie organai siekia susitarti, laikydamiesi pirmiau išdėstytų sąlygų, ir taikomas Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnis (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 4 d.).

Valstybės narės, kurios teisės aktai nustatomi laikinai arba galutinai taikytinais, kompetentinga įstaiga nedelsdama informuoja atitinkamą asmenį (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 5 d.). Jei atitinkamas asmuo nepateikia 1 dalyje nurodytos informacijos, šis straipsnis taikomas gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtos įstaigos iniciatyva, kai tik ji sužino apie to asmens padėtį; tai gali įvykti tarpininkaujant kitai atitinkamai įstaigai (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 6 d.).

17. Teismas nustatė, kad Lietuvos ir Lenkijos kompetentingos institucijos, nustatydamos, kokie teisės aktai taikomi pareiškėjui, bendradarbiavo ir Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 180000/511/248/2014 pranešė Lietuvos kompetentingai institucijai, jog ji laikosi savo pozicijos, išdėstytos 2014 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. 180000/511/248/2014, kuriame teigiama, kad pareiškėjui nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai, tačiau ši pozicija nėra galutinė, ji yra sąlyginė, nes paliekama teisė Lietuvos kompetentingai įstaigai spręsti, jog, be kitų galimų aplinkybių, kurios išvardinamos, pagal pateiktą darbo sutartį pareiškėjui netaikytini Lietuvos teisės aktai, ir tuo klausimu yra priimamas sprendimas. Gavusi šį raštą, Tarnyba ėmėsi priemonių (2015 m. birželio 23 d. raštas) surinkti papildomą informaciją ir nustatyti darbo pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimtis. Pareiškėjas šį raštą yra gavęs, nes jį pateikė su skundu, pateikė 2015 m. rugsėjo 1 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad vykdant ūkinę veiklą Lenkijoje 2014–2015 m. jam taikoma supaprastinta apmokestinimo forma – mokesčių korta (verslo liudijimas) be pareigos tvarkyti buhalterinę apskaitą, pareiškėjas nurodė savo pajamas: 2014 m. 450 Lenkijos zlotų, 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. kovo 31 d. laikotarpiu – 500 Lenkijos zlotų.

18. Pareiškėjas ginčija ne vien tą aplinkybę, kad atsakovas neturėjo teisės vertinti darbinę veiklą, atsižvelgiant į jos apimtį, bet ir patį vertinimą, o pareiškėjo atstovė nurodė, jog iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kodėl padaryta skundžiama išvada. Atsakovas visą vertintą medžiagą nurodė Sprendime. Pirmiausia Sprendime nurodyta, į kokius kriterijus atsižvelgiama vertinant ar atitinkama veikla yra nedidelės apimties:

1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laikas ir atlyginimas;

2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laikas ir pajamos. Tarnyba nusistatė 25 procentų (ir mažiau) kriterijų atitikimo ribą. Sprendime nurodyti įvertinti informacijos šaltiniai:

1) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenys, pagal kuriuos pareiškėjas UAB „Vil-training“ dirbo nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. ir asmens gautos pajamos už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., vidutiniškai 155 litai per mėnesį iki mokesčių, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. – 72 Eur iki mokesčių; 2) 2014 m. kovo 1 d. darbo sutarties Nr. 2/03/14 duomenys, pagal kuriuos pareiškėjui nustatoma 1 valandos darbo diena;

3) pareiškėjo užpildyto prašymo duomenys, pagal kuriuos asmuo per mėnesį Lietuvoje dirbo vieną savaitę; 4) 2015 m. gegužės 4 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos rašte Nr. 180000/511/248/2014 pateikta informacija, kad „pagrindiniu vertinimo kriterijumi, ar Lietuvoje atliekama veikla yra labai nedidelės apimties veikla, yra samdomo darbo laikas. Taigi imamas faktinis darbo laikas, nustatytas darbuotojams, dirbantiems pilnu etatu per einamuosius 12 kalendorinių mėnesių. Pareiškėjas 2014 metais dirbo 304 valandas, o 2015 m. sausio – vasario mėnesiais – 56 valandas, nurodoma, kad šis darbas užima apie 5 procentus bendro darbo laiko ir tokio darbo laiko jie nelaiko nedidelės apimties.

Nors skundžiamame sprendime yra techninė klaida, tačiau to sakinio prasmė yra aiški – lyginamas paprastai dirbamas darbo laikas pagal Darbo kodekso 130 straipsnį ir pareiškėjo Lietuvoje dirbtas darbo laikas. Tarnyba nelygino pareiškėjo nurodytų pajamų sumos dirbant savarankiškai Lenkijoje, o lygino tik darbo laiką ir darbo užmokestį, gautą Lietuvoje, kuris iš tiesų yra itin nereikšmingas. Pareiškėjo nurodytos pajamos Lenkijoje niekuo nebuvo pagrįstos, priešingai, pareiškėjas nurodė, kad pajamų apskaičiavimas nevedamas, todėl tokia motyvacija, kuri pateikta Tarnybos Sprendime yra pakankama, jog būtų galima pritarti, tam, kad pareiškėjo darbas Lietuvoje buvo nedidelės apimties.

19. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodomi lingvistiniai skirtumai reikšmės neturi, nes „labai nedidelė veikla“ ir „nedidelės apimties veikla“ iš esmės yra tas pats, svarbūs yra tik kriterijai, kuriais vadovaujantis daromos atitinkamos išvados dėl ES teisės aktų taikymo. Be to, į bylą yra pateiktas Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. SD-115, kuriame atsakyta į pareiškėjo keliamą klausimą, nurodyta, kad 2014 m. sausio 1 d. konsoliduotos redakcijos Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 dalies b punkte jau vartojamas terminas „nedidelės apimties veikla“, nevartojamas žodis „labai“. Todėl šio departamento nuomone „nedidelės apimties veikla“ atitinka dalyje kalbų vartojamą sąvoką „nereikšminga veikla“, o terminas į lietuvių kalbą išverstas tinkamai.

20. Teismas konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, kad UAB „Vil-training“ įdarbinto pareiškėjo darbas Lietuvoje buvo nedidelės apimties veikla, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vertinant teisės aktus, kurie nurodyti kaip skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindas, pareiškėjo prašomas išaiškinti Tvarkos aprašo 27 punkto taikymas nenurodytas, todėl jo aiškinimas šiai bylai nėra reikšmingas. Kita vertus, Tarnyba pareikalavo papildomų dokumentų, pareiškėjas juos teikė (nors ir pavėluotai), reiškia šioje dalyje ginčo nebuvo, o Tarnyba įvertino tai, ką gavo iš pareiškėjo. Todėl teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, todėl yra pagrįsti ir teisėti, pagrindo jų panaikinti nėra ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 21. Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, šio sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodomi prieštaringi argumentai, sprendimas yra priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, ignoruojant ir netinkamai aiškinant ES teisės nuostatas, neįvertinus pagrindinių pareiškėjo pateiktų argumentų bei įrodymų.

23. Pareiškėjas palaiko savo skunde išdėstytus argumentus ir pabrėžia, kad su UAB „Vil-training“ tomis pačiomis sąlygomis 2014 m. kovo 1 d. sudarė naują terminuotą darbo sutartį iki 2015 m. vasario 28 d., tai buvo iki tol galiojusios darbo sutarties pratęsimas. Todėl nesutinka su Tarnybos bei Valdybos nuomone, kad naujos sutarties su UAB „Vil-training“ 2014-03-01 sudarymas yra pakankamas pagrindas laikyti, kad pareiškėjo situacija pasikeitė. Be to, tai negali būti vertinama kaip naujų aplinkybių atsiradimas pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnį, kadangi būtina vertinti ne tik vieną faktą, o aplinkybių visumą. Pareiškėjo nuomone, jei pereinamojo laikotarpio taikymas pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnį priklausys nuo formalaus fakto, kokiu pagrindu – ar buvo sudaryta nauja darbo sutartis, ar pratęsta, tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principams, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakė.

24. Pareiškėjas pažymi, kad neaišku, kaip realiai turi būti skaičiuojama darbo apimtis pagal Reglamento Nr. 987 14 str. 5b punktą. Pirmosios instancijos teismas neišaiškino, koks ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvoje buvo nustatytas bendras darbo laikas samdomiems darbuotojams ir realiai nepalygino jo su pareiškėjo dirbtu laiku, o tik konstatavo, kad toks laikas yra itin nereikšmingas. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad jei veiklos apimtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį turi būti skaičiuojama, tuomet tikslinga pritarti Lenkijos kompetentingos įstaigos skaičiavimui ir taip pat taikyti Europos Komisijos paruoštame Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktiniame vadove nurodytą 5% koeficientą. Tarnyba tvirtina, kad minėtas vadovas yra neprivalomas. Teismas neišaiškino kokią teisinę galią šis vadovas turi, nors pritarė, kad Tarnyba tinkamai apskaičiavo veiklos apimtį.

25. Pareiškėjas mano, kad būtina sustabdyti bylos nagrinėjimą kol Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau ir – ESTT) byloje Nr. C-S9/16 priims prejudicinį sprendimą bei kreiptis į ESTT su papildomais prejudiciniais klausimais: Ar vertinant veiklos apimtį pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktą galima taikyti analogiją pagal to paties reglamento 14 straipsnio 8 punktą. Jei taip, ar galima lyginti darbo užmokestį su iš savarankiškos veiklos gaunamomis įplaukomis, ar vis dėlto darbo užmokestį reikia lyginti su apmokestinamomis pajamomis, tai yra tokiomis pajamomis, kurios liko atskaičius iš visų gautų pajamų / įplaukų jų gavimo išlaidas; Ar asmeniui gali būti taikomas pereinamasis laikotarpis pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnį, jei iki Reglamento Nr. 445/2012 įsigaliojimo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. jam buvo išduota E101 pažyma dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytinos teisės, o vėliau atsisakyta taikyti pereinamąjį laikotarpį tuo pagrindu, kad formaliai buvo sudaryta nauja darbo sutartis, nors realiai darbuotojas, nenutraukdamas darbo santykių toliau dirbo toje pačioje įmonėje ir vykdė tuos pačius darbinius įsipareigojimus. Be to, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas pasielgė neteisingai, priimdamas byloje galutinį sprendimą.

26. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. VSDFV nurodo, kad skundžiami sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, todėl pagrindo juos naikinti nėra. Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2014 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. SPRE-2504, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. ir VSDFV 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. (1.45)I-8014, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Sprendimo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

32. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Sprendimą, kuriuo Tarnyba atsisakė išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. bei VSDFV sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Sprendimo. Pareiškėjas siekė, kad atsakovas Tarnyba būtų įpareigotas išduoti jam minėtą socialinio draudimo A1 pažymėjimą.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir pareiškėjui nustatyti / taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, nepagrįstai netaikė pereinamojo laikotarpio, kuris numatytas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 a straipsnyje, be to, jo nuomone, teismas byloje turėjo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

35. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

37. VSDFV (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, įskaitant Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo.

38. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, jog būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

39. Ginčui aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

40. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Reglamento (EB) Nr.987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente (EB) Nr. 987/2009 iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento (EB) Nr. 987/200914 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje numatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento (EB) Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatos. (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).

42. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 a straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jei įsigaliojus Reglamento (ES) Nr. 465/2012, asmeniui pagal šio Reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai taikyti iki tos datos toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu tiek, kiek tai nepasikeičia atitinkama situacija ir bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip 10 metų. 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką įsigaliojo 2012 m. birželio 28 d.

43. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su UAB „Vil-training“ 2010 m. vasario 1 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 4/02/10, pagal kurią įsipareigojo dirbti atstovo-konsultanto darbą, darbo pobūdis – teminių mokymų promocija- konsultavimas, nustatoma darbo dienos trukmė – 1 valanda, darbo savaitė – 5 darbo dienos, darbo užmokestis – 4,85 Lt per valandą proporcingai dirbtam laikui, darbo sutarties terminas – iki 2012 m. vasario 29 d. 2012 m. kovo 1 d. su pareiškėju buvo sudaryta kita terminuota darbo sutartis Nr. 2/03/12, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo dirbti atstovo-konsultanto darbą, darbo pobūdis – teminių mokymų promocija- reklamavimas, darbo užmokestis – 6,06 Lt per valandą proporcingai faktiškai dirbtam laikui, darbo sutarties terminas – iki 2014 m. vasario 28 d. 2014 m. kovo 1 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Vil-training“ buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 2/03/14, darbo pobūdis – teminių mokymų promocija- reklamavimas, darbo užmokestis – 6,06 Lt per valandą proporcingai faktiškai dirbtam laikui, darbo sutarties terminas – iki 2015 m. vasario 28 d.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp pareiškėjo ir UAB „Vil-training“ 2014 m. kovo 1 d. buvo sudaryta nauja terminuota darbo sutartis, kuri nėra laikytina anksčiau galiojusios darbo sutarties pakeitimu ar pratęsimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pareiškėjui negalėjo būti taikomas Reglamento (ES) Nr. 883/2004 pereinamasis laikotarpis.

45. Tarnyba Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d. A1 pažymėjimo, kadangi pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla.

46. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis konstatavo, kad pareiškėjo veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje, kurioje jis dirbo pagal darbo sutartį, sudarytą su UAB „Vil-training“ ginčo laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties veikla.

47. Reglamentai, kurie taikytini šioje byloje, yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Europos Komisijos įsteigta Administracinė Komisija parengė praktinį vadovą ir jis turi aukštesnę galią nei rekomendacijos, nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų vertimu į lietuvių kalbą, išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jiems pritaria, todėl papildomai jų nekartoja.

48. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės stabdyti šią administracinę bylą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nėra. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla neaiškumų dėl šiame baigiamajame teismo akte nurodytoje šios Europos Sąjungos teisminės institucijos jurisprudencijoje pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių taikymo ginčo teisiniams santykiams.

49. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė