3eec7c0a-e925-4cf0-a21b-c3f31c9318b1 · Lietuvos apeliacinis teismas

IeÅ¡kovas Donatas Å ulcas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 9 485 Lt turtinės žalos ir 3 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gruodžio 19 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio KailiÅ«no ir Viginto ViÅ¡inskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo apeliantų R.

J., M. J. ir R. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams R. J., M. J. ir R. U. dėl įsiskolinimo priteisimo ir pagal atsakovų R. J., M. J. ir R. U. priešieškinius ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl laidavimo sutarčių pakeitimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Bendra idėja“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Remuva“ ir M.

J.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas AB DNB bankas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 11 d. sudarė su trečiuoju asmeniui UAB „Bendra idėja“ (toliau – ir pagrindinis skolininkas) kreditavimo sutartį, kuria suteikė pastarajam 1 080 000 Lt kreditÄ ; 2007 m. rugpjūčio 13 d. susitarimu negrÄ Å¾into kredito suma konvertuota į eurus, o 2008 m. rugsėjo 19 d. susitarimu nustatytas galutinis kredito grÄ Å¾inimo terminas – 2009 m. kovo 10 d. Tinkamas prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas 2006 m. rugsėjo 11 d. su atsakovais R.

J., M. J. ir R. U. sudarytomis laidavimo sutartimis ir 2006 m. rugsėjo 19 d. su trečiuoju asmeniu UAB „Remuva“ sudaryta laidavimo sutartimi; laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu. Pagrindinis skolininkas suėjus galutiniam kredito grÄ Å¾inimo terminui kredito negrÄ Å¾ino, o 2009 m. liepos 13 d. jam buvo iÅ¡kelta bankroto byla; tuo metu pagrindinio skolininko įsiskolinimas ieÅ¡kovui sudarė 297 494,92 Eur. 2010 m. balandžio 7 d. buvo iÅ¡kelta ir vieno iÅ¡ laiduotojų – UAB „Remuva“ – bankroto byla.

IeÅ¡kovas, remdamasis iÅ¡dėstytu, prašė priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų 297 494,92 Eur dydžio įsiskolinimÄ ir procesines palÅ«kanas. Atsakovai R. J., M. J. ir R. U. nurodė, kad pagrindinio skolininko įsipareigojimai pagal kreditavimo sutartį buvo užtikrinti ne tik laidavimais, bet ir pagrindiniam skolininkui priklausančių žemės sklypų hipoteka ir lėšų banko sÄ skaitose įkeitimu; laidavimo sutarčių sudarymo metu įkeisto nekilnojamojo turto vertė buvo 1 569 400 Lt, o kredito iÅ¡mokėjimo laikotarpiu – iki 2007 m. liepos 9 d.

– ji siekė 5 160 000 Lt; buvo įkeistos 1 100 000 Lt vertės piniginės lėšos. Pagrindinio skolininko bankroto byloje įkeistas nekilnojamasis turtas 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo įvertintas 1 020 000 Lt. IeÅ¡kovas, nesulaukęs Å¡io turto realizavimo, pagrindinio skolininko įsiskolinimo pradėjo reikalauti iÅ¡ atsakovų. Tik tuomet, 2011 m. vasarÄ , atsakovai suprato, kad sudarydami laidavimo sutartis buvo suklaidinti ir klaidingai suvokė sutarčių dalykÄ ir galimas prisiimtų įsipareigojimų teisines pasekmes ateityje.

Remdamiesi tuo, atsakovai pateikė praÅ¡ymÄ pakeisti sutartis, tačiau ieÅ¡kovas nesutiko. Atsakovų teigimu, ieÅ¡kovas jiems neiÅ¡aiÅ¡kino prisiimamų įsipareigojimų reikÅ¡mės. PrieÅ¡ingai, nurodydamas, kad pagrindinio skolininko prievolių pagal kreditavimo sutartį užtikrinimui įkeisto nekilnojamojo turto vertė virÅ¡ija kreditÄ , ieÅ¡kovas teigė, kad laidavimo sutarčių pasiraÅ¡ymas tėra formalumas, neturėsiantis jiems ateityje jokių teisinių pasekmių. Tai lėmė atsakovų įsitikinimÄ , kad savo turtu jie privalės atsakyti tik tuo atveju, jeigu realizavus įkeistÄ turtÄ jo vertės neužteks įsipareigojimams įvykdyti, kas tuo metu atrodė visiÅ¡kai nerealu.

Žinant, kad pagrindiniam skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų ieÅ¡kovui reikalavimai atsakovams galės bÅ«ti pareikÅ¡ti dar prieÅ¡ realizuojant įkeistÄ turtÄ , atsakovai nebÅ«tų sudarę laidavimo sutarčių arba bÅ«tų tai padarę kitomis sÄ lygomis. Toks suklydimas sudaro pagrindÄ pakeisti laidavimo sutartis, iÅ¡ esmės numatant, kad laiduotojų atsakomybė kyla tik po to, kai yra realizuojamas įkeistas pagrindinio skolininko turtas. Atsakovai taip pat nurodė, kad laidavimo sutartys turėtų bÅ«ti pakeistos ir dėl pasikeitusių aplinkybių.

Sutartys buvo sudarytos Å¡alyje esant sparčiam ekonomikos augimui, o prasidėjusi ekonominė krizė Å¡alių negalėjo bÅ«ti prognozuojama, kontroliuojama, jos kilimo rizikos atsakovai neprisėmė. Laidavimo sutarčių vykdymas pasunkėjo dėl ekonominės krizės sÄ lygotų aplinkybių, dėl kurių pagrindinis skolininkas, kurio tikslas buvo už gautus kreditus įsigyti žemės sklypus ir juos iÅ¡vysčius realizuoti sukurtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , bankrutavo. Atsakovai, remdamiesi iÅ¡dėstytu, prašė pakeisti laidavimo sutartis, iÅ¡ esmės numatant, kad laiduotojų atsakomybė kyla ir ieÅ¡kovo reikalavimas į juos gali bÅ«ti nukreiptas tik po to, kai yra realizuojamas įkeistas pagrindinio skolininko turtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, o prieÅ¡ieÅ¡kinius atmetė. Teismas priteisė ieÅ¡kovui solidariai iÅ¡ atsakovų 296 908,51 Eur įsiskolinimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas. Teismas, nagrinėdamas prieÅ¡ieÅ¡kinių pagrįstumÄ , nustatė, kad kreditavimo sutartyje yra nurodyti atsakovų laidavimai kaip pagrindinio skolininko įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės. Atsakovai neginčijo, kad, pasiraÅ¡ant kreditavimo ir laidavimo sutartis, jiems buvo žinoma, kad laidavimai yra viena iÅ¡ kredito iÅ¡davimo sÄ lygų.

Kreditavimo sutartis yra galiojanti, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta ir nepakeista. Laidavimo sutartyse įtvirtintos atsakovų solidariosios atsakomybės sÄ lygos – tai iÅ¡ esmės perkeltos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.76 straipsnio, 6.81 straipsnio 1 ir 2 dalių bei CK 6.6 straipsnio 4 dalies normos. Todėl atsakovų teiginiai, kad jie nesuprato laidavimo sutarčių, reikÅ¡tų, kad jie nesuprato laidavimÄ reglamentuojančių teisės normų. Tačiau toks teisės normų nesupratimas nesudaro pagrindo keisti sutarties sÄ lygas, kurios yra analogiÅ¡kos toms normoms.

Jei atsakovai laidavimo sutartis pasirašė jų nesuprasdami, tokiu atveju jie elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, ir dėl to jiems patiems tenka neigiamos tokio elgesio pasekmės (CK 1.90 str. 5 d.). Teismas pažymėjo, kad CK yra viešai paskelbtas, todėl atsakovams, kaip verslininkams ir turtiniuose civiliniuose santykiuose dalyvavusiems asmenims, buvo žinoma ir negalėjo būti nesuprantama, kad laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidari. Atsakovas R. U., tuo metu buvęs pagrindinio skolininko direktoriumi bei akcininko trečiojo asmens UAB ,,Remuva“ akcininku, laikytinas verslininku.

Atsakovė M. J., nors ir gimusi tik 1987 m. sausio 9 d., taip pat buvo pagrindinio skolininko akcininkė. M. J. dalyvavo skolininko veikloje (balsavo akcininkų susirinkimuose, įgaliojo savo tėvÄ atsakovÄ R. J. disponuoti jai priklausančiomis akcijomis), todėl vien tai, kad ji laidavimo sutarties pasiraÅ¡ymo metu buvo labai jauna, nėra pagrindas jos nelaikyti verslininke. Atsakovas R. J., atstovavęs savo neseniai pilnametystės sulaukusiÄ dukrÄ ir įgaliojimo pagrindu turėdamas teisę disponuoti jai priklausančiomis akcijomis, ieÅ¡kovo dokumentuose apibÅ«dinamas kaip bÅ«simas pagrindinio skolininko akcininkas, sutinkantis laiduoti už skolininko įsipareigojimus asmeniniu turtu, vadovaujantis Lietuvos prekybos namams Rusijoje, taip pat vertintinas kaip verslininkas, turėjęs tiesioginį suinteresuotumÄ pagrindinio skolininko verslo sėkme.

Be to, teismo posėdžio metu atsakovas R. J. patvirtino, kad jis, sudaręs laidavimo sutartį, po to pasikonsultavo su teisininku, kurie iÅ¡reiÅ¡kė abejones jo veiksmų protingumu, tačiau, nežiÅ«rint į tai, atsakovas savo pasiraÅ¡ytos laidavimo sutarties iÅ¡ karto neginčijo ir netgi po to dar 2 metus kasmet pasiraÅ¡ydavo po sutarties sÄ lygų pakeitimais, tokiu bÅ«du patvirtindamas laidavimo galiojimÄ bei savo kaip laiduotojo statusÄ .Teismas nurodė, kad liudytojai, kurie pasiraÅ¡inėjo laidavimo sutartis su atsakovais, paneigė atsakovų nurodomas aplinkybes, jog ieÅ¡kovo darbuotojai klaidino atsakovus ir nurodė, kad jie atsakys tiktai po įkeisto turto realizavimo.

Liudytojai paaiÅ¡kino, kad atsakovai turėjo galimybę susipažinti su sutartimis, ir aiÅ¡kiai bei nedviprasmiÅ¡kai patvirtino savo valiÄ bÅ«ti solidariaisiais laiduotojais. Liudytoja R. P. paaiÅ¡kino, kad ji nereikalavo pasiraÅ¡yti laidavimo sutarčių. Ä® klausimÄ , ar Å¡i liudytoja pasakė atsakovams, kad jie atsakys pagal sutartį tik po turto realizavimo, atsakymas buvo „ne“; į klausimÄ â€žar iÅ¡ vis atsakovai uždavė kokius nors klausimus, kas susiję su laidavimo apimtimi?“, atsakymas buvo „ne“.

Taigi liudytoja ir negalėjo jiems atsakyti, kad jie atsakys tiktai po įkeisto turto realizavimo. Be to, teismo posėdžio metu liudytoja pateikė atsakovo R. J. vizitinę kortelę, kuri, nagrinėjant kartu su įraÅ¡u vertinimo santraukoje, paneigia Å¡io atsakovo aiÅ¡kinimus, kad jis iki laidavimo sutarties pasiraÅ¡ymu su ieÅ¡kovu nebendravo, kad bankas jokių jo kontaktų neturėjo. Byloje įrodymų, kad buvo susitartos kitokios sÄ lygos nei kreditavimo sutartyje, nėra. Atsakovų paaiÅ¡kinimai yra subjektyvÅ«s, pateikti siekiant iÅ¡vengti atsakomybės.Teismas pažymėjo, kad atsakovai, pasirašę laidavimo sutartis, jokių nesutikimų su jomis nepareiÅ¡kė, nors jiems buvo įteiktas vienas sutarties egzempliorius.

Laidavimo sutartyse nėra jokių sÄ lygų, kurios bÅ«tų galėjusios juos suklaidinti ir leisti manyti, kad jie atsakys tik tuomet, kai bus realizuotas įkeistas turtas. Laidavimo sutartyse nėra kalbama apie įkeistÄ turtÄ , nėra sÄ lygų, kad atsakovų laidavimas yra ribotas, dalinis ar sÄ lygotas kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimo. Sutartys yra mažos apimties dokumentai, sÄ lygos suformuluotos aiÅ¡kiai, konkrečiai, pirmame lape aiÅ¡kiai nurodytas sutarties dalykas – kad laiduotojas prisiima įsipareigojimus atsakyti ieÅ¡kovui, jei skolininkas neįvykdys prievolių pagal kreditavimo sutartį, kad skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidari.

Teiginius dėl esÄ buvusio suklydimo paneigia ir aplinkybės, kad atsakovai kelis kartus – 2007 m. rugpjūčio 13 d. ir 2008 m. rugsėjo 19 d. susitarimuose dėl kreditavimo sutarties pakeitimo – paraÅ¡ais patvirtino savo laidavimo galiojimÄ laidavimo sutartyse nustatytomis sÄ lygomis. Atsakovai, bÅ«dami apdairÅ«s ir atidÅ«s asmenys, per kelis metus galėjo atsakingai apgalvoti savo veiksmų pasekmes, ir jei to nepadarė, jiems patiems tenka neigiamos tokio elgesio pasekmės. Tai, kad atsakovai teisme savo reikalavimus dėl laidavimo sutarčių pakeitimo ir esÄ tai laidavimo nesupratimo pareiÅ¡kė tik praėjus maždaug pusei metų po ieÅ¡kovo kreipimosi į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl skolos iÅ¡ laiduotojų priteisimo, vertintina kaip nesÄ Å¾iningas atsakovų elgesys.

Tai geriausiai atskleidžia jų netinkamas procesinis elgesys. Teismas pažymėjo, kad atsakovai savo tariamÄ suklydimÄ sieja su aplinkybėmis, kurios atsirado jau po laidavimo sutarčių pasiraÅ¡ymo ir jų patvirtinimo, – su 2009 m. kilusia ekonomine krize. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybės, atsiradusios po ginčijamo sandorio sudarymo, negali turėti įtakos anksčiau sandorį sudariusio asmens valiai. Atsižvelgiant į tai, ekonominė krizė niekaip negali bÅ«ti vertinama kaip susijusi su anksčiau pasiraÅ¡ytų laidavimo sutarčių sÄ lygomis ir laidavimų esme.

Teismo nuomone, visiÅ¡kai nepagrįsti ir reikalavimai pakeisti laidavimo sutartis CK 6.204 straipsnio pagrindu. Tokių reikalavimų patenkinimas ne pakeistų sudarytų laidavimo sutarčių sÄ lygas, o reikÅ¡tų iÅ¡ esmės naujÄ prievolių užtikrinimo priemonių realizavimo tvarkÄ . Å ie reikalavimai prieÅ¡tarauja tiek civilinės teisės normoms, tiek ir aktualiai kasacinio teismo praktikai, be to, pažeidžia ieÅ¡kovo interesus atgauti skolÄ , nes neribotam laikui bÅ«tų sustabdytas atsakovų laidavimų realizavimas.

CK 6.80 straipsnio 2 dalis numato, kad jei skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji, tai laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas bÅ«tų nukreiptas į konkretų skolininko turtÄ . Prievolė, kurios pagrindu atsirado skola ir kuri užtikrinta hipoteka (įkeitimu) bei laidavimu, įprastai priverstinai vykdoma iÅ¡ kelių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių vienu metu, o skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas tokiu atveju kontroliuojamas vykdymo procese. Å iuo konkrečiu atveju atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinių patenkinimas paneigtų solidariÄ jÄ laiduotojo atsakomybės prigimtį, apribotų ieÅ¡kovo kaip kreditoriaus teises į skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ ir nukryptų nuo kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimų.

Praktine prasme atsakovų reikalavimų patenkinimas atitiktų civilinės bylos sustabdymÄ . Kaip matyti iÅ¡ 2011 m. gruodžio 7 d. pagrindinio skolininko įkeisto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, Å¡io turto rinkos vertė yra 530 000 Lt, o likvidacinė vertė – tik 370 000 Lt. Taigi įkeisto turto vertės neužteks skolai padengti. Atsakovų teisės nėra pažeidžiamos, nes solidariÄ jÄ prievolę įvykdę bendraskoliai įgis regreso teisę į pagrindinį skolininkÄ ir kitus bendraskolius. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.204 straipsnį pakeisti sutartį galima tuomet, kai įvykdyti sutartį vienai Å¡aliai tampa sudėtingiau, kai yra varžomas sutarties vykdymas.

Å is straipsnis numato sutarties įvykdymo tvarkÄ pasikeitus aplinkybėms. Laidavimas pagal savo juridinę prasmę yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, kurios realizavimas niekaip nėra susijęs su CK 6.204 straipsnyje nurodomomis aplinkybėmis. Atsakovai laidavimais užtikrino prievolę ieÅ¡kovui, t. y. užtikrino kitÄ sutartį. Tai nėra laidavimo sutarties vykdymas, nes, atsiradus neįvykdytai prievolei, už kuriÄ laiduota, atsiranda pareiga atsakyti už tÄ prievolę, ir laidavimas nėra siejamas su valiniais laiduotojo veiksmais.

Taigi keisti laidavimo sutarčių CK 6.204 straipsnio pagrindu negalima.Teismo nuomone, net jei bÅ«tų galima vertinti sutarčių keitimÄ aptariamu pagrindu, bÅ«tina atsižvelgti į kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikÅ¡mingas, kad jÄ vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiÅ«rėti sutarties sÄ lygas: sutarties vykdymo varžymas turi bÅ«ti esminis, pažeidžiantis Å¡alių interesų pusiausvyrÄ ; reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieÅ¡tarautų sÄ Å¾iningumo, protingumo ir teisingumo principams; tų aplinkybių nukentėjusi Å¡alis negalėjo numatyti, kontroliuoti, nebuvo prisiėmusi jų atsiradimo rizikos.

Kaip aplinkybę, suvaržančiÄ laidavimo sutarčių įvykdymÄ , atsakovai nurodė ekonominę krizę, perkamosios galios sumažėjimÄ , valstybės politikos mokesčių klausimais pasikeitimÄ , nedarbo padidėjimÄ , BVP smukimÄ , tačiau visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kaip tokios aplinkybės trukdo (varžo) atsakovams vykdyti savo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis. Jokio priežastinio ryÅ¡io tarp rinkos svyravimų ir atsakovų laidavimo nėra. Jei ekonominė krizė turėjo neigiamos įtakos atsakovų turtinei padėčiai, tai negali bÅ«ti vertinama laidavimo sutarčių vykdymo pasunkėjimu ar suvaržymu CK 6.204 straipsnio prasme.

Rinkos ekonomikos raida, kai ekonominio pakilimo laikotarpius keičia Å«kio nuosmukiai, yra vienas iÅ¡ rinkos ekonomikos dėsnių, rinkos svyravimai yra visuotinai žinomi, todėl rinkos pokyčiai nėra tie veiksniai, kurie sudaro CK 6.204 straipsnio įtvirtintÄ pagrindÄ reikalauti laidavimo sutarčių pakeitimo, tuo labiau, kad nurodoma krizė įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nėra pripažinta force majeure aplinkybe. PrieÅ¡ingai, pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prekių prievolei įvykdyti, sutarties Å¡alis neturi reikiamų finansinių iÅ¡teklių ar skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Sutarčių prievoliniuose santykiuose galioja taisyklės, kad asmuo, įsipareigojęs pateikti tam tikrÄ Ä¯vykdymÄ , yra atsakingas už to įvykdymo pateikimÄ kreditoriui sutartyse numatytomis sÄ lygomis, t. y. skolininko kaltė preziumuojama, ypač, jei įsipareigojęs asmuo yra verslininkas (CK 6.63 str., 6.248 str. 1 d.). Taip realizuojamas principas, kad prievolę įvykdyti įsipareigojusiam asmeniui tenka ir jos įvykdymo rizika, t. y. jis turi įvertinti visas aplinkybes ir užsitikrinti reikiamų iÅ¡teklių pakankamumÄ arba rizikuoti, kad bus reikiamos sÄ lygos prievolei įvykdyti.

Taigi atsakovai, laiduodami ieÅ¡kovui už pagrindinio skolininko prievoles, tuo prisiėmė sau nepalankių aplinkybių atsiradimo rizikÄ . Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį nukentėjusios Å¡alies praÅ¡ymas pakeisti sutartį turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Nors ieÅ¡kovas į teismÄ su ieÅ¡kiniu laiduotojams kreipėsi dar 2011 m. birželio 15 d., tačiau atsakovai su praÅ¡ymais dėl laidavimo sutarčių pakeitimo į ieÅ¡kovÄ kreipėsi tik su 2011 m. lapkričio mėn. Kadangi atsakovai apie į juos nukreiptÄ reikalavimÄ sužinojo 2011 m. birželio – liepos mėn., akivaizdu, kad atsakovų praÅ¡ymai ieÅ¡kovui pakeisti sutartis buvo gerokai pavėluoti, kas taip pat sudaro pagrindÄ netenkinti prieÅ¡ieÅ¡kinių.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai Apeliantai R. J., M. J. ir R. U. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti prieÅ¡ieÅ¡kiniai, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ prieÅ¡ieÅ¡kinius tenkinti. Apeliaciniuose skunduose pateikti tokie analogiÅ¡ki argumentai:1. Teismas netinkamai ir neteisingai įvertino apeliantų nurodytÄ suklydimÄ . Sprendime neatsižvelgta, kad liudytoja R. P., atstovavusi ieÅ¡kovui laidavimo sutarčių pasiraÅ¡ymo metu, pati patvirtino nesuprantanti laidavimo esmės, subsidarios ir solidarios atsakomybės skirtumo.

Todėl suklydimo rizika negali būti perkelta silpnesniajai šaliai – apeliantams. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog R. P. apeliantai neuždavė su laidavimo sutartimis susijusių klausimų, savaime patvirtina, kad ji ir negalėjusi nurodyti, jog apeliantų atsakomybė kils tik po įkeisto turto realizavimo. Laidavimo sutartys buvo sudarytos ieškovo emocinio spaudimo įtakoje, neišaiškinus jų esmės. Sprendime nepagrįstai nepasisakyta dėl ieškovo pareigos išsiaiškinti kliento galimybes vykdyti savo įsipareigojimus neatlikimo.

Toks ieÅ¡kovo elgesys reiÅ¡kia rizikos prisiėmimÄ dėl galinčių kilti neigiamų padarinių apeliantams nesugebant vykdyti savo pareigų.

2. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.204 straipsnį. Egzistuoja visos bÅ«tinos sÄ lygos pakeisti laidavimo sutartis. Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad aplinkybės, atsiradusios po laidavimo sutarčių sudarymo, negali turėti įtakos anksčiau sandorį sudariusio asmens valiai. Laidavimo pagrindu kylanti prievolė yra akcesorinė, todėl sÄ lygos, įtakojančios pagrindinės prievolės nevykdymÄ , betarpiÅ¡kai įtakoja ir Å¡iÄ prievolę. Apeliantai negalėjo numatyti, kad ateityje dėl ekonominės krizės pagrindinės prievolės įvykdymas taps neįmanomas, todėl negalėjo įvertinti ir nuspėti, jog dėl tos priežasties jiems teks neigiamos laidavimo sutarčių neįvykdymo pasekmės. Apeliantas R.

J. papildomai nurodė, kad pas ieÅ¡kovÄ vyko ne sudaryti laidavimo sutartį, o dėl ieÅ¡kovo pageidavimo susipažinti su juo, kaip bÅ«simu pagrindinio skolininko akcininku. Apelianto teigimu, vien dėl to, kad ieÅ¡kovo vidiniuose dokumentuose apeliantas įvardintas bÅ«simu skolininko akcininku, neleidžia laikyti jo verslininku. Nors apeliantas po konsultacijų su teisininkais suprato buvęs suklaidintas sudarant laidavimo sutartį, tačiau tikėjosi, kad ieÅ¡kovas laikysis įsipareigojimo pirmiausia nukreipti reikalavimÄ Ä¯ įkeistÄ turtÄ .

Tokio įsipareigojimo ieÅ¡kovas iÅ¡ pradžių laikėsi, nes reikalavimÄ apeliantui pareiÅ¡kė tik prabėgus 2 metams po pagrindinio skolininko bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Tai patvirtina tikrÄ jį ieÅ¡kovo ir laiduotojų susitarimÄ . Apeliantė M. J. papildomai nurodė, kad teismas negalėjo nagrinėti jos atžvilgiu pareikÅ¡tų ieÅ¡kovo reikalavimų, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieÅ¡kovui buvo uždrausta imtis bet kokių priemonių, susijusių su įsiskolinimu iÅ¡ apeliantės reikalavimu, priteisimu ir iÅ¡ieÅ¡kojimu.

Apeliantės teigimu, suklydimÄ dėl laidavimo sutarties dalyko lėmė ir jaunas amžius – sutartis sudaryta jai esant 19 metų. Vien tai, kad apeliantei priklausė pusė pagrindinio skolininko akcijų, neleidžia jos laikyti verslininke. Apeliantė taip pat pažymėjo, kad pas ieÅ¡kovÄ buvo vykstama ne sudaryti laidavimo sutartį, o dėl ieÅ¡kovo pageidavimo susipažinti su apeliante, kaip nauja skolininko akcininke. Apeliantas R. U. papildomai nurodė, kad laidavimo sutartį pasirašė siekdamas iÅ¡vengti nuostolių – be laidavimo nebÅ«tų suteiktas kreditas, o neturint lėšų bÅ«tų prarasti siekiamo įgyti turto pardavėjams sumokėti avansai.Apeliantai prašė papildomai apklausti liudytojÄ R.

P., nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka. IeÅ¡kovas prašė atmesti apeliantų skundus.IeÅ¡kovo nuomone, teismas tinkamai iÅ¡nagrinėjo bylÄ ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . Nėra jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti apeliantų suklaidinimÄ ar suklydimÄ . IeÅ¡kovo teigimu, tai, kad liudytoja R. P. patvirtino nežinanti subsidiarios ir solidarios atsakomybės skirtumų, neįrodo suklaidinimo. Liudytoja yra vadybininkė, neturi teisinio iÅ¡silavinimo ir pagal pareigybines instrukcijas neturi įgalinimų klientams aiÅ¡kinti teisinius pasiraÅ¡omų sutarčių nevykdymo aspektus.

Jeigu klientams kyla kokių nors teisinių klausimų, kreipiamasi į ieÅ¡kovo juridinio skyriaus teisininkus. Nagrinėjamu atveju apeliantai neuždavė jokių klausimų, kurie bÅ«tų susiję su laidavimo apimtimi, su jais nebuvo kalbėta apie atsakomybę, iÅ¡ieÅ¡kojimÄ ar laidavimo realizavimÄ . Apeliantų argumentai, kad ieÅ¡kovas nepateikė raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių iÅ¡ankstinį laidavimo sutarčių su jais derinimÄ , nepaneigia jų valios laiduoti, iÅ¡reikÅ¡tos paraÅ¡ais tiek ant laidavimo sutarčių, tiek ir ant vėlesnių patvirtinimų dėl laidavimo galiojimo pakeistomis kreditavimo sÄ lygomis.

IeÅ¡kovo teigimu, skunduose dėstomi deklaratyvÅ«s teiginiai dėl pasaulinės krizės padarinių ekonomikai negali bÅ«ti vertinami kaip pagrindas asmens suklydimui dėl sandorio, kuris buvo sudarytas dar iki nurodomos krizės pradžios. Apeliantai R. J. ir R. U. prašė tenkinti skundus.Å ie apeliantai papildomai nurodė, kad ieÅ¡kovas iki nagrinėjamos bylos pradėjimo nebuvo ėmęsis jokių veiksmų patenkinti savo reikalavimÄ iÅ¡ kito laiduotojo – BUAB „Remuva“. Pagal CK 6.86 straipsnį kreditoriaus atsisakymas savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimÄ ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo sudaro pagrindÄ atleisti laiduotojÄ nuo atsakomybės, jeigu kreditorius bÅ«tų galėjęs patenkinti reikalavimÄ pasinaudodamas atsisakytomis teisėmis.

Å i aplinkybė taip pat patvirtina, kad ieÅ¡kovas buvo nurodęs, jog apeliantų atsakomybė iÅ¡ tiesų bus subsidiari, o atsižvelgiant į įkeisto turto vertę – ji realiai neatsiras. Apeliantų teigimu, pastarÄ jÄ aplinkybę patvirtina ir tai, kad ieÅ¡kovas sudarant laidavimo sutartis nevertino apeliantų turtinės padėties, nors tÄ privalėjo padaryti pagal įstatymus. IeÅ¡kovas, pats suklydęs dėl galimybės atgauti skolÄ iÅ¡ pagrindinio skolininko įkeisto turto, vėliau suklaidino apeliantus dėl atsakomybės atsiradimo momento, todėl turi prisiimti tokio suklydimo ir apeliantų suklaidinimo pasekmes.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliantų prieÅ¡ieÅ¡kinių reikalavimas pakeisti laidavimo sutartis buvo grindžiamas iÅ¡ esmės dviem argumentais: pirma, suklydimu dėl laidavimo realizavimo eiliÅ¡kumo (CK 1.90 str.), ir, antra, esmingai pasikeitusiomis aplinkybėmis, apsunkinusiomis laidavimo sutarčių vykdymÄ (CK 6.204 str.). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prieÅ¡ieÅ¡kinius, teisingai iÅ¡sprendė bylÄ ir priėmė pagrįstÄ bei teisėtÄ sprendimÄ .

Teismas iÅ¡samiai argumentavo savo pozicijÄ , kolegija su ja sutinka, todėl sprendimo motyvų nekartoja, o tik koncentruotai pasisako dėl apeliacinių skundų argumentų.CK 1.90 straipsnio 5 dalis nustato, kad suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo. Todėl apeliantai, sudarę laidavimo sutartis nesitikinę esminėmis jų sÄ lygomis, negali gintis suklydimu. Apeliantų pareigÄ elgtis rÅ«pestingai ir atidžiai itin sustiprina jų statusas – sprendime apeliantai pagrįstai pripažinti verslininkais.

Tai, kad ginčo sandorių sudarymo metu apeliantė M. J. buvo jauna, Å¡io statuso nepaneigia – buvimas akcininku suteikia ne tik tam tikras teises, bet ir lemia atitinkamas pareigas. Apelianto R. J. teiginiai nepaneigia sprendimo iÅ¡vadų apie verslininko statusÄ pagrįstumo, nes nepateikta jokių duomenų, kad apeliantas iÅ¡ tiesų nebÅ«tų atstovavęs savo dukteriai M. J., vadovavęs juridiniam asmeniui užsienyje (t. 2, b. l. 8). Pažymėtina, kad priežastys, dėl kurių apeliantai sudarė laidavimo sutartis, patys savaime nėra reikÅ¡mingi sprendžiant, ar buvo klysta dėl sutarčių esmės. Apeliantai bet kokiu atveju privalėjo pasidomėti sandorių esme.

Liudytojų parodymais nustatyta, kad jokių klausimų dėl laidavimo sutarčių apeliantai jų pasiraÅ¡ymo metu neuždavė (t. 5, b. l. 203). Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo sutartys yra nedidelės apimties, sÄ lygos aiÅ¡kios. Sutarčių 2.3.1.1 punkto nuostata, kad ieÅ¡kovas, negavęs tinkamo pagrindinio skolininko prievolių įvykdymo pagal kreditavimo sutartį, turi teisę pareikalauti, kad skolininko prievolę įvykdytų tiek laiduotojas ir skolininkas bendrai, tiek ir bet kuris iÅ¡ jų skyrium, be to, tiek jÄ visÄ , tiek jos dalį, suprantamai iÅ¡reiÅ¡kia apeliantų atsakomybės atsiradimo pagrindÄ ir apimtį (solidarios atsakomybės esmę), ir todėl gali bÅ«ti nesunkiai suvokiama vidutiniÅ¡kai protingo ir apdairaus asmens.IeÅ¡kovo darbuotojų suklaidinimo, kurio pagrindu atsirado įrodinėjamas suklydimas, apeliantai neįrodė, nors tokia pareiga jiems teko pagal bendrÄ jÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.).

Tokių apeliantų teiginių nepagrindžia jokie objektyvÅ«s duomenys. Aplinkybė, ieÅ¡kovas aiÅ¡kinosi apeliantų turtinę padėtį prieÅ¡ sudarant laidavimo sutartis ar ne, niekaip negali paneigti sutarčių sÄ lygų. Apeliantų, kaip verslininkų, teiginys, kad sudaromi sandoriai gali bÅ«ti tik „formalÅ«s“, yra sunkiai suprantami, tuo labiau Å¡iuo atveju, kai kalbama apie didelės prievolės įvykdymo užtikrinimus.Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantai savo įsipareigojimus ieÅ¡kovui patvirtino kelis kartus pasiraÅ¡ydami susitarimuose dėl kreditavimo sutarties pakeitimų.

Taigi apeliantai turėjo pakankamai laiko iÅ¡siaiÅ¡kinti laidavimo sutarčių esmę, jei ji nebuvo aiÅ¡ki sutarčių sudarymo metu, o ne laukti, kol ieÅ¡kovas kreipsis į teismÄ su reikalavimu dėl apeliantų atsakomybės. Tokį apeliantų elgesį pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip siekį vilkinti įsipareigojimų įvykdymÄ .Kolegijos vertinimu, apeliantų argumentai, kuriais grindžiamas bÅ«tinumas taikyti CK 6.204 straipsnį, stokoja bet kokio bent kiek racionalesnio pagrindo.

Iš šį reikalavimų grindžiančių priešieškinių ir skundų motyvų seka, kad apeliantai nesitikėjo, jog jiems teks vykdyti laidavimo sutartis, todėl dabar jos turėtų būti pakeistos. Tai akivaizdžiai nepagrįsta. Apeliantės M. J. argumentas, kad teismas negalėjo nagrinėti bylos jos atžvilgiu, nes galiojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, draudžianti ieškovui imtis bet kokių priemonių, susijusių su pagrindinio skolininko skolos reikalavimu, priteisimu ir išieškojimu iš apeliantės, yra visiškai nepagrįsta.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis negali bÅ«ti aiÅ¡kinama taip, kad apribotų teismo pareigÄ vykdyti teisingumÄ â€“ spręsti Å¡alių ginÄÄ . Apeliantų atsiliepimuose į skundus nurodyta galimybė remtis CK 6.86 straipsnio nuostata ir atleisti juos nuo atsakomybės, nes ieÅ¡kovas nebuvo nukreipęs savo reikalavimo į kitÄ laiduotojÄ â€“ BUAB „Remuva“. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino šį argumentÄ ir jį atmetė, pažymėdamas, jog ieÅ¡kovas nebÅ«tų turėjęs galimybės patenkinti reikalavimo iÅ¡ aptariamo laiduotojo.

Jokių motyvų, kurie galėtų paneigti Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , apeliantai nepateikė, todėl kolegija neturi pagrindo jos kvestionuoti (CPK 306 str. 1 d. 4 p.). Remiantis iÅ¡dėstytu, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundai atmetami. Nors apeliantai prašė papildomai apklausti liudytojÄ , nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, teisėjų kolegija tokio poreikio nenustatė (CPK 322 str.). Atmetus apeliacinius skundus, ieÅ¡kovui iÅ¡ apeliantų lygiomis dalimis priteisiamos turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos – 1 452 Lt už advokato teisinę pagalbÄ (t. 6, b. l. 172-174) (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti ieÅ¡kovui akcinei bendrovei DNB bankui (į. k. 112029270) iÅ¡ apeliantų R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 484 Lt (keturis Å¡imtus aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt keturis litus) bylinėjimosi iÅ¡laidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Kazys Kailiūnas Vigintas Višinskis