2017-02-14 Nr. AB-3558-3-64-3-01551-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-129-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01551-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5;

37.2; 37.3; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde ir jo papildyme paaiškino, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. birželio 16 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Kameros buvo nepakankamai apšviestos ir vėdinamos, jose trūko oro.Kamerų langai nesandarūs, todėl šaltuoju metų laiku būdavo šalta. Į kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, todėl kartais peršaldavo, o peršalus ne visada buvo teikiama medicininė pagalba. Dėl tokių sąlygų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą. Reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjas prašė netaikyti 3 metų senaties termino, kadangi dėl sveikatos būklės negalėjo skundo pateikti anksčiau. Be to, teigė, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties termino reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl esą šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti ir negali būti ribojama nacionalinės teisės. Pareiškėjas prašė netaikyti jo reikalavimui 3 metų ieškinio senaties termino.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 13–19) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. birželio 22 d. atitinkamais periodais.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.Vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu (b. l. 55–58) pareiškėjo P. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant tinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. birželio 22 d.

Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šio prašymo pagrįstumą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Iš Šiaulių TI pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. birželio 22 d. Pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui išsiuntė paštu 2015 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus 4 metams po to, kai baigėsi jo kalinimas Šiaulių TI. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą bei į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Prieidamas prie šių išvadų, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas ieškinio senatį taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį; pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Teismas atižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015). Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, sprendžiama vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgus į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas, išanalizavęs skundo turinį, priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, objektyviai patvirtinančių, jog tuo laikotarpiu, kai, jo nuomone, Šiaulių TI neužtikrino jam tinkamų laikymo sąlygų ir galbūt pažeidė pareiškėjo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas vertino, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo teisių pažeidimus. CK užtikrino asmeniui galimybę, remiantis 6.271 straipsnio nuostatomis, ginti pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal pareiškėjų skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Teismo vertinimu, nuo paties pareiškėjo valios ir apsisprendimo priklausė, kokį elgesio modelį jis pasirinks, t. y. ar, būdamas rūpestingas ir aktyvus, nedels ir per CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą sieks įstatymo nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ir įstatymo saugomus interesus, ar elgsis aplaidžiai, neapdairiai ir taip praleis nurodytą ieškinio senaties terminą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. birželio 22 d.

Pareiškėjas kreipimąsi į teismą, praleidus trijų metų senaties terminą, grindė sveikatos būkle. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nei skunde, nei skundo papildyme nepateikė jokių konkrečių paaiškinimų, kaip sveikatos būklė sutrukdė ginti galbūt pažeistas savo teises. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas skundėsi nemiga, miego sutrikimu, dėl šių sutrikimų nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. spalio 6 d. buvo gydomas stacionariai. Iš asmens ligos istorijos išrašų teismas nustatė, kad šis gydymas tęsėsi 13 dienų ir nėra pagrindo pripažinti šis gydymas pareiškėjui buvo svarbi priežastis, užkirtusia kelią kreiptis į teismą iki ieškinio senaties termino pabaigos. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę ar laikomi kardomojo kalinimo vietose, turi teisę kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal laisvės atėmimo vietą dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jis, ketindamas apginti savo galbūt pažeistas teises, būtų aktyviais veiksmais siekęs pasinaudoti šia teise ir gauti teisinę informaciją ar konsultaciją.

Dėl pareiškėjo teiginio esą Konvencija nenumato jokio senaties termino pareikšti reikalavimus dėl pažeistų teisių gynimo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo, taikomos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Įvertinęs pareiškėjo skunde ir papildomame paaiškinime nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas neįvardijo konkrečių priežasčių, kurios jam objektyviai sutrukdė per nustatytą terminą kreiptis į teismą, siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises. Nenustatęs, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių, t. y. nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą taikė ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu atmetė pareiškėjo skundą

III. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 64) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas neteisėtai ginčo laikotarpiui taikė 3 metų senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pasak apelianto, jis negalėjo anksčiau kreiptis su skundu į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Apeliantas teigia, kad jis neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Apelianto nuomone, teismo sprendimo nemotyvuotas, teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 67–68) atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. birželio 19 d.kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TĮ sąlygas atitinkamais 2010-2011 m. laikotarpiais. Teismas iš pateiktų į bylą įrodymų nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TĮ buvo laikomas laikotarpio nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. birželio 22 d. atitinkamais periodais, skundą teismui pateikė 2015 m. gegužės 19 d., t.y. praėjus 4 metams nuo paskutinio išvykimo iš šios įstaigos.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, patikrinęs šio reikalavimo pagrįstumą ir nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes Konvencijos 3 straipsnyje šiame straipsnyje įtvirtintų teisių gynimui ieškinio senaties termino taikymas nenumatytas. Pasak apelianto, jis neprašė teismo remtis Lietuvos teise.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės taikymo klausimus teismams nagrinėjant bylas nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Įstatymų taikymo nagrinėjant administracines bylas aspektus detalizuoja ABTĮ 4 straipsnis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją (šiuo atveju 3 straipsnį) nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su pažeistos teisės gynimu nacionalinės valstybės teisme per nacionalinės valstybės įstatymų nustatytą terminą. Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Šių EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz.,LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. Nr. Nr. A-1979-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo šioje įstaigoje sąlygas laikotarpio nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. birželio 22 d. atitinkamais periodais kreipėsi į teismą 2015 m. gegužės 19 d. (pagal išsiuntimo spaudą), prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą.Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo esminiai nusiskundimai dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų vienarūšiai, apibūdinti kaip nepakenčiamos laikymo sąlygos (kameros papildytos, beveik nebuvo galimybės judėti, trūko oro, apšvietimo; į kamerų sanitarinius mazgus nebuvo tiekiamas šiltas vanduo) buvo apie tokius galimai buvusius vienarūšius neigiamus veiksnius, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TĮ sąlygas pareiškėjas turėjo paduoti vėliausiai per tris metus, skaičiuojant nuo 2011 m. birželio 22 d. (išvykimo iš šios įstaigos), tačiau kreipėsi į teismą tik 2015 m. gegužės 19 d., t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbias termino praleidimo svarbias priežastis turi įrodinėti terminą praleidusi ir prašanti jį atnaujinti bylos šalis, šiuo atveju pareiškėjas (apeliantas) P. M.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurios patvirtintų, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys esą jis ieškinio senaties terminą praleido dėl sveikatos būklės yra abstraktus, nesusietas su jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje laikymo Šiaulių TI izoliatoriuje laikotarpiu užfiksuoti nusiskundimai nemiga, miego sutrikimais bei gydymasis stacionare nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. spalio 6 d. negali būti pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad šie pareiškėjo nusiskundimai ir trumpalaikis (13 dienų) gydymas stacionare buvo bylai aktualaus ieškinio senaties termino pradžioje ir negali būti pripažintas turėjusiu įtakos 3 metų ieškinio senaties termino praleidimui, kuriam pasibaigus pareiškėjas į teismą nesikreipė dar 1 metus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens bloga sveikatos būklė gali būti pripažinta svarbia įstatymo nustatytų terminų praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei dėl ligos asmuo objektyviai negalėjo pasinaudoti atitinkama įstatymu suteikta teise. Asmens liga, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, objektyviai gali būti pateisinamas protingą laiko tarpą apimantis termino praleidimas, kuris turi būti pagrįstas medicininiais dokumentais, kurie neabejotinai patvirtina, kad asmuo jo nurodytą laiką buvo praradęs atitinkamus fizinius ar psichinius gebėjimus, ar šie gebėjimai dėl atitinkamų organizmo būklių buvo itin sutrikę ir dėl to asmuo objektyviai negalėjo pats ar per įgaliotą atstovą pasinaudoti savo teisėmis per įstatymų nustatytą terminą, Nagrinėjamu atveju byloje yra aktualus 4 metų laikotarpis, t.y. 3 metų laikotarpis nuo 2011 m. birželio 22 d. (pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI) per kurį pareiškėjas, turėdamas pagrindo teigti, kad dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, turėjo paduoti skundą teismui (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 6.271 straipsnis), taip pat termino paduoti skundą praleidimo laikotarpis (nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2015 m. gegužės 19 d.

Pareiškėjas byloje neįrodė, kad per šiuos laikotarpius jam buvo konstatuoti kokie nors jo sveikatos sutrikimai, kurie būtų 4 metams apriboję pareiškėjo galimybę pačiam ar per įgaliotą atstovą kreiptis į teismą.

Pareiškėjo argumentai esą jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT nutarimai, kuriuose nurodyti europietiški kalinimo standartai, nėra išvesti į lietuvių kalbą, negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas reikalavimą priteisti jo prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti grindžia nacionalinės teisės aktais (CK 6.271, 6.250 straipsniai, ABTĮ 5 str., 15 str., Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str.3 d.,44 str.), kartu nurodydamas, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės.Taigi kreipimuisi į teismą EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui faktiškai nereikėjo. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors EŽTT nutarimų ir jų vertinimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašant apginti pažeistą teisę, tačiau ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (LAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014, 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, tik kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., LAT 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., LAT 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t.y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš laikymo Šiaulių TI sąlygų, pagrįstumo.

Kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų gynimu per įstatymų nustatytą terminą. Nesinaudojimas savo teisėmis per nustatytą terminą asmeniui negali sukelti teisėtų lūkesčių, kad galimai pažeistos jo teisės bus ginamos neribotą laiką. Nustatydamas atitinkamus terminus įstatymų leidėjas siekia ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Ieškinio senaties termino praleidimo atveju asmens pažeistoji teisė turi būti ginama tik tuo atveju, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėjo neveiklumas, nesirūpinimas savo teisių gynimu itin ilgą laiką sukėlė jam šioje byloje konstatuotas teisines pasekmes – teismui nebuvo pagrindo išvadoms, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas