2024-05-21 Nr. AB-8438-3-61-3-00242-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1614-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00242-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10225 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas Nr. 1) ir įpareigoti prašymą išnagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 12 d. sprendimą uždrausti atvykti Nr. 24S14083 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) priteisti visas pareiškėjo patirtas teismo ir bylinėjimosi bei dokumentų vertimo išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jis yra lietuvis ir turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir yra pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam atkūrimo. Pareiškėjo keliama grėsmė buvo grindžiama tik tuo, kad jis 1997–2005 m. dirbo Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto padaliniuose. Nagrinėjamu atveju, nei iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvados, nei iš atsakovo skundžiamų sprendimų turinio nebuvo galima daryti vienareikšmės išvados, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas, kas, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, sudarė sprendimų panaikinimo pagrindą. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, vertinimas, individualiai neištirtos visos reikšmingos su pareiškėju susijusios aplinkybės. LVAT savo praktikoje pripažįsta, kad vien faktas, kad asmuo tarnavo / dirbo <...>, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei (LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023). Tokios išvados nepaneigė ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos ir Baltarusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus.

3. Pareiškėjo teigimu, atvejis yra ypatingas, nes jis yra lietuvis (lietuviu save jis pozicionavo dar nuo 2004 metų), be to, turintis pažymėjimą, patvirtinantį jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą: jo motinos tėvas A. B. gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo laisvos Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, 1933–1935 metais tarnavo 2-ajame Ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulke, 3-aje Dragūnų Geležinio Vilko pulke, buvo 1951 m. suimtas ir 1956 m. kovo 1 d. atvežtas į Komijos ATSR pataisų koloniją bausmės atėmimo bausmei (25 metams). Kadangi jis buvo suimtas, jo žmona, t. y. pareiškėjo senelė, būdama nėščia turėjo bėgti į (duomenys neskelbtini), kur ir gimė pareiškėjo motina. Pareiškėjo senelio brolio P. B. šeimą, gyvenusią Lietuvoje, taip pat suėmė ir ištrėmė. Pareiškėjo tėvo tautybė – lenkas, t. y. artimiausių šeimos narių gretose pareiškėjas net neturi baltarusių tautybės asmenų. Jis taip galėtų realizuoti teisę ir gauti lenko tautybę pagal tėvą, tačiau prieš daugelį metų (20 metų) apsisprendė, kad jis yra lietuvis, kas matyti iš jo pase esančio antspaudo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnis numato, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Šiuo atveju, nesuteikiant pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (nors jis jau turi bei pradėjo realizuoti savo teisę atkurti LR pilietybę), buvo akivaizdžiai ribojama jam, kaip lietuviui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama teisė apsigyventi Lietuvoje. Tokios teisės ribojimas turi būti atliekamas ypač apdairiai, atidžiai ir atsargiai, nustačius tik neabejotiną ir neginčijamą pagrindą tokią teisę riboti. Tačiau atsakovas net neįvertino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių, o savo išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui grindė vien VSD išvada, kas, vadovaujantis naujausia teismų praktika, pareiškėjo teigimu, sudaro savarankišką pagrindą tokius sprendimus naikinti.

4. Pareiškėjo vertinimu, svarbu atsižvelgti tiek į pareiškėjo atliktas darbo funkcijas – jis buvo techninių priemonių skyriaus inspektoriumi, o ilgainiui tapo šio skyriaus vadovu, tiek ir į darbo pabaigimo laiką – 2005 metai, tiek, kas ypač svarbu, į tarnybos nutraukimo pagrindą. Pareiškėjas pranešė vadovybei apie tarnybos nutraukimą 2004 metų pabaigoje, tuomet, kai 2004 metų pabaigoje atsirado tarnybinių instrukcijų pakeitimo projektas, kuriame buvo papildomai numatyta, palyginus su tuo metu galiojusiomis instrukcijomis, kad muitinės postų ir skyrių viršininkai turi ugdyti patriotizmo, pilietybės, atsidavimo savo Tėvynei ir tautai pasididžiavimo jausmą, ugdyti pavaldinių pagarbą valstybinei simbolikai ir pan. Šios naujos ideologinės pareigos neatitiko pareiškėjo vertybinių pažiūrų, nes jis tuo metu nebuvo lojalus oficialiai Baltarusijos valdžiai, todėl jis, nesutikdamas su darbo funkcijų pasikeitimu 2004 metų pabaigoje pranešė apie pasitraukimą iš tarnybos. Jo tarnybos pabaigimo pagrindas 2005 m. sausio 19 d. taip ir nurodytas darbo knygutėje – atleistas iš darbo dėl atsisakymo tęsti darbą, pasikeitus esminėms darbo sąlygoms. Tai patvirtino, kad darbo santykius pareiškėjas nutraukė savo paties iniciatyva, jam atsisakius darbą tęsti pagal naujas tarnybines instrukcijas, kurios preziumavo lojalumo Baltarusijos valdžiai diegimą savo pavaldiniams, kas akivaizdžiai paneigė pareiškėjui klijuojamą lojalumo Baltarusijos valdžiai etiketę.

5. Pareiškėjo nuomone, priimant sprendimą, privalėjo būti įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, kurios buvo aiškiai išskirtos LVAT praktikoje, taipogi jos turėjo būti vertinamos kartu su pareiškėjo atsakymais į klausimyno 10 ir 11 klausimą. Šio visapusiško aplinkybių vertinimo atsakovas neatliko, neatsižvelgė į jam žinomas aplinkybes, kurias jis pats patvirtino, t. y. kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, pareiškėjas dirbo ne centrinėje, o regioninėje (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) muitinėje, kurios pavaldžios valstybiniam muitinės komitetui.

Pareiškėjas neteko tarnautojo pensijos dėl to, kad nutraukė darbinius santykius nesuėjus kontrakto terminui dėl vertybių / ideologinių pažiūrų. Nuo darbo santykių muitinėje nutraukimo praėjo net 19 metų, kas teismų praktikoje pripažįstama kaip ilgas laiko tarpas, parėjęs nuo ryšių nutraukimo. Po darbo nutraukimo pareiškėjas dirbo tik privačiose įmonėse, informacinių technologijų srityje. Šiuo metu dirba inžinieriumi-programuotoju, vysto programinę įrangą užsienio užsakovams. Pareiškėjas nurodo, kad dalyvavo S. M. (L.

T.) koncerte, kuris rengia koncertus Ukrainos palaikymui, jis taip pat surengė koncertą „Mes kartu“, kuriam jis sugalvojo šūkį: „Šok aukščiau dangaus. Šlovė Ukrainai. Tegyvuoja Baltarusija“. Pareiškėjo politinės pažiūros – opozicinės, jis nepalaiko Baltarusijos valdžios bei politikos. Apie tai aiškiai byloja jo nesutikimas dirbti pasikeitusiomis darbo sąlygomis, diegiant pagarbą Baltarusijos valdžiai, dėl ko jis nutraukė darbo santykius. Jis balsavo už opoziciją, turi baltą apyrankę bei ženkliuką su herbu, kas simbolizuoja jo opozicines pažiūras.

Jis taip pat nuolat skaitė opozicinius tinklalapius, tokius kaip Chartija97. Pareiškėjas teigė, kad nors ir gimė bei augo Baltarusijoje, tačiau kaimas, kuriame jis gimė ir augo – (duomenys neskelbtini) mieste, t. y. 50 km nuo Vilniaus. Pareiškėjas nėra vedęs, neturi vaikų, religija – katalikas, su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis jis šeiminių ryšių neturi – jo mama ir tėtis seniai mirę, o Baltarusijoje gyvena tik jo senyvo amžiaus teta, jis savo šeimoje neturi baltarusių tautybės artimųjų giminaičių. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.

8. Atsakovo teigimu, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitiko tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Iš ginčijamų sprendimų turinio buvo matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl nebuvo galima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad nacionalinė viza nebuvo išduota. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas.

Pareiškėjui išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas, galiojantis nuo 2008 m. gegužės 6 d. iki 2028 m. gegužės 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje nebuvo įdarbintas. Pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas atvyko turėdamas Šengeno vizą, galiojančią nuo 2020 m. gegužės 25 d. iki 2025 m. gegužės 24 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas periodiškai (vienai ar kelioms dienoms) atvyksta į Lietuvą ir grįžta į Baltarusiją (138 sienos kirtimai).

Nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų vedęs, Migracijos departamentas nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nebuvo. Migracijos departamento duomenimis, Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo giminaičiai, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius.

Pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Atsakovo teigimu, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada buvo pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo vardijamos aplinkybės (jis yra lietuvis, pareiškėjo brolis ir jo šeima turi leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, darbo pobūdis, darbo santykių atsiradimo ir pasibaigimo priežastis, tolimesnis darbas, politinės pažiūros ir kt.) nesudarė pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Nagrinėjamu atveju laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo darbo pabaigos, nebuvo toks didelis, kad pats savaime lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą. Pagal LVAT praktiką ir kur kas didesnis laikotarpis nėra laikytinas pakankamu grėsmei paneigti (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023, kurioje grėsmė nebuvo laikoma išnykusia, nors pareiškėjas tarnybą kariuomenėje buvo baigęs prieš 20 metų). Migracijos departamentas neginčijo aplinkybės, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės, tačiau ši ir kitos vardijamos aplinkybės, atsakovo vertinimu, nepaneigė jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. VSD nurodė, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, buvo teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, buvo atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

12. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis galėjo būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojosi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau buvo tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudarė šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laikė labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.

13. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Šiuo aspektu yra aktualus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – KT) 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021. Pareiškėjas ėjo aukštas Baltarusijos Respublikos muitinės kontrolės, ryšių ir informacinių technologijų techninių priemonių departamento vadovo pareigas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad buvę aukšto rango Rusijos ar Baltarusijos pareigūnai ar kariškiai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos ar Baltarusijos valdžiai asmenys ir jų keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui savaime yra dar didesnė (žr. pvz., LVAT 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023 ir kt.).

14. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pabrėžė, kad aukšto rango pareigūnai dirbo centrinėje muitinėje, o pareiškėjas buvo pirmininkas skyriaus, kuriame buvo tik 5 darbuotojai. Pareiškėjas armijoje netarnavo dėl sveikatos priežasčių. Muitinėje pareiškėjas darbo metu dėvėjo uniformą, bet ją privalėjo dėvėti visi. Pareiškėjas dirbo viršininku padalinio, kuris rūpinosi kompiuterių remontu. Pareiškėjo darbas nebuvo susijęs su jokiomis valstybės paslaptimis. Jis buvo tik techninis darbuotojas. Muitinėje pareiškėjas įsidarbino dėl didelio darbo užmokesčio ir įdomaus darbo. Pareiškėjas turėjo padėti savo šeimai finansiškai. Kai pareiškėjas pradėjo dirbti, lojalumo iš jo nereikalavo. Tik 2004 metais buvo įvestas lojalumo valdžiai reikalavimas. Kadangi pareiškėjas nebuvo lojalus valdžiai, nutarė nutraukti darbo santykius. Išėjęs iš darbo, prarodo ir darbo ir pensiją. Pareiškėjas vertino, kad jis turbūt vienintelis iš darbo muitinėje pasitraukęs savo noru pareigūnas. Pareiškėjas pabrėžė, kad tik 2005 m. kovo mėn. Europos Sąjunga pripažino Lukašenkos rėžimą diktatorišku. Pareiškėjas paaiškino, kad Minske ir kituose Baltarusijos miestuose pareiškėjas buvo ne daugiau kaip 20 kartų. Visą savo vaikystę pareiškėjas praleido Lietuvoje. Pareiškėjas turi daugiau ryšių su Lietuva, nei su Baltarusija. Pareiškėjas 2008 m. buvo padavęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, bet dėl savo tėvų negalėjo atsisakyti Baltarusijos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo motina mirė (duomenys neskelbtini), o tėvas – (duomenys neskelbtini). Jiems mirus pilietybės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę sutrukdė buitinės priežastys. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas privalėjo papildomai apklausti pareiškėją. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje pabrėžė, kad VSD atsiliepime buvo klaidingai nurodyta pareiškėjo darbovietė. Atstovė papildomai prašė vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 98(1) straipsniu. Manė, kad atsakovas vertino grėsmę per netinkamą subjektą ir todėl prašė vadovautis LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-859-624/2024.

15. Atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovas vertino tai, kad pareiškėjas 8 metus dirbo Muitinės komitete ir šiam darbui buvo keliamas lojalumo reikalavimas, nepriklausomai nuo pareigų pobūdžio. Pabrėžė, kad grėsmę valstybės saugumui nustato VSD. Atsakovas neprivalo papildomai apklausti pareiškėjo, gavęs VSD išvadą.

II. 16. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo R. K. (R. K.) skundą atmetė.

17. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė:

17.1. Pareiškėjas R. K. yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) išduotas Baltarusijos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini).

17.2. Pareiškėjas į bylą pateikė dokumento kopiją, kuriame yra 2004 m. gegužės 14 d. Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pilietybės ir migracijos departamento atliktas įrašas „tautybė – lietuvis“.

17.3. 2008 m. gegužės 6 d. pareiškėjui išduotas teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą patvirtinantis pažymėjimas.

17.4. Pareiškėjas turi Šengeno vizą, išduotą 2020 m. gegužės 25 d. ir galiojančią iki 2025 m. gegužės 24 d

17.5. Pareiškėjo, vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gruodžio 24 d.) (toliau – ir Aprašas), 10.31 papunkčiu, priimant prašymą buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyną, nurodė, kad 1997–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) muitinėje, inspektorius, programinės įrangos palaikymas; 1998–2005 m. Baltarusijos Respublika, (duomenys neskelbtini) muitinė, inspektorius, skyriaus viršininkas, programinės įrangos palaikymas.

17.6. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 26 d. gavo Valstybės saugumo departamento 2023 m. spalio 25 d. raštą Nr. 18-11311 su pateikta išvada (toliau – ir VSD išvada), kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD išvadoje nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos pilietis R. K., dirbdamas Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos piliečiui R. K. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

17.7. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 9 d., atsižvelgdamas į VSD išvadą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą Nr. 24S10225, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

17.8. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 12 d., vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, priėmė sprendimą Nr. 24S14083, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos.

18. Teismas apžvelgė Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalis, 4 straipsnio 6 dalį, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, vadovavosi Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, kuris, kaip ir Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat teismas citavo LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021 ir sutiko su atsakovo argumentais, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju skundžiamuose sprendimuose vertino, ar atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždraudimas atvykti į Lietuvą laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VSD išvadomis ir jų pagrindu priimtais sprendimais, gali savo teises ginti teisme, kur įvertinami tiek procedūriniai, tiek skundžiamų Migracijos departamento sprendimų turinio aspektai.

19. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi VSD 2023 m. spalio 25 d. raštu Nr. 18-11311, kuriame pateikta išvada, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

20. Teismas pažymėjo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

21. Teismas apžvelgė LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir akcentavo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

22. 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Teismas apžvelgė ir minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus ir nurodė, kad nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

23. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas, kuriame nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

24. Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog nuo pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos muitinėje praėjo 19 metų, savaime nereiškė, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis yra išnykusi. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad dirbo ne centinėje muitinėje, o tik (duomenys neskelbtini) muitinėje, darbas susijęs su programine įranga, t. y. turėjo prižiūrėti kompiuterius, nedirbo su slapta informacija, teismo vertinimu, tai nepaneigė fakto, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikos valdžiai. Teismo vertinimu, ne darbo pobūdis ir dirbtas laiko tarpas apsprendžia pareiškėjo lojalumą valdžiai. Kaip nurodė VSD išvadoje ir atsiliepime į skundą, Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs asmenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo noru pasirinko darbą Baltarusijos Respublikos muitinėje ir dirbo 8 metus. Kaip nurodė pareiškėjas teismo posėdyje, darbą muitinėje pasirinko dėl to, kad jis buvo įdomus ir gerai apmokamas.

25. Teismas vertino, kad tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad reikalavimas būti lojaliu pareiškėjo pareigybėje įtvirtintas tik 2004 metais. Ir tai buvo priežastis dėl kuriuos pareiškėjas savo noru pasitraukė iš darbo Baltarusijos muitinėje. Pareiškėjas į bylą pateikė (duomenys neskelbtini) muitinės viršininko 2002 m. spalio 7 d. pareiginę instrukciją Nr. 05-2/476/01/. Pagal pateiktos instrukcijos 1.1 punktą pareiginė instrukcija yra organizacinis ir teisinis dokumentas, nustatantis techninių muitinės kontrolės priemonių, ryšio ir informacinių technologijų skyriaus viršininko (toliau – ir skyriaus viršininkas) uždavinius, funkcijas ir pagrindines pareigas bei atsakomybę jam vykdant tarnybinę veiklą. Teismo vertinimu tai, kad pareiginėje instrukcijoje nėra įtvirtinta pareiga būti lojaliam Baltarusijos Respublikos valdžiai, nepaneigė nurodytos aplinkybės, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs asmenys. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo į bylą pateiktą Muitinės postų ir skyrių viršininkų tarnybinių instrukcijų papildymą (padaryta žyma - įvykdyta 2005 m. gruodžio 21 d.), iš kurio buvo matyti, kad muitinės posto (skyriaus) viršininkas privalo: 1. Ugdyti pareigūnų ir ypač jaunimo pilietybės, patriotizmo, atsidavimo savo tėvynei ir tautai, pasididžiavimo, kad yra muitinės tarnybos pareigūnas, jausmą; aukštas moralines ir psichologines, dalykines bei dorovines savybes; nepakantumą neteisėtiems veiksmams muitinės srityje. 2. Ugdyti pavaldinių pagarbą valstybinei ir muitinės simbolikai <...>. Šia instrukcija buvo įtvirtinta ne pareigas einančių asmenų lojalumas Baltarusijos Respublikos valdžiai, o papildomai įtvirtinta jiems pareiga ugdyti ir jiems pavaldžių pareigūnų (ypač jaunimo) pilietybės, patriotizmo, atsidavimo savo tėvynei ir tautai, pasididžiavimo, kad muitinės tarnybos pareigūnas jausmą. Tai leido teismui daryti išvadą, kad einantys muitinės posto (skyriaus) viršininko pareigas buvo laikomi lojaliais valdžiai ir atskirai joks reikalavimas nebuvo įtvirtintas.

26. Teismo vertinimu tai, kad pareiškėjas buvo priimtas į Baltarusijos Respublikos muitinę ir joje ne tik dirbo 8 metus, bet ir 2002 m. spalio 3 d. paskirtas muitinės kontrolės, ryšių ir informacinių technologijų techninių priemonių departamento vadovu leido daryti išvadą, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją vertino kaip lojalų valdančiajam rėžimui asmenį. Šios išvados nepaneigė pareiškėjo į bylą pateikta Muitinės postų ir skyrių viršininkų tarnybinių instrukcijų papildymas.

27. Pareiškėjas į bylą pateikė dabartinės darbovietės, t. y privačios gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Eta-Kom“ išduotą informaciją apie darbą, kurioje nurodyta, kad R. K. 2005 m. sausio 19 d. atleistas iš darbo dėl atsisakymo tęsti darbą pasikeitus esminėms darbo sąlygoms (Baltarusijos Respublikos darbo kodekso 35 straipsnio 5 punktas). Teismas sprendė, kad šis išrašas nepatvirtino pareiškėjo deklaruojamo nelojalumo valdžiai.

28. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė atkreipė dėmesį, kad VSD atsiliepime į skundą nurodyta netiksli pareiškėjo darbovietė ir vertino, kad atsakovas pareiškėjo keliamą grėsmę vertino per netinkamą subjektą bei prašė remtis LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-859-624/2024. Teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutiko. Pirmiausiai teismas pažymėjo, kad pagal formuojamą teismų praktiką, teisme ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai, pateikti atsiliepime teismui, negali būti vertinami, prilyginami teisme ginčijamo sprendimo motyvams, nes ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai turi būti pateikiami pačiame ginčijamame sprendime.

Taigi, net ir atsiliepime į skundą nurodžius netikslią darbovietę, tai, teismo vertinimu, savaimę nedaro įtakos ginčijamo sprendimo vertinimui. Be to, Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto padaliniuose. Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino, kad priimdamas sprendimą atsakovas vertino pareiškėjo darbą Muitinės komitete. Pareiškėjo pateiktoje jo pareigybės instrukcijoje nurodyta: Valstybinis muitinės komitetas, Baltarusijos Respublika, (duomenys neskelbtini) muitinė, Techninių muitinės kontrolės priemonių, ryšio ir informacinių technologijų skyriaus viršininko pareiginė instrukcija.

Iš VSD išvados buvo matyti, kad VSD vertino pareiškėjo Migracijos departamento klausimyne nurodytą informaciją, kad 1997 m.-2005 m. R. K. dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje. Iš byloje pateikto klausimyno vertimo buvo matyti, kad pareiškėjas klausimyne nurodė, kad 1997–1998 m. dirbo Baltarusijos Respublika, (duomenys neskelbtini) muitinė, 1998–2005 m. Baltarusijos Respublika, (duomenys neskelbtini) muitinė. Teismo vertinimu, tiek VSD išvadoje, tiek Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus vertino būtent pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos muitinėje.

Taip pat, VSD atsiliepime į skunde nurodė, kad „pareiškėjas ėjo aukštas Baltarusijos Respublikos muitinės kontrolės, ryšių ir informacinių technologijų techninių priemonių departamento vadovo pareigas“. Būtent tokia užimamų pareigų formuluotė nurodyta paties pareiškėjo su skundu pateiktoje privačios gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Eta-Kom“ informacijoje apie pareiškėjo darbą: 1999.04.21 perkeltas į muitinės kontrolės ir ryšių departamento techninių priemonių skyrių; 1999.05.04 Muitinės kontrolės ir ryšių departamento techninių priemonių skyrius reorganizuotas į muitinės kontrolės, ryšių ir informacinių technologijų departamento techninių priemonių skyrių; 2002.10.03 paskirtas muitinės kontrolės, ryšių ir informacinių technologijų techninių priemonių departamento vadovu.

Teismo nuomone, atsiliepime į skundą VSD vadovavosi paties pareiškėjo pateiktu įrodymu, kuriame nurodyta, kad nuo 2002 m. spalio 3 d. jis paskirtas būtent į Muitinės kontrolės, ryšių ir informacinių technologijų techninių priemonių departamento vadovo pareigas.

29. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vadovautis pareiškėjo atstovės nurodyta LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartimi neturėjo pagrindo, nes nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. eA-859-624/2024 faktinės aplinkybės nėra analogiškos. Teismas taip pat neturėjo pagrindo remtis pareiškėjo nurodytu LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023 pateiktu išaiškinimu, kad vien faktas, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje prieš 14 metų, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Administracinėje byloje, kuria rėmėsi pareiškėjas, nustatyta, kad „pareiškėjui 2017 m. vasario 8 d. buvo išduota nacionalinė viza. 2018 m. vasario 7 d. darbo pagrindu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. 2019 m. gegužės 20 d. užsieniečiui išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris 2021 m. kovo 18 d. pakeistas į leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2023 m. kovo 18 d. Pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. kitoje Lietuvos įmonėje, o nuo 2019 m. gegužės 31 d. iki dabar dirba <...>“. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas taip pat įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuva ir nustatė, kad nacionalinė viza, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui nebuvo išduoti, pareiškėjas Lietuvoje nedirba. Migracijos departamentas nenustatė, kad R. K. turėtų šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad gyvena ir dirba Baltarusijoje, yra nevedęs, vaikų neturi.

30. Pareiškėjas nurodė, kad jis nepalaiko Baltarusijos valdžios bei politikos, turi baltą apyrankę bei ženkliuką su herbu, kas simbolizuoja jo opozicines pažiūras, nuolat skaitė opozicinius tinklapius. Pareiškėjas paaiškino, kad net savo pase turi įrašą, liudijantį apie tai, kad jo tautybė – lietuvis ir jis nuo 2008 m. gegužės 6 d. turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjo vertinimu, šios aplinkybės paneigia atsakovo poziciją, kad pareiškėjas yra lojalus Baltarusijos Respublikos valdžiai ir jos vykdomai agresyviai užsienio politikai. Teismas su šiais argumentais nesutiko ir vertino, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepaneigia atsakovo išvadų.

31. Dėl pareiškėjo į bylą pateikto dokumento kopijos, kuris turėtų patvirtinti pareiškėjo argumentus, kad pase jis turi įrašą dėl tautybės – lietuvis, teismas atkreipė dėmesį, kad įrašas patvirtintas 2004 m. gegužės 14 d. Tuo tarpu pareiškėjo galiojantis Baltarusijos Respublikos pasas išduotas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikto dokumento kopijos buvo matyti, kad jame (dokumento 28 lapas) yra žymos, kurios leidžia spręsti, kad dokumentas šiuo metu jau yra negaliojantis. Duomenų, kad pareiškėjas dabartiniame (duomenys neskelbtini) išduotame Baltarusijos Respublikos pase turi žymą apie jo tautybę, teismui nepateikė.

32. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas save laiko lietuviu ir nuo 2008 m. gegužės 6 d. turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tik 2023 m. birželio 9 d. kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nurodė, kad pateikė prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas paaiškino, kad prašymą buvo pateikęs 2008 metais, tačiau tuo metu buvo reikalinga atsisakyti Baltarusijos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad Baltarusijos Respublikos pilietybės atsisakyti negalėjo, priežastis – pareiškėjo tėvai. Nors, kaip pats skunde akcentuoja pats pareiškėjas, jo motina taip pat turėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o tėvo tautybė – lenkas. Po tėvų mirties, pareiškėjo teigimu, atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę jam sukliudė buitiniai reikalai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pilietybė apibrėžiama kaip nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei; piliečio priesaika neabejotinai pirmiausia yra konkretaus asmens politinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę (1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimus nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmas Ukrainoje, Krymas priklauso Ukrainai, pareiškėjas dalyvavo S. M. koncerte, kuris rengia koncertus, skirtus Ukrainai palaikyti, niekaip nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos Respublikai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

33. Teismas nagrinėjamu atveju pabrėžė trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad VSD nustatė konkrečius Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose - kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami:

1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Baltarusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, pvz., Baltarusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimas.

Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

34. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negalėjo būti ignoruojama.

35. Teismas darė išvadą, jog VSD surinkti duomenys leido teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai, kad pareiškėjo brolis su šeima turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, čia gyvena pareiškėjo motinos giminės, su kuriais pareiškėjas bendrauja, savaime nebuvo reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo Nr. 1 neproporcingumas.

36. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų, be to, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau nei jis, nei jo atstovė, teismo posėdyje nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo Nr. 1 motyvų.

37. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje prašė remtis Įstatymo 981 straipsnio nuostatomis. Pagal Įstatymo 981 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas. Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, R. K. yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Pažymėjimas, patvirtinantis pareiškėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nesuteikia pareiškėjui Europos Sąjungos piliečio statuso ir turimų teisių. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė pagrindo remtis Įstatymo 981 straipsnio nuostatomis.

38. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismo įsitikinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darė išvadą, kad Sprendimas Nr. 1 atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamo Sprendimo Nr. 1 turinio buvo matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl nebuvo galima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas jokių pareiškėjo šeimyninių ryšių nenustatė, pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kuria nuo 2008 m. gegužės 6 d. pareiškėjas iki 2023 m. birželio mėnesio nepasinaudojo. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą Nr. 1.

39. Atsižvelgdamas į tai, jog netenkinamas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 2410225, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

40. Dėl Migracijos departamento 2024 m. sauso 12 d. sprendimu nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas ar jame nustatytas uždraudimo terminas yra neproporcingas. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu Nr. 2 nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi, teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.

III. 41. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo atlyginti pareiškėjui jo visas bylinėjimosi išlaidas.

42. Pareiškėjas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus pareiškėjo argumentų, nesivadovaujant naujausia LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose, nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

42.1. VSD vertino tik vienintelę pareiškėjo darbo knygutės eilutę izoliuotai nuo kitų ten esančių duomenų, nors aukščiau esančioje knygutės eilutėje nurodoma, kad pareiškėjas dirbo būtent (duomenys neskelbtini) regioninėje muitinėje. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad, net ir esant padarytai klaidai dėl pareiškėjo darbo vietos, jo grėsmė valstybės saugumui nuo to nesumažėja. Pažymi, kad pareiškėjo grėsmė buvo vertinama būtent jo darbo Baltarusijos Respublikos valstybiniame muitinės komitete aspektu, kuriame jis niekada nedirbo, o, kaip jis pats paaiškino, bei kaip nurodė klausimyne, bei yra nurodyta jo darbo knygytėje, jis dirbo tik regioninėje muitinėje (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) miestuose, kas nėra Baltarusijos Respublikos valstybinis muitinės komitetas. Tad pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui dėl darbo subjekte, kuriame niekada nedirbo. LVAT formuoja praktiką, pagal kurią, netinkamai nurodyta užsieniečio darbo vieta sudaro pagrindą pripažinti atsakovo sprendimus neteisėtais ir juos naikinti, o teismas neturi peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nes, kaip pats teismas nurodo, būtent VSD nustato asmens valstybės saugumui keliamą grėsmę, tačiau šiuo atveju VSD vertino pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę netinkamo subjekto aspektu. Nors teismui buvo akcentuota naujausia LVAT praktika (LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartis byloje Nr. eA-859-624/2024), tačiau teismas šioje byloje šios aktualios LVAT praktikos nevertino, ja nesivadovavo. Teismas nepateikė motyvų, kodėl darytina išvada, kad pareiškėjas dirbdamas (duomenys neskelbtini) muitinėje turėjo būti lojalus valdžiai, ypač kai jis iš darbo išėjo savo noru ir iniciatyva, nepabaigęs kontrakto termino, dėl jam taikomos naujos lojalumo pareigos, kas ir paneigia teiginį, kad jis privalėjo būti lojalus valdžiai, lojalus ir nebuvo. Be to, net ir nustačius, kad, dirbant regioninėje muitinėje asmuo laikomas pavojingu valstybės saugumui, tai tinkamai turėjo būti įvertinta VSD išvadoje bei atsakovo sprendimuose, kas padaryta nebuvo.

42.2. Vadovaujantis teismų praktika, vertinamos ne atskirai izoliuotos su pareiškėju susijusios aplinkybės, o tokių aplinkybių visuma. Tad, esant pareigai vertinti aplinkybes visumoje, pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad laikas, praėjęs po tarnybos pabaigos neturi reikšmės, vertinant asmens pavojingumą. Po pareiškėjo tarnybos pabaigos regioninėje muitinės praėjo 19 metų, o teismų praktikoje formuojamas vertinimas, kad kuo yra ilgesnis laikas, praėjęs nuo darbo pabaigos, tuo asmuo laikomas mažiau pavojingu. Šiuo gi atveju nebuvo tinkamai teismo įvertintas darbo laikas praėjęs nuo pareiškėjo tarnybos pabaigos (19 metų).

Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo atliktas darbo funkcijas, kurios buvo tik techninės – kompiuterinės įrangos priežiūra, jis neturėjo jokių ryšių su muitinės vadovybe. Užuot vertinęs pareiškėjo tiesiogines darbo funkcijas, teismas nurodė, kad tai, kad pareiškėjas buvo priimtas į Baltarusijos Respublikos muitinę ir joje ne tik dirbo 8 metus, bet ir 2002 m. spalio 3 d. paskirtas muitinės kontrolės, ryšių ir informacinių technologijų techninių priemonių departamento vadovu leidžia daryti išvadą, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją vertino kaip lojalų valdančiajam rėžimui asmenį.

Tačiau teismas neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, kad jis įsidarbino dėl muitinėse esančios pažangios JAV suteiktos programinės įrangos bei technikos, kad, nors ir buvo skyriaus vadovu, tačiau pavaldume turėjo daugiausiai 5 asmenis, kad niekada iš jo nebuvo reikalaujama būti lojaliu valdžiai. Sprendime taip pat visiškai netinkamai įvertintas pareiškėjo darbo nutraukimo motyvas. 2024 m. kovo 6 d. teismui buvo pateikti papildomi dokumentai, o būtent ištrauka iš 2008 m. balandžio 21 d. Baltarusijos Respublikos Prezidento įsakymo Nr. 228 „Muitinės klausimai“ „Tarybos muitinės įstaigose tvarkos ir sąlygų nuostatai“ kuri patvirtina, kad tik nuo 2008 metų pradėjo būti atliekama profesionali bei psichologinė atranka (galimai tikrinant lojalumą)) priimant į muitinės padalinius, t. y. po to, kai pareiškėjas nutraukė tarnybą (2005 metais).

Taip pat teismui buvo pateikta viešosios informacijos šaltinių informacija apie tai, kad daug pareiškėjo buvusių kolegų, dirbusių (duomenys neskelbtini) muitinėje, buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimą valdžia, kas leido daryti loginę išvadą, kad asmuo, kuris piktnaudžiauja valdžia nėra ir negali būti lojalus valdžiai vienu metu, kas paneigia teismo išvadą, kad visi muitinėje dirbantys asmenys turėjo būti lojalūs valdžiai. Taigi, lojalus valdžiai nebuvo tiek pareiškėjas, tiek ir dauguma jo kolegų, kurie neišvengė atsakomybės. Taigi, šių dokumentų visuma patvirtina tai, kad pareiškėjas darbo metu nebuvo taikoma pareiga būti lojaliu valdžiai.

Nors teismas bando išvedžioti, kad ir pareiškėjo darbo metu galiojo pareiga būti lojaliu valdžiai, tačiau ši išvada niekuo nepagrįsta, yra hipotetinė ir deklaratyvi, o pateikti įrodymai šią išvadą paneigia. Bei remiantis LVAT praktika (LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2553-502/2023; LVAT 2024 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-868-502/2024) ne tik trečiojo asmens bei atsakovo, bet ir teismo išvada apie pareiškėjo „privalėjimą būti lojaliu valdžiai“ jo darbo muitinėje metu yra hipotetinė, nemotyvuota ir deklaratyvi.

Svarbu yra tai, kad asmens darbą muitinėje LVAT nelaiko aplinkybe, savaime suteikiančia pagrindą automatiškai daryti išvadą apie asmens lojalumą valdžiai (privalėjimą būti lojaliu) (LVAT 2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1046-502/2024).

42.3. Pareiškėjo teiginiai, išreiškiantys politines opozicines pažiūras nėra tik jo hipotetiniai teiginiai, o paremti byloje esančiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pozicija dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo yra neigiama (atsakymai į klausimyno 10, 11 klausimus), jis taip pat dalyvavo S. M. (L. T.) koncerte, kuris rengia koncertus Ukrainos palaikymui, jis taip pat surengė koncertą „Mes kartu“, kuriam jis sugalvojo šūkį: „Šok aukščiau dangaus. Šlovė Ukrainai. Tegyvuoja Baltarusija“. Pareiškėjas balsavo už opoziciją, turi baltą apyrankę bei ženkliuką su herbu, kas simbolizuoja jo opozicines pažiūras. Jis taip pat nuolat skaitė opozicinius tinklalapius, tokius kaip Chartija97, kurios simbolis yra laisvos Baltarusijos vėliava, TUT.BY, kurį valdžiusi įmonė pripažinta ekstremistine, turi nemažai nuorodų į Chartija97 straipsnius savo el. pašte, už kurių skaitymą / turėjimą šiandien Baltarusijoje gresia atsakomybė. Teismas tik formaliai vertino šiuos duomenis, tačiau jie tiesiogiai patvirtina ne tik pareiškėjo opozicines pažiūras, bet ir jo nepritarimą karui.

42.4. Teismas visiškai netinkamai įvertino ir pareiškėjo ryšius su Lietuva, pirmiausiai be pagrindo kvestionavo jo dar 2004 metais įrašytą tautybę – lietuvis. Tautybės įrašas (28 psl.) yra pareiškėjo galiojančiame pase ((duomenys neskelbtini) išduotame). Teismas taip pat visiškai nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas turi glaudžius ryšius su Lietuva, čia jo gyvenančiais giminaičiais, nes čia leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pagrindu gyvena pareiškėjo brolis Y. K., pastarojo sutuoktinė A. K. ir vaikai A. ir E., kuriems Pareiškėjas yra krikšto tėvas, o taip pat Lietuvoje gyvena pareiškėjo mamos pusseserė G. V. bei jos sūnus A., kurie yra LR piliečiai ir su kuriais palaikomas glaudys ryšys. Pareiškėjas labai dažnai lankėsi Lietuvoje, vizito tikslas – turizmas, artimųjų ir draugų lankymas (fiksuojami net 138 sienos kirtimai paties pareiškėjo duomenimis). Priimti sprendimai užkerta galimybę pareiškėjui ne tik lankytis Lietuvoje, bet ir lankyti čia savo artimus giminaičius, kuriuos jis lankydavo labai dažnai. Pareiškėjas akcentuoja, kad pareiškėjo ryšys su Baltarusija nėra stiprus, nors jis ten dirba, tačiau iš giminaičių liko tik senyva teta, jis yra nevedęs, vaikų neturi, jo darbas yra įmanomas ir kitos valstybės teritorijoje, tad glaudžių ryšių su Baltarusija jis neturi. Baltarusių šeimos narių jis ir neturėjo, o kaip pripažino pats teismas sprendime, pareiškėjo mama buvo lietuvė, o tėvas – lenkas, jo brolis šiuo metu pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam atkūrimo.

42.5. Teismas taip pat sumenkino pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, patvirtintą 2008 metais išduotu pažymėjimu. Tai, kad pareiškėjas išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtino ir atsakovas 2007 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (15/3-4) 10K-44559. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2023 metais kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, niekaip nepaneigia bei nesumenkina jo turimos teisės atkurti Lietuvos pilietybę, juolab, kad pareiškėjas paaiškino, kad jis dar 2008 metais pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, bet dėl šeiminių ir buitinių priežasčių to padaryti negalėjo, nes (duomenys neskelbtini) po sunkios ligos mirė mama, o (duomenys neskelbtini) – tėvas.

42.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, nesivadovaudamas aktualia teismų praktika, pritarė atsakovo hipotetinei išvadai dėl pareiškėjo tariamai keliamos grėsmės valstybės saugumui, ignoruojant reikšmingus su pareiškėju susijusius duomenis bei aplinkybes, nors LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu) valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas šiuos atveju nustatytas nebuvo. Šioje byloje ginčijamus sprendimus atsakovas Migracijos departamentas priėmė, remdamasis vien VSD išvada, ją automatiškai perkėlė į savo sprendimus, kurioje nurodyti iš dalies neteisingi duomenys, nevertinant visų su pareiškėju susijusių aplinkybių visumos, o pirmosios instancijos teismas šių klaidų neištaisė, nors ir pateikė nemažai motyvų, tačiau dalis jų prieštarauja bylos medžiagai, o dalis yra neapgrįsta netgi prieštaringa.

42.7. Šioje byloje itin svarbi aplinkybė, kad pareiškėjas yra lietuvis, todėl turėjo būti vertinama Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencija nustatytų aplinkybių visumoje.

43. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą.

44. Atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

44.1. Nei ginčijamame sprendime nei VSD išvadoje nebuvo padaryta jokia klaida, kaip teigia pareiškėjas, bei atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl jis dirbdamas Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto padaliniuose turėjo būti lojalus Baltarusijos valdžiai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama LVAT praktika (2024 m. sausio 10 d. nutartis byloje Nr. eA-859- 624/2024) nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo darbovietė yra įvardinta tinkamai ir dėl to nėra ginčo.

44.2. Pareiškėjo vardijamos aplinkybės (darbo pobūdis, funkcijos, praėjęs laikas nuo darbo pabaigos, politinės pažiūros, tolesnis darbas ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2111-415/2023). Nagrinėjamu atveju laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo darbo pabaigos, nėra toks didelis, kad pats savaime lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą. Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką ir kur kas didesnis laikotarpis nėra laikytinas pakankamu grėsmei paneigti (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117- 1188/2023, kurioje grėsmė nebuvo laikoma išnykusia, nors pareiškėjas tarnybą kariuomenėje buvo baigęs prieš 20 metų).

44.3. Ginčijamame sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą rėmėsi vien tik VSD pateikta informacija, be to, vien tik prielaidomis, atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma LVAT administracinė byla Nr. eA-1046-502/2024 nėra aktuali nagrinėjamai bylai, kadangi šioje byloje nenustatyta, o pats pareiškėjas nepateikė tokių duomenų, kad Lietuvoje gyventų jo nepilnamečiai vaikai.

44.4. Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Pažymėjimas, patvirtinantis pareiškėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nesuteikia pareiškėjui Europos Sąjungos piliečio statuso ir turimų teisių. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Įstatymo 981 straipsnio nuostatomis. Migracijos departamentas neginčija aplinkybės, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės, tačiau ši ir kitos vardijamos aplinkybės nepaneigia jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.

44.5. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovas mano, kad sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

46. VSD nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamento ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams. VSD vertinimu, teismo sprendimas visiškai atitinka LVAT suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose. VSD pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valdžios institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad Pareiškėjas, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo (pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2023). Taigi, pareiškėjui VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigus, teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. VSD nuomone, pareiškėjas be pagrindo nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jo individualią situaciją. Iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nėra pasiekęs jokio integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo siekiui ateityje gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. VSD vertinimu, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei LVAT praktikos nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 24S10225, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2024 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 24S14083, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, paliko skundžiamus sprendimus nepakeistus.

48. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, be kita ko, netinkamai įvertinęs, esą, jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, taip pat jo ryšius su Lietuva ir joje gyvenančiais asmenimis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose.

49. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

50. Migracijos departamentas skundžiamus Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2 priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurioje nurodyta jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas jo nurodomą darbą Baltarusijoje bei užimdamas atitinkamas pareigas Baltarusijos muitinėje (nuo inspektoriaus iki skyriaus viršininko), privalėjo būti lojalus ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui (apeliantui) išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje.

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

52. Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiko tarpą (8 metus) savo noru dirbo darbą ir užėmė pakankamai aukštas pareigas Baltarusijos muitinėje, socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika menki (Lietuvoje gyvena pareiškėjo brolis ir jo šeima, tuo tarpu artimiausių giminaičių (tėvų, senelių, vaikų) Lietuvoje nėra, nes jie atitinkamai arba mirę, arba jų apskritai nėra, be to, pareiškėjas nėra ir nebuvo vedęs) ir dabartinių aplinkybių kontekste negali atsverti potencialios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui. Asmenys, dirbę darbą, susijusį su priešiškos valstybės struktūromis, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas yra užsienietis, nors ir lietuvių kilmės, atitinkamai jam taikomos Įstatymo nuostatos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patvirtina, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje – pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

53. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

54. Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento nustatytas ir draudimo (Sprendimas Nr. 2) atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra visiškai proporcingas, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus.

56. Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Regionų administracinio teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad sprendimas yra tinkamai motyvuotas, jame išsamiai nurodytos nustatytos esminės faktinės aplinkybės, reikšmingos šiai bylai išnagrinėti, nurodyti teisiniai argumentai, dėl kurių netenkintas skundas. Sprendimas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė