2013-07-18 Nr. AB-3719-3-61-3-02768-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A662-1405/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02768-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 16.4; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2012 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. P-315 „Dėl J. B. įspėjimo“ (toliau – ir Įsakymas) bei atlyginti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad tarnybinė nuobauda jai paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi atsakovas nesivadovavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 29 straipsnio 3 punktu, 30 straipsniu ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės). Atsakovas, pažeisdamas Taisyklių 7 punkto reikalavimus, nepranešė pareiškėjai apie pradėtą tyrimą. Atsakovas galimai pasirinko vidaus audito tyrimo formą, tačiau ir tuo atveju pažeidė Taisyklių 19 punkto reikalavimus laikytis visų šiose Taisyklėse įtvirtintų procedūrų.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2012 m. liepos 2 d. gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus 3-iojo pensijų skyriaus raštą Nr. (10.3)3-66586 „Dėl V. S. duomenų pateikimo“ (toliau – ir Raštas) ir nukreipė jį vykdyti direktoriaus pavaduotojai J. B., atsižvelgiant į jos funkcijas, nustatytas direktoriaus pavaduotojos pareiginiuose nuostatuose, patvirtintuose Tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-58. Vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2009 m. sausio 22 d.

įsakymu Nr. V-11 patvirtintu Dokumentų užduočių vykdymo terminų sąrašu (toliau – ir Terminų sąrašas), atsakymai VSDFV ir jos teritoriniams padaliniams turėtų būti parengiami bei išsiunčiami per 20 darbo dienų, t. y. atsakymas į raštą turėjo būti parengtas bei išsiųstas ne vėliau kaip 2012 m. liepos 30 d. Direktoriaus pavaduotoja J. B. raštišką atsakymą į VSDFV Vilniaus 3-iojo pensijų skyriaus Raštą pasirašė 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir taip pažeidė Terminų sąrašo nuostatas bei kituose teisės aktuose nustatytus terminus.

Atsižvelgiant į tai, kad į raštą nebuvo atsakyta per teisės aktų maksimaliai leistinus terminus, 2012 m. rugpjūčio 7 d. Tarnyboje buvo gautas pakartotinis VSDFV Vilniaus 3-iojo pensijų skyriaus raštas Nr. (10.4-)3-85531 „Dėl V. S. duomenų pateikimo“, kuriame prašoma suteikti informaciją, kurios buvo prašyta Raštu. Siekdamas išsiaiškinti atsakymo į VSDFV Raštą parengimo vėlavimo priežastis bei ateityje išvengti panašių atvejų pasikartojimo, Tarnybos direktorius 2012 m. rugpjūčio 16 d. pavedimu Nr. DP-24 „Dėl paaiškinimo pateikimo“ direktoriaus pavaduotojai J.

B. bei kitiems vykdytojams nurodė pateikti raštiškus paaiškinimus, 2012 m. rugpjūčio 28 d. pavedimu Nr. DP-30 įpareigojo Vidaus audito skyriaus vedėją pagal kompetenciją išnagrinėti atsakymo į Raštą parengimą bei jo organizavimo procedūrų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Atlikus atsakymo į VSDFV Rašto parengimo procedūrų, kurias organizavo pavaduotoja J. B., analizę, Vidaus audito skyriaus vedėja pateikė 2012 m. rugsėjo 14 d. išvadą „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus 3-ojo pensijų skyriaus rašto Nr. (10.3)3-66586 „Dėl V.

S. duomenų pateikimo“ parengimo atitikimo teisės aktų reikalavimams vertinimo“ Nr. 1-771 (toliau – ir Išvada), kurioje buvo konstatuota, kad Rašto parengimo procedūros daugeliu aspektų neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat nesilaikyta teisės aktais nustatytų Rašto parengimo terminų. Tarnybos direktorius 2012 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. P-315 nurodė, kad Tarnybos direktoriaus pavaduotoja J. B. netinkamai organizavo kuruojamų skyrių darbą, dėl ko neužtikrino savalaikio ir kokybiško atsakymo į VSDFV Vilniaus 3-iojo pensijų skyriaus Raštą parengimo.

Pažymėjo, kad, be pareiškėjos, taip pat buvo perspėti ir kiti Tarnybos darbuotojai, kurie netinkamai atliko savo pareigas ruošiant atsakymą į VSDFV Raštą. Rašytinę įsakymo formą Tarnybos direktorius pasirinko siekdamas efektyvaus jo nurodymo laikytis tesės aktų nustatytų procedūrų. Atsakovas pabrėžė, kad jokiais atvejais Išvada, kurioje yra nurodyti visi procedūriniai pažeidimai atliekant direktoriaus pavedimą bei visų darbuotojų, dalyvavusių rengiant atsakymą, netinkamas veikimas/neveikimas negali būti vertinama kaip tarnybinio nusižengimo tyrimo forma, bet kaip prevencinis veiksmas.

Vidaus audito skyriaus vedėjai buvo pavesta atlikti atsakymo į Raštą parengimo atitikimo teisės aktų reikalavimams vertinimą, o ne tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tačiau įvertinus nustatytas priežastis bei siekiant užtikrinti, kad panašios situacijos nepasikartotų ateityje, paskatinti efektyviau vykdyti nustatytas pareigas, direktoriaus pavaduotoja J. B. raštu perspėta, kad pasikartojus panašiems atvejams bus pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Nurodė, kad pareiškėjos atveju Tarnybos direktoriaus Įsakymas teisinių pasekmių jai nesukėlė, taip pat direktoriaus raštiškas perspėjimas dėl tinkamo pareigų vykdymo Valstybės tarnybos registro (VATARAS) sistemoje nebuvo registruotas kaip tarnybinė nuobauda.

Manė, kad Įsakymas yra pagrįstas, teisėtas, priimtas laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjos J. B. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė faktines bylos aplinkybes, nustatytas iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ir pažymėjo, kad ginčijamą Įsakymą Tarnyba pagrindė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-242, (toliau – ir Nuostatai) 15.2 ir 15.11 punktais. Be to, Tarnyba priimdama ginčijamą Įsakymą rėmėsi ir Išvada, kurioje konstatuota, kad Rašto parengimo procedūros daugeliu aspektų neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat nesilaikyta teisės aktais nustatytų rašto parengimo terminų. Vidaus audito skyriaus vedėjos teigimu, Rašto parengimo procesas buvo neefektyvus, o galutinis rezultatas neatitiko keliamų jam tikslų. Be kita ko, Išvadoje suformuluotas siūlymas svarstyti veiklos optimizavimo klausimus.

Ginčijamą Įsakymą grįsdamas faktiniais duomenimis, Tarnybos direktorius nurodė, kad nustatė, jog pareiškėja netinkamai organizavo kuruojamų skyrių darbą, nes neužtikrino savalaikio ir kokybiško VSDFV Vilniaus 3-ojo pensijų skyriaus Rašto parengimo, tuo pažeisdama Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio įsakymu Nr. V-58, (toliau – Pareigybės aprašymas) 7.6 punktą, Tarnybos darbo reglamento, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2007 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-42, (toliau – Darbo reglamentas) 44.2 punktą ir Terminų sąrašo 41 punktą. Pareigybės aprašymo 7.6 punkte nurodyta, kad direktoriaus pavaduotojo pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina Tarnybos uždavinių ir funkcijų savalaikį ir kokybišką vykdymą, vertinant ir kontroliuojant kuruojamų skyrių darbuotojų atliekamus darbus. Be to, Pareigybės aprašymo 4 punkte nustatyta, kad pareiškėjos pareigybė reikalinga organizuoti Tarnybos veiklą įgyvendinant Tarnybos funkcijas, vadovauti Tarnybos Sprendimų kontrolės, Metodikos, Informacinių technologijų skyriams, teikti bendras rekomendacijas ir pasiūlymus savo vadovaujamos srities klausimais. Darbo reglamento 44.2 punkte nustatyta, kad Tarnybos direktoriaus pavaduotojai pavedimus (užduotis, nurodymus, rezoliucijas) rašytine arba žodine forma gali duoti kuruojamų poskyrių vedėjams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, o 44.1 punkte nustatyta, kad pavedimus tokia pat forma (žodžiu arba raštu) Tarnybos direktorius gali duoti visiems Tarnybos valstybės tarnautojams ir darbuotojams. Terminų sąrašo 41 punkte nustatyta, kad atsakymai VSDFV ir jos teritoriniams skyriams turi būti parengti per 20 darbo dienų.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurių iš esmės neginčija ir pati pareiškėja, bei remiantis anksčiau nurodytais teisės aktais, padaryta išvada, kad Tarnybos direktorius, kuriam pagal Nuostatuose numatytas funkcijas nustatyta pareiga pagal kompetenciją leisti įsakymus ir kitus įsakymais patvirtintus teisės aktus, organizuoti ir kontroliuoti jų vykdymą (15.2 p.), vadovauti Tarnybai, spręsti jos kompetencijai priskirtus klausimus, asmeniškai atsakyti už tai, kad Tarnyba vykdytų jai nustatytus veiklos tikslus ir funkcijas (15.3 p.), organizuoti Tarnybos darbą, kad būtų įgyvendinami Tarnybos veiklos tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos (15.4 p.), atsakyti už Tarnybai nustatytų veiklos tikslų įgyvendinimą bei funkcijų atlikimą (15.5 p.), turėjo teisę raštu įspėti pareiškėją apie nustatytus darbo trūkumus ir šią teisę realizavo teisėtai ir pagrįstai. Padaryta išvada, kad ginčijamas Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl naikinti jį nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad Įsakymas priimtas nesivadovaujant Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsniu ir Taisyklėmis, pasisakyta, kad tiek Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio nuostatos, tiek Taisyklės reglamentuoja tarnybinių nuobaudų skyrimą valstybės tarnautojams. Iš byloje nustatytų duomenų nebuvo jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai ginčijamu Įsakymu būtų paskirta tarnybinė nuobauda paminėtų teisės aktų taikymo prasme. Taip pat nepagrįstu laikytas ir pareiškėjos argumentas, kad ginčijamu Įsakymu buvo konstatuotas tarnybinio nusižengimo įvykdymo faktas. Iš ginčijamo Įsakymo turinio akivaizdu, kad pareiškėja buvo informuota apie darbo trūkumus. Taip pat pareiškėja buvo įspėta, kad pasikartojus panašiems atvejams pareiškėjai bus pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas Taisyklių nustatyta tvarka. Tai, kad toks įspėjimas pareiškėjai buvo suformuluotas raštu, jo teisinės reikšmės teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinių nuobaudų skyrimą, taikymo prasme, nepakeitė. Pareiškėjos skundas atmestas ir dėl to, kad ginčijamas Įsakymas pareiškėjai nesukelia jokių naujų savarankiškų teisių ar pareigų.

III. Pareiškėja J. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65-71), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pažymi, kad net jei ir Įsakymo turinys būtų buvęs surašytas teisingai, už savalaikį ir kokybišką Rašto parengimą pareiškėja tikrai nėra ir negali būti atsakinga, nes ji nėra šios valstybinės įstaigos tarnautoja ir jos įspėti dėl tokių raštų rengimo nėra prasmės. Visų pirma, Įsakymas yra neteisėtas ta prasme, kad jame yra nustatomas (konstatuojamas) tarnybinio nusižengimo faktas, kurio nebuvo, teigiant, kad pareiškėja pažeidė Pareigybės aprašymo 7.6 punktą, Darbo reglamento 44.2 punktą ir Terminų sąrašo 41 punktą. Antra, Įsakymas yra neteisėtas, nes buvo priimtas pažeidžiant tokio individualaus pobūdžio administracinio akto priėmimo procedūrą ir neatitinka pareiškėjos nurodytų Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklių reikalavimų.

Pareiškėjos teigimu, teismas priimdamas sprendimą visiškai nevertino nei skundžiamo Įsakymo turinio, nei jo surašymo pagrįstumo, nei šio Įsakymo atitikimo teisės aktams. Pažymi, kad Įsakymu buvo nustatytas pareiškėjos pareigybės pažeidimo faktas, tai pripažino ir pats teismas, o jeigu konstatuojamas pažeidimo faktas tarnyboje, tai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme reikia įvertinti, ar toks pažeidimas iš tikrųjų buvo padarytas. Tai, kad veiksmai, kuriais pareiškėja būtų pažeidusi Įsakyme nurodytų teisės normų reikalavimus, nebuvo padaryti, įrodo byloje esantys įrodymai, o pirmosios instancijos teismas arba visiškai nevertino šių įrodymų, arba juos vertino neteisingai, nes iš priimto sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas priėmė sprendimą neištyręs įrodymų visumos. Pažeidimai buvo padaryti Išvadoje išvardintų Tarnyboje dirbančių tarnautojų veiksmais ar neveikimu, o ne dėl pareiškėjos veiksmų.

Pažymi, kad teismas turėjo išsamiai patikrinti Išvadoje nurodytus argumentus ir tinkamai juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje. Taip pat teismas privalėjo išsiaiškinti, kokiu tikslu toks tyrimas buvo vykdomas ir/ar Išvada atitinka Tvarkos 20 punkto reikalavimus, ar joje aiškiai atskleista pareiškėjos neva tai padaryto tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar Išvada yra išsami ir/ar pagrįsta įrodymais, nes ji yra pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaudamasis tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nustatė pažeidimo padarymo faktą. Įsakymas negalėjo būti surašytas dėl pareiškėjos. Pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino, kas Išvadoje yra nustatyta ir kokius būtent pažeidimus padarė pareiškėja. Šio Įsakymo neapskundimas teismui tiesiog būtų suteikęs atsakovui galimybę laikyti, kad pareiškėja pažeidimo faktą pripažįsta ir jai Įsakymu priskirtų pažeidimų neginčija.

Remiasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. P520-45/2013 buvo ginčijamas Įsakymas taip pat su indeksu „P“, kuriuo asmuo buvo atleistas iš pavaduotojo pareigų. Taigi Įsakymas su indeksu „P“ šiam asmeniui sukėlė pasekmes. Be to, būtent dėl skundžiamo Įsakymo 2012 m. spalio 25 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. V-99, kuriuo pareiškėjos kompetencijai priskyrė Sprendimų kontrolės skyriaus darbo koordinavimą ir kontroliavimą, nes būtent šio skyriaus tarnautojai ir buvo įvardinti Išvadoje kaip netinkamai rengę atsakymą į Raštą, dėl kurio pareiškėja skundžiamu Įsakymu ir buvo įspėta.

Paaiškina, kad atliekant kasmetinį vertinimą bet koks neigiamas dokumentas pareiškėjos asmens byloje jai vertinimo taškų neprideda. Vertinimo išvada yra sekantis žingsnis valstybės tarnautojo karjeroje, todėl negalima teigti, kad raštas, kuriuo pareiškėja buvo įspėta, jokių pasekmių jai nesukels, nors jame ir konstatuojamas pažeidimo tarnyboje faktas. Išdėsto teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme išsakytus argumentus. Pažymi, kad savo skundu pareiškėja neginčijo Įsakymo priėmimo pagrindo – Išvados, nes su šia Išvada pareiškėja susipažino tik teisme, todėl rašydama skundą nei jo pavadinimo, nei turinio nežinojo ir negalėjo žinoti, todėl neturėjo galimybės pasisakyti. Pažymi, kad Išvada buvo parengta pažeidžiant Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, Išvadoje nėra nurodyta, kada Dokumentų valdybos skyrius Raštą perdavė pareiškėjai, išvardija kitus pažeidimus. Pareiškėjos teigimu, Išvadoje nustatytas ne vienas pažeidimas, kurio negalėjo lemti pareiškėja, nes vykdantieji asmenys nebuvo jos skyriaus darbuotojai, o atsakymo į Raštą parengimas nebuvo pareiškėjos kuravimo sritis. Tačiau ne dėl atsakymo parengimo surašyta Išvada ir pats Įsakymas, o dėl paties Rašto. Byloje nėra duomenų, kad kam nors iš atsakymą į Rašą rengusių asmenų ir Išvadoje nurodytų kaip pažeidusių Darbo reglamento reikalavimus bei patį Raštą klaidingai nukreipusį Dokumentų vadybos skyriaus tarnautoją būtų panašiu būdu įspėjęs atsakovas. Dėl nesuprantamų priežasčių buvo apsiribota tik pareiškėjos raštišku įspėjimu.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 81-87) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Tarnyba laikosi pozicijos, kad Išvada negali būti traktuojama nei kaip atlikto vidaus audito išvada, nei kaip tarnybinio nusižengimo tyrimo motyvuota išvada. Remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo įgyvendinimo ir vidaus audito tarnybos pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 10.1.1 punktu ir teigia, jog pavedimas apėmė konkretų atvejį, t. y. atsakymo į Raštą parengimo vertinimą. Šis vertinimas nebuvo vidaus audito apimties. Pažymi, kad Tarnybos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 28 d. pavedime Nr. DP-30 nebuvo nurodyta atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl pareiškėjos. Pagal Tarnybos direktoriaus 2010 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-58 patvirtintus Vidaus audito skyriaus nuostatus, tarnybinių nusižengimų tyrimų funkcija nėra priskirta Vidaus audito skyriui, todėl Išvada negali būti traktuojama kaip tarnybinio nusižengimo tyrimo motyvuota išvada. Teisės aktuose nenumatyta pareiga supažindinti su tokio pobūdžio išvadomis, tačiau raštu ar žodžiu paprašius visi Tarnybos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kuriuos liečia parengta išvada, gali su ja susipažinti. Pareiškėja, supažindinama su Įsakymu nei žodžiu, nei raštu neprašė pateikti jai Išvados. Pareiškėja yra Tarnybos direktoriaus pavaduotoja, todėl administracijoje laikoma dokumentacija jai yra laisvai prieinama.

Pareiškėjos teiginiai, kad Įsakymas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir yra neteisėtas, yra nepagrįsti. Tarnybos direktorius išleido Įsakymą, kuriuo raštu perspėjo pareiškėją dėl galimų veiksmų vykdymo ateityje, paaiškėjus, jog pareiškėja netinkamai kontroliavo kuruojamų skyrių darbą. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys biudžetinių įstaigų vadovų funkcijas, teises bei pareigas, taip pat Tarnybos direktoriaus veiklą reguliuojantys norminiai teisės aktai nereguliuoja įstaigų vadovų įsakymų pavadinimų bei turinio dėstymo klausimų. Teisės aktuose nėra nustatyta, kaip įstaigų vadovų įsakymai personalo klausimais turėtų būti pavadinti, taip pat, kaip jų vadinti negalima. Mano, kad Įsakymas, kuriuo Pareiškėja perspėta dėl netinkamo kuruojamų skyrių darbo organizavimo, buvo priimtas laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų. Pastebi, kad raštiškas pareiškėjos įspėjimas dėl pastebėtų darbo trūkumų buvo vienintelis įforminimo būdas, kuriuo Tarnybos direktorius galėjo išreikšti savo pastebėjimus dėl darbo trūkumų raštu, nes nei rašto, nei tarnybinio pranešimo forma šiuo atveju nebuvo tinkama.

Pareiškėja skunde keletą kartų akcentuoja, kad skaitant įsakymą susidaro įspūdis, jog ji yra įspėjama už VSDFV Rašto parengimą. Tokia situacija susidarė dėl korektūros klaidos, praleidus po žodžių „rašto Nr. (10.3)3-66586“ žodį „atsakymo“. Tačiau skunde pareiškėja pripažįsta, kad supranta ir suvokia, kad Įsakymas apima atsakymo į Raštą rengimo procedūras ir jos darbo trūkumus, kontroliuojant pavaldžių skyrių darbą. Neigiamų pasekmių pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, kasmetiniam vertinimui gali turėti tik pareiškėjos darbo trūkumai, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėja dėl šių trūkumų būtų įspėta žodžiu, ar Įsakymu.

Dėl atsakymo į VSDFV Raštą rengimo procedūrų pažeidimų nurodo, jog šiuo atveju ant VSDFV Rašto nebuvo direktoriaus pavedimo, todėl iš Dokumentų vadybos skyriaus gavusi ne jos kuruojamai sričiai priskirtą raštą, pareiškėja galėjo inicijuoti Rašto perdavimą kitam direktoriaus pavaduotojui. Pareiškėja negrąžino, o perdavė raštą (2012 m. liepos 2 d. rezoliucija) nagrinėti kuruojamam Metodikos skyriui. Tarnybos direktoriaus pavaduotojams suteikti platūs įgaliojimai, todėl jeigu neinicijuojamas rašto perdavimas pagal kompetenciją, suprantama, kad Tarnybos direktoriaus pavaduotojas įvertino atsakymo į raštą parengimo galimybes ir gali jį išnagrinėti bei parengti atsakymą pats ar su savo kontroliuojamų skyrių pagalba. Tokiu atveju pareiškėja prisiėmė ir atsakomybę už kokybišką ir savalaikį nagrinėjamo klausimo išsprendimą.

Ginčas kilo tik dėl įspėjimo, pareikšto J. B., todėl aiškintis kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų darbo trūkumų klausimus šioje byloje yra netikslinga. Atkreipia teismo dėmesį, kad iš pareiškėjos skundų teismams matyti, kad ji nėra užtikrinta, ką konkrečiai skundžia – ar Įsakymo formą, ar turinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008).

Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.

Bylos medžiaga nustatyta, jog J. B. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2012-10-22 įsakymu Nr. P-315 įspėta, kad pasikartojus panašiems atvejams, NDNT direktoriaus pavaduotojai J. B. bus pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų. Pastebėtina, jog tarp nuobaudų, kurios gali būti skiriamos valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus, tokia nuobauda kaip įspėjimas nėra nurodyta. Tai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamas aktas pareiškėjos atžvilgiu jokių subjektinių teisių ir juridinių pareigų nenustatė, t. y. juridinių pasekmių nesukėlė. Tai daugiau prevencinio pobūdžio dokumentas, kuris priimtas siekiant iš anksto užkirsti kelią atitinkamų pažeidimų darymui.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2012-10-22 įsakymas Nr. P-315 „Dėl J. B. įspėjimo“ niekaip nepažeidžia pareiškėjos teisių ar įstatymo saugomų interesų, todėl J. B. nelaikytina suinteresuotu subjektu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi anksčiau minėtas įsakymas pareiškėjos subjektinių teisių nepažeidė, t. y. neliečia besikreipusio teisminės gynybos asmens teisių ar įstatymų saugomų interesų, todėl ir ginti jo tariamai pažeistas subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus nėra pagrindo. Pabrėžtina, jog teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, taigi pats procesas būtų beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS146-327/2011, Nr. AS438-135/2009, Nr. AS146-201/2009). Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjos skundas atmestinas ir dėl to, kad ginčijamas įsakymas jos atžvilgiu nesukelia jokių naujų savarankiškų teisių ar pareigų.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Tarnybos (direktoriaus) administracinį teisinį statusą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, sprendime konstatavo, jog Tarnyba turėjo teisę raštu įspėti pareiškėją apie nustatytus darbo trūkumus ir šią teisę realizavo teisėtai ir pagrįstai. Atkreiptinas atsakovo ir pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad viešojo administravimo subjekto administracinį teisinį statusą sudaro tokie elementai kaip uždaviniai, funkcijos, teisės ir pan. Kiekvieno šio elemento vaidmuo nurodytame kontekste yra skirtingas, todėl jie negali būti tapatinami arba tam tikros analizės (sisteminės, loginės ir t. t.) būdu iš vienų išvedami kiti. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjekto administracinis teisinis statusas juridiškai turi būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžtas teisės aktuose. Tokios situacijos, kad nustatęs atitinkamus valstybės tarnautojo veiklos trūkumus, analizuojamo viešojo administravimo subjekto vadovas juridiškai būtų įgaliotas prevenciškai įspėti, teisės aktai nenustato. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14–1166/2005, 2011 m. sausio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575–100/2011). Todėl šie pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šalintini.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tačiau dalyje teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga, todėl nėra pagrindo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas